Lietuviškos vaikiškos knygos raidos ištakos
Lietuvių literatūros ištakos yra tautosaka. Iki rašytinės literatūros atsiradimo jos žanrai (dainos, pasakos, padavimai, lopšinės, įvairūs žaidinimai, garsažodžiai) buvo vaikų etinio ir estetinio ugdymo šaltinis. Vaikams ir vaikų sukurta lietuvių tautosaka surinkta įvairių autorių ir išleista rinkiniais. Tai tokie rinkiniai kaip S. Daukanto "Pasakos masių" (išleista pavadinimu "Žemaičių pasakos" 1940, 1985), J. Basanavičiaus "Lietuviškos pasakos" (2 d. 1898-1902), "Lietuviškos pasakos įvairios" (4 d. 1903-05, išleista Čikagoje), Z. Slaviūno "Maži piemenėliai, didi vargdienėliai" (1958), L. Saukos "Šepetys repetys" (1965), K. Grigo "Menu mįslę keturgyslę" (1970, 1984), P. Jokimaitienės-Aukštikalnytės "Vaikų dainos" (1980), B. Kerbelytės "Stebuklinės pasakos Gyvasis vanduo" (1989, 1990).
Rašytinė literatūra vaikams atsirado iš religinių raštų (Biblija, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai, katekizmai, elementoriai, spausdinti šventųjų paveikslai mitinėmis temomis). Elementoriuje "Mokslas skaityti rašto lękiško dėl mažų vaikelių" (1763, 1766) išspausdintas pirmasis religinis eilėraštis "Kalėdaitis dėl mažų vaikelių". Pirmąją knygą vaikams su 23 paveikslėliais parengė K. Vizgirda ("Biblija didel vaikų lenkiškai yr lietuviškai" 1823).
Pirmoji Europoje iliustruota knyga vaikams (J. A. Komenskio "Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose / Orbis sensualium pictus" 1658) turėjo įtakos K. R. Nezabitauskio-Zabičio elementoriaus "Naujas mokslas skaityti dėl mažů vaiků Žemaičių yr Lietuvos" su 51 paveikslu (1824) struktūrai, iliustracijoms ir turiniui. J. Šulcas išleido pirmąją pasaulietinio turinio knygą lietuvių kalba - "Ezopo pasakėčios" (1706). Pasirodė pirmosios pasakėčios, artimos kaimo vaikams (knyga "Šešės pasakas Symona Stanevičes žemaiče yr antras šešes Kryžža Donalayčia lituvynynka prusa" 1829).
S. Daukantas išleido elementorių "Abeciela lijtuviu, kalnienų ir žiamajtių kalbos" (1842), kuriame įtraukta smulkiosios tautosakos - patarlių, priežodžių, mįslių ir užduočių saviugdai. Originalių ir iš vertimų sulietuvintų pasakėčių parašė V. Kudirka, P. Arminas-Trupinėlis ir kiti. Pasakėčių pobūdis (trumpi, lengvai skaitomi tekstai) skatino fabulinę vaikų literatūrą.
Pasaulietinė vaikų literatūra pradėjo klostytis 19 amžiuje. Ji buvo didaktinės krypties. Didaktinės literatūros pradininkas M. Valančius sukūrė išraiškingų portretų, dialogų, humoristinių situacijų (pasakos "Guva Vincė", "Mikė melagėlis" ir kitos).
Vaikų literatūros raida 20 amžiuje
9 a. pabaigoje-20 a. pradžioje pasirodžiusiose mokslo populiarinamosiose apybraižose plito scientizmo idėjos, kurios skatino vaikų fantaziją, ugdė pozityvius idealus, mokė įveikti sunkumus (P. Vileišio biografinė apybraiža "Jurgis Stefensonas" 1877).
P. Mašiotas suformulavo esminius reikalavimus vaikų literatūrai: estetinė kūrinio vertė, pažintinis, dorovinis pradas, aukšta kalbos kultūra (Varpas 1894 nr. 1). Jo įtvirtinti principai ilgainiui tapo vaikų literatūros tradicija, nors ne visada sutapo su bendrosios literatūros normomis. Gausi P. Mašioto kūryba išleista 40 tomų (grožinė proza, biografinės apybraižos, istorijos, kultūros, mokslo, ekologijos, kelionių vaizdeliai).
Vaikų literatūros rašytojas A. Giedrius (1944 pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1959 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose) išleido literatūrinių pasakų, poezijos, pjesių vaikų scenai, beletrizuotų atsiminimų, vertimų. Laikydamiesi vadinamųjų pedagoginių normų vaikams rašė Žemaitė ("Rinkinėlis vaikams" 1904), K. Sakalauskas-Vanagėlis ("Dovanėlė" 1909, "Vaikų šaltinėlis" 3 t. 1918-26), Vaižgantas ("Mikutis gamtininkas" 1926).
M. Grigonio "Kvietkelis" (1913) - pirmasis eilėraščių rinkinys vaikams. 20 a. 4 dešimtmetyje vaikų literatūra nuo didaktikos, moralizavimo ir informatyvumo krypo į psichologizmą. Vaizduota vaiko veržimasis į fantazijos ir nuotykių pasaulį.
