Mane jaudina, kai matau, kaip vaikai nereaguoja į tėvų prašymus, bet nesulaukia tokio savo elgesio pasekmių. Dažnai du ar net tris kartus tėvai liepia vaikui sėsti, stoti, eiti ar ką atnešti, bet, kai vaikas vis tiek neklauso, galiausiai tėvai juokaudami jį „paperka“. Yra daugybė pavyzdžių, iliustruojančių nepaklusnumo pasekmes. Vienas iš jų - 13-mečio berniuko, Andžio Lopezo, mirtis Kalifornijoje, kai policininkai pamanė, jog vaikas grasina jiems nušauti. Vėliau paaiškėjo, kad berniukas grasino žaisliniu šautuvu. Policija du kartus liepė berniukui mesti ginklą, tačiau šis nepakluso ir nutaikė ginklą į policininkus. Nežinau situacijos smulkmenų, ar berniukas girdėjo įsakymą mesti ginklą, todėl negaliu teigti, kad jis tikrai buvo neklusnus. Tačiau noriu kalbėti ne apie mažąjį Lopezą. Noriu paraginti pamąstyti: „O kas, jeigu...?“ O jei vaikas girdėjo policininkų paliepimą, bet jį ignoravo? Jei taip ir buvo, šis nepaklusimas kainavo jam gyvybę. Visai neseniai skrisdamas lėktuvu tapau tokios auklėjimo tragedijos liudininku. Sėdėjau jiems už nugaros. Vaikui galėjo būti kokie septyneri metai. Jis žaidė skaitmeninius žaidimus. Skrydžių palydovė pranešė, kad lėktuvo kilimo metu visi elektroniniai prietaisai turi būti išjungti. Berniukas savo planšetės neišjungė. Jo mama to ir nereikalavo. Eidama pro šalį stiuardesė paprašė berniuko išjungti planšetę, tačiau jis toliau žaidė. Mama tylėjo. Stiuardesė sustojo prie jų ir pasakė, kad berniukas turi atiduoti planšetę mamai. Tada berniukas išjungė planšetę, tačiau, vos stiuardesė atsisėdo į vietą, jis vėl ją įsijungė ir, lėktuvui kylant, toliau žaidė. Mama tam neprieštaravo.

Netikinčiųjų ignoravimas ir tingumas man suprantamas - tai galiu paaiškinti dvasiniu aklumu. Tačiau krikščionių aplaidumas mane glumina. Kodėl mes nereikalaujame, kad vaikai paklustų, o jei to ir prašome, bet paklusnumo nesulaukę, mes nuleidžiame rankas? Kas už viso to slypi, nežinau.

Dievo įsakymas ir Evangelijos kategorija

1. Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga (Ef 6, 1). Beprasmiška būtų manyti, kad Dievas liepė vaikams klausyti tėvų, tačiau tėvams neliepė reikalauti iš vaikų paklusnumo. Mūsų darbas ir pareiga yra išmokyti vaikus paklusti viršesniems, kuriems Dievas suteikė valdžią. Mažiems vaikams tėvai atstoja Dievą, ir pavojinga mokyti vaikus ignoruoti Dievo įsakymus. 4 Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje.

2. Paklusnumas nėra tik įstatymo reikalavimas, tai - Evangelijos kategorija. Paulius sako, kad jam Evangelijos skelbimo tikslas - padaryti klusnias tikėjimui visas tautas (Rom 1, 5). Paulius siekė paimti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui (2 Kor 10, 5).

Tėvų atsakomybė ir vaikų auklėjimas

3. Graudu stebėti tėvus, kurie neklusnių vaikų akivaizdoje elgiasi lyg būtų bejėgiai. Dievas reikalauja, kad vaikai paklustų, nes tėvai gali paklusnumo reikalauti. Net ir mažiems vaikams, žinoma, atsižvelgiant į jų amžių, galima veiksmingai parodyti, ko jiems negalima liesti, paaiškinti, kodėl negalima kandžiotis, stumdytis ar klykti.

4. Kodėl viešumoje vaikai yra nesuvaldomi, dažnai paaiškina štai kas - namuose jie nėra mokomi paklusti. Greičiausiai manoma, kad daug dalykų namuose nėra verti „rimtesnio mūšio“: tėvams paprasčiau patiems ką padaryti, nei skirti laiko ir pamėginti sutramdyti vaiko užsispyrimą. Tačiau tuomet vaikai ima galvoti, kad paklusnumas yra pasirinktinas dalykas, ir ne tik namuose - visur.

