Vaiko klausa vystosi nuo trečio nėštumo mėnesio. Daugelio mokslininkų teigimu, patys svarbiausi yra pirmieji penkeri vaiko metai, kuomet mažylis kaupia žodyną ir mokosi išreikšti save. Todėl būtina, kad kūdikiui su sutrikusia klausa diagnozė būtų nustatyta kuo anksčiau, nes ankstyva diagnostika ir reabilitacija yra ypatingai svarbūs tolimesniam vaiko kalbos bei mąstymo vystymuisi. Klausos sutrikimų turintys ikimokyklinio amžiaus vaikai ugdomi, remiantis sutrikusios klausos vaikų ugdymo įstaigos ugdymo programa. Vaiko klausa prieš patenkant vaikui į ugdymo įstaigą būna nustatoma ir dokumentiškai patvirtinama audiograma. Tai grafinis asmens klausos jautrumo pavaizdavimas.
Tačiau amerikiečių tyrėjai Cramer ir Erber (1974) mano, kad audiograma pilnai neatspindi tikrų funkcinių vaiko gebėjimų. Ji parodo, kaip kurčiasis girdi švarius tonus, joje nėra informacijos apie tai, kaip gerai tiriamasis supranta sakytinę kalbą komunikavimo kontekste. Juk yra kurčiųjų su labai žymiu neprigirdėjimu, bet gerai kalbančių, yra ir tokių, kurių klausa nežymiai sutrikusi, bet kalbiniai gebėjimai nėra aukšto lygio. Svarbiausia atsižvelgti į kurčio vaiko individualius poreikius ir gebėjimus bei išmokyti jį klausyti, išgirsti, suvokti ir kalbėti.
Savo mažylio klausos sutrikimą gali pastebėti ir patys tėveliai. Girdintis naujagimis turėtų nuo stipraus garsinio dirgiklio krūptelėti, suklusti, 4 mėnesių amžiaus - pasukti galvą į garso pusę, maždaug 7 mėnesių - ieškoti ir surasti garso šaltinį, 10 mėnesių mažylis turėtų kreipti žvilgsnį į pažįstamus objektus: kur lempa? kur šuo?, apie 12 mėnesių amžiaus - vykdyti prašymus: ,,duok man lėlę, mašiną”. Beje, visi vaikai guguoja - girdintys ir kurtieji, tačiau girdintys vaikai guguoja tol, kol prasideda suprantamų garsų ir žodžių formavimasis, o kurtieji nustoja guguoti, nes negauna grįžtamojo ryšio klausai. Girdintis vaikas jį gauna iš savo ir aplinkinių žmonių balso, visi girdimi garsai inspiruoja jį toliau eksperimentuoti su savo balso daromu garsu, tuo tarpu kai kurčias vaikas po truputį praranda susidomėjimą vokalizavimu. Tėvai gali suprasti, kad su jų vaiku kažkas ne taip, jei turi vyresnių girdinčių vaikų. Tačiau nereikia pamiršti - kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl galima ir laiko paklaida.
Šiuolaikinės klausos technologijos ir jų vaidmuo
Skiriami klausos aparatai. Moderniausi klausos aparatai - tai mažo dydžio aukščiausios kokybės kompiuteriai, kurių naudojimas garantuoja geriausią garso kokybę, maksimalų valdymą ir visas sujungimo galimybes. Klausos aparatais ir kita audiotechnika prekiaujančios įmonės sutrikusios klausos asmenims taip pat siūlo ir FM sistemas. Klausos sutrikimai gali būti kompensuojami kochleariniais implantais. Kochlearinis implantas - tai aukštos technologijos elektroninis medicininis prietaisas, susidedantis iš išorinio kalbos procesoriaus ir implanto, chirurginiu būdu įvedamo į vidinę ausį. Su jais galima girdėti kalbą, aplinkos garsus ir muziką.
