Didžiųjų raidžių rašymas lietuvių kalboje turi griežtas taisykles, kurių laikymasis užtikrina teksto aiškumą ir taisyklingumą. Šis straipsnis apžvelgia pagrindinius didžiųjų raidžių rašymo principus, pradedant sakinio pradžia ir baigiant įstaigų pavadinimais bei švenčių rašyba. Taip pat aptariami atvejai, kai didžioji raidė vartojama stilistiniais tikslais, ypač nagrinėjant religinių tekstų specifiką.
Pagrindinės didžiųjų raidžių rašymo taisyklės
Sakinio pradžia: Pirmasis kiekvieno sakinio žodis rašomas didžiąja raide. Tai yra pagrindinė taisyklė, kuri taikoma visais atvejais.
Tikriniai daiktavardžiai: Tikriniai daiktavardžiai, tokie kaip asmenų vardai, pavardės, vietovardžiai, įstaigų pavadinimai ir kt., rašomi didžiąja raide.
- Asmenų vardai ir pavardės: Visi asmenų vardai ir pavardės rašomi didžiąja raide, pvz., Jonas Biliūnas, M. K. Čiurlionis, Just. Marcinkevičius, Dž. Verdis.
- Geografiniai pavadinimai: Valstybių, šalių ir kitų administracinių vienetų pavadinimai rašomi didžiąja raide, pvz.: Indija, Suomija; Lietuvos Respublika, Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija; Jungtinės Amerikos Valstijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tačiau administraciniai vienetai, tokie kaip Telšių apskritis, Kauno rajonas, Suvalkų vaivadija, rašomi mažąja raide. Neadministraciniai vienetai, kaip Dzūkija, Dainava, rašomi didžiąja raide. Neapibrėžtos reikšmės vietovių pavadinimai rašomi mažąja raide, pvz., panemunė, panerys. Pasaulio šalių pavadinimai rytai, vakarai, šiaurė, pietūs rašomi mažąja raide, bet šie žodžiai rašomi didžiąja raide, kai reiškia teritorijų pavadinimus, pvz.: Tolimieji Rytai, Pietų Amerika, Vakarų Europa, Vakarai (Vakarų Europos ir Vakarų pusrutulio valstybės), Rytų Lietuva (Vilniaus krašto reikšme).
- Įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimai: Jei oficialus pavadinimas prasideda geografiniu ar administraciniu pavadinimu ar asmens vardu, didžiąja raide rašomas tik tikrinis vardas, o po jo einantys ir visi kiti bendriniai žodžiai rašomi mažąja raide, pvz.: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos bankas, Vilniaus rajono taryba, Panevėžio dramos teatras, Antano Vienuolio vidurinė mokykla, M. K. Tikriniai daiktavardžiai pavadinimo viduje rašomi didžiąja raide, pvz.: Vilniaus viešoji Adomo Mickevičiaus biblioteka, Dusetų Kazimiero Būgos vidurinė mokykla. Jei pavadinimas simbolinis ir rašomas su kabutėmis, didžiąja raide rašomas tik šis vardas, o rūšinės reikšmės pavadinimai rašomi mažąja raide, pvz.: komercinis bankas „Lietuvos verslas“, akcinė bendrovė „Gintaras“, berniukų choras „Ąžuoliukas“.
Švenčių ir renginių pavadinimai
Didžiosiomis raidėmis pradedami rašyti švenčių ir renginių pavadinimai.
Kalendoriniai švenčių pavadinimai: Dažnai kalendorinis šventės pavadinimas, nors ir neįteisintas įstatymuose, yra prasminio šventės pavadinimo sinonimas ir už prasminį gal net žinomesnis. Tad švenčių pavadinimų, sudarytų ne tik iš prasminių žodžių, bet ir iš datos, pirmasis žodis rašomas didžiąja raide. Tais atvejais, kai mėnuo ir diena vartojami tik datos reikšme, didžioji raidė nevartojama - rašoma mažąja raide, pvz.: Mokslo ir žinių diena švenčiama rugsėjo 1-ąją.