5. Jei liepiate vaikui gulėti, o jis keliasi, paprasčiau yra pasakyti eik miegoti, nei keltis ir įveikti tokį vaiko neklusnumą. Aš suprantu, kad ir tėvai pavargsta. Reikalavimas paklusti kainuoja - tai pareikalauja tiek fizinių, tiek emocinių jėgų. Paprasčiau ir lengviau yra leisti elgtis vaikams, kaip jie nori. Tačiau, kokios tokio nuolaidžiavimo pasekmės? Vaikai tampa nekontroliuojami ir nepaklūsta net tuomet, kai tai yra labai svarbu. Jie supranta, „kaip viskas veikia“: „mama yra bejėgė, o tėtis - mulkis...“ Jie žino, kada jūs „sprogsite“ ir į jūsų žodžius žiūri nerimtai. Deja, tai neša rūgščius vaisius visiems.

6. Viena iš priežasčių, kodėl tėvai nereikalauja disciplinos iš savo vaikų, yra tai, kad ir jų tėvai niekada to nereikalavo. Tėvai yra kilę iš dviejų tipų šeimų: pasyviosios arba piktos. Jie žino, kad nenori piktai auklėti savo vaikų, todėl vienintelis alternatyvus jiems žinomas auklėjimo būdas yra pasyvus auklėjimas. Gera naujiena - tai galima pakeisti!

Paklusnumas ir tikėjimas

7. Vaikai turi išmokti paklusti dar prieš pradėdami paklusti per tikėjimą. Vėliau, kai vaikai susimąstys apie tikėjimą, paklusnumas, kurio jie išmoko dėl baimės, apdovanojimo ar pagarbos, bus natūrali jų tikėjimo išraiška. Kvaila nereikalauti paklusnumo, vaikui dar nepasirinkus tikėjimo kelio.

Vaikų drausminimas ir Dievo meilė

8. Šeimose, kuriose tėvai nedrausmina vaikų, užauga ne nuolankūs vaikai, bet padaužos. Šalia tokių vaikų nesinori būti, o ir jie patys nėra laimingi. Jie yra reiklūs ir įžeidūs. Jų „laisvė“ nėra palaiminimas nei jiems, nei aplinkiniams. Jie tokie laisvi kaip laivas be šturvalo. Jie tampa savo kaprizų aukomis. Anksčiau ar vėliau tiems kaprizams bus užkirstas kelias, ir tada jiems teks pažinti ir vargą, ir kančią.

9. Kadangi tėvai vaikams pristato ir atspindi Dievą, kol jie nepažįsta Jo per Evangeliją, mes, tėvai, rodome vaikams ir gailestingumą, ir teisingumą. Ne už kiekvieną nepaklusnumo atvejį reikia bausti. Kartais tiesiog atkreipiame vaikų dėmesį, pabarame ar tai praleidžiame. Viskas priklauso nuo situacijos. Konkrečių taisyklių nėra. Tačiau iš mūsų, tėvų, auklėjimo vaikai turi suprasti, kad Dievas yra ryjanti ugnis (Hbr 12, 7. 29), taip pat - kad Jis kantrus ir lėtas pykti (1 Tim 1, 16). Abiem atvejais - disciplinos ir kantrybės - tikslas yra nuovokus, laimingas ir kruopštus paklusnumas. Tėvai, jūs galite to siekti ir pasiekti. Žinau, tai - nėra lengva.

Tėvų vaidmuo šeimoje

Skyriau tam daugiau nei 60 procentų savo gyvenimo. Biblija niekur specialiai nepabrėžia tėvo ar motinos reikšmingumo šeimoje. Jei kalbama tik apie kurį nors vieną, tai nereiškia, kad kitas nebuvo svarbus. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento šeimose abu tėvai buvo vienodai reikšmingi. Todėl iš vaikų reikalaujama paklusnumo ir vienodos pagarbos abiems tėvams: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12). Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje" (Ef 6, 1-3).