Eilėraščiuose atsirado modernizmo poetikos - ardomi simetriniai posmai, kaitaliojamas ritmas, vietoj gamtos onomatopėjų vartojami technikos garsažodžiai, aliteracijos (P. Babicko eilėraščių rinkinys "Tra-ta-ta" 1930). Ištobulinta silabotoninė eilėraščių forma (B. Brazdžionio, L. Žitkevičiaus, K. Jakubėno eilėraščių rinkiniai). Išleistos pirmosios nuotykių apysakos (J. Babicko "Nuostabi Jonuko kelionė" 1930, "Murziukas" 1933).
Prozoje atkuriami vaikystės įspūdžiai, vaiko sieloje ieškoma humanistinių idealų (A. Vaičiulaičio "Vakaras sargo namelyje" 1932, S. Zobarsko "Ganyklų vaikai" 1934, L. Dovydėno "Kelionė į pievas" 1936), į gyvenimą žvelgiama smalsiomis vaiko akimis (P. Cvirkos lyrinių apsakymų rinkinys "Cukriniai avinėliai" 1935). Sunkioje buityje vaikai vaizduojami kupini sumanymų ir energijos (B. Buivydaitės apysaka "Auksinis batelis" 1936).
D. Čiurlionytės-Zubovienės prozos kūrinėliams (pasakos "Šuniukas Padauža ir sumanioji Aldutė" 1936, "Kiškis Piškis baltasis bajoras" 1940) būdinga žaismingumas, tautosakiniai motyvai, harmoningas gamtos pasaulio vaizdavimas. Pasirodė ekologijos humanizmo kūrinių, kuriuose apie žmogų sprendžiama iš jo santykio su gamta (V. Tamulaičio, K. Bajerčiaus, Jono Mackevičiaus-Nord kūriniai).
Vaikų literatūros kūrinių stiliui, kaip ir vaiko prigimčiai, būdinga nuotaikų ir emocijų kaita, minties šuoliai, vaikiškos fantazijos ir įspūdžių prisodrintas pasakojimas. Sukurtos pirmosios pjesės vaikų teatrui (K. Binkis, B. Sruoga, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, B. Buivydaitė), epinės poemos pasakos (S. Nėries "Eglė žalčių karalienė" 1940).
Į lietuvių kalbą išversta žymių pasaulinės vaikų literatūros kūrinių. Antikos, Rytų ir vidurinių amžių motyvų į lietuvių vaikų literatūrą atėjo per Ch. Perrault, W. Hauffo, brolių Grimmų pasakas, 20 a. pradžioje pasirodė D. Defo "Robinzono Kruzo", J. Swifto "Guliverio kelionių", H. Chr. Anderseno pasakų adaptacijų, perpasakojimų, sulietuvinimų. Vidurinių amžių didikų medžioklės parodijų maniera rašė K. Binkis (poemos "Meškeriotojas" 1935, "Kiškių sukilimas" 1937).
Vaikų literatūra sovietmečiu ir po jo
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvoje kurta literatūra vaikams turėjo prievarta primestą kitą vertybių sistemą, pagrįstą komunistine ideologija. Krikščioniškąjį humanizmą pakeitęs vadinamasis socialistinis humanizmas aukščiausiu kūrybos etalonu laikė klasinį principingumą. Žmonės suskirstyti į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Rašytojai privalėjo atsisakyti tautinės vaikų literatūros tradicijos ir priimti svetimą tautos ir pasaulio vaizdavimo sampratą.
Komunistinei ideologijai nepriimtina vaikų literatūra buvo laikoma disidentine, jos autoriai smerkiami ir stumiami iš literatūrinio gyvenimo. Politinis dogmatizmas vaikų literatūroje ypač įsigalėjo 5 dešimtmetyje. Įsitvirtino vaizdavimo stereotipai - persekiojantys imperialistų agentai, buržuaziniai nacionalistai, kolūkius žlugdantys buožės. Vaikai vaizduoti socializmo statytojais - dalyvauja kaimo kolektyvizacijoje, kviečia žmones kovoti už taiką, išduoda pionieriams kenkiančius bendraamžius. Dviejų vaikysčių antitezės principu pieštas nelaimingas vaikų gyvenimas Vakaruose ir laiminga vaikystė SSRS.
Atšilimo laikotarpiu (1956-59) vaikų literatūroje ėmė formuotis metaforinis realizmas - rašytojai atsigręžė į savo tautos etnokultūrą. Pasirodė stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinių (K. Borutos "Dangus griūva" 1955, A. Liobytės-Paškevičienės "Gulbė karaliaus pati" 1963, "Nė velnio nebijau" 1964, "Pasaka apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį" 1970, M. Sluckio apysakos pasakos "Milžinai nenorėjo karaliais būti" 1958, J. Avyžiaus apysaka "Aštuonetas iš Trepsės namų" 1967, pasakų rinktinė "Juodažvaigždis arkliukas" 1980).
