Kai kurie mokytojai leidžia sau rėkti ant vaikų, net jei šie blogai atliko užduotį, pamiršo namuose pieštuką arba tiesiog yra blogai nusiteikę. Toks elgesys gali turėti neigiamų pasekmių vaiko raidai ir savivertei.
"Mūsų matematikos mokytoja galėjo vaikus išvadinti debilais, daunais, o jau jos rėkimas - baisu ir prisiminti. Gera mokykla ir pedagogai puikūs, tik ji viena paliko nekokius prisiminimus", - su "Vakarų ekspresu" prisiminimais dalijosi buvusi mokinė.
"Klaipėdos pradinėje mokykloje-darželyje anglų kalbos mokytojos jau daugelį metų bijo ne tik vaikai, bet ir jos kolegės, ir net įstaigos direktorė, - "Vakarų ekspresui" pasakojo buvusio pradinuko tėvai. - Apie agresyvų anglų kalbos mokytojos bendravimą, nuolat pakeltą toną mes pirmiausiai pasikalbėjome su visos klasės mokytoja. Iš jos supratome, kad tai ne naujiena, kad tai sena problema, bet čia nieko nepadarysi, neverta net vargti. Tuomet informavome mokyklos direktorę. Mūsų vaikas toje mokykloje nebesimoko, bet gaila kitų vaikų, kurie tikriausiai kenčia tą patį."
Ar pedagogo balso tono pakėlimas prieš mokinį gali būti traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas?
"Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 7 punkte teigiama, kad saugios aplinkos užtikrinimas yra viena iš tinkamo vaiko teisės į mokslą įgyvendinimo sąlygų, t. y. Pasak jo, šauksmai, nuolatinė kritika, patyčios, gąsdinimas, menkinimas ir kitokie nefizinio kontakto priešiški elgsenos modeliai sukelia arba sudaro sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai. Taip nurodyta ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. "Mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, šių įstaigų administracija atsako už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą. Jeigu šie asmenys nevykdo savo pareigų arba vykdo jas netinkamai, fiziškai, psichiškai žaloja auklėtinius arba kitaip pažeidžia vaiko teises, jie atsako įstatymų nustatyta tvarka", - sakė V.
"Atsakydama į jūsų klausimą, ar rėkimas ant mokinio nėra emocinis smurtas ir vaiko teisių pažeidimas, pirmiausiai norėčiau paprašyti įsivaizduoti, kad pradedate lankyti, pavyzdžiui, užsienio kalbos ar kokius kitokius kursus, ir jūsų mokytojas pradeda ant jūsų šaukti dėl neteisingai atliktos užduoties. Kaip jaustumėtės? - sakė socialinio darbo ir vaiko teisių ekspertė, VO "Gelbėkit vaikus" programų vadovė Kristina Stepanova. - Ar tokį elgesį suvoktumėte kaip jūsų teisių pažeidimą? - retoriškai klausė vaiko teisių ekspertė. - Tas pats yra ir su mokytojais bei mokiniais mokykloje. Šaukimas, rėkimas ir kitoks nepagarbus elgesys yra žmogaus orumo pažeminimas. Vaikai kaip ir suaugusieji yra žmonės, kuriems priklauso tam tikros teisės. Be to, šaukimas ant vaiko dažniausiai yra lydimas žeminančių komentarų (tu kvailas, tu nieko nesugebi ir t.t.), o tai ne tik žemina vaiko žmogaus orumą, tačiau taip pat neigiamai veikia jo pasitikėjimą savimi, savo vertės suvokimą, norą rizikuoti, tirti, pažinti ir mokytis. K."
