Varlės savo unikaliomis savybėmis ir žaviais gyvenimo ciklais visada žavėjo tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Ar kada susimąstėte, ką valgo varlės? Šios žavios amfibijos gyvena visame pasaulyje - nuo atogrąžų miškų iki mūsų kiemų tvenkinių. Tačiau jų mityba yra nepaprastai įvairi ir priklauso nuo rūšies, gyvenamosios vietos ir net gyvenimo stadijos. Taigi, ką varlės valgo laukinėje gamtoje ir nelaisvėje? Kaip keičiasi jų mityba augant?
Varlės - puikios medžiotojos
Jei kada nors matėte žaibiškai iššaunantį ilgą varlės liežuvį, suprantate, kad jos yra rimtos medžiotojos. Varlės yra generalistės plėšrūnės, o tai reiškia, kad jos valgo viską, ką tik gali pagauti. Skirtingai nei žmonės, varlės nekramto maisto - jos jį praryja visą. Mažesnės varlių rūšys dažniausiai minta vabalais, tokiais kaip vorai, svirpliai ir drugeliai, o didesnės varlės, pavyzdžiui, Amerikinė bulvarlė, medžioja paukščius, gyvates ir net kitas varles.
Varlės pasižymi nuostabiu liežuviu, kuriuo gali tiksliai pagauti grobį. Varlių liežuvis yra lankstus, minkštas ir labai lipnus. Medžioklės metu stebina seilių konsistencija, kuri kiekvienoje fazėje kinta. Per pirmąją atakos fazę, kai liežuvis iškišamas iš burnos, seilių konsistencija yra lengvesnė ir primena vandens konsistenciją. Kai liežuvis su grobiu įtraukiamas, seilės tampa tirštesnės už medų ir klampesnės: joks vabzdys neturi šansų su jomis susidoroti.
Vandens ir sausumos varlių mitybos skirtumai
Ne visos varlės gyvena sausumoje; kai kurios yra visiškai vandens arba pusiau vandens gyventojos, ir jų mityba atspindi šį vandens pasaulį. Vandens varlės valgo įvairius vandens bestuburius, tokius kaip sraigės, kirminai ir net žuvys. Kadangi vandens varlės didžiąją laiko dalį praleidžia vandenyje, jos ne taip dažnai naudoja savo liežuvius grobiui pagauti.
Buožgalvių mityba
Prieš tapdamos vabzdžius ryjančiomis mašinomis, mažos varlės - buožgalviai - turi visiškai kitokią mitybą. Skirtingai nei jų mėsėdės suaugusios formos, buožgalviai minta dumbliais ir kita augaline medžiaga, randama jų tvenkinio aplinkoje. Vystydamiesi buožgalviai palaipsniui pradeda valgyti vandens bestuburius, tokius kaip smulkūs kirminai ir sraigės, prieš pereidami į pilnaverčius plėšrūnus.
Naminių varlių mityba
Jei auginate naminę varlę, jos mityba turi atitikti tai, ką ji valgytų laukinėje gamtoje. Dauguma naminių varlių savininkų savo augintinius šeria gyvais svirpliais, kirminais ir kitais smulkiais grobio objektais, kuriuos galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse. Nors kai kurios naminės varlės gali valgyti peles ar smulkius žinduolius, svarbu ištirti savo varlės rūšį, kad galėtumėte jai pasiūlyti tinkamą maistą. Dauguma varlių negeria vandens taip, kaip mes. Varlės yra mažos valgytojos, be to, didelis jų apetitas daro labai teigiamą poveikį biologinei pusiausvyrai gamtoje.
Varlės Lietuvoje
Lietuvoje žinomos 6 varlių rūšys, kurias sąlyginai skirstome į 2 grupes: žaliąsias ir rudąsias varles.
Žaliosios ir rudosios varlės
Žaliųjų varlių grupei priklauso: juodakaktės varlės, tvenkinių varlės, vandens varlės.
- Vandens varlė laikoma juodakaktės ir tvenkinio varlės mišrūne.
- Juodakaktė varlė yra didžiausia, jos ilgis siekia iki 17 cm. Ji gali ėsti net didesnius gyvūnus, pavyzdžiui, vandens paukščių jauniklius.
- Vandens varlė yra šiek tiek mažesnė ir yra maždaug 12 cm ilgio.
- Tvenkinio varlė yra pati smulkiausia, kuri yra apie 8 cm ilgio.
Kita vertus, rudųjų varlių komandą sudaro pelkinė varlė, žolinė varlė ir kitos.