Renginių pavadinimai: Renginių tiesioginės reikšmės pavadinimai, dažniausiai sudaryti iš vietovardžio ir renginio rūšį nurodančio žodžio, rašomi be kabučių, pvz.: Ch. Simboliniai tokių renginių pavadinimai rašomi su kabutėmis, pvz.: „Šiaulių dienos 2012“, „Šv.Kiti atvejaiDokumentų pavadinimaiDokumentų pavadinimų, susidedančių iš dviejų ir daugiau bendrinių žodžių, tik pirmasis pavadinimo žodis rašomas didžiąja raide. Kiti žodžiai rašomi mažosiomis raidėmis, išskyrus į pavadinimą įeinančius tikrinius daiktavardžius.
Stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas
Stilistiniais tikslais didžiąja raide gali būti rašomi religiniai sudėtiniai pavadinimai, tokie kaip Šventoji Dvasia, Šventasis Tėvas, Šventasis Raštas, Švenčiausiasis Sakramentas. Tokia taisyklė taikoma ir išskirtiniams religiniams įvykiams ar objektų pavadinimams, kai visi sudarieji žodžiai, išskyrus gimininius žodžius, prielinksnius ar jungtukus, gali būti rašomi didžiąja raide.
Religiniuose tekstuose išskirtinių religinių įvykių ar objektų pavadinimų visi sudarieji žodžiai, išskyrus gimininius žodžius, prielinksnius ar jungtukus, pagal stilistinio didžiųjų raidžių vartojimo taisyklę gali būti rašomi iš didžiosios raidės, pvz.: [Merkinės] Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, [Kauno] Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčia, [Šiaulių] Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, [Kauno] Kristaus Prisikėlimo bazilika, [Antalieptės] Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, [Trakų] Šv. Dievo Motinos Gimimo cerkvė, [Panevėžio] Viešpaties Prisikėlimo cerkvė, [Kalvarijos] Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia.
Pasirinkę šventojo vardą, gauname dar vieną asmenišką globėją danguje. Jis nuolat žvelgia į mus ir slėpiningai dalyvauja mūsų gyvenime, tad verta žinoti, kas buvo tas šventasis, kurio vardą gavome ar renkame savo vaikams...
Šventi vardai priklausė asmenims, kurie tam tikru istoriniu laikotarpiu Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais. Nuo dešimtojo mūsų eros amžiaus šventųjų pripažinimas vyksta pagal tam tikrą procesą, kurį 1983 metais atnaujino popiežius Jonas Paulius II.
Šv. Aleksandras I buvo popiežius nuo apie 106 iki 115 m. Vatikano Annuario Pontificio (2003 m.) teigia, kad jis buvo kilęs iš Romos ir buvo popiežiumi nuo 108 ar 109 iki 116 ar 119 metų. Krikščioniška tradicija teigia, kad šventasis Aleksandras I buvo kankinys, bet nėra istorinių įrodymų patvirtinančių ar neigiančių šią nuomonę. Eusebijaus Ecclesiastical History IV, IV, 1 tvirtinama, kad Aleksandras I mirė trečiais Romos imperatoriaus Adriano valdymo metais, 10 metų išbuvęs Romos vyskupu.
Šv. Andrius Kim Tae-gonas - pirmasis Romos katalikų kunigas Korėjoje. Gimė garbingoje korėjiečių katalikų šeimoje, nors ši religija Korėjoje buvo draudžiama. 1846 m. 25 metų Kim Tae-gon buvo nukankintas. 1984 m. jis buvo kanonizuotas.