Atsinaujinusioje vaikų literatūroje mažėjo politinės retorikos, kito kūrinių tematika, gilėjo problematika, plėtėsi žanrai, meninė raiška. Vaikai buvo pratinami prie sudėtingesnės poezijos (Just. Marcinkevičius eilėraščių rinkinys "Utititi, šalta" 1969, poemėlės "Grybų karas" 1958, "Greitoji pagalba" 1968).
B. Brazdžionio ištobulintą klasikinio eilėraščio tradiciją, suteikdami individualių niuansų, tęsė jaunesnės kartos poetai - K. Kubilinskas (rinkiniai "Pumpurėliai" 1956, "Su žilvičio dūdele" 1957, "Stovi pasakų namelis" 1957, "Varlė karalienė" 1962, pjesės pasakos "Strakaliukas ir Makaliukas" 1958, "Vėjo botagėlis", "Molio Motiejukas", abi išleistos ir pastatytos 1963), A. Matutis (gamtos poemėlės "Girios televizorius" 1973, "Drevinukas" 1974), M. Vainilaitis (eiliuota pasaka "Ežio namas" 1967, eilėraščių rinkinys "Mano volungėlė" 1975).
V. Reimeris, keldamas etines vertybes, parašė buitinių retorinių eilėraščių, vėlesnei jo kūrybai būdinga personifikacijos, fantazija, garsų žaismas (eiliuotas pasakojimas "Kodėl daiktai prašneko piktai" 1964, poemėlės "Ciksi-tiksi" 1969). Poezijoje gausėjo miesto tematikos, kultūros ženklų (R. Skučaitės eilėraščių rinkiniai "Kiškių troleibusai" 1970, "Susiradom smuiko raktą" 1980).
J. Vaičiūnaitės sukurtas lyrinis subjektas gyvena uždaroje, ankštoje namų erdvėje, neretai vienišas (eilėraščių rinkiniai "Spalvoti piešiniai" 1971, "Balkonas penktame aukšte" 1976, "Karuselės elnias" 1981). V. Palčinskaitės kūrybai būdinga išraiškingų kaukių veidais personifikuotas daiktų pasaulis (eilėraščių rinktinė "Namai namučiai" 1977).
Etninių realijų A. E. Puišytės-Grigaliūnienės poezija garsino nykstančią Lietuvos kaimo dvasinę ir materialiąją kultūrą (eilėraščių rinkiniai "Ledo mergelės" 1974, "Sidabro varpelis" 1976, "Po lino žiedu" 1981). Vaikams eilėraščių parašė P. Širvys (rinkinys "Vyturėliai dainorėliai" 1965), A. Baltakis (rinkinys "Vabaliukų balius" 1972), Jonas Lapašinskas (1923-97), Eduardas Selelionis (1928-93), V. Rudokas, V. Giedra, J. Nekrošius, R. Girkontaitė, V. Skripka, A. Karosaitė ir kiti.
Plėtėsi nuotaikų ir patirčių įvairovė - džiaugsmas ir liūdesys, vienatvė ir kančia, noras padėti kitiems ir užuojautos ieškojimas, gėrio, grožio, tėvų meilės ilgesys. Pagausėjo kauzalinių eilėraščių, dažniausiai prasidedančių klausimu "kodėl?". Iš vaikų literatūros išstumtus religinius, transcendentinius motyvus keitė meditacinė lyrika - viena moderniojo sakrališkumo formų (J. Degutytės, R. Skučaitės kūryba).
Vaikų literatūra perėmė visos literatūros patirtį ir kūrybos principus. Įsivyravo asociatyvūs vaizdai, aforistiškas sakinys, ekspresyvus stilius. Poezijoje kito eilučių simetrija, ritmika, aliteracijos, refrenai. Vaikų literatūra modernėjo, atsirado poetinių pasaulio ir Visatos suvokimo interpretacijų.
Remdamasis Biblija S. Geda sukūrė simbolišką pasakų personažą bernaitį žygūną Nieką - kosmoso, vandenynų, žemės, civilizacijos ir kultūros kūrėją. S. Gedos poezijoje vaikams ikibiblinė tuštuma užpildoma prasme - iš negera pasidaro gera, iš gamtos pereinama į mokslą, kultūrą, žmogiškąjį pasaulį (eilėraščių rinkiniai "Užmigę žirgeliai" 1970, "Baltojo Nieko dainelės" 1977, "Mėlynas autobusiukas" 1980). Polinkis atgaivinti savyje vaikišką žvilgsnį atsispindi V. Kukulo eilėraščių rinkinyje "Tamsos didžiulis katinas" (1988).
