Kiekvienas tėvas yra pirmoji ir artimiausia vaiko mokytoja. Tačiau ar mama gali būti ir jo mokytoja toje pačioje mokykloje? Ši situacija gali sukelti įvairių etinių ir teisinių dilemų, ypač susijusių su interesų konfliktu ir objektyvumu vertinant mokinį.
Interesų Konflikto Problema
Akivaizdu, kad situacija, kai mama yra vaiko mokytoja, gali sukelti interesų konfliktą. Mokytojas turi būti objektyvus ir nešališkas vertindamas visus mokinius, įskaitant ir savo vaiką. Tačiau natūralus motinos instinktas ir noras padėti savo vaikui gali paveikti vertinimo procesą. Dėl to kiti mokiniai ir jų tėvai gali jausti, kad vaikas, kurio mama yra mokytoja, gauna privilegijų arba yra vertinamas šališkai.
Teisiniai Aspektai Lietuvoje
Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai vaiko mama yra jo mokytoja toje pačioje mokykloje. Tačiau švietimo įstaigos turi vadovautis bendraisiais teisės principais, tokiais kaip lygiateisiškumas, objektyvumas ir nešališkumas. Taip pat svarbu atsižvelgti į Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, kuris numato, kad asmenys, einantys viešas pareigas, privalo vengti interesų konfliktų ir deklaruoti privačius interesus.
Mokyklos Vidaus Taisyklės ir Etikos Kodeksai
Dauguma mokyklų turi vidaus taisykles ir etikos kodeksus, kurie reglamentuoja mokytojų elgesį ir interesų konfliktų valdymą. Šiose taisyklėse gali būti numatyta, kad mokytojas negali būti savo vaiko mokytoju arba kad tokiu atveju turi būti užtikrintas objektyvus vertinimas ir kontrolė. Pavyzdžiui, mokyklos administracija gali paskirti kitą mokytoją prižiūrėti vaiko pažangą arba peržiūrėti jo darbus.
Praktiniai Sprendimai ir Rekomendacijos
Jei situacija, kai mama yra vaiko mokytoja, neišvengiama, svarbu imtis priemonių, kad būtų užtikrintas objektyvumas ir išvengta interesų konflikto. Štai keletas rekomendacijų:
- Skaidrumas: Mokyklos administracija ir mokytoja turi atvirai informuoti mokinių tėvus apie susidariusią situaciją ir priemones, kurių bus imtasi siekiant užtikrinti objektyvumą.
- Objektyvus vertinimas: Mokytoja turi stengtis vertinti visus mokinius vienodai, remiantis nustatytais kriterijais ir standartais.
- Kontrolė: Mokyklos administracija turėtų prižiūrėti vaiko pažangą ir vertinimo procesą, kad įsitikintų, jog nėra šališkumo.
- Alternatyvūs sprendimai: Jei įmanoma, reikėtų apsvarstyti galimybę perkelti vaiką į kitą klasę arba mokytoją.
Galimi Iššūkiai
Aptariant šią temą, svarbu atsižvelgti į galimus iššūkius. Visų pirma, gali kilti nepasitikėjimas mokytojo objektyvumu iš kitų tėvų pusės. Taip pat, vaikas gali jausti papildomą spaudimą dėl to, kad jo mama yra mokytoja.
Namų ugdymas: mama kaip mokytoja
Kažkas gali pasakyti, kad mama ir yra mokytoja, pati ankstyviausia, pati artimiausia. Tačiau būti mama ir mokytoja vaikui, kuris ugdomas pagal bendrojo lavinimo programą namuose - visai kiti dalykai. Mes turėjome konkrečią dienotvarkę, kurioje sudėliojome pamokų tvarkaraštį ir mokėmės panašiai, kaip mokykloje, tik buvome lankstesni - kartais pasinerdavome į dailę ir darbelius, kartais visą dieną tik skaičiuodavome matematiką. Šioje dienotvarkėje mums visiems labai patiko galimybė ilgiau pamiegoti, nes pradėdavom pamokas vėliau. Tačiau ką pastebėjau - tvarkos vaikams vis tiek reikėjo. Nes jei išvis nežadintum ir neprimintum, kad šiandien turime kažką nuveikti, tai būtų įsijungę pilną tinginio režimą. Žmogus iš prigimties yra tinginys (na, smalsus galbūt, bet tinginys).
