Kiekvienas mes nuo pat mažų dienų stengiamės vis labiau pažinti aplinką, mus supančius garsus, spalvas ir kvapus, atskirti vieną, ar kitą reiškinį, tačiau viską pažinti padeda ne kas kitas, bet mūsų tėvai. Ir visai nesvarbu, ar tėvai yra biologiniai, ar ne, vis vien tėvai visada liks žmonėmis, kurie mums davė tam tikrus pagrindus ir pažintis su aplink mus supančiu pasauliu.
Šeimos institucijos krizė Lietuvoje
Problemos mastai dideli. Lietuvoje, pavyzdžiui, kas ketvirtas vaikas gyvena nepilnoje šeimoje, kas antra santuoka išyra, skyrybų daugėja, gausių šeimų mažėja, gimstamumas mažėja, mažėja ir žmonių. Kas kaltas? Kodėl nepaisant mokslininkų, visuomeninių judėjimų, valstybinių institucijų pastangų šiuose frontuose aplinkinės tautos patiria pralaimėjimus.
Skyrybų statistika rodo, kad kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų, palyginti su maždaug 20 tūkstančių susituokiančių porų. Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus.
Skyrybų poveikis vaikams
Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą - ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą.
Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni. Nukenčia vaikų savivertė - kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus.
Vaikų gerovė ir šeimos struktūra
Yra daugybė tyrimų, atliktų tiek Europos, tiek pasaulio mastu, kuriuose lyginami vaikų, augančių su vienu iš tėvų po skyrybų, kohabituojančių tėvų sąjungoje ir susituokusių tėvų šeimoje sveikatos (tiek fizinės, tiek psichinės), rizikingos elgsenos (narkotikų, svaigalų, rūkalų vartojimas, ankstyvi lytiniai santykiai), nusikalstamos veikos, akademinių pasiekimų, patiriamo smurto rodiklių aspektai. Išryškėjo, jog vaikų, augančių su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, visi rodikliai žymiai geresni. Visi tyrimai akivaizdžiai patvirtina, kad šeimos struktūra turi lemiamos reikšmės vaiko sveikatai bei gerovei.
Betėvystės poveikis vaikui
Betėvystės poveikis vaikui žiaurus. Ne procentais, bet kartais didėja savižudybės, narkomanijos, alkoholizmo, psichikos sutrikimų, negebėjimo kurti šeimą vaike rizika. Tėvų atstūmimo sindromo žala vaikui psichologų yra lyginama su vaiko seksualinės prievartos žala. Kai kuriose užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV, Olandijoje, už tėvo atstūmimo sindromo atvejus atskirtį sukūrusi pusė baudžiama laisvės atėmimu. Kenčia ir pati mama.
Skyrybų poveikis: tėvo perspektyva
Tapau tėvu. Truputį daugiau kaip prieš metus. Lyg ir turėtų būti džiugu. Tačiau… Mano vaiko mama besilaukdama išėjo. Išėjo pas kitą. Puoselėtos svajonės apie laimingą šeimą, pilną ir gausią, žlugo. Gyvenime ne visko, ko norima, pasiekiama. Ką darysi. Per paskutinius metus kalbėjausi su bene šimtu skyrybas išgyvenusių vyrų, kurie neteko ar netenka savo vaikų. Daugelio jų skyrybų priežastis vadovavimo perleidimas moteriai arba dar kitaip vadinama dominavimo inversija. Būna atkaklių tėčių, nelinkusių atiduoti savą atsakomybę spręsti vaiko likimą į mamos rankas. Šie ieškodami teisybės įsuka teismų, vaikų teisių, socialinių rūpybų, skundų, policijų, baudų, antstolių karuselę. To pasekmėje tėčio kovos už vaiko teisę į tėvą veiksmai dažniausiai nukreipiami prieš jo paties siekį vis labiau atribojant nuo jo vaiką.
Atsakomybė ir kaltė gula ant vyro. Jam nepavyko padaryti savo vaiko mamos laimingos, rasti sprendimo, jis nesugebėjo susitarti. O susitarti su įsiskaudinusia teisiškai privilegijuota mama neišeina. Vaiko gerovei palankus susitarimas dailiajai lyčiai nėra naudingas. Vienišos mamos statusas visuomenėje yra gerbtinas ir globotinas. Mama pelnosi iš gero alimentinio biznio. Patenkinamas motinos instinktyvus noras globoti savo vaiką.
