Vaikų piešiniai - tai ne tik gražūs paveikslėliai, bet ir ypatingas būdas bendrauti, pažinti save ir pasaulį. Jie gali atskleisti daug apie vaiko pomėgius, jausmus, baimes ir svajones. Piešimas yra viena svarbiausių vaiko raidos veiklų, padedanti lavinti smulkiąją motoriką, kalbą, koordinaciją ir problemų sprendimo įgūdžius.
Piešimo svarba vaiko raidai
Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Be to, piešimas gerina vaiko problemų sprendimo įgūdžius, nes jam juk tenka įveikti tokias dilemas, kaip sujungti žmogeliuko koją su kūnu ar kaip prikabinti katinui uodegą.
Pasak psichologės Ingos Būdvytytės, piešimas taip pat gali būti ir puiki lavinimo priemonė ir būdas pažinti vaiko vidinį pasaulį. „Svarbu pasirūpinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės savo „menui“. Tai leis jums apsaugoti sienas, o vaikui - padės tobulėti, juolab, kad technologijų amžiuje vis mažiau progų ir galimybių lavinti sudėtingesnius pirštų judesius nei tik braukymas per ekraną“, - tvirtina I. Būdvytytė.
Vaikų ir paauglių psichologo Aleksandro Segalo teigimu, piešimas yra viena iš svarbiausių vaiko raidos etapų veiklų. Jis pabrėžia, kad piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma, jis turi savą metodinę sistemą ir principus. „Manau, kad jau ikimokykliniame amžiuje reikėtų skirti didelį dėmesį piešimo pagrindų mokymui. Mokant piešti reikėtų remtis principu - nuo paprasto prie sudėtingo. Vaikus piešimo pagrindų ir taisyklių mokyti reikia nuosekliai ir sistemingai (forma, konstrukcija, proporcijos, padėtys, tonai)“, - teigia A. Segal.
Piešiniai kaip bendravimo ir saviraiškos priemonė
Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą. Tuo tarpu psichinės sveikatos specialistams (ar tėvams) - tai puiki priemonė užmegzti ryšį su vaiku, pažinti jį, susidaryti įspūdį apie jo gebėjimus, emocinę būseną.
„Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi“, - teigia I. Būdvytytė.
Psichologai aiškina, kad spontaniškai nupieštas piešinys - tiesiausias raktas į vaiko pasąmonę. Mažasis dailininkas to nesuvokdamas perkelia į lapą savo dvasinę būseną ir nuotaiką. Vaikai dažniausiai piešia pasaulį tokį, kokį suvokia. Nesibaiminkite, jei popieriuje pavaizduotas mažojo pasaulis jums pasirodė grėsmingas. Neretai piešinių tematiką lemia dienos atsitiktinumai, patirti įspūdžiai, matyti animaciniai filmai, todėl nusakyti vaiko būsenos iš vieno ar kelių piešinių neįmanoma.
Kaip suprasti vaiko piešinius?
Labai daug informacijos apie vaiką suteikia piešinio dydis, formatas, kurioje lapo dalyje jis piešia, piešinio linijų pobūdis ar pasirenkamos spalvos. „Jei vaikas piešia spausdamas pieštuką, tai gali liudyti, kad jis itin susidomėjęs ar įsijautęs, o galbūt labai pyksta. Jei vaikas piešia itin preciziškai, stengiasi viską atlikti kuo tiksliau, tikroviškiau ir prie piešinio sugaišta labai daug laiko, gali būti, kad jis patiria spaudimą būti tobulam, yra pernelyg kontroliuojamas ar spaudžiamas“, - sako psichologė.
Žinoma, visuomet reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą ir nepulti daryti išvadų vien dėl linijos tiesumo. Pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į pasirinktas spalvas - vaikai mėgsta ryškias, o jei mažasis linkęs rinktis juodą pieštuką - nereikia pulti nerimauti - tačiau jei tamsių spalvų pasirinkimas ilgai nekinta, o piešinių turinys atspindi liūdesį arba agresiją, svarbu su juo pasikalbėti apie tai, ką jis nupiešė, kas čia pavaizduota, kas vyksta, kaip jo pavaizduoti žmogeliukai ar kitos būtybės jaučiasi, ko jie norėtų ar ko jiems trūksta.