Smalsumo mūsų vaikams netrūksta, bet neparenkant pakankamai įvairių ir įdomių veiklų kiekvienai dienai, jei padarytų iš savo smalsumo tik dalį. Juos tiesiog reikia užvesti, įjungti. O tada jau varo patys, kas tai bebūtų, ar besmegenio ir jurtų statymas lauke, ar koks nors kardų ir skydų meistravimas tėvelio dirbtuvėse, ar lietuvių kalbos mokymasis, ar muzikavimas. Dauguma ugdymo šeimoje atstovų - tėvų ir mokytojų - kalba apie tai, kad mokykla “sugadina“ vaikus, atgraso juos nuo tam tikrų veiklų ir kad norint išimti juos iš sistemos, reikia duoti laiko “išmokslinimui“ - kad vaikui įsijungtų tinginys, nuobodulys, kad jis natūraliai pasirinktų, kas jį domina. Pasak jų, tada vaikas lengvai ir be didelių pastangų išmoksta net sunkiausius dalykus.
Man, kaip pedagogei, šitas teiginys visada buvo ir įdomus, ir kartu keistas. Galbūt todėl, kad aš niekada iki galo nesiekiau “iškristi“ iš sistemos ar “pasveikti“ nuo kažko. Mūsų ugdymo įstaigose vaikams sekėsi neblogai, tiek akademiškai, tiek emociškai. Ir man svarbu faktas, kad jų auklėjimas labiau vyksta šeimoje, nei mokykloje. Mes labai daug kalbamės, daug žinome apie įvykius mokykloje, dalyvaujame vaikų reikaluose nuo draugysčių iki santykių su mokytojais. Aš iš principo esu UŽ sistemą kaip tokią, bet esu PRIEŠ dabartinę švietimo sistemą. Man darosi nepriimtina vis daugiau dalykų, primetamų sistemos mums, mokytojams, ir aišku, mūsų vaikams. Pritariu ir minčiai, jog sistemoje nebelieka individualaus priėjimo - nes tai tiesiog neįmanoma. Mokykla yra toks fabrikėlis, kuriame visi bandomi užmaut ant vieno kurpaliaus ir man tai nepatinka. Tačiau išmintingas pedagogas mokykloje yra gėris, jis naudojasi įvairiais įrankiais, diferencijuoja, motyvuoja, nukreipia. Tačiau aš suprantu, kad pakeisti sistemą yra ne mano galioje. Todėl aš esu linkusi išmintingai prisitaikyti, išsaugant savo autentiškumą, poreikius, autonomiją. Man netgi atrodo, jog vaikus ugdant šeimoje yra būtina turėti sistemą. Valdorfo, Montessori ir kitos pedagogikos irgi yra sistemos. Jos pateikia tam tikrus griaučius, stuburą, pagal kurį formuojamos vertybės, įgūdžiai.
Teiginiui, kad vaikas yra iš prigimties smalsus, o mokykla/darželis tą smalsumą užgniaužia - iš dalies pritariu. Bet tik iš dalies. Mes vis dėlto galime patys labai daug nuveikti ir po mokyklos. Vaiko talentams lavinti yra daugybė būrelių - net mes kaimo vietovėj gyvendami, turim daug galimybių iš ko rinktis. Talentus pastebėti ir atskleisti yra ne tik mokytojų pareiga. Tėvai turėtų pirmieji pastebėti kažkokius vaiko polinkius, juos lavinti, akcentuoti, jeigu to nori, vaiko ugdyme. Bene svarbiausias čia momentas - vaikų savijauta. Ar vaikas laimingas eidamas į mokyklą, ar vaikas laimingas mokydamasis namuose? Kur yra jam daugiau pliusų?