Santuokos esmė ir formalumai
Savaime suprantama, jog santuoka neatsiejama nuo to vidinio gėrio, ypač įsipareigojimo ir atsakomybės, kurią sukuria patys sutuoktiniai. Vien formalus santuokos, kaip šeimos teisinių ryšių, sudarymas nebus pajėgus užtikrinti visapusiškos gerovės vaikams. Suaugusieji yra laisvi žmonės ir gali eksperimentuoti savo gyvenimais, tačiau jie neturi teisės eksperimentuoti kitų, taip pat ir savo vaikų gyvenimais.
Santuoka ir gyvenimas kartu nesituokus: privalumai ir trūkumai
Dažnai tenka girdėti, jog tuoktis ar gyventi kartu nesituokus yra dviejų žmonių asmeninis reikalas, ir niekas neturi teisės kištis į asmeninį gyvenimą. Didžiausia gyvenančiųjų kartu nesusituokus problema yra ta, kad jų preliminarus susitarimas stokoja stabilumo. Tokie santykiai nedaug padeda spręsti vidines problemas, kurių neišvengiamai kyla gyvenant dviem skirtingiems žmonėms. Gyventi kartu be santuokos nusprendžiama manant, kad tuo atveju, jei santykiai bus blogi, jie išvengs bėdos, išlaidų ir emocionalios skyrybų traumos. Taip silpnai įsipareigojus dviem asmenims, mažai tikimybės, kad jie perlips per save dėl bendro gyvenimo, kad stengsis išlaikyti santykius spaudžiant rimtai krizei.
Kontrargumentai santuokai: meilė ir įsipareigojimai
Analizuojant pateikiamus kontrargumentus prieš santuoką, išryškėja keli dažniausiai pateikiami argumentai. Pasiteiravus, kodėl vengia tuoktis, jaunos poros atsako klausimais: „O kam mums to popierėlio? Jis neįrodo mūsų meilės“; arba - „Mes ir be jo galime įsipareigoti vienas kitam“; „Mūsų ryšys stipresnis nei anspaudas pase“ ir panašiai. Visi šie atsakymai atskleidžia elementarų nesusipratimą: santuoka suvokiama labai formaliai. Jų supratimu, santuoka yra kažkam kitam, bet tik ne jiems: gal valstybei, kad pagerintų rodiklius, gal giminėms ir draugams, laukiantiems vestuvinių vaišių, gal tėvams, nes nepatogu prieš aplinkinius, kad vaikai „susimetę” gyvena. Ir iš tiesų, kodėl gi jie turėtų stengtis dėl kitų. Tačiau, tai tik patvirtina, kad pati santuokos esmė pasilikusi anapus suvokimo. Tačiau net ir formalus santuokos sudarymas nors savaime ir nesukuria tos gyvybinės terpės ir vidinės gelmės, kuri būtina santuokos gėriams atsirasti, įjungia teisinius mechanizmus santuokiniam ryšiui apsaugoti. Šiuo atžvilgiu santuoką kaip viešą pasižadėjimą galima palyginti su atrama gležnam augalui - stulpais, prie kurių pririšami obels sodinukai, turintys mažiau vidinės gyvybinės jėgos. Toks sodininko rūpestis apsaugo nuo nepalankių išorinių sąlygų, leidžia giliau suleisti šaknis ir nokinti vaisius. Meilė nėra duotybė, bet užduotis, taip ir santuoka yra užduotis.
Moters padėtis ir lytiniai malonumai
Paklausiau jaunos studentės, jau kelerius metus gyvenančios su vaikinu: „Kodėl nesituokiate?“ Jos atsakymas buvo labai atviras: „Vaikinas nesiperša, negi siūlysies?“ Natūraliai kilo klausimas: „Kodėl tu jį įsileidai į namus, jei jis nenori savo gyvenimo susieti su tavuoju?“ Veidą nušvietusios šypsenos atspalvis pasakė daugiau nei žodžiai. Mergina pasidavė paplitusiai tendencijai, jog moterys turi tokias pat teises į lytinį malonumą be įsipareigojimų, kaip ir vyrai. Tokių teisių ir laisvių propaguotojai „pamiršta“ perspėti, jog malonumai abiem, bet pasekmės - tik moteriai. Jie suvilioja moteris fiziniais malonumais, o tada smogia jų dvasiai. Moteris labiau nei vyras iš prigimties susijusi su kuriančiomis galiomis. Vyras prie jų gali prisiliesti tik moters dėka. Tačiau kai moteris savanoriškai jas apleidžia, ji praranda gebėjimą sutaurinti vyro sielą. Tada ir moterys, ir jų vyrai gyvena ne meile, bet mėgaujasi jos surogatu.