Apie 303 m. gyvenusi Šv. Beatričė, palaidojusi už tikėjimą nukankintus savo brolius Faustiną ir Simplicijų, buvo įskųsta ir nukankinta Romoje. Beatričės vardą turėjo ir daugiau šventųjų. Viena iš jų - belgė cistersių vienuolė, mirusi 1268 m. rugpjūčio 29 d. Jos tėvas finansiškai rėmė moterų vienuolynus, tuo būdu atsiliepdamas į šiame krašte XII a. pabrėžtą poreikį ieškoti naujų galimybių moterų dvasiniams pašaukimams ugdyti. Mėgstamiausi šv. Beatričės skaitiniai buvo Šventasis Raštas ir traktatai apie Švč. Trejybę. Karališkojoje Briuselio bibliotekoje saugoma šios šventosios autobiografija lotynų kalba. Taip pat išlikęs jos parašytas mistinis traktatas viduramžių flamandų kalba, apibūdinantis šventos meilės vedamos sielos, kilimo link Dievo patirtis. Čia išskiriami aktyvusis ir pasyvusis dvasinio augimo etapai: paties žmogaus tobulėjimo pastangos veda į pilną atsidavimą Dievo veikimui. Šv. Beatričės pavyzdys pažadino ir daugiau šventųjų rašytojų mistikių. Dar viena šv. Beatričė (1424-1491) yra portugalų kilmės, gimusi Ceuta mieste Šiaurės Afrikoje, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Ispanijos žemėje. Giminystės ryšiu buvo susijusi su Portugalijos karališkąja šeima. 1447 m. į Kastiliją palydėjo Portugalijos princesę Izabelę (+1496), ištekėjusią už Kastilijos karaliaus Jono II. Jos grožis traukė vietinių didikų dėmesį, sukeldamas pačios naujosios karalienės Izabelės pavydą. Tad Beatričė slapčia pasitraukė į Toledo, kur apie trisdešimt metų gyveno vienuolyne. Vėliau nutarė įkurti naują vienuolyną Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo garbei ir 1489 m. tam gavo popiežiaus Inocento VIII leidimą. 1976 m. spalio 3 d., skelbdamas Beatričę šventąja, popiežius Paulius VI (1897-1963-1978) priminė, kad jos įkurtas kontempliatyvus Nekaltojo Prasidėjimo Ordinas turi 3000 narių, gyvenančių 150-yje vienuolynų įvairiose pasaulio šalyse. Šios seserys koncepcionistės, įsipareigojusios atgailai ir kontempliacijai, yra tarsi žiedas, išsiskleidęs iš Dievą mylinčios jų įkūrėjos šv. Beatričės širdies.
Šv. Danielius (hebr. דָּנִיֵּאל „Dievas nuteisė") - tai žydas, minimas Senojo Testamento Danieliaus knygoje, kurioje aprašomas jo gyvenimas bei regėjimai. Danielius, dar būdamas paauglys, buvo paimtas į nelaisvę Babilono karaliaus Nebukadnezaro, kai šis paėmė Judėjos sostinę Jeruzalę, ir nugabentas į Babiloną. Ten, pasak Biblijos, Danielius ir dar trys žydų jaunuoliai buvo išrinkti tarnauti karaliaus rūmuose. Tačiau jie atsisakė valgyti karališkus valgius, nes tai draudė tora. Vėliau Danielius išaiškino karaliui Nebukadnezarui du jo sapnus, kurių reikšmės Babilono žyniai nesuprato. Karaliui Baltazarui jis išaiškino, ką reiškia ant sienos puotos metu pasirodęs užrašas. Danieliaus knygoje rašoma, kad tą pačią naktį Babiloną užėmė medai ir persai. Persijos karalius Darijus Medas Danielių paskyrė vienu iš trijų karalystės ministrų ir ketino jam pavesti valdyti visą Persiją. Būtent dėl to kiti karalystės valdininkai nusprendė Danielių nužudyti, priversdami Darijų Medą išleisti įstatymą, draudžiantį 30 dienų kreiptis į bet ką su prašymu, išskyrus patį karalių. Danielius buvo sugautas besimeldžiantis Dievui ir įmestas į duobę sudraskyti liūtams. Tačiau rašoma, kad Dievas apsaugojo Danielių ir kitą rytą karalius jį rado visiškai sveiką.