Baltų mitologijos įvaizdžiais įprasmintos lietuvių kosmogonijos dievybės L. Gutausko (rinkinys "Dangaus kalvis Perkūnas" 1980), M. Vainilaičio ("Bruknelė" 1991) kūryboje. Toliau plėtota ekologijos humanizmo literatūra vaikams. Priešindamiesi civilizacijos technologijoms ir bedvasiam materializmui rašytojai rėmėsi archajiškais lietuvių tautos kultūros savimonės klodais (Kazio Maruko, J. Avyžiaus, J. Mikelinsko, Aneliaus Markevičiaus, V. A. Misevičiaus, V. Dautarto, E. Liegutės, V. Petkevičiaus, A. Pociaus, V. Žilinskaitės, R. Sadausko, B. Vilimaitės kūriniai).
Suklestėjo literatūrinės pasakos apysakos, kuriose vaizduojama lietuviška gyvensena, jaukus stilizuotas pasaulis, gyvenimo prasmės ieškantys veikėjai. Pasitelkdami alegoriją rašytojai kėlė skaudžias gyvenamojo meto dorovines, socialines ir tautines problemas. Pasakų veikėjai dėl savo ydų ar visuomenės atstūmimo įvairiais magiškais būdais patenka į despotiškų valdovų viešpatiją, patiria sunkių išbandymų, susiduria su kraugeriais, savimylomis, išpuikėliais, ordinais apsikarsčiusiais valdovais, bukapročiais, savanaudžiais rūmų valdiniais (K. Sajos apysaka "Už nevarstomų durų" 1978).
V. Žilinskaitė satyrinėse pasakose neužgauliai pašiepia vaiko ydas ("Melagių pilis" 1968), lyrinėms pasakoms būdinga melancholija ir susimąstymas ("Kaktuso paslaptis" 1973), sumaterialėjusio žmogaus gyvenime iškeliamas dvasinis pradas ("Robotas ir peteliškė" 1978). V. Petkevičius sukūrė lietuvių vaikų literatūroje pirmąjį romaną legendą "Molio Motiejus - žmonių karalius" (1978), apimantį kelis tautos egzistencijos ir kovų su grobikais amžius.
V. Bubnys sukūrė bekompromisės paauglių psichologiją atspindinčios literatūros (apysakos "Arberonas" 1969, "Baltas vėjas" 1974). K. Kauko tragikomiškoje dilogijoje ("Musei geriau" 1988, "Musei vis dar geriau" 1993) profesinio išsilavinimo nepajėgiantys įgyti paaugliai svajoja, blaškosi, valkatauja, svaiginasi narkotikais, pasiduoda juodajai magijai, mistinei lemčiai, sunkiai nugali neviltį ir amžiaus problemas. Asmenybės vertės suvokimas, atkaklumas, daugelis moralės kategorijų žlunga A. Zurbos vaizduojamų paauglių sąmonėje (romanai "Šimtadienis" 1975, "Integralas" 1981).
V. Račickas išpopuliarėjo apysaka "Zuika padūkėlis" (1985), kurioje sulaužė vaikų literatūros tabu - vaizdavo visuomenės atstumto paauglio savižudybės socialines priežastis.
Knygų leidybos pokyčiai atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado komercinės verstinės literatūros vaikams ir primityviai parašytų originalių, skirtų spalvinimui, žaislinių, taikomojo pobūdžio knygelių. Daugelio jų turinys ir spaudos kokybė neturėjo meninės vertės (neredaguotos, lėkšto turinio).
Knygų kokybė pasikeitė, kai patiems mažiausiems skaitytojams ėmė rašyti profesionalūs rašytojai. J. Liniauskas išleido antropomorfizuotų veikėjų knygeles ("Margučių pasaka", su Aušra Jonikaite 1992, "Vandenų abėcėlė" 1993, papildytas leidimas 2003, "Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris" 2002).
Vaikų poeziją atnaujino R. Skučaitė, jos knygų veikėjas su vaiku kalbasi intymiai, jausmus ir mąstymą aktyvina vaizduose paslėptu klausimu "kodėl?" (rinkiniai "Lopšinė ešeriukui" 1993, "Laiškas sekmadieniui" 1998, "Vaikams vanagams: Knygelė skaityti ir mąstyti" 1999). V. Kukulas išleido eilėraščių rinktinę "Vėjo birbynė" (2000).
Nusistovėjusioje tradicinėje vaikų poezijoje neįprastos buvo J. Erlicko knygos (eilėraščių knygos "Bilietas iš dangaus" 1990, "Bobutė iš Paryžiaus" 1995); jo kūrybai būdinga pašaipa, satyra, pasaulis vaizduojamas ne idiliškas, labiau dramatiškas, kupinas skausmo, vaiko kančios, alogiškas, apverstas, tėvų meilės aktas ar vaiko gimimas vaizduojamas atvirai, supoetintai. Sąjūdžio laikotarpiu rašytuose J. Erlicko eilėraščiuose ("Žalias pareiškimas" 1992) didžiausia antivertybė yra sovietų ideologija, jai pašiepti pasitelkiama satyra, ironija, juodasis humoras, oratorinio stiliaus poetika.