Naivuolių viltys ir patogus gyvenimas
Kitą dažniausiai pasitaikantį pateisinimą galima būtų pavadinti „naivuolių viltys“. Merginos tikisi, jog gyvenimas su vaikinu yra tiesiausias kelias į santuoką. Apklausus vienos Jungtinės Karalystės kolegijos studentus ir studentes, kurie gyvena kartu, paaiškėjo labai įdomus dalykas: didžioji dauguma studenčių teigė, jog jos vaikinas tikrai ją ves, tačiau dauguma vaikinų pareiškė nė nemaną vesti merginos, su kuria gyvena. Taigi, vyrai tipiškai gyvena kartu nesusituokę tiesiog todėl, kad jiems taip yra „patogiau“: nereikia kiekvieną kartą investuoti nei finansinių, nei laiko, nei emocinių išteklių merginant eilinę panelę. Reikia taip pat nepamiršti ir lytiniu keliu plintančių ligų. Visa tai įvertinus, žymiai labiau apsimoka turėti pastovią partnerę. Tačiau gyvenimas kartu prieš santuoką pastato moterį ir vyrą į labai skirtingas padėtis. Moteriai gyventi be santuokos visomis prasmėmis neapsimoka. Pavyzdžiui, kai kurios panelės naiviai tiki, jog jos taip išsaugo savo nepriklausomybę. Jos teigia, kad išlaidas jos planuojančios po lygiai su savo gyvenimo draugu. Tačiau tyrimai rodo, jog moterys įprastai aukoja daugiau kaip 70 procentų pajamų gyvenant kartu be santuokos.
Pasiteisinimai ir skyrybų dažnis
Trečias dažniausiai pasitaikantis mitas yra mėginimas pasiteisinti sakant, jog nori pagyventi kartu, kad įsitikintų, ar tinka vienas kitam: „Net mašina yra išmėginama prieš ją perkant, o čia žmogus, su kuriuo reiks gyventi.“ Toks „pasimatavimas“ iš karto sukuria ne laisvą valią ir orumą turinčių asmenų santykį, bet naudojamų objektų. Iš kitos pusės, gyvenimas kartu be santuokos yra daugiau ruošimasis skyryboms, negu būdas sustiprinti būsimą santuoką. Kaip teigia mokslininkai, tyrę skyrybų priežastis, skyrybos tarp moterų, kurios gyvena kartu su vyrais nesusituokusios, yra gerokai dažnesnės nei gyvenančių santuokoje. Taip pat tyrimai patvirtina, jog gyvenančios kartu be santuokos poros turi prastesnę vedybinę kokybę ir padidėjusį skyrybų dažnį. Apskaičiuota, jog mažiau nei pusė gyvenančiųjų kartu be santuokos porų santykiai trunka penkerius ar daugiau metų. Didžiosios daugumos tokie santykiai vidutiniškai tetrunka mažiau nei porą metų.
Vaiko teisių samprata
Docentė dr. J. Per pastarąjį dešimtmetį visuomenės požiūris į vaikus iš esmės pasikeitė. Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai yra labai pažeidžiami ir todėl jiems visų pirma reikalinga ypatinga tėvų ir visuomenės apsauga. Tik neseniai vaikai tapo teisės subjektais ir įgijo teises. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Svarbu užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nes vaikai yra ne tik mūsų visuomenės ateitis, bet ir dabartis.
Žiniasklaidos poveikis vaiko teisių sampratai
Šis mūsų suvokimas, tame tarpe ir vaiko teisių samprata, yra visuomenės informavimo priemonės, kurias šiame darbe vadiname tiesiog žiniasklaida. Remiantis tyrimų duomenimis Lietuvoje ilgą laiką žiniasklaidos institucija pasitikėta labiausiai, 2004 m. kovo mėn., žiniasklaida pasitikėjo 45% gyventojų, o nepasitikėjo tik 20%. Remiantis paskutiniais (2008 m.) duomenimis, žiniasklaida pasitiki 37% gyventojų. Žiniasklaidoje apstu straipsnių, kurie tema vaikai, jų teisės, bei jų įgyvendinimo problematika.