Varlės gyvenimo būdas
Varlės vandenyje jaučiasi patogiai. Jos gyvena ežeruose, tvenkiniuose, kūdrose ir baseinuose, tačiau jų namai yra ir sausumoje: varlės naudojasi abiejų rūšių privalumais, tačiau rudosios varlės pirmenybę teikia sausumos gyvenimo būdui, o vandenį naudoja veisimuisi. Varlėms būdingos ilgos užpakalinės kojos su įspūdingai išvystytomis plūdriosiomis membranomis. Dėl savo sandaros varlės gali nardyti ir plaukti vandenyje, nors mėgstamiausia jų tarnystės vieta - pelkių zona ir krantas. Jos dažnai slepiasi tarp vandens augmenijos arba vikriai tūno dirvožemyje ir dumble (ežerinė varlė).
Įdomu tai, kad klasikinės varlės visai neplaukia! Vandens migracijos metu jos judina tik užpakalines kojas, o priekinės galūnės nejudėdamos priglunda prie liemens. Ilgas užpakalines kojas varlės naudoja ne tik plaukimui, bet ir medžioklei. Dažniausiai varlės nejudėdamos laukia savo grobio, o kai šis atsiduria čia pat, prie pat, jį sugauna savo ilgu liežuviu. Tai būdas numeris vienas.
Ką valgo varlės?
Iš medžioklės aprašymo sužinojote, kad varlės minta vabzdžiais. Jų racione rasi:
- musių
- musyčių
- uodų
- vabalų
- blakių
Varlės taip pat nesigėdytų pro lapus vaikštinėjančios sraigės ar voratinklio, paragautų žvirblių, jas gali suvilioti net driežas ar paukščių jaunikliai. Didžiausias valgytojas yra paprastoji varlė. Be vabzdžių, paprastoji varlė neatsispiria ir jaunoms gyvatėms, mažoms žuvims ar minėtiems paukščių jaunikliams. Kita vertus, kikiliai minta zoo ir fitoplanktonu bei skerdiena (tačiau labiau tikėtina, kad tai vilios didesnius individus).
Varlės tvenkinyje
Jei esate laimingas tvenkinio, esančio netoli didesnių vandens telkinių (ežerų, tvenkinių), savininkas, labai tikėtina, kad vieną dieną savo sode išgirsite malonų klegesį, kuris yra ženklas, kad jūsų sode atsirado naujų svečių - varlių. Varlės yra mažos keliauninkės. Jos keliauja ieškodamos maisto ir, jei aptinka didesnį ir gerai prižiūrimą sodo tvenkinį, jame apsigyvena kaip namie. Jos veisiasi prie kranto, slepiasi tarp lapų, kartais neria, neršia ir veda varlių tuoktuves.
Ar reikia kaip nors ypatingai maitinti atvykėlius? Ne, laisvai gyvenantiems gyvūnams puikiai sekasi. Varlės maitinsis vandens ištroškusiomis drakoniukėmis, muselėmis ar vabalais ir vabzdžiais, kurie atkeliavo į tvenkinį dėti kiaušinėlių. Kartu verta pasirūpinti tvenkinio kokybe. Filtrai ir fontanėliai gali padėti palaikyti biologinę pusiausvyrą. Taip pat verta pasirūpinti tvenkinyje esančiais augalais, kurie yra puiki slėptuvė ir prieglobstis varlėms. Jokiu būdu neduokite varlėms daržovių, vaisių ar maisto likučių, nes tai joms pakenks.
Kai kurios varlės žiemoja tvenkinio dugne. Jei jūsų tvenkinys iš dalies užšalo, nedraskykite ledo, nes žemės traškėjimo garsas gali pažadinti varles, o tai greičiausiai baigsis jų žūtimi.
Varlės saugomos!
Turite žinoti, kad žaliosios ir rudosios varlės yra saugomos, todėl negalite jų tiesiog pagauti ir perkelti į savo namų rezervuarą. Varlių kiaušinėliai, kuriuos, deja, greitai suėda žuvys, taip pat yra saugomi. Varlių populiacijos mažėjimo priežastis - pramonė, cheminės medžiagos, ežerų ir upių tarša arba klimato kaita. Gamtos pusiausvyros sutrikimo priežastis - nežinojimas.
Pasaulyje yra daugiau nei 6000 varlių rūšių, ir mokslininkai nuolat atranda naujų. Senovėje gydytojai naudodavo Afrikinę varlę nėštumo nustatymui - moters šlapimas buvo suleistas varlei, ir jei ji pradėdavo rujoti, tai reikšdavo, kad moteris yra nėščia. Senovės Rusijoje ir kai kur Lietuvoje ūkininkai į pieno bidonus dėdavo gyvas varles, kad pienas nesurūgtų. Varlės gali matyti beveik 360 laipsnių kampu, o jų akys yra itin jautrios judesiui. Mes negirdime, kaip kalba varlės. Varlės iš pietryčių Azijos, Huia cavitympanum, gali bendrauti, naudodamos ultragarsą, kurio žmogus girdėti negali. Šios varlės gali išgirsti ir atkartoti 38 kilohercų dažnio garsus, ir tai yra 18 kilohercų aukščiau, nei gali girdėti žmogus.