Keičiantis politiniam, ekonominiam ir kultūriniam Lietuvos gyvenimui, keitėsi ir šalies knygų leidyba. Pirmieji pokyčiai pastebėti dar devintojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvos atgimimo laikotarpiu, kai, susilpnėjus cenzūrai, pasikeitus įstatymams, rinką užplūdo istoriškai aktuali literatūra. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje padaugėjo leidyklų, leidyba tapo pelningu verslu.
Kaip rodo Lietuvos spaudos statistika, 1991-2000 m. knygų kasmet buvo išleidžiama vis daugiau: 1991 m. pasirodė 2482 pavadinimų knygos, 1995 m. - 3164, 1998 m. - 4109. 1998-ieji - rekordiniai metai, nes vėliau knygų pavadinimų skaičius ėmė po truputį mažėti (1999 m. - 4097, 2000 m. - 3709). Labai sumažėjo bendras išleistų knygų tiražas: nuo 34 586 900 egz. 1991 m. iki 11 017 500 egz. 2000 m. Vidutinis vienos knygos tiražas per dešimtmetį sumažėjo 4,6 karto (atitinkamai nuo 13 900 iki 3000 egz.).
Šiuo laikotarpiu gerokai keitėsi ir leidėjai. Sovietiniais laikais veikė kelios didelės valstybinės leidyklos, kurios visas knygas ir išleisdavo. Atkūrus nepriklausomybę, tos leidyklos išliko, persitvarkė, pasikeitė jų statusas, tačiau buvo sparčiai steigiamos naujos leidyklos, knygas ėmė leisti leidybos įmonės, organizacijos, privatūs asmenys. Kasmet leidėjų daugėjo, vienos leidyklos veiklą pradėdavo, kitos išnykdavo, nes, neturint patirties ar gerų darbo sąlygų, nedaugeliui pavyko plėtoti tokią leidybos politiką, kokią diktavo rinkos ekonomika.
Nors šiuo metu leidyklų kone 7 kartus daugiau nei 1990 m. (1990 m. buvo 73, o 2000 m. - 519), tačiau pagrindinę knygų produkciją kasmet išleidžia apie 70 leidyklų (turimos omenyje tos, kurios išleidžia daugiau nei 10 knygų).
Panašių tendencijų galima įžvelgti ir vaikų knygų leidyboje. Sovietmečiu beveik visą vaikams skirtą literatūrą leido „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklos. Šiek tiek pažintinių ir grožinių knygų vaikams išleisdavo „Šviesa“. 1945-1990 m. vaikams pasirodė 3141 pavadinimo knygų. Vaikų knygų leidyba, pradedant 1945 m., kasmet po truputį augo ir 1973 m. pavadinimų skaičius jau perkopė šimtą. Devintajame dešimtmetyje vaikams kasmet buvo išleidžiama vidutiniškai po 116 knygų.
1 pav. 1991-2000 m. vaikams išleista 2778 pavadinimų knygų. Bendras vaikams išleistų knygų pavadinimų skaičius kasmet sudarydavo nuo 4,8 iki 11,2 proc. bendros knygų produkcijos. Vaikų knygų leidybos dinamiką vaizduoja grafikas (žr. 1 ir 2 pav.), iš kurio matyti, kad 1991-1994 m. leidyba plėtojosi šokinėjančia kreive. Palyginti su sovietmečiu, knygų buvo išleidžiama daugiau ir įvairesnių (vidutiniškai po 148 pavadinimus kasmet) - tai tarsi eksperimentų ir ieškojimų laikotarpis.
Per šiuos metus gerokai išsiplėtė leidžiamų knygų tematika, pasikeitė turinys, buvo sparčiai leidžiami anksčiau netoleruoti arba tiesiog draudžiami leidiniai, ypač išeivijos rašytojų kūryba. Tačiau daugelis leidinių buvo išspausdinti ant prasto popieriaus ir menine išvaizda nepasižymėjo.
Vaikų knygų leidyba ryškiai pakilo 1995 m.: per vienerius metus ji išaugo beveik 40 proc. ir tais metais buvo išleista jau 230 pavadinimų knygų. Palyginti su ankstesniais metais, išaugo ne tik pavadinimų skaičius, bet pagerėjo ir poligrafinis apipavidalinimas, pasikeitė leidybos repertuaras. Šis pakilimas sietinas su stabilesne ekonomikos padėtimi, didesniu leidyklų pajėgumu, geresniu vaikų knygų rinkos poreikių pažinimu. Toks augimas truko iki 1999 m.: tada vaikams knygų buvo išleista daugiausia per visą Lietuvos istoriją - net 461 pavadinimas. Po metų, 2000-aisiais, knygų pavadinimų skaičius kiek sumažėjo - pasirodė 405 pavadinimai.
Dešimtmečio viduryje pakito originaliosios ir verstinės literatūros santykis. Originalioji leidyba, pradedant 1970 m., ilgą laiką vaikų literatūroje buvo vyraujanti. 1996 m. verstinių knygų leidyba pralenkė originaliąją (išleistos 162 verstinės ir 120 originalių knygų). Ypač vertimų pagausėjo per pastaruosius trejus metus ir dabar jie sudaro daugiau nei 60 proc. visos vaikų knygų produkcijos.