Karalius Dovydas (hebr. דָּוִד - „mylimas") buvo antrasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius (~1005-965 m.pr.m.e.). Jis apibūdinamas kaip karys, muzikantas ir poetas (tradiciškai jam priskiriama daugelio psalmių autorystė). Jo gyvenimas ir valdymas aprašytas Biblijoje. Pagal Bibliją, kai Saulius neteko Dievo malonės, jis pasirinko jo įpėdiniu Dovydą, vieną iš jo sūnų, kuris tuo metu buvo piemuo.
Palaimintoji Emilija Tavernje Gamelen gimė 1800 metais Kanados mieste Monrealyje, gausioje pamaldžių katalikų šeimoje. Gyvenimo pavasarį patyrė daug skausmo. Ji buvo paskutinioji iš 15 šeimos vaikų ir beveik nepažino anksti mirusių savo tėvų. Ištekėjusi susilaukė trijų vaikų, kurie mirė kūdikystėje. Mirus ir sutuoktiniui, likusi vieniša 28 metų moteris nepasidavė nevilčiai ir pasišventė artimo meilės darbams, maldai. Savo namuose įkūrė vargšų ir ligonių globos centrą, kuriame rūpinosi imigrantais, buvusiais kaliniais, seneliais ir bedarbiais. Šie, nelauktai radę prieglobstį, sulaukę pagalbos ir žmogiškos šilumos, Emilijos namus pavadino Apvaizdos namais. Tokį vardą gavo ir E. Tavernje įsteigta seserų vienuolių kongregacija, kuri šiuo metu veikia ne tik Kanadoje, bet ir JAV, Čilėje, Argentinoje, Haityje, Kamerūne, Egipte, Filipinuose ir kitose šalyse. Palaimintoji E. Tavernje susirgo cholera, apsikrėtusi nuo globojamų ligonių, ir mirė 1851 m.
Arkangelas Gabrielius. "Gabri - El" - parodantis Dievo jėgą, tvirtybę. Jo vardas reiškia „Dievas yra galingas". Gabrielius - Dievo visagalybės skelbėjas, tarnas, žinomiausias dangaus pasiuntinys, nes būtent jam buvo suteikta ypatinga garbė Marijai pranešti svarbiausią žinią: Ji pagimdysianti Dievo Sūnų. Taip pat jis - Eucharistijos globėjas. Kovoja su godumo ir gobšumo demonu, veda į dosnumą. Ikonose vaizduojamas su lelija rankose, dėvintis raudoną tuniką ir apsisiautęs mėlyna mantija. Raudona spalva ikonografijoje - gyvybės, karaliavimo ir dieviškumo spalva.
Ievos vardu besikrikštijantieji, paprastai, renkasi globėja pirmąją žmonių motiną, kuri tikrai yra danguje. Tačiau kai kurie žmonės, pasirinkdami Ievos krikšto vardą, globėja renkasi Mariją, kuri krikščionių religijoje yra Jėzaus Kristaus motina, dažnai vadinama Naująja Ieva. Tas vardas pradėtas vartoti tik nuo VII a., tačiau tų dviejų moterų gretinimas jau buvo žinomas daug anksčiau. Šv. Paulius buvo kalbėjęs apie „pirmąjį Adomą" ir apie „antrąjį Adomą" - Kristų. Skaitant jo laiškus, kur tą mintį jis nuolat kartoja, savaime stoja prieš akis „senoji Ieva" ir „naujoji Ieva" - Marija. „Kaip Ieva, -rašo šv. Irenėjus kankinys, - savo neklusnumu buvo mirties priežastis sau ir visai žmonijai, taip Mergelė Marija klusnumu yra išganymo pagrindas sau ir visiems žmonėms". Nors Ieva, palikdama rojų, nepasakė: „Dabar mane keiks visos kartos", bet tai gerai nujautė ir tai sunkiai slėgė jos sąžinę. Tačiau Marija, tapusi Dievo Sūnaus Motina, su džiaugsmu gali pasakyti: „Štai, dabar palaiminta mane vadins visos kartos!" Kaip nevadinti palaiminta tą, per kurią žmonija yra tiek laimėjusi, kad šv.