„Labai informatyvūs vaikų šeimos piešiniai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais“, - atkreipia dėmesį I. Būdvytytė. Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas. Kita vertus, taip pat svarbu nepulti visko apibendrinti ir atsižvelgti į kontekstą, mat kurio nors šeimos nario „pamiršimas“, gali būti situacinis ar tik laikino konflikto pasekmė.
Spalvų reikšmės vaikų piešiniuose
Neretai vaiko pasirinktos spalvos suteikia papildomos informacijos apie jo emocinę būseną:
- Raudona: Energingumas, aktyvumas, sportiškumas, bet gali reikšti ir polinkį į agresiją.
- Mėlyna: Uždaras, ramus vaikas. Dominuojanti mėlyna gali reikšti, kad tėvai per daug reikalauja.
- Žalia: Smalsumas, pažinimas, gerovė.
- Geltona: Pažinimas, smalsumas, gyvenimo džiaugsmas.
- Oranžinė: Linkęs į naujoves, greitai padaromus dalykus.
- Violetinė:
- Rožinė: Lengvai prisitaiko, komunikabilus.
- Ruda: Saugumo pojūtis, kantrybė, lėtumas.
- Juoda: Gali reikšti pasitikėjimą savimi ir drąsą, bet taip pat gali pranašauti psichologines problemas, kurias vaikas slepia.
Specialistai pataria atidžiau stebėti vaiką, jei mėgęs spalvų įvairovę jis staiga pradėjo naudoti tik tamsias spalvas, piešia labai spausdamas pieštuką, „drasko“ juo popierių, jei kurį laiką piešiniuose kartojasi tos pačios geometrinės figūros, t. y. vaikas yra tarsi „užstrigęs“, o šiuos neįprastus pokyčius lydi keistas elgesys, nemiga, agresija ir kt. elgesio sutrikimai.
Kaip elgtis su vaikų piešiniais?
Daugybė vaikų piešinių gali išblukti, būti apgadinti ar tiesiog likti pamiršti stalčiuje. Tačiau juos galima išsaugoti ir panaudoti kūrybiškai:
- Paskirkite tuščią sieną vaiko darbams eksponuoti arba įtempkite skalbinių virvelę ir ant jos segtukais kabinkite vaiko piešinius.
- Kas kiek laiko atnaujinkite mažojo menininko kūrinių galeriją, leisdami vaikui pačiam pasirinkti, kuriuos piešinius jis norėtų pakeisti naujais.
- Jeigu nenorite rėminti piešinio, tačiau trokštate kasdien jį matyti ant kambario sienos, perkelkite jį ant fotodrobės.
- Nuskenuokite išradingiausius vaiko piešinius ir panaudokite juos kaip darbalaukio fonus savo kompiuteriuose.
- Galite sukurti ir puikias atvirutes įvairioms progoms, juk skaitmeninis formatas puikiai išlaiko piešinio kokybę.
- Laminuodami savo vaiko piešinius, paversite juos žaismingais padėkliukais jūsų pietų stalui.
- Nuskenuokite ar nufotografuokite savo vaikų kūrybą ir sudėkite ją į fotoknygą - taip kokybiškai išsaugosite pačius gražiausius darbus.
- Sukurkite vaikui spalvinimo knygelę iš jo piešinių arba patys sugalvokite linksmą istoriją ir nupieškite jos kontūrus.
ŠEIMOS DIENA. VAIKO LŪPOMIS KALBA TIESA! Vilniaus l./d. „Gudrutis“ piešiniai „Mano šeima“
Piešiniai kaip terapijos priemonė
Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai - kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo - pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite. Popieriaus lape galima net sukurti kokią būtybę ar superherojų, kuris galėtų apginti nuo visų siaubų.
Svarbu nekritikuoti vaiko piešinių ar gebėjimų, nes tai slopina kūrybiškumą. Jei vaikas vis piešia kelis jau gerai „išmoktus“ objektus ir laikosi kelių šabloniškų variantų arba apskritai nenori piešti ir vis prašo jūsų tai padaryti už jį, panašu, kad vaikui trūksta pasitikėjimo savo jėgomis - jam nedrąsu eksperimentuoti.
„Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi“, - teigia I. Būdvytytė.