Vis dėlto nei šiuolaikinis klausos aparatas, nei tobuliausia FM sistema, nei moderniausias kochlearinis implantas savaime neišspręs sutrikusios klausos vaiko socialinės ir kalbinės reabilitacijos problemų. Šis uždavinys pirmiausia tenka vaiko su sutrikusia klausa šeimai. Būtinas sistemingas, ilgalaikis darbas ugdant kurčią ar neprigirdintį vaiką, lavinant jo klausą ir kalbą. Nei vienas vaikas negali visaverčiai vystytis- dvasiškai, protiškai, fiziškai ir t.t. - be savo šeimos, ir joks pats profesionaliausias surdopedagogas negali užtikrinti vaikui pojūčių bei suvokimų apie supantį pasaulį visumos bei bendravimo (dvasinio ir kalbinio) pilnatvės tiek, kiek tai gali duoti tėvai.
Ugdymo įstaigos pasirinkimas: kas svarbu?
Sutrikusios klausos vaikui augant, vis aktualesnis tampa ugdymo įstaigos pasirinkimo klausimas. Besidairant darželio ar grupės, kuri optimaliausiai atitiktų sutrikusios klausos vaiko poreikius ir šeimos lūkesčius, svarbu atsižvelgti į keletą faktorių. Pirmiausia, tai vaiko klausos sutrikimo laipsnis, t. y. jam diagnozuotas neprigirdėjimas ar kurtumas.
Klausos sutrikimo laipsniai ir ugdymo rekomendacijos:
- Nežymus neprigirdėjimas (26-40dB) - mažylis turėtų augti tarp girdinčių bendraamžių natūralioje kalbinėje aplinkoje bendrojo ugdymo darželyje ar namuose, pagal pačių tėvelių pageidavimą. Tik reikia atsiminti, kad kartais jam gali iškilti sunkumų, suvokiant kitų asmenų negarsią kalbą ar kalbėjimą didelėje ir triukšmingoje aplinkoje, tad mažylis gali pradėti netaisyklingai tarti kai kuriuos garsus.
- Vidutinis neprigirdėjimas (40-55dB) - būtinas individualus klausos aparatas(ai) ir FM sistema. Bendrojo ugdymo darželyje vaikui bus tinkamesnė kalbinė aplinka, tarp girdinčių bendraamžių greičiau lavės bendravimo įgūdžiai, plėsis žodynas. Tėveliai turėtų išsamiau informuoti grupės pedagogus apie vaiko negalią.
- Žymus neprigirdėjimas (56-70dB) - taip pat būtinas individualus klausos aparatas(ai) ir FM sistema. Reikalingos individualios tarties, kalbos ir klausos lavinimo pratybos, kurias veda surdopedagogas. Kur būtų palankesnės ugdymosi sąlygos konkrečiam vaikui - sutrikusios klausos vaikų ar girdinčių vaikų ugdymo ikimokyklinėje įstaigoje - vienareikšmiškai atsakyti sunku, reikalinga specialistų konsultacija konkrečiu atveju.
- Labai žymus neprigirdėjimas (71-90dB) - prioritetas yra darželis, skirtas sutrikusios klausos vaikams. Būtina naudotis individualiu klausos aparatu(ais) ir FM sistema. Būtina specialistų - surdopedagogų - pagalba.
- Kurtumas (91dB ir daugiau) - naudoti klausos kompensacinę techniką, ugdymas - sutrikusios klausos vaikų darželyje.