Kaip jo tėvas ir brolis Jonas buvo žvejais. Jo pašaukimo scena aprašyta Morkaus ir Mato evangelijose. Jokūbą ir Joną Jėzus Kristus pavadino „perkūnijos sūnumis" dėl jų užsidegančio charakterio. Literatūroje Jokūbą dažnai vadina Jokūbu vyresniuoju, kad jį atskirti nuo Apaštalo Jokūbo jaunesniojo (Apaštalas Jokūbas jaunesnysis - vienas iš 12 Jėzaus Kristaus apaštalų. Minimas visose keturiose evangelijose). Apaštalas Jokūbas su broliu ir Apaštalu Petru buvo pačiais artimiausiais mokiniais. Kartu su Apaštalais Petru ir Jonu buvo Iairo dukters prisikėlimo liudininku. Taip pat tik juos Jėzus Kristus padarė savo prisikėlimo liudininkais. Brolių ūmus charakteris pasireiškė, kai jie nusprendė iš dangaus pasiųsti ugnį į samariečių gyvenvietę; o taip pat paprašė, kad jiems būtu leista atsisėsti Dangaus karalystėje Jėzaus Kristaus iš dešinės ir kairės pusės. Po Jėzaus Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų jie atsirado Apaštalų darbų knygos puslapiuose. Dalyvavo kuriantis pirmoms krikščionių bendruomenėms.
Šv. Jonas Krikštytojas - žydų pamokslautojas ir pranašas, kuris, pasak Biblijos, Jordano upėje pakrikštijo Kristų. Gimė Šventyklos kunigo Zacharijo ir Elzbietos šeimoje. Prieš jam gimstant, angelas Gabrielius perspėjo Zachariją, šventykloje aukojantį smilkalus, kad jam gims sūnus su Elijo dvasia ir galybe. Jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą. Tuo Zacharijas nepatikėjo, todėl iki Jono Krikštytojo gimimo buvo praradęs kalbą. Šv. Jonas Krikštytojas Lietuvoje yra vienas iš labiausiai pažįstamų šventųjų. Evangelistas Lukas apie Joną Krikštytoją yra parašęs: "Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešojo pasirodymo Izraeliui dienos". Dykumoje Jonas ruošėsi savo misijai. Ten niekas nekliudė jam bendrauti su Dievu ir maldoje apmąstyti savo pašaukimą. Dykumoje Jonas suprato, kad Dievas žmogui yra viskas ir nelaimė nuo jo atsiskirti.
Šventasis Kazimieras (1458 m. spalio 3 d. - 1484 m. kovo 4 d.) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės princas. Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1522 m. paskelbtas šventuoju. Kunigaikštis Kazimieras gyveno labai dorai, užsidaręs karaliaus rūmuose. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Dažnai ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Galiausiai, susirgęs plaučių uždegimu pakeliui į Lietuvą, 1484 m. kovo 4 d. mirė Gardine. Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas, nuo 1948 m. - Lietuvos jaunimo (paskelbė popiežius Pijus XII) globėjas, vienas iš Lenkijos globėjų, nuo 1960 m. Maltos ordino narių (Joanitų) globėjas. Žmonių, pasišventusių viešąjai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat - Vilniaus Bialystoko arhidiacezijos, Rodomo, Drohičynskos ir Pinkskos, Radomo miesto diacezijos globėjas. Kadaise buvo Poznanės diacezijos (anskčiau savarankiško miesto Srudkos) globėjas. Dabar Šv. Kazimiero bažnyčia yra lenkiškos-katalikiškos parapijos bažnyčia.