"Suaugusieji dažnai skundžiasi netinkamu vaikų elgesiu: jie nepaklusnūs, nepagarbūs, arogantiški ir taip toliau. Tačiau iš kur vaikas mokosi elgesio taisyklių ir modelių? Iš suaugusiųjų, kuriuos gali stebėti kiekvieną dieną. Tad ko apie tarpusavio santykius ir tinkamą elgesį gali išmokti vaikas, ant kurio nuolat šaukiama? Kad šaukimas yra tinkama priemonė pasakyti kitam žmogui apie savo pyktį, suirzimą, nepasitenkinimą. Kad tai tinkamas būdas bendrauti su aplinkiniais. "Ar tuo siekiate paskatinti vaiką nustoti netinkamai elgtis? Ar paprasčiausiai nežinote, ką daryti su savo bejėgiškumu, pykčiu, suirzimu, nuovargiu ir stresu?" K.
"Manau, jog spręsti tokias problemas yra mokyklos kompetencija: yra įstaigos vadovas, klasės auklėtoja, vaiko gerovės komisija. Jeigu yra pagrindo - vadovas sprendžia, ką daryti, gali skirti mokytojui nuobaudą, - sakė vedėja. - Tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti situaciją. Manau, būtina išklausyti abi puses, surengti mokytojo ir mokinio akistatą. Į klausimą, jeigu tėvai kreipiasi į mokyklos vadovą, bet situacija vis tiek nesikeičia, L.
Kaip mokyklos ir tėvai gali spręsti šią problemą?
19-oje šalies mokyklų nuo šių metų pradėtas projektas "Mokykla tėvams ir auklėtojams", kuriame daug dėmesio skiriama pedagogo ir vaiko santykių klausimams. Jį įgyvendina VO "Gelbėkit vaikus" su kitomis institucijomis.
"Iki šiol daugelyje mokyklų vyravo autoritarinės nuostatos: mokytojas pasakė, vadinasi - šventa. Dabartiniu požiūriu, pedagogai turi išklausyti mokinius, leisti jiems savarankiškai priimti sprendimus, klysti, suprasti veiksmo priežasties ir pasėkmės ryšį", - sakė VO "Gelbėkit vaikus" generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė.
Pašnekovės teigimu, tampa vis svarbiau ne tik kalbėti apie naujus iššūkius vaikams, tėvams ir mokytojams keliančią kasdienybę, bet ir išsiaiškinti, kaip nė vienai pusei pasitenkinimo neteikiančias situacijas palankiai išspręsti. „O kelių yra. Vienas iš jų - kūrybiškas požiūris į mokymąsi ir realus noras padėti“, - įsitikinusi E. Darvidė.
"Nepatogūs" vaikai ir mokyklų sistema
Evelina Darvidė sako, jog jos vadovaujama organizacija kasdien sulaukia dešimtis laiškų ir juose pasakojamos istorijos yra labai panašios. Tėvai tvirtina nežiną kaip elgtis, nes atžalai sudėtinga sukaupti dėmesį per pamokas, nekalbinti bendraklasių ar neužsiimti pašaline veikla. Dėl to mokytojai ima pykti, priekaištauti dėl mokinio elgesio. Mokyklų vadovai, ieškodami išeičių, rengia vaiko gerovės komisijų posėdžius, nukreipia „neklaužadą“ pas mokyklos psichologą ir socialinį darbuotoją, apie kiekvieną nenorminį mokinio poelgį informuoja tėvus. Bet iš esmės, pasak E. Darvidės, niekas taip ir nepasikeičia, kol „ne»;atogus“ vaikas neišeina į kitą ugdymo įstaigą ir… problema kartojasi iš naujo.