Metodai ir strategijos ugdant vaikus su klausos negalia
Lietuvoje kurtieji ir neprigirdintieji ugdomi, remiantis 3 pagrindiniais metodais: totaliosios komunikacijos, žodiniu ar dvikalbiu metodu, atsižvelgiant į individualius kiekvieno mokinio gebėjimus bei tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimus. Žodinis metodas yra pagrindinis ugdymo metodas, ugdant neprigirdinčius vaikus. Jį taikant, vartojamas visos žodinės kalbos formos (sakytinė, rašytinė ir daktilinė). Dvikalbio kurčiųjų ugdymo metodas - kurčiųjų mokymo būdas, kai ugdymo procese vartojamos dvi kalbos: lietuvių gestų kalba kaip pirmoji kalba ir žodinė lietuvių kalba (dažniausiai rašytinė jos forma), kaip antroji kalba ir jos mokoma kaip valstybinės. Totalioji komunikacija - lietuvių kalba besiremiančių komunikacijos būdų - kalbėjimo, skaitymo iš lūpų, skaitymo, rašymo, klausos likučių naudojimo, kalkinės gestų kalbos - visuma.
Daugelis mano, kad ugdymo įstaigos pasirinkimo dilema aplenkia kochlearinius implantus (KI) turinčius vaikus: jiems, esą, visada atviros bendrojo ugdymo darželių durys. Taip, turintiems kochlearinius implantus, prioritetinė yra girdinčiųjų kalbinė aplinka. Tačiau, kaip pastebi žymi rusų prof. I. Koroliova, ne mažiau svarbu, kad jie taip pat gautų specialiąją surdopedagoginę pagalbą - individualias tarties, klausos bei kalbos lavinimo pratybas. Juk kochlearinis implantas kurčio vaiko nepadaro girdinčiu, neprigirdintis vaikas ir toliau lieka turinčiu specialiųjų ugdymosi poreikių vaiku. Praktikoje tai įgyvendinti nėra paprasta: surdopedagogų trūksta, ypač rajonuose, nekalbant apie kaimo vietoves.
Vaikus su KI rekomenduojama leisti į bendrojo ugdymo lopšelius-darželius (vedami muzikiniai ritminiai užsiėmimai), tik juose būti trumpesnį laiką. Ankstyvuoju laikotarpiu individuali surdopedagoginė pagalba būtina. Tačiau ne visi bendrojo ugdymo darželių logopedai žino sutrikusios klausos vaikų klausos bei kalbos suvokimo lavinimo metodikas. Prieš priimdami sprendimą dėl ikimokyklinės įstaigos, tėvai būtinai turėtų pasikonsultuoti su ilgametę praktiką turinčiais surdopedagogais.
Ar bendrojo lavinimo mokykla tinkama kurtiesiems?
Kęstutis Vaišnora, vadovaujantis Lietuvos kurčiųjų draugijai, laikosi pozicijos, kad kol kas specialiosios mokyklos turi likti. Pasak jo, norint, kad vaikai su klausos negalia galėtų visavertiškai mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, visa ugdymo įstaigos bendruomenė turėtų mokėti bent gestų kalbos pagrindus. „Visi galvoja apie įtraukų švietimą iš neprigirdinčiųjų pusės. Rodo į mane ir sako: „va čia gi yra pavyzdys“. Pasak jo, kiekvienas kurčiasis ir neprigirdintysis turi turėti galimybę pasirinkti kokioje mokykloje - bendrojo ugdymo ar specialiojoje - jam geriau mokytis.
