Viena iš pagrindinių vaiko teisių yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Šią vaiko teisę atitinka tėvų pareiga iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai ir jie negali atsisakyti vykdyti šios savo pareigos ar jos vykdymą perleisti kitiems asmenims.
Atkreiptinas dėmesys, kad tėvai privalo išlaikyti savo vaikus net ir tada, kai vaikas yra atskiriamas nuo tėvų ar jiems yra apribojama tėvų valdžia. Išlaikymas vaikams apima visas lėšas, kurios yra reikalingos normaliam vaiko vystymuisi, t. y. maitinimui, aprangai, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms.
Kai vaiko tėvai gyvena kartu, jie patys tarpusavyje bendru sutarimu sprendžia, kaip išlaikys vaiką, kokia tvarka ir forma. Problemų dėl vaiko išlaikymo dažniausiai kyla tada, kai vaiko tėvai gyvena atskirai (yra išsituokę, gyvena skyrium, nėra susituokę ir kt.). Tokiais atvejais dėl vaiko išlaikymo tėvai taip pat gali tarpusavyje susitarti geranoriškai, tačiau jiems nesusitarus ar vengiant materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką, ginčą nagrinėja teismas.
Teisme nustatant išlaikymo vaikui dydį, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų poreikius bei į jų tėvų turtinę padėtį. Teisės aktai nenustato jokio konkretaus išlaikymo dydžio, t. y. maksimumo ar minimumo, tačiau yra tam tikri orientaciniai kriterijai, kuriais būtų galima vadovautis nustatant išlaikymo dydį.
Vaiko poreikių ir tėvų galimybių vertinimas
Sprendžiant klausimą dėl išlaikymo vaikui dydžio, pirmiausia atsižvelgiama į paties vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, jo sveikatos būklė, amžius. Antra, vaikų išlaikymo dydį lemia tėvų turtinė padėtis. Trečia, kaip orientaciniai kriterijai gali būti naudojami kiti rodikliai, pavyzdžiui, teisės aktai nustato, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, todėl šis kriterijus gali būti naudojamas ir sprendžiant vaikų išlaikymo dydžio klausimą. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu vienos minimalios mėnesinės algos dydis yra 350 Eur, todėl, nustatant vaiko išlaikymo dydį, gali būti atsižvelgiama ir į šį orientacinį kriterijų.
Nepilnamečio vaiko poreikių nustatymas yra vienas iš kriterijų apskaičiuojant vaikui reikalingą išlaikymą. Orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, teismų praktikoje pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus taikomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai.
Sekant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti.
Teismui nustačius vaikui reikalingą išlaikymo dydį, dažnai teismų praktikoje iš nustatytos vaiko poreikių sumos atimama pagal Išmokų vaikams įstatymą teikiama išmokos suma, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje praktikoje išaiškino, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas ne visais atvejais privalomai turi būti mažinamas išmokų pagal Išmokų vaikams įstatymą suma - tuo atveju, jei šalys turi finansines galimybes vykdyti savo pareigas visa apimtimi, nėra poreikio lengvinti tėvams tenkančią vaiko išlaikymo naštą valstybės mokamų išmokų dydžiu. Valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti.
Kitas svarbus kriterijus, priteisiant nepilnamečiui vaikui išlaikymą - tėvų turtinė padėtis. Nepilnamečiui vaikui negali būti priteisiamas didesnis išlaikymas, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas nustatinėja ir vertina tėvų turtinę padėtį.
Tėvų turtinė padėtis vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertinamas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį.
Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai.
Valstybės vaidmuo ir paramos mechanizmai
Pasitaiko atvejų, kai vienas iš tėvų ar abu tėvai, tikėdamiesi išvengti pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, slepia savo pajamas, dirba nelegaliai ar visiškai nedirba, teisinasi gaunantys tik minimalias pajamas ir negalintys išlaikyti vaikų. Pažymėtina, kad pareigos išlaikyti vaiką nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar tėvų nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu, nes tokiais atvejais yra vertinamas ne tik tėvų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių tėvai ar vienas iš jų ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Vien ta aplinkybė, kad tėvai ar vienas iš jų, būdami darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo neturėjimo ir negali reikšti mažesnio išlaikymo nepilnamečiui vaikui teikimo.