"Mano sūnus visada buvo labai aktyvus. Pamokoje klausyti informacijos 45 minutes jam būdavo vargas, todėl jis nuolat laužydavo taisykles - dažnai prašydavo išleidžiamas į tualetą, į pamokas atsinešdavo maisto ar nuolat sukiodavosi į šalis. Buvo ir daugiau visokių panašių istorijų, dėl kurių nuolat sulaukdavome skambučių iš ugdymo įstaigos. Mokytojai sūnų vertino kaip nevaldomą, nepatogų vaiką. Teko keisti mokyklas. Vėliau jis liko antriems metams, prarado bet kokį norą mokytis. Apie ADHD sutrikimą sužinojome tik kai jam suėjo 16 metų. Ilgą laiką užtrukome, kol diagnozė buvo patvirtinta, bet į klasę dėl neigiamos patirties jis grįžti kategoriškai atsisakė“, - savo skaudžią patirtimi dalinosi vilnietė Vilma B. (pašnekovės pavardė redakcijai žinoma - aut. past.). Kai tris vaikus auginančios šeimos jaunėlis pradėjo lankyti pirmąją klasę, tokios diagnozės, kaip disleksija, disgrafija, diskalkulija, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), socialinio prisitaikymo problemos bei kitos buvo mažai kam žinomos. „Tėvai į specialistus kreipdavosi tik tuo atveju, jei vaiko negalia būdavo aiškiai matoma. Na, o jei ji pasireikšdavo kita forma, tai būdavo laikoma ir dabar dar tebėra dažnai įvardijama kaip nevaldomas elgesys“, - pastebi Vilma B.
Dar viena mama pasakojo auginati sūnų, kuris turi elgesio ir emocijų sutrikimą. „Nuo pirmųjų dienų mokykloje tapome nepatogūs. Labai nepatogūs. Kasdienybė virto nuolatine įtampa, skambučiais iš mokyklos buvome kviečiami „ateiti pasikalbėti“. Priekaištai, kaltinimai ir spaudimas keisti mokyklą - tai buvo mūsų realybė. Man buvo sakoma, kad „čia patyrę pedagogai“, bet jie nesugeba susitvarkyti su mano vaiku“, - kalba moteris. Anot jos, kiekvienas telefono skambutis keldavo baimę, o vaiko pokalbiai su mokyklos specialistais problemų neišsprendė.
Išeičių yra
E. Darvidės nuomone, tėvams dažnai pritrūksta žinių, kaip elgtis tokiose situacijose, todėl jie, nuleidę galvas, klauso mokyklų darbuotojų priekaištų, dienyne mato tik neigiamus pažymius, daugybę kartų kalbasi su vaiku, o realios pagalbos ir pokyčių nesulaukia. „Organizacijos ir iniciatyvos, padedančios tėvams, pradeda kurtis tik dabar. Apie jas būtina žinoti, nes mokyklos dažniausiai neturi laiko individualiems vaikų poreikiams, mokytojai negeba jų mokyti, todėl renkasi paprastesnį kelią - sukurti tokias aplinkybes, dėl kurių vaikas bei jo tėvai nuspręstų keisti ugdymo įstaigą“, - sako sunkumus patiriančių vaikų mamos.
Centro „Nepatogus vaikas“ kūrėjų nuomone, jei kyla bent menkiausių įtarimų, kad moksleiviui reikia pagalbos, mokyklos specialistai turėtų paruošti dokumentus ir siųsti auklėtinį konsultuotis dėl individualių poreikių nustatymo. O tai, anot jų, būtų pirmas realus žingsnis siekiant padėti vaikui ir jo aplinkai.
„Pagal galiojančius teisės aktus, mokykla yra atsakinga už tai, kad kiekvienas vaikas gautų tinkamą ir jo teises atitinkančią pagalbą“, - sako „Nepatogus vaikas“ centro teisininkė Rasa Kašinskaitė.
Anot jos, tėvai, kurie kreipiasi į jos atstovaujamą įstaigą, dažnai jaučiasi palikti likimo valiai, kai mokyklos neatsižvelgia į jų vaikų poreikius arba nepaiso specialistų rekomendacijų. „Tokiose situacijose mūsų teisinė komanda gina vaiko ir tėvų teises, kad mokyklose dirbtų stiprios, tikrai padėti norinčios specialistų komandos, kurios būtų orientuotos ne į formalumą, bet į vaiko interesų gynimą“, - sako R. Kašinskaitė.