Man buvo nelengva būti ir mama, ir mokytoja. Kaip mokytoja, tu turi perduoti žinias: papasakoti - įdomiai, parodyti - mokančiai, kad vaikas ne tik suprastų, bet norėtų, įsitrauktų į veiklą. Namų darbų mes praktiškai neturėjom, bet mokėmės daug. Skaičiavom daug, rašėm, skaitėm. Nes individualiai praėjom su ketvirtoku visas programas, kurias vaikai eina mokykloje. Aš suprantu, galite sakyti - o kam jūs ten tiek mokėtės, galima praleisti, galima, jei vaikui lengva, imti daugiau, sunkiau. Galim plėsti ir gilinti ir t.t. Tačiau, vartydama vadovėlius aš supratau, kad nenoriu dirbti papildomo darbo - kurti kažkokius uždavinius, galvoti pratimus - nes tą kiti jau padarė vadovėliuose ir pratybose. Tiesa, buvo užduočių, kurias “prašokdavome“, nes “be ryšio“ arba pasigilindavome, nes užkabindavo - tada iškart prie kompiuterio, ir ieškai, randi, mėgaujiesi. Šitas laisvumas mums abiems su vaiku patiko labai. Dar, kaip mamai, man labai patiko, kad priešmokyklinukas lygiom teisėm dalyvavo daugumoje muzikos ir lietuvių kalbos pamokų. Jis klausydavo, jam būdavo įdomu, klausinėdavo, rašydavo, darydavo tokias pat užduotis, kaip ketvirtokas brolis. Jis “paragavo“ mokyklos, pasimatavo, sužinojo, kas tos pamokos. Ar dėl to jaučiuosi blogai? Ne, tikrai ir atvirai sakau - ne. Aš pavargau per tuos metus būti mama ir mokytoja. Tai didelis darbas ir atsakomybė. Kita vertus, šiuos metus laikau didele gyvenimo dovana, nes pažinau savo vaikus iš visai kitos pusės - sužinojau, KOKIE JIE YRA MOKINIAI. Nes būti mokiniu yra rolė. Tai ne tas pats kas būti tiesiog savimi. Pažinau jų, kaip mokinių, charakterius, sužinojau mokymosi stilių, silpnas vietas. Ypač tai svarbu dėl vyresnėlio. Mažylis norėjo būti pirmoku. Norėjo eiti į mokyklą. Dabar, pirmam pusmečiui įpusėjus, jis kartais pasako, kad norėtų ugdymo šeimoje, kad nusibodo ta mokykla. Svarstau šią galimybę kitiems metams. Ugdyti vieną būtų lengviau nei ugdyti du. Aš nuoširdžiai nežinau, kaip tėvai patys vieni ugdo tris ir daugiau skirtingo amžiaus vaikų namuose. Kokie jų tikslai, į ką jie koncentruojasi, kaip jiems sekasi viską suderinti?
Man pačiai mokytis visada buvo džiaugsmas (ir tebėra!). Net tų dalykų, kurie buvo sunkūs (iš esmės dėl prastų pedagogų), mokykla man buvo laimės vieta, net ir ta sovietinė. Nebuvo lengva, ne. Teko padirbėti. Bet buvo smagu. Kartais aš galvoju, kad visuomenėje formuojasi toks stereotipinis požiūris dabar - vaikai “tradicinėje mokykloje“ - nelaimingi, užspausti programų, prastų pedagogų ir pan. O vaikai, ugdomi šeimoje - ypač laimingi, laisvesni, kitokie ir t.t. Manau, jog tai yra mitas, nes ir toj, ir kitoj sistemoj būna visaip. Ir mokykloj, ir namuose ugdomi vaikai patiria įvairių sunkumų, tiek akademinių, tiek emocinių, tiesiog jie yra skirtingi. Visgi, galvoju, kad žmogui labai svarbu išmokti reaguoti ir prisitaikyti. Prisitaikymas (nesvarbu kur - ten, kur įmeta gyvenimas) garantuoja išlikimą. Esama namų, kurie yra baisiausia “mokykla“. Esama mokyklų, kurios yra geriausi namai. Esama namų, kuriuose vyksta nuostabiausias ugdymas. Esama mokyklų, kuriose skauda mokytis. Esama skirtingų žmonių ir skirtingų kelių.
Mama nori lepinti, glausti, mokytoja nori pažadinti vaiko didžiausią potencialą. Mama nori ilsėtis ir pabūti su savimi, mokytoja spaudžia atlikti pareigas - šie dalykai tokie skirtingi. Visus metus balansavau tarp jų kaip kokia akrobatė ant virvės - nuo vieno galo į kitą, dideliais šuoliais, kad tik būtų pusiausvyra ir nenugarmėtume visi žemėn… Sunkiausia visame tame man buvo tai, kad nebeliko vietos nei laiko MANO pomėgiams. Šie metai buvo visiškas atsidavimas vaikams. Praktiškai be išeiginių. Nesakau, kad tai buvo auka, ne. Bet supratau (žinojau anksčiau, tik pasitvirtinau), kad laikas, kurį skiriu savo pomėgiams, yra mano psichinių resursų kūrėjas. Mano visų vidinių galių baterija. Neturėdama tokio laiko, tampu nelaiminga. Amžinai alkana, pavargusi, “užsisukusi“ būtybė. Vaikų pomėgiai nebūtinai sutampa su manaisiais (tie, kurie sutampa - muzikavimas bei plaukimas - ir buvo tai, kas padėjo man išvežti tuos metus nepakrikusiais nervais, rimtai). Visiems kitiems savo pomėgiams pasakiau “palaukit manęs, grįšiu po metų“. Rašymui buvo įjungtas stabdis, ir tas buvo sunkiausia. Rašyti per trumpas pertraukėles nemoku, o rasti ilgesnių, deja, nesugebėjau. Gal nebuvau pakankamai organizuota, gal neteisingai prioritavau? Nežinau.