Šv. Kotryna - IV a. kankinė. Legenda pasakoja, kad mergina, būdama aštuoniolikmetė, buvo labai graži ir išsilavinusi. Įnirtingo krikščionių persekiojimo 305-312 m. laikotarpiu ji už tikėjimą buvusi nužudyta. Angelai nunešę jos kūną į Sinajaus kalną, kur vėlesniais laikais buvęs pastatytas garsus moterų vienuolynas. Sakoma, kad prieš mirtį ji dalyvavusi dispute su 50-čia mokslininkų ir juos nurungusi. Už tai Europoje, kur šv. Kotrynos kultas prasidėjo nuo Kryžiaus karų, ji laikyta mokslininkų globėja.
Šv. Kristina (minima liepos 24d.) gyveno maždaug ketvirto amžiaus pabaigoje Italijoje. Dabar ji garbinama Bolcane, Italijoje. Šv. Kristinos legenda pasakoja apie išgyventas kančias ir stebuklingus reiškinius. Kristina buvo rūmų, kuriose gyveno garsi Bofenos šeima, valdytojo dukra. Jos tėvas buvo stabmeldys. Kristina buvo turtingų bajorų trokštama nuotaka, tačiau ji juos visus atstumdavo, nesutikdavo tekėti. Dėl to supykęs tėvas ją užrakino bokšte, kuriame buvo ir jo garbinami stabai. Kristina po angelo apsireiškimo tuos stabus sudaužė. Nuo tada tėvas ją ėmė persekioti, su ja buvo bandoma susidoroti, bet angelas sargas ją nuolat išgelbėdavo. Kristina mirė Tyro mieste, kuris kadaise stovėjo Bolcano ežero saloje. Vėliau tas mietas atsidūrė po vandeniu.
Pasakojama, kad šv. Liucija (lot. „šviesa") savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liučijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liučiją sudeginti ant laužo.
Romos katalikai Mariją garbina bei dažnai vaizduoja savo bažnytiniame mene. Protestantai jai skiria palyginus mažai dėmesio, kadangi sąlyginai mažai buvo minima Biblijoje ir Apaštalų darbuose. Esama krikščionybei nepriskiriamų tikėjimų, kurie pripažįsta Mariją. Spėjama, kad jei Marija egzistavo, jos gimimo data galėjo būti apie 20 metų pr. m. e. Dėl Marijos kultų tebesama nesutarimų tarp krikščioniškų Bažnyčių ir judėjimų; tai viena iš ekumenizmo kliūčių. Per Švč. Mergelę Mariją yra meldžiamasi ir prašoma pagalbos, užtarimo. Tam specialiai sukurta malda - Sveika, Marija. Marijos garbei yra keletas religinių švenčių; jos vardu pavadinta šimtai bažnyčių, švenčiami atlaidai. Lietuvoje garsiausi yra Didieji Žemaičių Kalvarijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Šventoji Marija Lietuvių liaudies skulptūroje užima ypatingą vietą. Marija Maloningoji vaizduojama su iš rankų spinduliuojančia šviesa - taurumo simbolis. Marija Mergelė vaizduojama pamynusi žaltį gundytoją - blogio simbolis. Skausmingoji, arba Sopulingoji, vaizduojama su skausmo simboliais - septyniais kalavijais.