Kęstutis dalijasi savo patirtimi: „Pradinėje mokykloje viskas buvo gerai. Tačiau 5 klasėje, perėjus į kitą mokyklą, prasidėjo patyčios, žeminimai ir visa kita, būtent dėl to, kad neprigirdžiu. Pavyzdžiui, sėdžiu priekyje ir vaikai tyliai šaukia: „Kęstuti, Kęstuti“, o tada garsiai pašaukia, aš atsisuku ir visi juokiasi. Po to tai vystėsi į daugiau, nes augome, prasidėjo paauglystė. Norėjau pereiti į specialiąją kurčiųjų mokyklą, tačiau ten dirbo mano dėdė ir sakė, kad pagal mano mokymosi rezultatus, man ten bus per silpna, todėl turėčiau pabaigti savo mokyklą. Stengiausi tiesiog būti pilka pelytė - neiššokti, nesirodyti per daug, neapsirengti kažkaip išskirtinai. Ir nors nuo mažumės visada norėdavau į viešumą, ar kitaip atrodyti, mokykloje tai slopinau.“
Jis pastebi, kad mokyklose trūksta supratimo apie tai, ko iš tikrųjų reikia vaikams su klausos negalia. „Pavyzdžiui, mokytojai sako: „tu sėdėk pirmame suole, mes tau aiškiau kalbėsim“, bet net nepagalvoja, kad kai jie nueina toliau, aš negirdžiu. Pavyzdžiui, mano kolega mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje. Kadangi jam sekėsi sunkiai mokytis ir užmegzti ryšius su klasiokais, jis perėjo į kurčiųjų mokyklą.“
Lietuvos kurčiųjų draugija neturi oficialios pozicijos dėl kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau diskutuojama. Tikrai yra pavyzdžių, kai žmonės mokosi bendrojo ugdymo mokyklose ir pasiekia labai gerų rezultatų, turi ir labai gerus santykius. Todėl reikia žiūrėti į kiekvieną vaiką individualiai. Tiems, kuriems geriau sekėsi, jų klausa buvo geresnė. Antra, jie turėjo draugus, kurie padėdavo. Pavyzdžiui, jeigu ko nors nesupranta, nusirašo nuo draugo.
Kęstutis pabrėžia, kad kurčiųjų mokyklos yra svarbios. „Jie pirmiausia yra bendruomenėje - savi tarp savų ir jaučiasi laisviau, nes bendrauja gestų kalba. Taip pat nemaža dalis mokytojų moka bent gestų kalbos pagrindus, atsiranda mokytojai padėjėjai, mokantys gestų kalbą. Kadangi nėra daug vaikų, ten mažesnės klasės, mokiniai gauna daugiau dėmesio.“
Jis teigia, kad įtraukus švietimas reiškia, jog atidarius mokyklos duris, visi turi mokėti gestų kalbą. „Visi pedagogai turi būti pasiruošę ir mokėti bent gestų kalbos pagrindus. Pastatyti prieš kurčiąjį gestų kalbos vertėjo neužtenka - negi jis ir pertraukos metu vaikščios su tuo kurčiuoju? Pati įtraukaus švietimo filosofija man labai patinka ir aš esu 100 proc. už ją.“
Idealiu atveju, anot Kęstučio, įtraukimas turėtų būti realus, o ne tik imitacija. „Pavyzdžiui, daugumoje skandinavų šalių visi vaikai jau nuo darželio mokomi gestų kalbos, supažindinami su ta kultūra. Mokyklose būna pamokos, universitetuose gali pasirinkti mokytis gestų kalbą. Va čia yra bazė ir pagarbus požiūris. Jeigu mes kalbame, kad va šita mokykla bus įtraukaus ugdymo pavyzdys, tai duokim resursų, išmokykim bent jau pedagogus, administraciją ir žiūrėkime. O dabar nusiunčia ir svarbiausia mokosi toje mokykloje.“
Jis labiausiai norėtų, kad nebūtų sunaikintos kurčiųjų mokyklos. „Ir pirmiausia turime sustiprinti kurčiųjų mokyklas, kad jos taptų pavyzdžiu kitoms mokykloms. Antra, nesakyti, kad įtraukus švietimas tinka visiems, kol nenumatyta strategija ir planas. Pavyzdžiui, yra užsienyje bendrojo lavinimo mokyklų, turinčių atskiras kurčiųjų klases, be to, tose pačiose mokykloje dirba pedagogai, turintys klausos negalią. Jose mokoma gestų kalbos, bendravimo per pertraukas, pamokose kurtieji ugdomi gestų kalba. Vat gal galėtume bandyti su šituo variantu.“
Ankstyvoji diagnostika ir reabilitacija - raktas į sėkmę
Anksti nustatyta liga, modernios klausos priemonės ir specialusis ugdymas kurčiam vaikui leidžia gyventi visavertį gyvenimą. Jei ne ant ausyčių uždėti klausos aparatai, niekada neįtartum, kad metų ir trijų mėnesių Kajus turi klausos negalią. Gražus baltapūkis berniukas guviai reaguoja kalbinamas ir pats nuolat čiauška. „Ačiū“, „atia“, „bolia“, „tete“, „mama“ - tai žodžiai, kuriuos jis jau žino ir aiškiai taria. Vaikas, dėka ankstyvos diagnostikos ir reabilitacijos, visiškai niekuo nesiskiria nuo bendraamžių.