Sėkmės pavyzdžiai
Sėkmingesne istorija dalinasi klaipėdietė, antrokės mama Eglė R. Dviejų vaikų mama pastebėjo, jog vyresnėlė gana sunkiai įsimena ir suvokia raides bei skaičius. Moteris, pamaniusi, kad atžala susiduria su natūraliais mokymosi sunkumais, kreipėsi pagalbos į privačius dėstytojus. Kadangi progresas vyko labai lėtai, Eglė R. ėmė domėtis įvairiais sutrikimais ir mokslinėje literatūroje susipažino su disleksija. Mintimis, kad ji gali būti būdinga dukrelei, pašnekovė pasidalino su klasės auklėtoja, logopede ir psichologe. Kelis mėnesius stebėjus pirmokę buvo nutarta kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT). Po šešių vizitų pas skirtingus specialistus, testų ir išsamių pokalbių mergaitei šį pavasarį diagnozuotas kompleksinis mokymosi ir dėmesio sutrikimas. Jai skirta mokytojo pagalbininko, logopedo ir psichologo pagalba.
„Įdomu tai, kad, mano žiniomis, disleksija ir panašūs sutrikimai Lietuvoje nėra diagnozuojami, nes mūsų švietimo sistema nėra pritaikyta padėti tokiems vaikams. Reikėtų pastebėti, kad tai - ne psichikos sutrikimas. Tiesiog tokie vaikai sunkiai mokosi skaityti ir skaičiuoti, bet jų kūrybiškumas būna gerokai labiau išlavintas nei bendraamžių“, - pastebi pašnekovė. Ji savarankiškai kreipėsi į disleksijos centrą, kurio specialistai paruošė rekomendacijas mokyklai. Eglė R. pasidžiaugė, jog ugdymo įstaiga, kurią lanko jos dukra, yra nusiteikusi bendradarbiauti, o padegogo pagalbininkas turi noro tobulėti bei vadovautis specialistų siūlomais metodais.
„Man laiku pavyko pastebėti sutrikimą. Operatyviai reagavo ir specialistai. Mažuose miestuose ar šalies didmiesčiuose dėl eilių kažin ar būtų pavykę situaciją išaiškinti greitai“, - sako dviejų vaikų mama.
Besikreipiančių vis daugiau
Kauno PPT vadovė Gita Žukovskienė pasakoja, kad visoje Lietuvoje veikiančių tarnybų paskirtis yra įvertinti specialiuosius ugdymosi poreikius ir nustatyti jų lygį, teikti rekomendacijas ugdymui, skirti švietimo pagalbą ir (arba) ugdymo pritaikymą, teikti švietimo pagalbą mokiniams, atskirais atvejais - teikti psichologinę pagalbą mokytojams ar kitiems švietimo įstaigos darbuotojams, smurtavusiems ar smurtą patyrusiems švietimo įstaigoje, ir teikti ekspertinę ir informacinę pagalbą. Dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, anot G. Žukovskienės, gali kreiptis mokykla, tėvai, pilnametis mokinys. Kauno PPT per metus dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinama vidutiniškai apie 1500 mokinių, kuriems dažniausiai yra nustatomi vidutiniai specialieji ugdymosi poreikiai. Pašnekovė patvirtino, jog besikreipiančiųjų skaičius auga kasmet.
„Daugiausiai mokymosi sunkumų Kauno miesto mokyklose mokiniai patiria dėl specifinių mokymosi sutrikimų - skaitymo, rašymo, skaičiavimo. Dėl elgesio ir emocijų sutrikimų mokymosi sunkumų patiria iki 10 proc. mokinių, o dėl raidos sutrikimų iki 12 proc.“, - sako pašnekovė.
Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje, pasak įstaigos direktoriaus Ričardo Žilaičio, mokosi individualių poreikių turintys vaikai. Jis įsitikinęs, kad mokykla viena negali būti palikta spręsti visų vaiko problemų - tai turi būti bendras darbas, apimantis ne tik mokyklos, bet ir šeimos bei visos bendruomenės pastangas.