Vaikystės svarba ir vaiko teisiniis statusas
Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Vaiko sąvokos apibrėžimas
Šioje vaiko sąvokoje, daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties. Pasak J. Žukauskienės ir A. Širinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, Vaiko sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose. Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus vaiko tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Sociologinis požiūris į vaikystę
Vaiko sąvoką galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninio ryšio dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikas-suaugęs santykius bei negalintys sukurti savo kultūros. Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje.
Kriterijai atskirti vaiką nuo suaugusiojo
Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pi...
Vaikystės svarba ir vaiko charakterio formavimas
Jei pamąstytume, kokie svarbūs yra pirmieji vaiko gyvenimo metai, būtume pritrenkti! Jis ne tik išmoksta valgyti, gerti, juoktis, dažnai - vaikščioti ir ištarti vienskiemenius žodžius, bet ir įgauna konkrečius besiformuojančio charakterio įpročius. Nuo pat gimimo akimirkos formuojasi vaiko asmenybė ir būdas. Kai jis pasiekia šeštuosius metus, jau visam gyvenimui būna padėtas nesugriaunamas jo charakterio pagrindas. Bet mes, tėvai - tokie užsiėmę! Tik tie, kurie patys yra tėvai, gali suprasti, kiek užsiėmimų mums teikia vaikai. Reikia tiek daug nuveikti, o laiko, kad tai padarytum, visuomet taip mažai. Iš tiesų, teisingai prižiūrėti jų augimą ir vystymąsi yra Heraklio darbas. Tačiau lieka faktas: tai yra pats svarbiausias tarpsnis jūsų vaiko gyvenime - nuo jo gimimo momento iki tada, kai jis pradeda eiti į pirmąją mokyklos klasę. Todėl turime atsiminti, kad vaiko charakterio pagrindą suformuoja tos įtakos, kurios jį veikia tais svarbiais metais, o namų aplinką beveik visiškai nulemia tėvai. O, jeigu mes galėtume suvokti savo atsakomybę, mūsų privilegiją ir galią formuojant vaiko sielą! Ji yra per didelė brangenybė, kad kas nors galėtų į ją kištis.
Tėvų vaidmuo vaiko dvasiniame auklėjime
Kad išmokytume vaiką pažinti bei mylėti Dievą ir jam tarnauti, pirmiausia turime pripildyti savo namus antgamtine atmosfera. Mūsų tikslas yra padaryti namus tokius katalikiškus, kad kūdikis galėtų pastebėti šventus dalykus taip anksti, kaip jis pastebi savo mamą ar barškutį. Tačiau kaip gali namai būti antgamtiški, jeigu mes, kurie gyvename pasaulyje, praleidžiame daugumą laiko rūpindamiesi savo biudžetu ir pakankamu uždarbiu savo vaikams išlaikyti? Ar Bažnyčia mano, kad tokie paprasti žmonės kaip mes turime būti šventi? Bet kodėl ne? Būti šventuoju yra ne kas kita kaip vykdyti Dievo valią, o Dievo valios vykdymas mūsų atveju reiškia mūsų įprastinių krikščioniškų pareigų atlikimą. Dievas viską mato, Dievas viską žino, ir netgi tokia mažutė pareiga kaip buteliukų plovimas gali įgauti begalinė vertę. Tik pagalvokite! Ar esate kada nors žiūrėję į snaigę ir žavėjęsi įstabiais raštais, kurie joje susidarė? Katalikų filosofai paaiškina mums, kad antgamtinė, viršprigimtinė (lot. supernaturalis) tvarka yra statoma ant prigimtinės arba gamtinės (lot. naturalis) tvarkos pamato. Taigi šiam laikotarpiui yra svarbu įvesti įpročių, susijusių su kūdikio fiziniais poreikiais, reguliarumą. Reguliarumas maitinime, miegojime ir t. t.