Jeigu perskaitėte iki čia, prašau, pareflektuokite, pasidalinkit, kokios mintys kyla jums, kokias patirtis išgyvenote jūs, o gal tik ruošiatės išgyventi?
Viena mama dalijasi savo patirtimi: "Laba diena mielos mamos, gal tiesiog padėsite man išspręsti dilemą. Situacija tokia - sūnus pradinukas, antrokas. Mokytoja el. dienyne ištisai rašo, kad užduotis atlieka neatsakingai, nesukaupia dėmesio ir daro labai daug klaidų rašydamas bei skaičiuodamas. Namuose vaikas pasakoja, kad stengiasi, bet jam neišeina. Tikrai matau, kad nesugeba sudėtingesnių matematikos veiksmų atlikti, rašo vardus ir miestus iš mažųjų raidžių, sunkokai skiria kur rašyti i kur y. Namie mokantis viskas lyg ir neblogai, bet išeina vaikas į mokyklą ir vėl man mokytoja rašo, tą patį. Vaikas pergyvena, kartais apsiverkia... Su mokytoja kalbėta ne kartą. Tipo - nemoka sukaupti dėmesio ir ttt. bet kai jam ko nors reikia namie - jis jį puikiai kaupia Klasėje daug vaikų ir prie vieno jo tikrai niekas nesėdės, bet aš kažkaip intuityviai jaučiu, kad reikia keisti mokytoją. Negaliu paaiškinti kodėl..."
Kita mama atsako: "Keisti mokytoją. Kas iš to jei jūs pakeisit požiūrį, o vaiko mokytoja - ne..yra žmonių, kurie ilgai ir nuobodžiai vadovaujasi savo pirminiais įsitikinimais. Nesitiki, kad vaikas taip ištisai nesusikauptų, nieki gero nesugebėtų, kad mokytoja nerastų už ką pagirti, motyvuoti berniuką. Kol nevėlu, kol vaikas visai nenusivylė mokslais ir rezultatais - keisčiau."
Dar viena mama dalijasi: "Gerai ,kad pas jus tik antrokas ,o ką daryti pirmokui .Iš paruošiamosios atėjo nieko nemokėdamas ,ką namie mokėmės tą ir atsinešė savo žinias į 1 klasę ,mat vyresni darželinukai gerai skaitė ,su tais ir užsiimdavo ,o mūsų vaikutis mažesnis ,tai jo ir nemokindavo ,ir neužsiimdavo .o atėjus Į 1 klasę vaikai jau skaito neblogai ,o mūsų ne !!! nesuprantu ,kokia čia mokymo specifika ,visų pirmą turėtų išmokti visą abęcėlę, rašyti ,vėliau junginius mokintis ,au ei ir t.t. ,o dabar viskas atvirkščiai ,nemoka sujungti balses ir dvigarsius ,o jau skaityt TURI ,NESUPRANTU pamenu savo laiku ,pilnus sąsiuvinius prirašydavom raidžių ,o čia vieną ar kelias pamokas pasimoko ,poto vertina ,dar nespėjus išmokti dailiai rašyti ,ir viskas per pusantro mėn kai pradėjo eit į mokyklą ,viskas vaikui nesiseka ,skaičiuot neišeina ,rašyt taipat .rodos iš paruošiamosios vaikas jau turi būt gerai paruoštas 1ai klasei,bet jai darželyje pamiega pietų ,žaidžia ,valgo ,ir tik kelios val. pratybas jau turi ,ir ten tik vertinimai ,tas blogai ,nesiseka ,liūdna ir t.t. ,mūsų laiku tai būdavo vertinimai saulytės ir debesėliai ,o čia klijuoja šypsenėles ,kai lipdukų pritrūksta jas nupiešia ,ir kaip suprasti tokį vertinimą.pratybose išvis košmaras ,kartais reikia neštis kartais ne ,psl kai kurie nepadaryti ,ir suprask kaip nori ,pabaigt ar ne ?"