„Vaiko gerovė prasideda nuo glaudaus bendradarbiavimo tarp šeimos, klasės auklėtojo, mokytojų, pagalbos vaikui specialistų ir mokyklos administracijos. Tik veikdami kartu galime padėti vaikui įveikti sunkumus ir užtikrinti, kad jis gautų reikalingą pagalbą ir palaikymą“, - sako pašnekovas. Anot jo, reikia atsižvelgti į individualius vaiko poreikius ir vengti šabloniškų sprendimų. „Mokyklos atsakomybė - ne tik mokyti, bet ir kurti saugią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi suprastas ir palaikomas, - sako licėjaus vadovas, - Manau, kad tik sutelktomis jėgomis galime užtikrinti, jog nei vienas vaikas nebūtų paliktas vienas su savo sunkumais. Esame čia tam, kad kartu kurtume aplinką, kurioje vaiko gerovė yra visų bendras tikslas“.
Pasikartojantys netekties ciklai
Tam pritaria ir psichologė Kristina Verseckienė, pabrėždama, jog visos grandys turi būtinai veikti kartu ir išsiaiškinti tikrąsias moksleivio nerimą keliančių poelgų priežastis. „Nevaldomo mokinio elgesys - tai visos sistemos, į kurią įeina vaikai, tėvai ir ugdymo įstaigos bei kitų pagalbą teikiančių įstaigų specialistai, iššūkis. Visi jie, nepaisant ar moksleivis turi nustatytus psichikos sveikatos sutrikimus, ar jų neturi, dažnai gyvena nuolatiniuose ir pasikartojančiuose netekties cikluose“, - pastebi centro „Nepatogus vaikas“ specialistė.
Jos teigimu, vaikui tai gali būti emocinė netektis dėl nesugebėjimo atitikti aplinkos lūkesčių ar patenkinti savo poreikių, tėvams - praradimas dėl jų vaiko nepritapimo ar nesėkmės jausmo, o pedagogams ir specialistams - nusivylimas dėl nesugebėjimo užtikrinti sėkmės ugdymo procese.
Nevaldomo mokinio elgesys - tai visos sistemos, į kurią įeina vaikai, tėvai ir ugdymo įstaigos bei kitų pagalbą teikiančių įstaigų specialistai, iššūkis. K.Verseckienė pastebi, jog pagal Kübler-Ross netekties modelį, kiekviena šalis gali būti skirtingame etape - vieni gali būti neigime, vengdami pripažinti problemą, kiti gali išgyventi pyktį dėl susiklosčiusios situacijos, dar kiti - būti depresijoje ir jausti bejėgiškumą bei prarasti viltį. Dėl šios priežasties yra reali rizika, kad pagalba nebus efektyvi. „Norint užtikrinti veiksmingą paramą, būtina, kad visi dalyviai - tiek tėvai, tiek specialistai, tiek patys vaikai - suvoktų savo emocinius procesus ir suprastų, kuriame netekties ciklo etape jie šiuo metu yra. „Nepatogus vaikas“ centro specialistai siekia padėti kiekvienam dalyviui peržengti šiuos ciklus“, - sako psichologė. Taip pat skatina ugdyti savirefleksiją, atvirumą kalbant apie sunkumus, kūrybiškumą ieškant naujų ir kiekvienu atveju individualių pagalbos būdų. „Nes tradiciniai jau nebetinka, - pastebi K. Verseckienė, - Ir tik bendras supratimas bei empatija gali padėti judėti į priekį, sukurti efektyvią, ilgalaikę pagalbą vaikui“, - įsitikinusi psichologė.