Šeima, kuri meldžiasi kartu, išlieka kartu. Kūdikiai stebėtinai smarkūs - tiesiog stebina, kiek daug jie gali suvalgyti ar judėti. Kiekviena mama turėtų būti „įvesdinta į Bažnyčią“ (tai specialus palaiminimas, duodamas po kūdikio gimimo. Jis panašus į Senojo Testamento Apsivalymo apeigas - įvedybas, kuriose dalyvavo net ir Dievo Motina). Jeigu to dar nepadarėte, būtų gera mintis susiruošti dabar. Tų svarbių mėnesių metu paveskite kūdikį ypatingai Dievo Motinos ir Kristaus globai ir prisekite Švč. M. Marijos ar Švč. Niekuomet nepamirškite pasitikėti Dievo Motina. Gyvendama žemėje, ji buvo ir motina, ir žmona, todėl supranta jūsų kaip tėvų vargus ir rūpesčius. Priklausykite nuo jos kaip jūsų vaikas priklauso nuo jūsų, atsiremkite į ją, gyvenkite ja!
Naujų minčių ir idėjų diegimas vaikui
Vykdydami mūsų kilnias mokytojų pareigas, turime atsiminti, kad būtent mums dera duoti vaikui naujų minčių. Todėl jeigu norime, kad kūdikis būtų pilnas gerų minčių, mes turime jas pateikti. Dabar, kai vaikas yra „graibstymo“ stadijoje, jis be abejonės užgriebia mūsų duotą medalikėlį kiekvieną kartą, kai mes keičiame jam sauskelnes ar pasilenkiame pasikalbėti su juo. Štai jūsų galimybė parodyti medalikėlį ir pasakyti „Marija“, jeigu tai yra, pvz., Švč. M. Marijos Stebuklingasis medalikėlis. Žinoma, užtruks dar ilgai, kol mūsų kūdikis ims kalbėti, bet jis visą laiką priima idėjas. Mažame pasaulyje, kur gyvena kūdikis, tėvas ir motina yra beveik viskas. Nors jis nesupranta nieko, ką jūs sakote, atrodo, kad kartais jis turi šeštąjį pojūtį, kuriuo jaučia tai, ką jūs jaučiate. Kai tėvas ir mama jaudinasi dėl kokių nors šeimyninių sunkumų, vaikas būna neramus.
Su Dievu, Švenčiausiąja Dievo Motina, Kūdikėliu Jėzumi, kai kuriais šventaisiais, paklusnumu ir t. - Paveikslais, dainavimu, žegnodama kūdikį kryžiaus ženklu jo paties rankute ir t. Apmąstę, nuspręskite kiekvieną dieną skirti truputį laiko, kad įsitikintumėte, ar gyvenate pagal savo planą. Mes esame labai užsiėmę fiziškai rūpindamiesi kūdikiu, namų ruoša, virimu, kūdikio priežiūra - šimtu dalykų, kuriuos pamiršta kiti žmonės. Tėvas taip pat yra pavargęs po sunkaus dienos darbo. Todėl tėvai turi būti šventaisiais. Jie negali pabėgti nuo savo pašaukimo. Kokie nuvargę ir išsekę mes ne kartą jaučiamės vakarais! Bet atsiminkime: mūsų Viešpats niekada neduoda kryžiaus, nesuteikdamas pakankamai malonės, kad jį pakeltume. Jau vien šypsodamiesi mes jaučiamės geriau, kadangi nusiteikimas, sukeliantis šypseną, padaro pokytį nervų sistemoje, taigi nuvargęs kūnas ima jaustis geriau. Pakalbėkime apie linksmumą. Jūs turbūt pastebėjote, kad kai kurie kūdikiai yra gyvesni už kitus: greičiau pradeda kalbėti ir t. t. Tai gali vykti ir dėl to, kad tokių kūdikių motinos, besisukdamos savo kasdienės namų ruošos darbuose, beveik be perstojo kalbasi su kūdikiu, kai jis nemiega.
Ir toliau kalbėkite šeimos Rožančių. Žinoma, į vakaro maldas bei Rožančių įtraukite ir kūdikį. Visada turėkite namuose švęsto vandens. Ar jūsų namuose jau yra intronizuota Švenčiausioji Jėzaus Širdis? Jeigu ne, būtų gerai tai padaryti, kadangi tai bene veiksmingiausia praktika, padedanti šeimos maldą padaryti reguliariu įpročiu. Paveikslas nuolat primena, kad Dievas yra mūsų katalikiškų namų gyventojas. Malda, kuri, be kita ko, sako: „Mes pripažįstame Tave savo namų Karaliumi ir Galva“, yra pagarbos Kristui Karaliui aktas. Būkite linksmi, būkite kantrūs ir ištvermingai laikykitės savo plano supažindinti jūsų mažylį su Dievu.