Jei tėvai ar vienas iš jų nevykdo teismo sprendimo net ir priteisus išlaikymą vaikui, teismas vieno iš vaiko tėvų reikalavimu išduoda vykdomąjį raštą, ir išlaikymas išieškomas priverstine tvarka. Jei ir tada tėvai ar vienas iš jų neteikia ar negali teikti išlaikymo vaikui dėl atitinkamų aplinkybių, tokių kaip, pavyzdžiui, tėvai yra nemokūs, slapstosi ir panašiai, tai tokiais atvejais vaiku privalo pasirūpinti valstybė. Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos), turinčių galimybę juos išlaikyti. Išmoka vaikui išlaikyti tokiu atveju mokama iš Vaikų išlaikymo fondo. Nuo 2015 m. sausio 1 d. šios išmokos dydis vienam vaikui per mėnesį negali viršyti 1,5 bazinės išmokos dydžio ribos, t. y. 100 Eur.
Tėvų pareiga išlaikyti pilnamečius vaikus
Lietuvos įstatymai numato tėvų pareigą išlaikyti ne tik nepilnamečius vaikus, tačiau ir vaikus, sulaukusius pilnametystės. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo, sulaukęs pilnametystės, gali dirbti ir pats save išlaikyti, tėvų pareiga išlaikyti pilnamečius vaikus yra siauresnės apimties, lyginant su nepilnamečių vaikų išlaikymo pareiga. Vis dėlto, pilnametystės sulaukę vaikai turėtų žinoti apie jiems teisės aktų suteikiamą teisę į išlaikymą bei šia teise, esant poreikiui, pasinaudoti.
Vaikui sulaukus 18 metų, jis įgauna visišką veiksnumą. Tai reiškia, kad jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas, taip pat ginti savo teises teisme. Dėl šios priežasties, jeigu vaiko, sulaukusio pilnametystės, tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaiką, vaikas turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju, priešingai nei kreipiantis į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, teisė kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo nenumatyta nei tėvams ar globėjams, su kuriais, pavyzdžiui, vaikas gyveno iki sulaukiant pilnametystės, nei valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Todėl reikšti ieškinį teisme dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo vieno (ar abiejų) tėvų atžvilgiu turėtų pats pilnametis vaikas, kuris, beje, gali būti atstovaujamas advokato.
Tėvų pareiga išlaikyti savo pilnamečius vaikus yra pakankamai ribota. Teisės aktai numato griežtas sąlygas, kurioms esant alimentai vaikui po 18 metų gali būti priteisiami. Įstatyme įtvirtinta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Papildomai patikslinama, kad tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos.
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog priteisiant alimentus pilnamečiui asmeniui, teismas turi nustatyti aplinkybes, ar pilnametis mokosi, ar įgyja pirmąjį aukštąjį išsilavinimą ar profesinę kvalifikaciją, ar studijuoja nuolatinės studijų formos programoje, jeigu studijuoja aukštojoje mokykloje, vertinti tėvų ir pilnamečio turtinę padėtį bei pilnamečio galimybes gauti pajamų pragyvenimui. Sprendžiant dėl paramos pilnamečiam vaikui būtinumo, vertinami šie kriterijai: sunki turtinė padėtis, paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis, sąžiningas pareigos mokytis vykdymas.
Verta atkreipti dėmesį, kad teismai gana skeptiškai pasisako dėl pilnamečių vaikų galimybės susirasti darbą laisvu nuo mokslų laiku (vakarais, naktimis, savaitgaliais ir pan.) ir tokiu būdu pasirūpinti reikalingomis lėšomis. Teismai nuosekliai laikosi praktikos, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl abiejų šių grupių kriterijų ir jie vertinami atskirai, t. y. nustatoma, ar alimentai vaikui po 18 metų yra būtini, be to, įvertinamos realios tėvų galimybės tokį išlaikymą teikti. Pažymėtina, jog įstatymas nedetalizuoja kitų svarbių aplinkybių sąvokos, į kurias taip pat turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo, todėl kokia aplinkybė pripažintina turinti reikšmę byloje priteisiant išlaikymą pilnamečiui, nustatoma individualiai pagal bylos faktines aplinkybes.
