Istorija apie apleistą vaikų sanatorinę mokyklą atskleidžia ne tik apleistų pastatų problemas, bet ir švietimo bei sveikatos sistemos pokyčius Lietuvoje. Šiame straipsnyje apžvelgsime dviejų tokių įstaigų - buvusios „Palangos gintaro“ vaikų sanatorijos ir Vievio sanatorinės mokyklos - likimus, pasitelkdami buvusių darbuotojų ir visuomenės atstovų prisiminimus.
„Palangos gintaras“: nuo krizės iki didžiausios vaikų sanatorijos
Prieš keliasdešimt metų įsikūręs „Palangos gintaras“ tapo didžiausia vaikų sanatorija Lietuvoje. Zigmantas Paulauskas, 23 m. jai vadovavęs nuo pat įkūrimo, prisimena labai sunkų laikotarpį. Buvo 1990-ieji, Lietuvos laisvės pati pradžia. Tuo metu veikė poilsio namai, bet pirmiausia sanatoriją įkūrė buvusioje Brežnevo viloje. „Buvo labai sunku, labai įdomu“, - pasakoja Z. Paulauskas. Tiesa, nepriklausomybės paskelbimo pradžioje teko susidurti su nerimu dėl galimų kliūčių, pavyzdžiui, kariškių sustabdymų.
Po dvejų metų griuvo profsąjungos. Čia, kur dabar įsikūręs „Palangos gintaras“, buvo poilsio namai. Taigi, ligonių buvo daug, o patalpų - ne. Dar prieš įkuriant sanatoriją čia gyveno armėnai po žemės drebėjimo. Patalpos buvo labai apleistos. „Kūrėmės sunkiai. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) iš profsąjungų perėmė pastatus, o mes turėjome atlikti kilmingą misiją - įkurti vaikų sanatoriją“, - pasakoja Z. Paulauskas.
Pradžia buvo kupina iššūkių: „Jei eini į rūsį, prakiurę vamzdžiai, tik su guminiais batais galėjome ten patekti. Trūko visko, tik ne entuziazmo. Patys viską remontavome, patys tvarkėme. Slaugytojos kambarius tapetavo. Dirbome visi kartu kaip šeima.“
Eugenija Juravičienė, buvusi sekretorė, dabar personalo specialistė, prisimena: „Atėjau „ant nulio“. Buvau pirmoji direktoriaus pasamdyta darbuotoja. 1992 m. spalio 1 d. įsakymu tuometis SAM ministras Juozas Olekas perdavė poilsio namus „Gintaras“ sanatorijai. Čia buvo viskas klaikiai „nugyventa“. Nebuvo nei gydomosios bazės, nei vonių.“
Gydytoja reabilitologė Jovita Mikelskienė, viena iš pirmųjų sanatorijos gydytojų, pradėjusi dirbti 1992 m. spalio 6 d., pasakoja: „Kai atėjau, čia buvo žiurkynas. Žiemą patalpose prisemdavome batus nuo sniego, valgykloje ant stalo snigdavo. O gydyklų nebuvo visai. Vienas aparatas, kaip mes juokaudavome - caro laikų.“
Slaugos administratorė Audronė Vilčinskienė dirbti pradėjo 1991 m. - eiline budinčiąja slaugytoja. „Vytauto g. 4 iš pradžių turėjome du „postus“ - berniukų ir mergaičių. Ten dirbti pradėjome labai kukliai, mažose patalpose, bet labai gražioje vietoje. O čia atėjome labai nedrąsiai, tarybiniais laikais kažkada čia buvo buvusi suaugusiųjų sanatorija.“
Z. Paulauskas pabrėžia, kad nebuvo jokių konkursų, o jis pats buvo pakviestas pokalbiui pas tuometį sveikatos apsaugos ministrą Antaną Vinkų. Nuo 45 lovų sanatorija išaugo iki 300. „Nors suma ir išaugo, bet irgi ne tiek, kiek turėtų būti. Tada padėjo žmonių entuziazmas - visų, ne tik mano: ir gydytojų, ir slaugytojų, ir techninio personalo, ir maisto bloko darbuotojų. O pinigų ėjome, prašėme, maldavome, kvietėmės ministerijos atstovus, rodėme tai, kas yra.“
Šiandien „Palangos gintaras“ yra didžiausia vaikų sanatorija Lietuvoje, turinti visą reikiamą įrangą - ir terapinę, ir hidroterapinę. Čia gydomos plaučių, nervų ligos (cerebralinis paralyžius, turintieji fizinę negalę), judamojo aparato sutrikimų turintys vaikai, sergantys virškinamojo trakto, ausies, nosies, gerklės ligomis, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų. Per metus sanatorija sulaukia apie 5 tūkst. vaikų ir apie poros tūkstančių mamų, lydinčių vaikus iki 8 metų.