Vaiko vidinės jėgos ugdymas
Kaip bėga laikas! Iki šiol jūsų vaikas tik gėrė įspūdžius, bet jau netoli tas metas, kai jis juos išreikš. Šiame mažame padarėlyje su gražiu kūneliu, į kurį jūs taip meiliai žiūrite, glūdi jėga, stipresnė už Niagaros krioklį. Kiekvienas iš mūsų turi stiprų troškimą išreikšti save, kuris pajėgia suformuoti asmenybę, galinčią statyti kitų žmonių gyvenimo ir laimės rūmą arba jį sugriauti. Niagaros krioklys, paliktas savo natūralioje būklėje, grumėdamas į bedugnę, nors ir yra labai gražus, bet nieko nepadaro. Pažabotas ir nukreiptas jis gali apšviesti namus, varyti gamyklas, atlikti tūkstančius darbų, kurie padarys gyvenimą lengvesnį tūkstantį mylių aplink. Jeigu pabandytumėte jį visiškai užtvenkti, jis gali išsilieti per kraštus, sukeldamas katastrofą. Tokia yra ir jūsų vaiko sielos vidinė jėga. Išlepinus vaiką, jo gyvenimas taps visiškai nenaudingas, jis bus našta kitiems. Kita vertus, jį „užtvenkus“ - sutramdžius jį rūstumu ir represijomis, jis taps neurotiku. Kol kas jūsų vaikas negali tiesiogiai reaguoti į religinį bei jo charakterio formavimą. Tačiau netiesiogiai jo būdas labai priklausys nuo jūsiškio. Jeigu jūs kantrūs, linksmi ir patenkinti savo gyvenimu, tuomet jūs turite savybių, būtinų, norint įvesti teisingą savo vaiko elgesio discipliną. Nėra kito būdo, kaip išvengti kraštutinumų: viena vertus - jūsų vaiko išlepinimo, kita vertus - per didelio griežtumo su juo. Kantrybės, linksmumo ir pasitenkinimo savo gyvenimu kelias yra maldos kelias. Jeigu mes priklausytume vien nuo savęs, mes niekada negalėtume būti ramūs tokios baisios mūsų kaip tėvų atsakomybės akivaizdoje. Bet pamąstykime, kad lygiai kaip ir vaikas visame kame priklauso nuo mūsų, taip ir mes visokeriopai priklausome nuo Dievo; ir kaip didžiulė meilė sieja mus su vaiku, taip ir Dievas mus myli dar didesne meile. Kai tik jūs kelioms minutėms prisėsite ar prigulsite atsipūsti - tikimės, kad jūs įgijote šį puikų įprotį - tegul jūsų mintys sklendžia pas Dievą. Padėkokite jam už tai, kad davė jums tokią brangią mažą sielą, kad brandintumėte ir rūpintumėtės ja. Pašvęskite save jam, kad jis galėtų nukreipti jūsų valią jo valiai vykdyti, pasakykite jam, kaip karštai jūs jį mylite. Jis toks geras! Kalbėkite savais žodžiais, ne ištardami juos balsu, bet tyliai tardami juos savo širdyje. Vėliau gyvenime didelio pasitenkinimo šaltinis bus tai, kad jūsų vaiko pirmieji įspūdžiai yra apie Dievą. Jeigu jūs kiekvieną rytą atsiklaupsite šalia jūsų kūdikio lovelės, pasimelsite Sveika, Marija ir savo vaiko vardu sukalbėsite ryto pasiaukojimą „Mano Dieve, aš aukoju Tau save ir savo dieną“, tuomet greitai bus padėtas pagrindas jo maldos gyvenimui. Prisiminkite, kaip vaikas ima klykti, pasveikintas daktaro, kuris jam suleido vaistus prieš kelias savaites. Tada jam buvo padarytas gilus ir ilgalaikis įspūdis. Kai jūsų kūdikis ims pastebėti jį supančius daiktus, jam labiausiai už viską reikės suvokti, kad jūs jį mylite. Juk visas vaiko patyrimas įspaus į jo sielą supratimą, kad jam trūksta jėgų ir žinių. Vienintelis mažylio turimas padrąsinimo šaltinis pasaulyje, kuris jam lieka visiška paslaptis, yra mūsų meilė jam.