Nustačius, kad pilnametis vaikas mokosi, yra ne vyresnis nei 24 metų ir jam reikalinga parama bei kad tėvai turi galimybę prisidėti prie vaiko išlaikymo, turi būti nustatomas priteisiamų alimentų dydis. Alimentų dydžio nustatymui taikytini tie patys kriterijai, kaip ir alimentų priteisimo nepilnamečiams vaikams bylose. Teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko ir jo tėvų šeiminę ir turtinę padėtį, taip pat kitas svarbias aplinkybes. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Jeigu išlaikymas buvo priteistas teismo sprendimu arba teismo sprendimu buvo patvirtinta sutartis, kurioje taikiai sutartas išlaikymo dydis, tačiau vaiko tėvas, nemoka išlaikymo, tėvas, su kuriuo gyvena vaikas turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto gavimo. Vykdomąjį raštą galite pateikti antstoliui dėl priverstinio išlaikymo išieškojimo.
Vaikų išlaikymas - Skyryboslengvai.lt
Tėvų pareiga išlaikyti tėvus
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima apibūdinama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. Šioje aukščiausioje teisėje įtvirtinta tiek konstitucinė tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis, ištikimais piliečiais bei iki pilnametystės juos išlaikyti, tiek konstitucinė vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus reiškia paramos, reikalingos būtinųjų poreikių tenkinimui, tėvams mokėjimą. Tai yra vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais bei jiems padėti teikiant deramą išlaikymą.
Parama (išlaikymas) yra mokama šalių susitarimu ar teismo sprendimu kiekvieną mėnesį skiriant tam tikrą piniginę sumą. Kuomet asmenys šios pareigos neatlieka savo noru bendru sutarimu, vykdoma mediacija, kuria siekiama su mediatoriaus pagalba derybų keliu pasiekti kompromisą. Tai yra nemokama ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti kilusį ginčą. Tik mediacijai nepasisekus, teisė į išlaikymą gali būti įgyvendinama teismine tvarka.
Išlaikymo dydį būtina pagrįsti, negalima reikalauti išlaikymo iš vaiko nepateikus jokių įrodymų apie išleidžiamas pinigines lėšas. Reikalinga pateikti išlaidas gydymuisi, vaistams, vitaminams, higienos priemonėms, buitinėms priemonėms ir kitiems poreikiams tenkinti - tai yra parodyti realias sumas, kurios yra skiriamos minėtoms reikmėms. Priteisiant išlaikymą yra atsižvelgiama ir į pilnamečių vaikų turtinę padėtį. Visgi išlaikymas tėvams gali būti priteistas ne visais atvejais - teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams ar jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų dėl pačių tėvų kaltės (Civilinio kodekso 3.206 straipsnis). Kitaip tariant, pareiga išlaikyti savo tėvus nėra absoliuti, teismas visuomet atsižvelgia į tai, kaip patys tėvai vykdė savo pareigas vaikams, kaip jais rūpinosi, prižiūrėjo ir kita. Taigi, norint prisiteisti išlaikymą iš savo pilnamečių vaikų pirmasis būtinas žingsnis yra mediacija, o tik jai nepavykus galima kreiptis į teismą su ieškiniu ir klausimą spręsti teismine tvarka.
Toks ieškinys nebus apmokestinamas žyminiu mokesčiu (suma, kurią turi sumokėti asmuo, kad būtų pradėtas teismo procesas), jis turi būti pateiktas apylinkės teismui pagal ieškovo (asmens, kuris teikia ieškinį, t.y. tėvo ar motinos) gyvenamąją vietą.