Neprigirdėjimas jam nustatytas vos tik gimus, nes mama vilnietė Indra Šimanauskė jau žinojo, kad taip gali atsitikti. Šeima skaudžiai pavėlavo su pirmuoju sūnumi Benu, kuriam neprigirdėjimo negalia buvo nustatyta gerokai vėliau, kai tėvai ir auklėtoja pastebėjo, jog darželį pradėjusiam lankyti vaikui „kažkas yra“. „Nors pati neprigirdžiu, Beną auginome kaip sveiką vaiką. Aš ir mano tėvai buvome įsitikinę, kad ligą sukėlė gripo komplikacija ir ji nėra genetiškai paveldima. Klausos negalią man nustatė tik pirmoje klasėje po gripo komplikacijų, kurios iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo, tik sustiprino įgimtą klausos pažeidimą“, - pasakojo 37-erių metų moteris, pati nešiojanti klausos aparatą. I.Šimanauskė sakė tiesiog nežinojusi, kad nereikia laukti iki trejų metų, kai vaikas jau pradės gerai kalbėti, kad jam būtų diagnozuota liga. Laiku atlikti tyrimai ir modernios technologijos klausos pažeidimus leidžia nustatyti ką tik gimusiam kūdikiui.
Daugelyje pasaulio šalių visuotinai tikrinama naujagimių klausa, kad pažeidimai būtų nustatyti kuo anksčiau. Lietuvoje privalomai tikrinami tik tie naujagimiai, kurių šeimoje yra kurčiųjų arba neprigirdinčių, neišnešioti kūdikiai arba jei mama nėštumo metu sirgo infekcinėmis ligomis, nuo jų buvo gydomas ką tik gimęs kūdikis. Visuotinę patikrą ketinama pradėti tik nuo 2012-ųjų.
Tas nežinojimas ir visuotinės patikros nebuvimas atsiliepė ir jos sūnui Benui. Vaikas iš pradžių mažai kalbėjo ir tik nuo trejų su puse metų, pradėjus nešioti klausos aparatą ir intensyviai dirbti su surdopedagogais, jo kalba kur kas pagerėjo. Jaunėliui Kajui klausos pažeidimas buvo diagnozuotas anksti, nuo penkių mėnesių vaikas nešioja klausos aparatus, kartą per savaitę darželyje kartu su mama lanko specialius surdopedagogės vedamus užsiėmimus, todėl jo suvokimas, kalba ir bendras vystymasis niekuo nesiskiria nuo bendraamžių. Kuo anksčiau nustatomos klausos problemos, tuo rezultatai būna geresni. Tačiau Indra sako, jog dirbti su neprigirdinčiu vaiku reikia daug ir nuolat. Vaikas mokomas klausytis garsų, atpažinti juos, be to, jam reikia parodyti, iš kur tas garsas sklinda. „Įsivaizduokit, jog kurčiam ar neprigirdinčiam vaikui garsai iš pradžių skamba taip, kaip mums kinų kalba“, - vaizdingai palygino moteris.