Kai kuriose musulmonų kultūrose smarkiai pabrėžiamas tėvo vaidmuo ir vaikų paklusnumas tėvui (mirus tėvui, šeimos galva tampa vyriausias sūnus, kuris įgauna teisę įsakinėti ir nurodinėti net savo motinai). Biblijoje nerastume nė vietos, kad auklėti vaikus būtų liepiama tik motinai; užtat priešingo raginimo - kad auklėtų tėvas - rastume. Apskritai, kadangi pagal biblinį modelį šeimos galva yra vyras, tai vaikų auklėjimo atsakomybė bendrąja prasme gula ant jo pečių. Štai eilutės, kur dėl vaikų auklėjimo kreipiamasi tiesiogiai į tėvą arba taip pat ir į jį: Suprask, kad kaip žmogus auklėja sūnų, taip Vieš-pats, tavo Dievas, auklėja tave (Įst 8, 5); Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu (Ef 6, 4). Šiose eilutėse dėmesys labiau kreipiamas į auklėjimą, kitose - į žinių perdavimą, mokymą.

Neslėpsime jų [įstatymų] nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie Viešpaties galybę ir Jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus. Jis davė įstatus Izraeliui, Įstatymą - Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus, kad jį pažintų būsimoji karta, jų vaikai, kurie dar gims, kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams, idant ir jie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi Jo įsakymų... Tėvai, kurie atsakinėja į vaikų klausimus, padeda formuotis jų tapatybei ir kartu supažindina su svarbiais dalykais. Kai tavo vaikai ateityje klaus, tardami: ‘Ką reiškia tos taisyklės, tie įsakai ir įstatai, kuriuos Viešpats, mūsų Dievas, jums įsakė?' - savo vaikams atsakysi: ‘Mes buvome faraono vergai Egipte, bet Viešpats galinga ranka išvedė iš Egipto. Mūsų akyse Viešpats padarė ženklų ir nuostabių bei baisių darbų prieš faraoną ir jo dvarą Egipte. Iš ten mus išvedė, idant įvestų ir duotų mums kraštą, priesaika pažadėtą mūsų protėviams. Tada Viešpats mums įsakė vykdyti visus šiuos įstatus, bijoti Viešpaties amžinam mūsų labui, idant išliktume gyvi, kaip šiandien ir yra. Pastaroji citata rodo, kad tėvai buvo atsakingi už religinį vaikų auklėjimą. Apie netinkamą auklėjimą (matyt, ir religinį) įdomiai rašoma Senojo Testamento pasakojime apie pranašą Elį, kuris apleido savo atsakomybę, ir jo sūnūs patraukė klystkeliais.

Tėvai dažnai galvoja, kad ne visas vaikų auklėjimas priklauso jiems. Todėl noriai atiduoda vaikus į darželius (didmiesčiuose smarkiai populiarėja savaitiniai vaikų darželiai) ir galvoja, kad šie turi išauklėti jų vaikus. Tvirtai įsitikinę, kad darželiai geriau paruošia mokyklai, geriau išmoko dainuoti, piešti, vaidinti ir net dantis išsivalyti. Tikintys tėvai mano, kad tikėjimo dalykų temoko sekmadieninių mokyklėlių mokytojai, nes jie tam paskirti, geriau tą daro ir išmano. O ypač galvoja, kad visų kitų gyvenimo mokslų temoko mokyklos ir universitetai - čia tėvams tikrai nėra ką veikti. Bet Biblija sako, kad visas vaikų auklėjimas, ne tik religinis, bet ir švietimas yra visų pirma tėvų atsakomybė. O darželiai, mokyklos - tik pagalbininkai vykdant šią sudėtingą ir sunkią užduotį. Nes auklėjimo tikslas - vaiko savarankiškumas ir išmintis. Kad, kaip Timotiejus sako, žmogus būtų „pasirengęs kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 17). Tai daug daugiau nei vien eiti į bažnyčią ir būti religingam.

Išmintis ir pavyzdys

Patarlių knygoje skaitome: Vaikai, klausykite tėvo pamokymo, būkite atidūs, kad suprastumėte, nes duodu jums gerą patarimą: neužmeskite mano mokymo. Kadaise buvau geras tėvo sūnus, gležnas, motinos numylėtinis. Tėvas mane mokė ir sakė: „Tebrangina tavo širdis, ką aš sakau; laikykis mano įsakymų, ir gyvensi. Įgyk išminties, įgyk supratimo! Neužmiršk ir nenukrypk nuo mano žodžių. Nepalik jos, ir ji tave palaikys, mylėk ją, ir ji tave saugos. Štai išminties pradžia: įgyk išminties, įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi. Brangink ją, ir ji tave išaukštins; ji tave pagerbs, jei tu ją apkabinsi. Tau ant galvos ji uždės grakštų vainiką, apvainikuos garbinga karūna". Mano vaike, klausykis ir imk į širdį mano žodžius, kad ilgai gyventum. Mokau tave išminties kelio, vedu tave dorais takais, kur nereikės tau žingsnių lėtinti, ir, net jei bėgtum, nesuklupsi.