Kitas komentaras: "Tai kam leidote vaika i paruosiama,jei jis buvo mazesnis,nepasiruoses,nesavarankiskas??? Ir kodel namuose nepabandete pasimokinti raideliu,o paskui jas jungti??? Kodel manote,kad priesmokyklines aukletoja privalejo jusu vaika asmeniskai mokinti,juk tai jusu vaikas??? Kodel viska norite primesti aukletojoms,mokytojoms??? O gal jusu vaikas su tomis pratybomis nenorejo dirbti,gal reikejo pasidometi,bent per visus metus,ka jis veike,ismoko,o ne dabar ,cia pareiksti,kad isleidote 100 lt.(beje savo vaikui ,o ne svetimam). Gyvenimas eina i prieki,todel lyginti kaip kas mokino,tai juokinga. Yra tokia programa ir mokytoja dirba pagal ja. O jei jusu vaikui nesiseka,tai gal vertetu paciai pasedeti su vaiku,o ne permesti savo pareigas mokytojai ar mokyklai."
Dar vienas įrašas: "Į mokyklą išėjo nemokanti nei skaityti, nei rašyti. Sąmoningai nemokinom, nes pradinių klasių mokytojai akcentavo - nereikia, nemokinkit, nedarykit meškos paslaugos. Mokykloje mokinam kaip reikia, pagal programą ir pan. Nesigailim, su laiku visko išmoko. M-kloje, o ne namie."
Klausimas: "Ar teisingai supratau, kad jūs pirmą klasę padėjot lankyt tais metais neturėdami 7-erių? Gal dėl to nesusikoncentruoja? Kaip man pasielgti klausyti savęs ar tiesiog laukti, kol vaikas paaugs ir suvaldys tą savo dėmesį?"
Atsakymas: "sunku vienareikšmiškai atsakyti pirma mintis perskaičius- keisti mokytoją, savo laiku man taip pat nepatiko mokytoja ir mama mane pervedė išvis i kitą mokyklą ir tai pasiteisino tačiau aš buvau didesnė kita vertus, jeigu nevisai mokytoja kalta, gali būti ir vaiko/ tėvų ,,kaltė"(rašau kabutėse, nes perkeltine prasme), tai pakeitę mokytoją problemos neišspręsite, tai negi ir vėl keisit, paskui vėl keisit... Rašyti, skaityti, skaičiuoti dar ne viskas, todėl ir sakoma- vaikas turi būti brandus mokyklai, bet jeigu jis nepasiruošęs tai tikrai nebus vunderkindas iškart.Dar jūs rašote, kad vaikas atėjo nieko nemokėdamas...taip, dabar laikomasi nuomonės, kad vaikas gali/ turi ateiti nieko nemokėdamas....gerai, jei vaikas brandus, gabus- per mėnesiuką jis prasilaužia ir gali sėkmingai mokytis toliau, naobettačiau nepamirškime, kad skaitymas reikalingas sprendžiant pasaulio pažinimo, matematikos uždavinius- natūralu, kad nemokantis skaityti vaikas nelabai galės išspręsti uždavinius ar testus.... Visgi tėvai turi ir patys daugiau domėtis, o ne tik ,,nurašyti" viską darželiui,."
Kitas komentaras: "Na, pirmiausia pagal papasakotą situaciją tai bėdos prasidėjo darželyje tai labai jau pykti ant mokyklos negalima. Dar jūs rašote, kad vaikas atėjo nieko nemokėdamas...taip, dabar laikomasi nuomonės, kad vaikas gali/ turi ateiti nieko nemokėdamas....gerai, jei vaikas brandus, gabus- per mėnesiuką jis prasilaužia ir gali sėkmingai mokytis toliau, naobettačiau nepamirškime, kad skaitymas reikalingas sprendžiant pasaulio pažinimo, matematikos uždavinius- natūralu, kad nemokantis skaityti vaikas nelabai galės išspręsti uždavinius ar testus.... Visgi tėvai turi ir patys daugiau domėtis, o ne tik ,,nurašyti" viską darželiui,."