Sanatorijos mokykla buvo įkurta po kokių trejų metų nuo sanatorijos įkūrimo. „Patys ją suruošėme, sutvarkėme, supirkome inventorių. Paskui prieš kokius 3 metus mokykla buvo perduota Švietimo ir mokslo ministerijai, o dabar liko pavaldi Palangos savivaldybei.“
Didžiausi sunkumai išliko ir po įkūrimo: „Jau įkūrus sanatoriją, susitvarkius, apsilankė tie patys profsąjungiečiai ir sako: „Truputį susitvarkėte, mes grįšime“. Aišku, lubos medžiu iškaltos, viskas suremontuota. Tada jie mus truputį nugąsdino su savo siekiais, bet iškovojome, kad pastatai liktų sanatorijai. Įrodinėjome, kad to reikia ir SAM, ir Vyriausybei, net tuomečiam prezidentui Algirdui Brazauskui. „Palikite sanatoriją vaikams“, - prašėme.“
Viena iš didelių investicijų buvo savų vandens gydyklų įrengimas. Anksčiau vaikus tekdavo vežti į Palangos fizioterapijos gydyklas, į „Lino“ baseiną. „O gydyklą irgi nebuvo lengva įsirengti. Pusę darbo padarėme, pusės lėšų pritrūko, bet ir vėl beldėmės į valdžios duris - „vaikams reikia“. Sanatorijoje labai daug remontų atlikta iš savo lėšų, įrangos pirkta. Kai prieš 12 metų įrengėme druskų kameras, buvome Lietuvos pirmame dešimtuke.“
Jovita Mikelskienė džiaugiasi: „O man didžiausias džiaugsmas ir darbo įvertinimas, kai vaikai, atvažiavę su dviem lazdelėmis, išeina savomis kojomis. Juk kas gali būti brangiau už vaiką?“
Vaikų Velykėlės Palangos l./d. "Gintarėlis"
Zigmantas Paulauskas pabrėžia, kad jokių skolų neturėjo, mokesčiai ir algos buvo mokami laiku. „Šiuos metus baigėme su pliusu - apie 75 tūkst. €.“
Tačiau jis taip pat pastebi, kad finansavimas vaikų reabilitacijai mažėja. „Šiemet vaikų reabilitacijai skirti 134 mln. Lt - finansavimas sumažintas dviem milijonais litų. Ir kaip galima vertinti, jei atimamas kąsnis nuo vaiko burnos? Gydytoja gali priimti 12 vaikų, o turi 3-4. Drįstu teigti, kad sanatorinio gydymo negauna visi vaikai, kuriems jis reikalingas.“
Vievio sanatorinė mokykla: apleistas pastatas ir pamiršti prisiminimai
Elektrėnų savivaldybėje, Neries regioniniame parke esančioje sanatorinėje mokykloje, mokėsi ir gyveno įvairių sveikatos problemų turintys vaikai iš visos Lietuvos. Mokykla įkurta 1969 m. buvusiame Panerių dvare. 2012 m., išleidus paskutinę moksleivių laidą, mokykla buvo lyg ir tvarkingai uždaryta, tačiau susidaro įspūdis, kad ji ištuštėjo staiga, lyg ištikus kokiai nors stichinei nelaimei.