2 pav. Vaikų knygų tiražai per dešimtmetį pastebimai mažėjo. 1991 m. vidutinis šių knygų tiražas buvo 50 221, 1993 m. - 18 963, 1995 m. - 7600, 1997 m. - 3625, 2000 m. - 3440 egz. Sunku patikėti, kad dar taip neseniai knygos vaikams buvo leidžiamos 50 000-100 000 egz. tiražu, o Džanio Rodario "Čipolino nuotykių" (1993) tiražas - net 150 000 egz., kuris po metų dar papildytas 5000 egz. Jau keleri metai vidutinis vaikų knygų tiražas kiek stabilizavosi; originalių ir verstinių knygų tiražai gerokai skiriasi.
Originalių knygų tiražas svyruoja nuo 200 iki 15 000 egz.: lietuvių rašytojų knygos leidžiamos 1500-3000 egz. tiražu, lietuvių liaudies pasakų rinkiniai - maždaug 4000 egz.; gerokai didesni - 10 000-12 000 egz. - spalvinimo, lavinimo knygelių tiražai. Rekordiniai pernai išleistų Jeronimo Lauciaus "Vieną kartą kelyje" ir Romualdo Karazijos "Šviesos ir šešėlio paslapčių" tiražai - net 15 000 egz.! Verstinių knygų tiražai ne tokie svyruojantys ir kiek mažesni. Dažniausiai užsienio autorių kūriniai leidžiami 2000-3000 egz., rečiau 4000-5000 egz.
3 pav. Didžiausios 1991-2000 m. Aptariamuoju laikotarpiu kasmet keitėsi leidyklų, leidžiančių vaikų knygas, skaičius. Įvairiais metais jis svyravo nuo 48 iki 75. Nors vienos leidyklos, kurios vėliau tapo svarbios vaikų knygų leidyboje, - „Victoria“ (įk. 1989 m.), „Alka“, „Alma littera“, „Aušra“, „Spindulys“ (1990) - įsikūrė dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę didžioji dauguma - „Lietus“, „Vaiga“ (1991), „Egmont Lietuva“, „Rosma“ (1992), „Gabija“, „Skomantas“, vėliau tapęs „Tverme“ (1993), „Homo faber“, „Tyrai“, „Trys žvaigždutės“ (1994) - veiklą pradėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį vaikams knygas leido 274 leidyklos, leidybinės organizacijos, draugijos ir privatūs asmenys. Dauguma leidėjų įsikūrę Vilniuje ir Kaune, tačiau būta jų ir kituose miestuose - Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje, Ukmergėje, Kėdainiuose, Alytuje, Anykščiuose, Radviliškyje, Naujojoje Akmenėje ir Plungėje. Daugiau nei pusei visų leidėjų (164) vaikų knygų leidyba buvo atsitiktinė veikla, nes vaikams jie teišleido po 1-2 knygas. Dar apie 70 leidyklų išleido nuo 3 iki 10 knygų. Yra leidyklų, kurios išleido palyginti nedaug, tačiau aukštos meninės ir poligrafinės kokybės, žinomų autorių, populiarių knygų. Pagrindinį vaikų literatūros srautą išleido apie 40 leidyklų.
Tarp daugiausia spaudinių išleidžiančių ir vaikų knygų rinkoje įsitvirtinusių leidėjų pirmiausia minėtini „Egmont Lietuva“ (430 pavadinimų knygų), „Alma littera“ (234), „Trys nykštukai“ (178), „Vyturys“ (154), „Šviesa“ (131), „Alka“ (97), „Spindulys“ (89), „Rosma“ (66; įeina ir „Mažosios Rosmos“ bei „Naujosios Rosmos“ leidiniai), „Trys žvaigždutės“ (61), „Victoria“ (60), „Tyrai“ (55), „Aušra“ (51), „Lietus“ ir „Vaga“ (po 49). Kai kurios iš šių leidyklų - „Trys nykštukai“, „Vaga“, „Tyrai“ - vaikų knygas leido tik kelerius pastaruosius metus (1996-2000 m.), bet sugebėjo įsitvirtinti tarp produktyviausių leidėjų.
Tarp didžiausią vaikų knygų leidybos patirtį turinčių leidyklų pirmiausia minėtinas „Vyturys“. Ši leidykla neseniai atšventė 15 metų sukaktį, o Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje surengtoje jubiliejinėje parodoje nebuvo įmanoma sutalpinti per šį laikotarpį išleistų knygų. Analizuodami leidyklos produkciją, vertintojai dažnai pažymi, kad „išskirtinis „Vyturio“ leidyklos knygų bruožas - kokybė“. 1985 m. sausio 1 d. įsteigta „Vyturio“ vaikų ir jaunimo literatūros leidykla tapo svarbiausia vaikų knygų leidėja. Ji įnešė daug naujo į bendrąją knygų leidybą ir per šešerius pirmuosius gyvavimo metus (1985-1990) vaikams išleido 615 knygų. Deja, paskutinis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis šiai leidyklai nebuvo lengvas.