Dar vienas pastebėjimas: "Klasėje daug vaikų ir prie vieno jo tikrai niekas nesėdės, bet aš kažkaip intuityviai jaučiu, kad reikia keisti mokytoją. Negaliu paaiškinti kodėl... O nebandėt pabendrauti su logopede? Žinot- mano mergina jau penktokė- o šiemet mokykloje eina į logopedinius užsiėmimus, nes pradinėj "nepamatė", kad turi problemų . Žinoma, ir mes nepastebėjom, nes lietuvių kalbos įvertinimai visuomet buvo, geri, baigė pradinę aukštesniu lygiu. bet.. manau, padirbėkit šiek tiek namuose- raideles parašykit, "kringelius" papaišykite. Mano irgi ėjo skaityti nemokėdama- išmoko. Manau teisingas pastebėjimas ir galvoju ne pro šalį ir psichologė. Neišsigąskit to žodžio, nebūtinai vaikas turi būti nesuvaldomas kreipiantis į šį specialistą. Psichologai mokina pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, skatina vaiką, parodo kelius, kaip galima geriau siekti rezultatų. Aišku jums dirbti irgi reikės, o po kokio pusmečio matysit rezultatus. o pirmoje klasėje kaip jam sekėsi? Ir kodel namuose nepabandete pasimokinti raideliu,o paskui jas jungti??? Kodel manote,kad priesmokyklines aukletoja privalejo jusu vaika asmeniskai mokinti,juk tai jusu vaikas??? Kodel viska norite primesti aukletojoms,mokytojoms??? O gal jusu vaikas su tomis pratybomis nenorejo dirbti,gal reikejo pasidometi,bent per visus metus,ka jis veike,ismoko,o ne dabar ,cia pareiksti,kad isleidote 100 lt.(beje savo vaikui ,o ne svetimam). Gyvenimas eina i prieki,todel lyginti kaip kas mokino,tai juokinga. Yra tokia programa ir mokytoja dirba pagal ja."
Atsakymas į kritiką: "Nebūtina čia skleisti brėdų ir pykčio. Pradinėse klasėse mano vaikų pratybos taip pat būdavo pustuščios ir MAN LABAI GAILA SAVO IŠLEISTŲ PINIGŲ!!!!!! už nieką. Be abejo yra tokie dalykai kaip programos ir mokytojai turi jų laikytis ir visokios kitos bla bla bla ir man neįdomu, ko jie spėja ir ne. Tokiu atveju ir pratybos nebūtinos, būtų labiau naudinga, jei vaikai rankytėmis perrašinėtų užduotis į sąsiuvinius ir ten spręstu - taip kaip ir mes tai darydavome. O MOKYTI VAIKUS TURI MOKYKLA IR MOKYTOJAI! Lygiai taip pat, kai ir šokti mokina patyrę mokytojai, kaip ir dainuoti, kaip ir profesijos mokinamės pas mokytojus-specialistus, o ne namuose. Dantu nevalysit, suges dantys, bus kariesas, palaikyti burnos higiena butina. Nesimokysit namie, nekartosit, galvoj bus mazai ziniu. Taip mokyti turi mokytojai, dantis taisyti turi gydytojai, bet mes turim irgi prisideti. as kai muzikos mokyloj mokiausi, mokytoja buvo puiki, ir mano rezultatai buvo puikus, ismokau labai gerai groti, bet as dar namie kasdien po 3 -4 valandas grojau, ir pati ir mamos priziurima. ne butu darbo namie, nebutu nieko!o del mokytojos keitimo: jei tikrai jauciat kad mokytoja nesupranta jusu vaiko, keiskit!tik pries tai pakalbekit su kita mokytoja, pabendraukit, issakykit savo baime, lukescius, kad nepasikartotu tas pats."
Paskutinė patirtis: "Rašysiu , taip, kaip yra. Didžiulės bėdos, anot mokytojos, yra su elgesiu. Per matematiką ir lietuvių jis negali sukaupti dėmesio, blaškosi, kalbina kitus, juokiasi ir ttt. Rezultate - nė vieno teigiamo įvertinimo iš šių disciplinų. Klausiu kaip su kitomis - pasirodo viskas gerai su kitomis- pasaulio pažinimu, daile, etika, kūno kultūra. Namie darom namų darbus, per savaitę kartą lieka po pamokų papildomam darbui. Namuose matau, kad skaičiuoti sekasi sunkiai, su klaidomis. o pvz jei 4-5 klaidos pratime mokytoja vertina neigiamai. Daro vaikas namie, bet padaro ir diktantus kartais parašome, nu yra po kelias klaidas... Eisiu konsultuotis su psichologe. Tik va vienas dalykas man neaišku- kaip vienoms disciplinoms dėmesį sukaupia - o kitoms ne?"