Ir toliau kalbėkite šeimos Rožančių. Dalyvaukite Mišiose, kai tik įmanoma. Mąstymas apie mūsų meilę kūdikiui ir Dievo meilę mums pagilins įprotį pakelti mūsų mintis į Tą, kuris mus sutvėrė. Koks laimingas būtų mūsų gyvenimas, jeigu mes paaukotume Dievui kiekvieną naują darbą! Kiekviena motina turi neįtikėtinai daug kasdienių pareigų, bet pavertusi šias pastangas aukomis, ji netrukus ims kreiptis į Dievą labai, labai dažnai.
Vienų metų vaiko ugdymas ir disciplinos svarba
Jūsų mažyliui - vieneri metukai! Jūsų vaikas pradeda mąstyti ir galbūt iš patirties praeityje prisimena, kad parodyti kaprizai kartais gali jam laimėti tai, ko jis nori. Nekreipkite dėmesio į kitus suaugusius, kurie galbūt patars jums pasiduoti ir viską „palengvinti“. Kai jums jau pradės pavykti nugalėti kaprizus, jūs ir toliau turite likti tvirti bei daryti taip pat - tada jūsų kūdikis bus daug laimingesnis. Jūsų vaikas ims pasitikėti jumis ir per jus suras laimę. Vaikas netampa geru vien nuo to, kad sakote jam būti geru. Būti geru - tai praktikuoti dorybes. Todėl jūsų pirmoji pareiga yra įpratinti vaiką prie gerų įpročių. Kiekvienas geras antgamtinis įprotis turi būti įgyjamas pakartotiniais aktais, pasiremiant Dievo malonės pagalba. Mokykite paklusti, naudodami paklusnumo aktus, dosnumo, būnant dosniu ir ypač - mokykite maldos kartu melsdamiesi. Charakterio formavimui būtinas paklusnumas. Netgi kai vaikui tik vieneri metai, jam galima paaiškinti, kodėl iš jo reikalaujama tam tikrų dalykų. Vaikas yra protingas. Įprastose situacijose jis bendradarbiaus su jumis, vykdydamas kasdienius jam keliamus reikalavimus. Kai jam atsibos rutina, kai poilsis bus netinkamas arba kai ištiks liga, vaikas sumaištaus. Pasistenkite būti supratingi ir kantrūs: jūs turite suprasti, kad bendraujate su kitu asmeniu, taigi bandykite pažvelgti iš jo požiūrio taško. Tai nereiškia, kad turite nuolaidžiauti vaikui. Būdamas 12 mėnesių, kūdikis jau yra individualybė, išsivysčiusi į aiškią asmenybę. Jis yra kitoks negu visi kiti pasaulyje. Jį reikia pritaikyti prie jo aplinkos, kad įsivyrautų ta laiminga pusiausvyra, kad nei jis nebūtų perdaug užgožiamas suaugusiųjų, nei valdytų kaip tironas (tik pagalvokite, kiek daug tėvų tarsi valdovo tarnai šokinėja pagal kiekvieną savo vaiko pazirzimą!). Ankstyvasis kūdikystės bejėgiškumas jau praeityje. Mažylis dabar gali lengvai eiti, jei kas nors laiko jį už rankos. Jam patinka tai daryti. Kokia tai nuostabi draugystė su mamyte ir tėveliu! Neatimkite iš savęs nei vieno kūdikio vystymosi tarpsnio. Kasdieniai žemiški rūpesčiai visą laiką išliks, bet kūdikis niekada vėl nebus tokio amžiaus, kad priklausytų nuo jūsų vedančios rankos.
Malda prieš valgį ir po valgio - visada be išimčių. Pasakokite istorijas. Tai gali tapti laimingu įpročiu. Pasakokite istorijas apie medžius ir paukščius: „Dievas sutvėrė juos, kad padarytų mus laimingais“. Pasakokite istorijas, kaip Švenčiausioji Motina maudė savo sūnelį. „Ir ji plovė jo mažas kojytes, taip, kaip aš tau plaunu“. Ar kūdikis supranta? Pažvelkite į jo veidą ir pamatysite, kad kiekvienoje istorijoje jis atranda „kažką“. Apsilankymai bažnyčioje, kad supažindintumėte savo vaiką su gražiais dalykais joje. Šeimos altorius su pasikeitimais įvairiais metų laikais. Leiskite mažyliui padėti sutvarkyti gėles.