Kadangi ir atkūrus nepriklausomybę „Vyturys“ kiek laiko „popieriuje“ išliko valstybinė specialiosios paskirties leidykla (nors iš tikrųjų visada ir visiškai išsilaikė pats, leisdamas ir platindamas savo produkciją), tai gerokai trukdė vykdyti tokią leidybos politiką, kokią diktavo Lietuvos ekonominės sąlygos. Vėliau vykdytos reformos (1995 m. valstybinė „Vyturio“ leidykla perregistruota į akcinę bendrovę, o 1998 m. tapo uždarąja akcine bendrove) teigiamų rezultatų neatnešė, ir po kelerių metų, 2000-aisiais, leidyklos veikla visiškai sustabdyta. Nors per pastarąjį dešimtmetį šios leidyklos gyvenime įvyko daug įvairių, net gana skaudžių įvykių ir pertvarkų, jos darbuotojai visada su entuziazmu ir didžiule atsakomybe dirbo išlaikydami ankstesnių metų darbo stilių ir kokybę, kasmet vaikams ir paaugliams išleisdami po 10-20 knygų.
Leisdamas įvairiausią literatūrą (73 prozos, 23 poezijos, 34 paveikslėlių ir 24 pažintinės knygos), „Vyturys“ visada laikėsi savo prigimtinio principo - kuo daugiau parengti originalių knygų. Lietuvių autorių knygų „Vyturys“ išleido net 98 (64 proc.). Kasmet pas skaitytojus viena po kitos keliavo išeivijos kūrėjų - rašytojų Nijolės Jankutės, Liudo Dovydėno, Vytauto Tamulaičio, Romualdo Spalio, Jurgio Jankaus, poetų Jono Minelgos, Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus - knygos.
Kadangi „Vyturio“ leidėjai buvo gana gerai susipažinę su pasaulinės vaikų literatūros geriausių knygų sąrašais, jie pirmieji Lietuvoje išleido populiariąją Astridos Lindgren "Pepę Ilgakojinę", tris Tuvės Janson pasakas apie Muminukus, Milošo Macoureko, Michaelio Endės literatūrines pasakas, dar daugiau populiarių vertimų pakartojo. Praėjus keletui dešimtmečių po pirmųjų lietuviškų leidimų, „Vyturys“ pagaliau išleido vaikų literatūros klasika vadinamas knygas, tokias kaip Danielio Defo "Robinsonas Kruzas", Džanio Rodario "Čipolino nuotykiai", Džeimso Kriuso "Timas Taleris, arba Parduotas juokas", Oskaro Lutso "Pavasaris", Gavrilo Trojepolskio "Baltasis Bimas Juodoji Ausis", Alano Maršalo "Aš moku šokinėti per balas".
Nors Lietuvoje išleidžiama labai daug paveikslėlių knygų, garsių kūrėjų pavardžių tarp jų retai aptiksi. „Vyturio“ leidyklos paveikslėlių knygos - tikra išimtis. Leidykla išleido keturias garsios XX a. pradžios anglų paveikslėlių knygos kūrėjos Beatričės Poter, dvi vokiečių paveikslėlių knygos klasiko Janošo knygas, austrų menininkės Hanės Tiurk "Peliuką Filipą" ir t. t. Būta bandymų, kai lietuvių dailininkai, remdamiesi užsienio autorių kūriniais, patys sukūrė paveikslėlių knygas: pagal Donaldo Biseto pasaką "Aukštyn kojom" knygelę sukūrė Rimvydas Kepežinskas, pagal H. K. Anderseno "Sniego senį" - Alfonsas Žvilius, estų pasaką "Stebuklinga duona" savaip pateikė dailininkė Audronė Klimienė, latvių pasaką "Vilko popieriai" - Rūta Lelytė.
Garsūs Lietuvos dailininkai yra iliustravę ne tik „Vyturio“ leidykloje išleistas paveikslėlių knygas, bet ir nemažai užsienio bei savų autorių prozos ir poezijos kūrinių (R. Kepežinskas - Dž. Rodario "Čipolino nuotykius", Kęstutis Kasparavičius - Gotfrydo Biurgerio "Baroną Miunchauzeną" ir A. Každailio "Žvyniuko laiškus iš Karibų jūros", Vilius Jurkūnas - D. Defo "Robinzoną Kruzą", Sigutė Valiuvienė - Vytės Nemunėlio eilėraščių knygą "Tėvų nameliai brangūs", Diana Radavičiūtė - Almos Karosaitės "Asilėlį" ir t. t.).