Patalpose galima aptikti visko: kalendoriai rodo 2012 metų vasarą, darbų kabinete - siuvimo mašinos „Singer“, sukabintos mokinių prijuostės, pasaulio pažinimo kabinete ant žemės mėtosi žemėlapiai. Kitos patalpos pilnos anglų ir lietuvių kalbų žodynų, vadovėlių, Biblijų, prakiurusių kamuolių, stalo įrankių, odontologo kėdės. Virtuvės patalpose - milžiniški puodai.
Nedideli kambariai, kuriuose gyveno ir po aštuonis mokinius, atrodo taip, tarsi dar lauktų jų sugrįžtant. Kai kuriuose jų stovi tvarkingos lovos, palikti patalai. Kabinetuose liko dokumentų, susijusių su išlaidomis, pirkimais, finansais, o direktorės kabinete galima nemažai sužinoti apie mokyklos gyvenimą ir buvusius jos gyventojus. Ant žemės numesti 4 susegti lapai, kuriuose - visas besimokiusių mokinių sąrašas pagal klases, o lentynose - kelios moksleivių asmens bylos.
Bene šiurpiausiai atrodo chemijos kabinetas. Ant mokytojo stalo pilna įvairiausių indų su tirpalais, chemikalais, aliejais. Šalia - lentyna su užrašu „Rūgštys“, kurioje irgi rikiuojasi apypilniai buteliukai. Matyti, kad čia jau pasidarbavę „chemikai“, - dalis tirpalų išlaistyta.
Medicinos sesers kabinete galima aptikti įvairiausių vaistų, nors kai kurios pakuotės mėtosi tuščios. Mokyklos gydytojos kabinete voliojosi vaikų asmens sveikatos istorijos, taip pat išrašai iš medicininių dokumentų apie mokiniams atliktus tyrimus arba paskirtus vaistus.
Valdininkai iš pradžių negalėjo patikėti, kad buvusi mokykla palikta likimo valiai. „Tikrai niekas nepalikta. Mokyklos archyvai buvo perkelti į atitinkamas įstaigas, viskas, kas susiję su mokinių veikla, perduota saugoti gimnazijai“, - teigė savivaldybės Švietimo, kultūros ir mokslo skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramunė Veronika Sadauskienė. Tačiau vėliau ji pripažino, kad po žurnalistų signalų mokykloje direktorė rado ir dokumentų: „Sakė radusi kelias pažymių knygeles, mokinių sąrašą, sveikatos raidos istorijų. Direktorė pasakojo, kad kai kuriuos dokumentus, kurių nepriėmė archyvas, pasiliko prisiminimui.“
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovai įžvelgė įstatymų pažeidimų. „Likimo valiai tokių dokumentų palikti tikrai negalima. Žmogaus vardas, pavardė, gimimo data, sveikatos būklė, adresas - saugomi asmens duomenys. Jie turi būti perduoti saugoti, o jei to nereikia, juos privaloma sunaikinti“, - paaiškino inspekcijos specialistė Raminta Sinkevičiūtė.
Nuo 2015 metų savivaldybė siūlė pastatą nuomoti, bet niekas nesusidomėjo. Praėjusiais metais pastatas buvo įtrauktas į viešo aukciono būdu parduodamų objektų sąrašą. Tačiau iki šiol neatsirado pirkėjų, kurie norėtų įsigyti buvusią sanatorinę mokyklą.
Istorija apie apleistas vaikų sanatorines mokyklas primena apie svarbius visuomenės iššūkius ir poreikį tinkamai rūpintis ne tik esamomis įstaigomis, bet ir išsaugoti praeities palikimą.
tags: #apleista #vaiku #sanatorine #mokykla