Indra neabejoja, kad abu jos vaikai mokysis bendrojo lavinimo mokyklose kartu su sveikaisiais ir klausos negalia nesutrukdys jiems pasiekti visko, ko patys norės. Su savo negalia išmokusi gyventi moteris neslepia, jog iš pradžių buvo nelengva susitaikyti su jų šeimą užgriuvusia bėda. Labai padėjo vyro supratingumas ir parama, artimųjų palaikymas. Ne paslaptis, kad dėl įvairių vaikų negalių išsiskiria net 50 proc. šeimų. „Kai šiandien girdžiu mamas raudančias „ką daryti - mano vaikas negirdi“, labai gerai jas suprantu, bet sakau, kad kuo greičiau eitų pas gydytoją ir pradėtų su vaiku dirbti. Kiekviena praleista diena gali labai brangiai kainuoti. Tą skaudžią pamoką augindama pirmąjį sūnų gerai išmokau“, - sakė I.Šimanauskė.
Vilniaus universiteto vaikų ligoninės gydytojos audiologės Jekaterina Byčkovos teigimu, kuo anksčiau diagnozuoti kurtumą ar klausos pažeidimus labai svarbu, nes nuo to priklauso neįgalaus žmogaus viso gyvenimo kokybė. Daug vilčių dedama į po metų šalyje ketinamą pradėti visuotinę naujagimių klausos patikrą, tačiau savalaikė diagnostika - tai tik sunkaus darbo pradžia. „Bėda ta, kad, naujagimiui nustačius klausos sutrikimą, kai kurie tėveliai su vaikais tiesiog neatvyksta pas specialistus, laiku neatlieka tyrimų, nesilanko pas surdopedagogus, vaikai nenešioja klausos aparatų, todėl nesivysto jų kalba. Mes, gydytojai, kartu su socialiniais darbuotojais, pedagogais patys skambiname jiems, raginame atvykti į patikrą. Kodėl taip yra? Pirmiausia tėvams labai sunku susitaikyti su mintimi, kad jų vaikas negirdi. Dažniausia klausos negalios priežastis - genų mutacija, kai visiškai sveikų žmonių šeimoje staiga gimsta vaikas, turintis klausos pažeidimų. Tėvai netiki diagnoze, dažnai net vyksta tikrintis į užsienį, nieko nedaro, tikisi stebuklo. Taip prarandamas brangus laikas, reikalingas darbui su tuo vaiku, mokant suprasti kalbos ir aplinkos garsus, ugdant kalbą“, - sakė gydytoja. Medikę stebina, kad kai kurie šeimos gydytojai kalbos raidos sutrikimų turinčių vaikų taip pat neskuba siųsti pas specialistus. Neva jiems dar anksti tikrinti klausą. Bet ją tikrinti gali būti tik per vėlu. „Svarbu, kad tėveliai suprastų, jei dvejų ar trejų metų vaikas kalba prastai, ne viską supranta, nereaguoja į paliepimus, būtina patikrinti jo klausą. Geriau ateiti nei neateiti pas specialistus“, - patarė J.Byčkova.
Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ pirmininkė Rima Sitavičienė tikisi, jog, įvedus visuotinę naujagimių patikrą, šalyje bus sukurta ir koordinuotai veikianti specialistų pagalbos sistema. „Turime daug gerų specialistų - medikų, psichologų, socialinių darbuotojų, surdopedagogų, bet kiekvienas dirba atskirai, nėra sistemos. Norvegijoje, pavyzdžiui, vos tik vaikui nustatomas kurtumas, su tėvais per dvi savaites susisiekia specialistų grupė, vadinama „Tuoj pat“. Joje - medikas, psichologas, specialusis pedagogas, kurie toliau, jei tėvai pageidauja, ir teikia jiems visokeriopą pagalbą“, - sakė R.Sitavičienė.
15 metų Vilniuje veikianti bendrija „Pagava“ kartu su panašiomis tėvų organizacijomis Kaune, Tauragėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Jurbarke bei Palangoje vienija šeimas, auginančias vaikus, turinčius klausos negalią, ir teikia joms įvairią informaciją, konsultacijas, mokymus, paramą.