Grožines ir pažintines knygas „Vyturys“ stengėsi jungti ir leisti serijomis. Po 1990 m. kiek laiko dar buvo toliau leidžiamos anksčiau pradėtos serijos - „Vyturiukas“ (išleistos 2 knygos), „Pasaulio pasakos“ (5), „Noriu žinoti“ (3), „Atradimų pasaulis“ (2), „Tėviškė“ (4), „Gimtinė“ (1), „Smalsutis“ (1), tačiau po kelerių metų jos nutrūko. Tiesa, būta bandymų kurti ir leisti naujas knygų serijas, tačiau dėl leidykloje vykusių reformų jos pasirodydavo neilgam. 1992 m. išėjo pirmoji „Sakalėlio“ serijos knyga - Motiejaus Valančiaus "Vaikų knygelė". Šis sumanymas „išleisti seriją knygų, plačiai atspindinčių lietuvių literatūros kelią, jos formavimąsi, atskirų žanrų raidą ir žymiausių kūrėjų indėlį“, buvo ilgai brandintas ir realizuotas tik po kelerių metų. Serija buvo skirta mokyklai ir visuomenei, knygos leistos didelės apimties, jose publikuojama po kelis autorių kūrinius. Nors kasmet planuota išleisti po 2-3 knygas, 1992-1995 m. tepasirodė Simono Daukanto, Balio Sruogos, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, Bronės Buivydaitės knygos, ir tuo „Sakalėlio“ serija baigėsi. 1999-2000 m. įkurtos dvi naujos serijos - „Iš „Vyturio“ kišenės“ ir „Po vienu dangum“. Pirmojoje serijoje - anksčiau leisti klasikiniai vaikų literatūros kūriniai - Džeimso Kriuso "Timas Taleris, arba Parduotas juokas", Alano Maršalo "Aš moku šokinėti per balas" - ir šiuolaikinių autorių - Angelos Zommer-Bodenburg, Katarinos Mazetti - knygos, antroji - geriausių animalistinių knygų serija.
Kiekybiškai vaikų knygų leidyboje pirmauja leidykla „Egmont Lietuva“. Ji įkurta 1992 m. rugsėjo 17 d. ir iki 1995 m. vadinosi „Egmont Lithuania“. „Egmont Lietuva“ - vienas iš 28 tarptautinės „Egmont“ kompanijos, užsiimančios leidybos ir poligrafine veikla, filialų. Čia leidžiamos knygos, komiksai ir žurnalai. „Egmont Lietuva“ - vienintelė Lietuvoje leidykla, turinti Volto Disnėjaus kompanijos leidinių leidybos teises. Didžioji jos produkcijos dalis skirta 9-10 metų vaikams, o kita orientuojama į 12-14 metų paauglius. Ši leidykla knygas ir kitokią produkciją leidžia koordinuotai su kitų šalių „Egmont“ grupės filialais. Iš centrinės „Egmont Fondation“ būstinės Danijoje „Egmont Lietuva“ gauna pusiau parengtas leisti knygas ir tik įdeda išverstą į lietuvių kalbą tekstą. Per devynerius metus (1992-2000 m.) leidykla išleido 430 knygų (čia įeina tik leidiniai lietuvių kalba, nors buvo leidžiama ir latviškai bei estiškai), spalvinimo knygelių, lipdukų, albumų, komiksų.
Didžiąją išleistos knygų produkcijos dalį sudaro V. Disnėjaus kompanijos sukurtos istorijos, iliustruotos šios kompanijos piešiniais. Pirmaisiais gyvavimo metais leidykla, tarsi tirdama rinką, teišleido po keletą knygų. Staigus leidybos šuolis įvyko 1995 m., kada pasirodė 30 knygų. Leidyklos produkcija kasmet įvairėjo, kol visiškai atsiskleidė „Egmont“ leidžiamos produkcijos stilius. Didumą jos produkcijos sudaro adaptuotos grožinės, paveikslėlių, galvosūkių ir žaislinės knygos, kurios dažniausiai jungiamos į įvairias serijas: „Walt Disney mažylės“ (išleistos 26 knygos), „Walt Disney klasika“ (22), „Barbie“ (19), „Knygelės mažylės“ (13), „Skaitau su mamyte“ (11), „Mini Barbie“ (10), „Linksmosios mįslės“ (10), „Spalvotos mįslės“ (8), „Žymių asmenybių gyvenimas“ (8) ir kt.
Neadaptuotų grožinės literatūros kūrinių leidykla išleido nedaug - tik keletą Enid Blyton ir Tomo Brezinos detektyvų bei visą Oskaro Vaildo pasakų rinkinį. 1998 m. leidykla pradėjo leisti gana populiarią, nors literatūrologų skeptiškai vertinamą knygų seriją paaugliams „Kraupioji istorija“. Serija supažindina su senovės tautomis ir kultūromis, vidurinių amžių istorija, XX a. įvykiais. Tai verstinė literatūra, atsiradusi Didžiojoje Britanijoje 1993 m., o jos autorius - Terry Deary, labiau žinomas kaip grožinės, o ne kaip pažintinės literatūros kūrėjas. Mėgstantis eksperimentuoti T. Deary, pasinaudodamas pokštais, galvosūkiais, komiksiukais ir humoro priemonėmis, sukūrė naują negrožinės literatūros stilių. Autorius bando šokiruoti skaitytojus...
Vaikų knygų iliustracijų paroda „Illustrarium"
tags: #didziausia #lietuviska #vaikiska #knyga