Kad vaikas suaugęs tikrai mokėtų taikyti Dievo mokymą visame savo gyvenime, jam neužtenka vien gero įdomiausių biblinių istorijų žinojimo. Vaikams reikia pavyzdžio. Jei vaikas nebus matęs, kaip Dievo žodis funkcionuoja jo šeimoje tarp tėvų, jam gyvenime bus sunkiau, nes reikės pačiam viską atrasti. Biblinio mokymo principas - mokymasis iš pavyzdžių. Tai ir yra Pakartoto Įstatymo knygos 6 skyriaus 7 eilutės pagrindinė mintis: Įdiek [Izraeli (t. y., Izraelio tėvai ir motinos)] juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Dievo įstatymas yra dalis kasdienybės, todėl vaikas, kuris auga šeimoje su savo tėvais, gali ir turi matyti, ką tas įstatymas reiškia ir kaip įgyvendinamas jo tėvų. Bet kaip vaikai mokysis iš savo tėvų, jei tėvai nebūna su vaikais? Vaikams reikia laiko ir jokių ypatingų pedagogikų - tiesiog būti su jais, gyventi, tada vaikai, žiūrėdami ir dėdamiesi į galvas, kursis savo gyvenimo pamatą. Juk pavyzdžiu (ne vien žodžiu) mokė ir Jėzus. Jis išsirinko mažą mokinių grupę (Lk 6, 13), kad su jais galėtų gyventi, intensyviai bendrauti bei rodyti tam tikrus elgesio modelius (Mk 3, 14). To tikslas, kad mokiniai būtų tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40; Mt 10, 25). Jėzus buvo tobulas pavyzdys, mes, žemiškieji tėvai, tokie niekada nebūsime. Bet jei visai nebūsime pavyzdžiai, juk bus tik dar blogiau.

Šiuolaikinę visuomenę jau drąsiai galima pavadinti betėve. Valstybė susigriebė - gimus vaikui, jau leidžia tėčius mokamų tėvystės atostogų. Tik kad dar labai mažai tėčių jas renkasi. O sulaukti, kada viešuosiuose vyrų tualetuose bus įrengti kūdikių pervystymo stalai (kaip tai yra, pavyzdžiui, Vakarų šalyse švedų tinklo IKEA prekybos centruose), išvis beveik nerealu. Per LTV galima matyti valstybės remiamą reklamą, kurioje darbdaviai skatinami atkreipti dėmesį į šeimą ir sudaryti geresnes sąlygas dirbantiems tėvams. Bet apskritai apie tėčius kalbama mažai. Prieš motinos dieną LTV rodo daugiavaikes šeimas ir liepia išrinkti mamų mamą. Tik nė vieno žodžio nepasako apie tėtį. Juk argi be tėčio būtų tos mamos tokios geros, argi be tėčio taptų tos šeimos tokios gražios, pasiturinčios ir laimingos? Abejoju, ar per tėvo dieną bus renkamas tėčių tėtis?.. Kas laukia betėvės visuomenės? Ogi vis didėjantis atitolimas nuo Dievo. Didžiulis netikėjimas. Juk jei nebus tėvo pavyzdžio šeimoje, tai kaip vaikai ims pavyzdį iš Tėvo danguje? Kaip jie mylės Tėvą, kurio nemato, jei neišmoks mylėti šalia esančio savo tėčio? Ir dar betėvės visuomenės laukia labai bloga demografinė padėtis. Jei moterys jausis paliktos vienos, vienos atsakingos už namus ir vaikus, jos nenorės gimdyti. Nenorės turėti ne tik daugiau vaikų, bet apskritai nenorės nė vieno. Jau ir dabar taip yra. Todėl dėl blogos demografinės situacijos iš dalies galima apkaltinti vyrus! Grįžkime prie vyro meilės žmonai. Manau, daug komentarų nereikia. Galvoti, kad tik mama atsakinga už vaikų auklėjimą, yra nebibliška, taigi neatitinka Dievo mokymo. Toks mąstymas nėra pagrįstas meile.

tags: #ar #biblija #leidzia #musti #vaika

• Kaip sukurti unikalias rankines vėlimo technika
• Streikaus šeimos likimas
• Šviežios sultys namuose
• Žmogaus ir gamtos santykis
• Žaidimo aikštelių įrengimas