Šv. Margarita buvo anglų karaliaus Edvardo duktė. Karaliui pabėgus nuo uzurpatoriaus Kanuto iš šalies, Margarita gimė Vengrijoje apie 1046 metus. Jos motina Agota buvo vengrų karaliaus Stepono, kuris vėliau taip pat buvo paskelbtas šventuoju, palikuonė. Dukra buvo jau sulaukusi devynerių, kai tėvui pavyko susigrąžinti sostą, tačiau neilgam. Netrukus vėl teko bėgti, šį kartą - į Škotiją. Čia būdama 24-erių Margarita ištekėjo už karaliaus Malkolmo III, su kuriuo susilaukė šešių berniukų ir dviejų mergaičių. Romos mišiolas ją pristato kaip „motinos ir karalienės pavyzdį dėl jos gerumo ir išminties". Pasakojama, kad karalius nemokėjo skaityti ir labai gerbė išsilavinusią žmoną: bučiuodavo maldaknyges, kurias matė ją pamaldžiai skaitant. Kupina gailestingumo vargšams, našlaičiams, ligoniams, pati jiems pagelbėdavo ir Malkolmą III kvietė daryti tą patį. Sunkiai sirgdama gavo žinią apie vyro ir vyriausiojo sūnaus nužudymą Alnwicko mūšyje: sakė, jog aukoja šį skausmą kaip atsilyginimą už savo nuodėmes. Mirė Edinburge 1093m. lapkričio 16d.
Arkangelas Mykolas (Michaelis). „Mi- cha- El" - „ Kas kaip Dievas „ arba „tas, kuris panašus į Dievą". Pasak kai kurių teologų, arkangelas Mykolas yra pirmasis iš visų angelų, o jo vardo reikšmė tiesiogiai siejama su Aukščiausiuoju. Manoma, kad šv. Mykolas saugo ir vaduoja tikinčiųjų sielas nuo piktųjų jėgų. Ikonografijoje vaizduojamas...
Išimtys ir specifiniai atvejai
Šventas žodis: Ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be žodžio šventas, tačiau jei šis žodis ar jo sutrumpinimas šv. vartojamas, tai jį rašyti reikia mažąja raide, nes jis neįeina į šventės pavadinimą. Pvz.: šv. Velykos (ir Šv. šv. Kalėdos (ir Šv.). Trumpinys šv. rašomas didžiąja raide, kai įeina į geografinį tikrinį pavadinimą ar eina kitokio tikrinio pavadinimo pirmuoju žodžiu, pvz.: Šv. Elenos sala, Šv. Stepono gatvė, Šv. Morkaus aikštė; Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Onos atlaidai, Šv. Valentino diena.
Pasaulio kryptys: Pasaulio šalių pavadinimai - rytai, vakarai, pietūs, šiaurė - paprastai rašomi mažąja raide: rytų vėjas, važiuojame iš vakarų į rytus, Lietuvos rytuose, šiaurės rytuose.
Užgavėnės ir gavėnia: Užgavėnės švenčiamos likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Po Užgavėnių prasideda gavėnia. Tai septynių savaičių pasninkas ir atgailos laikas nuo Užgavėnių iki Velykų.
Praktiniai patarimai
Teksto redagavimas: Atidžiai perskaitykite dokumentą kaip paprastas skaitytojas. Ar aiškios sakinių ir pastraipų sąsajos? Ar išlaikomi loginiai ryšiai? Paprašykite kolegų tekstą perskaityti ir pakomentuoti.
Dokumentų analizė: Senesni dokumentai gali būti neaiškūs, neatspindėti pokyčių ar naujų teksto rengimo taisyklių. Kartais naujas tekstas rengiamas sujungiant daug įvairių dokumentų dalių.
Kalbos konsultacijos: Jei kyla abejonių dėl didžiųjų raidžių rašymo, rekomenduojama pasikonsultuoti su kalbos specialistais arba naudotis VLKK konsultacijų duomenų baze.
Pavyzdžiai
Adresų rašymas: Pagal Adresų formavimo taisyklių 13 punktą „pastato ar pastatų komplekso numeris rašomas skaičiumi (-iais) arba skaitmens (-ų) ir didžiosios raidės kombinacija“, pvz., Pamėnkalnio g. Jono Jablonskio g. Aušros al. Gerosios Vilties skg.
Kreipimasis adresu: Vartoti junginį kreiptis adresu tikrai ne klaida, plg. kreiptis telefonu.
tags: #ar #krikstynos #rasosi #is #didziosios #raides