Nori padėti
Įvairių tyrimų duomenimis, vaikų psichikos sveikatos sunkumų ir sutrikimų paplitimas svyruoja tarp 2 ir 24 proc. Pašnekovų teigimu, atsiranda vis daugiau mokyklų, kurios yra linkusios į sudėtingas situacijas pažiūrėti kūrybiškai bei realiai padėti. Jose pagalbos laukiantiems vaikams individualus mokymas kartais būna skiriamas ir neturint PPT išvadų, o bendruomenei ir ugdymo įstaigos specialistams nutarus, jog tai visoms šalims bus palankiausias sprendimas. Atsiranda vis daugiau mokyklų, kurios yra linkusios į sudėtingas situacijas pažiūrėti kūrybiškai bei realiai padėti.
Pasak E.Darvidės, yra vaikų, kurie dėl įvairių individualių poreikių gali mokytis tik kombinuotu būdu - mokykloje ir namuose. Taip, anot jos, moksleiviai pasiekia puikių rezultatų, išmoksta lavintis, nepatiria streso, nėra stigmatizuojami. „Kalbame apie sritį, kurioje labai laukiami pokyčiai. Joje vis dar trūksta žinių apie tai, kokie specialieji poreikiai gali būti, kaip juos atpažinti, suteikti pagalbą. Mūsų noras yra skleisti žinią apie tai ir padėti visoms pusėms rasti sprendimus“, - sako E. Darvidė.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
Rėkimas = emocinis smurtas
"Dirbdama dažniausiai susiduriu su mamomis, kurios įvardija, jog turi problemų su pykčio priepuoliais, kurie ištinka vaikus. Tačiau, kai paklausiu klienčių, o kaip gi jas sprendžiate, paaiškėja, jog jos pačios reaguoja į vaikų pyktį, rėkdamos ir išsiliedamos ant vaikų. Argi ne keista? Kad norime iš vaikų to, ko negalime patys duoti būdami suaugę?", - retoriškai klausia Roneta.Ji pabrėžia, kad pyktis yra natūrali mūsų emocija, kurios nereikia vengti ir nuo jos bėgti. Tačiau, kai pyktis virsta agresija ir naudojamas vaikų elgesiui pakeisti - tai stipriai paveikia mūsų vaikų sveikatą.
R.Virbašienė įvardija punktus, kokią įtaką suaugusiųjų pyktis daro vaikų fizinei ir emocinei sveikatai.
Rėkimas yra dažnas reiškinys šeimose, tačiau kai pykčio apimtas rėkimas tampa pasikartojantis, tai, pasak Amerikos psichologų asociacijos, prilygsta emociniam smurtui prieš vaikus, kuris gali būti tiek pat žalojantis, kaip ir fizinis smurtas. 2001 metais atliktas tyrimas su šeimomis, parodė, kad šaukimas ant vaikų sukelia jiems tik nusivylimą ir pyktį, todėl retai kada skatina vaikus pagalvoti apie jų pačių elgesį. Kaip matome, tai ne tik, kad neveikia, tačiau pyktis skatina pyktį.
Kenkia smegenų vystymuisi
Taip pat labai tikėtina, kad naudojant pyktį prieš savo vaikus, vaikas ims kažkokiu būdu gintis. Pasak dr. Laura Markham, rėkimas yra tradicinio auklėjimo būdas, be kurio mes visi galime išsiversti. Ji taip pat sako, kad mes galime daryti neigiamą įtaką vaiko smegenų vystymąsi, jeigu nuolatos rėkiame ir išliejame ant jų pyktį. Pavyzdžiui, kai vaikas jaučiasi saugus, jis džiaugiasi maloniu buvimu su mama, tėčiu, jo smegenyse esantys neuromediatoriai atsako, siųsdami raminančias medžiagas, kad „viskas gerai’’, „esi saugus’’. Taip mažylio smegenyse kuriasi nerviniai keliai leidžiantys nusiraminti.