Teisininkai atkreipia dėmesį, kad vaikų pareiga rūpintis tėvais įtvirtinta Konstitucijoje ir konkrečiai detalizuota Civiliniame kodekse. Pareiga atsiranda tik tada, kai vaikai yra pilnamečiai, o tėvai - nedarbingi ir realiai reikalingi paramos. Vadinasi, kad vien pensinis amžius savaime dar nesukuria automatinės teisės į išlaikymą. Kaip komentuoja „Nikitinas Legal“ kontoros įkūrėjas ir vadovaujantis partneris Vilius Nikitinas išlaikymas gali būti mokamas savanoriškai, vaikams ir tėvams susitarus, tačiau nesutarimo atveju tėvai turi teisę kreiptis į teismą. Teismas išlaikymą priteisia nustatyta pinigų suma, kuri mokama kas mėnesį. Sprendžiant dėl dydžio, vertinama ne vieno, o visų pilnamečių vaikų pareiga prisidėti, net jei ieškinys pareikštas tik vienam iš jų. Kai kuriais atvejais tėvai gali prašyti ir papildomų išlaidų kompensavimo, pavyzdžiui, dėl sunkios ligos, slaugos ar būtinos priežiūros, kai ją suteikė samdomi asmenys. Tokios išlaidos taip pat vertinamos individualiai, atsižvelgiant į abiejų pusių finansinę padėtį. Jos gali apimti vaistų, gydymo, slaugos paslaugų, neįgaliojo vežimėlio ar kitų reabilitacijos priemonių įsigijimą.
V. Nikitinas aiškina, kad praktikoje išskiriamos dvi būtinos sąlygos, be kurių išlaikymas negali būti priteistas: tėvų nedarbingumas ir realus išlaikymo reikalingumas. Tėvai ne tik turi būti pensinio amžiaus ar neįgalūs. Taip pat reikia įrodyti, kad jų pajamos bei turimas turtas neleidžia patenkinti būtinų gyvenimo poreikių. Sunkią finansinę padėtį privalo pagrįsti pats išlaikymo prašantis tėvas ar motina. Jiems reikia pateikti duomenis apie pajamas, išlaidas ir būtinus poreikius. Dažniausiai tai yra išlaidos vaistams, gydymui, slaugai, higienos ar buitinėms priemonėms.
„Civilinis kodeksas ir teismų praktika tėvų teisę į išlaikymą sieja su dviem sąlygomis, t. y. nedarbingumu (kai asmuo yra senatvės pensininkas ar neįgalusis) bei išlaikymo reikalingumu, apie kurį sprendžiama atsižvelgiant į išlaikymo prašančio asmens pajamas, turtinę padėtį, poreikius ir kitas faktines aplinkybes“, - nurodo V. Nikitinas.
Spręsdami dėl išlaikymo, teismai vertina ir vaikų finansinę situaciją - jų pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus, išlaikomus nepilnamečius vaikus ar kitus asmenis, sveikatos būklę, galimybes dirbti. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas: jis negali užtikrinti tėvų poreikių vaikų sąskaita, jei tai reikštų nepakeliamą finansinę naštą. Teismas taip pat gali visiškai atleisti vaikus nuo pareigos išlaikyti tėvus, jei nustatoma, kad patys tėvai anksčiau vengė vykdyti savo pareigas vaikams - jų neišlaikė, nesirūpino ar buvo nutraukę ryšius dėl savo kaltės. Tokiais atvejais teisė į išlaikymą neatsiranda. Be to, jei tėvai, nors ir nedarbingi, turi pakankamai lėšų pragyventi, gauna pakankamą pensiją, turi santaupų ar turto - išlaikymas taip pat nėra priteisiamas.
Praktikoje, kai išlaikymas skiriamas, jo dydis dažniausiai svyruoja apie 70-250 eurų per mėnesį, tačiau kiekviena byla sprendžiama individualiai. „Vadinasi, tėvų teisė į išlaikymą nėra absoliuti ir kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinamos individualios aplinkybės“, - aiškina V. Nikitinas.