Vaiko auklėjimas tikėjimo, disciplinos ir maldos pagrindu
Dievas, patikėdamas vaiką jums, tikisi, jog jūs išauklėsite jį taip, kad jį pažintų, jį mylėtų ir jam tarnautų. Jūsų vaikas, būdamas penkiolikos mėnesių amžiaus, jau pradės save išreikšti žodžiais ir veiksmais. Jūs turite visada jį gerbti ir leisti jam pajausti, kad jis yra svarbus Dievo plane. Jūsų darbas susideda iš kelių dalių: tai vaiko mokymas tikėjimo tiesų, disciplinos ir maldos. Karalius Dovydas savo psalmėse sako: „Išmokyk mane gerumo, drausmės ir žinojimo“. Didysis filosofas šv. Tomas Akvinietis sako, kad mes visko išmokstame tik naudodamiesi savo juslėmis, ypač akimis ir ausimis. Jūsų kūdikis, nors dar nemokėdamas kalbėti, gali mokytis matydamas ir girdėdamas. Apsilankymas bažnyčioje gali jį išmokyti daug dalykų apie tikėjimą. Popietė yra tam tinkamas laikas, nes tada galite vaikui viską paaiškinti, netrukdydami kitiems. Atėję į bažnyčią, persižegnokite ir paties vaiko ranka peržegnokite jį patį. Parodykite vaikui altorių su mūsų Viešpačiu Jėzumi. Parodykite jam Švenčiausiąją Dievo Motiną ir kryžiaus kelią. Jūsų mažylis jau mokosi vaikščioti vienas ir pirmą kartą keliauja savo paties jėgomis. Jūs ruošėtės šiam momentui nuo pat jo gimimo, kai pradėjote ištikimai rūpintis jo fiziniais poreikiais. Kasdienės vitaminų dozės, rūpestingai suplanuotas maistas, daugybė gryno oro ir pratimų. Jūsų vaikas dabar turi pradėti pats vaikščioti ir dvasine prasme. Jeigu jis kvėpuoja sveika atmosfera praktiškuose, laiminguose katalikiškuose namuose, jame išsivystys dvasingumas. Disciplina yra menas išugdyti vaiko elgesį taip, kad jis atitiktų tai, ko Dievas nori, jog jis darytų. Tačiau mes turime teisingai suprasti autoritetą arba valdžią, kad galėtume mokyti vaiką drausmės, kai tam ateis laikas. Valdžia yra teisė įsakinėti. Kai kurie tėvai galvoja ir veikia taip, tarsi jų valdžia vaikams būtų duota pačių tėvų labui. Tai yra piktnaudžiavimas valdžia. Ji yra suteikta vaikų, o ne tėvų labui. Visa valdžia kaip principas būtinai kyla iš Dievo ir yra geras dalykas. Jos tikslas yra padėti tiems, kam įsakinėjama, išgelbėti savo sielas. Mūsų Viešpats sako: „Tegul tie, kurie tarp jūsų yra pirmieji, tarnauja kitiems“. Kitas dalykas, kurį reikia atsiminti apie valdžią bei autoritetą jūsų vaiko atžvilgiu, yra tai, kad pagarba autoritetui jame negimsta kartu su juo pačiu. Jis turi įgyti šią esmingai svarbią dorybę. Mes turime atsiminti, kad autoritetas turi būti sukurtas ir įjungtas į mūsų vaiko gyvenimą, o vienintelis autoriteto architektas yra meilė. Meilė nugali viską: meilė Dievui, meilė artimui, tvirtai įdiegta meilė tėvams. Jeigu jūs išmokysite savo kūdikį kalbėti ryto pasiaukojimą, kai jis mokosi kalbėti, būsite atlikę didelį darbą. Atsiminkite, kad mokantis naudojamasi akimis ir ausimis. Pakabinkite mūsų ...
Vaiko raidos ir mokymosi ypatumai
Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą. Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymosi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daromą pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Jautrusis, aktyvusis, reaktyvusis ir imlusis vaikas
Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni. Aktyviam vaikui labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai. Reaktyviam vaikui reikia veiklos įvairovės. Imtaus vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
Vaiko emocijų ir savivertės ugdymas
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais. Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis.
Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga. Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja.
Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas. Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami virš kartų linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų. Ramūs, susikaupę, mylintis, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartų linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus. Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kas aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.