Tačiau, kai tėvai rėkia - atsitinka visiškai atvirkščiai. Kodėl? Todėl, kad vaiko smegenų dalis - prefrontalinė žievė dar neišsivysčius. Jų mažytis kūnas interpretuoja baimę, kurią sukelia rėkiantis tėvas ar mama ir vaikutis iš baimės gali sustingti ar žiūrėti į tėvus išsigandusiomis akimis. Taip pat, gali pradėti verkti, bėgti ar net pradėti muštis. Taip atsitinka todėl, kad vaikas išskiria medžiagas, kurios atsakingos už gynybą: kovok, bėk ar sustink atsaką (streso atsaką). Tas pats vyksta ir pas mus, suaugusius.
Vaikas negali nieko įsiminti ar išmokti, kai rėkiama ant jo, nes smegenys jam sako: „Šitas, didelis žmogus rėkia, jis yra pavojus’’. Todėl smegenų dalys, kurios neatsakingos už žmogaus apsaugos mechanizmą, tiesiog išsijungia. Nei vienas žmogus negali išmokti naujo įgudžio būdamas baimės būsenoje-kovoje. Tai yra labai nesveika vaiko vystumuisi, nes žmonės apdoroja informaciją apie neigiamus įvykius daug greičiau nei teigiamus. Viename tyrime buvo lyginama smegenų magnetinis rezonansas tų žmonių, kurie patyrė žodinį smurtą savo šeimose ir tų kurie nepatyrė to vaikystėje. Atrasti pastebimi fiziniai skirtumai smegenų srityse, kurios atsakingos apdorojant garsus ir kalbą.
Rėkimas nieko nepakeis
Rėkdami mes nieko nepakeičiame ir tik pabloginame situaciją. Nors tėvams dažnai atrodo, kad tik užrėkus vaikas išgirsta ir daro taip kaip mes norime. Mokslas sako, kad ilgainiui rėkimas sukuria daug daugiau negiamo elgesio iššūkių. Kuo daugiau rėkiate, tuo daugiau vaikas elgiasi, taip, kad norėsis jį taisyti ir šitas ciklas nesibaigs, kol mes patys pradėsime reaguoti kitaip.
Kitas tyrimas parodė, kad rėkimas, iš tiesų, yra labai šiurkšti disciplina namuose. Tie vaikai, kurie buvo auklėjami tokiu būdu, gali ateityje turėti žemus mokyklos pasiekimus, elgesio problemas ir taisyklių pažeidėjo „statusą’.
Krenta savivertė
Labai svarbu paminėti, kad rėkimas nulemia vaiko nuomonę apie patį save. Vaikai, užaugę pykčio nevaldančiose šeimoje, dažnai jaučiasi nieko verti ir mažiau svarbūs nei aplinkiniai. Dr. Josephas Shrandas sako, kad rėkimas yra pats greičiausias būdas parodyti, kad kažkas yra nieko vertas. Labai liūdna, kad tas „kažkas’’ yra mūsų artimiausi. Vaikams svarbiausia gauti tėvų pritarimą, jie nori būti matomi, mylimi ir vertinami už tai kokie jie yra.
Kelia elgesio problemas
Pykčio antplūdžiai šeimose daro įtaką ir vaiko sveikatai. Viename moksliniame tyrime, buvo pastebėta didėjančios elgesio problemos tarp trylikamečių ant kurių buvo rėkiama. Mokslininkai taip pat atrado, kad šie paaugliai turėjo depresijos simptomų ir nerimo sutrikimų. Šie simptomai gali paūmėti ir tai gali lemti rimtesnius elgesio sutrikimus, kaip narkotikų vartojimą ir kitas priklausoumybes. Dėl rėkimo patiriamas stresas gali paveikti vaiko psichologinę sveikatą ir nulemti lėtinus skausmus. Neigiamos vaikystės patirtys (žodinis ir fizinis smurtas) turi sąsają su artritu, galvos skausmais, nugaros ir kaklo problemomis.
Ar mums tikrai reikalingos emocijos? 2 dalis. Pyktis, baimė ir nerimas.