Didžiausios varlės pasaulyje
Nors dauguma varlių yra palyginti mažos, kai kurios rūšys išsiskiria savo stulbinamu dydžiu. Mūsų sąrašo viršuje yra varlė Goliath, kurios gimtinė yra Vakarų Afrikos atogrąžų miškai, ypač Kamerūnas ir Pusiaujo Gvinėja. Šis didžiulis varliagyvis gali siekti iki 32 centimetrų (12,6 colio) ilgio ir sverti daugiau nei 3,3 kilogramo (7,3 svaro).
African Bullfrog varlė, kilusi iš Afrikos į pietus nuo Sacharos, garsėja didžiuliu dydžiu ir galinga konstrukcija. Suaugę patinai gali užaugti iki 23 centimetrų (9 colių) ilgio ir sverti daugiau nei 2 kilogramus (4,4 svaro).
Saliamono salos lapinė varlė yra unikali rūšis, gyvenanti Saliamono salų atogrąžų miškuose. Šios varlės išskirtinė išlyginta išvaizda ir į lapus panaši spalva padeda jai puikiai įsilieti į aplinką.
Taip pat žinomas kaip dykumos lietaus varlė arba Delalande upės varlė, Tomopterna delalandii yra didelė varlių rūšis, randama pietų Afrikoje. Nors ir ne tokia didžiulė kaip kai kurios kitos šio sąrašo varlių rūšys, ja vis tiek verta paminėti dėl savo dydžio ir unikalios išvaizdos.
| Rūšis | Aukštis (cm) | Svoris (kg) | Paplitimas |
|---|---|---|---|
| Goliath varlė | iki 32 | > 3.3 | Vakarų Afrika |
| African Bullfrog | iki 23 | > 2 | Afrikos į pietus nuo Sacharos |
| Saliamono salos lapinė varlė | Nenurodyta | Nenurodyta | Saliamono salos |
| Tomopterna delalandii | Nenurodyta | Nenurodyta | Pietų Afrika |
Apibendrinant, šios keturios nuostabios varlių rūšys įrodo, kad varliagyvių pasaulyje yra įvairių formų ir dydžių būtybių. Nuo įspūdingos varlės Galijoto iki dykumos varlės Tomopterna delalandii - kiekviena iš šių varlių papildo gamtos pasaulio įvairovę.
Pasaka apie karalaitį ir varlę
Seniai, labai seniai, gyveno jaunas ir drąsus karalaitis. Jo tėvas, karalius, turėjo didelį ir gražų pilį, o sūnus buvo labai mylimas visų karalystės gyventojų. Tačiau karalaitis turėjo vieną didelį trūkumą - jis niekada nesirūpino mažais dalykais ir dažnai ignoravo svarbius dalykus, tokius kaip draugystė, tikra meilė ir pasitikėjimas.
Vieną saulėtą popietę, karalaitis žaidė su savo kamuoliu, kuris atsitiktinai nusirito į gilų ežerą. Karalaitis liūdėjo, nes tai buvo jo mėgstamiausias kamuolys. Bet štai, iš ežero iššoko varlė, kuri pasiūlė jam pagalbą. „Aš galiu atnešti tavo kamuolį, jei tu pažadėsi man kažką mainais“, - pasakė varlė.
Karalaitis pažadėjo, kad, jei varlė atneš jo kamuolį, jis suteiks jai viską, ko ji nori. Tačiau jis nesitikėjo, kad varlė paprašys to, ko jis negalėjo įsivaizduoti.
Varlė grįžo su kamuoliu ir pasakė: „Aš noriu, kad tu priimtum mane kaip savo draugę ir leistum man gyventi tavo pilies viduje, valgydama prie tavo stalo ir miegodama ant tavo pagalvės.“
Karalaitis buvo šokiruotas. „Tu, varlė, tikrai negali tikėtis, kad leisčiau tau taip elgtis. Aš esu karalaitis, o tu tik varlė!“ - sušuko jis, tačiau, kadangi buvo davęs pažadą, jis nusprendė laikytis žodžio.
Po kurio laiko varlė atvyko į karaliaus rūmus, ir karalaitis, nors ir nenorėdamas, turėjo ją priimti. Varlė sėdėjo prie stalo, valgė su visais ir elgėsi taip, tarsi būtų tikra karališkos šeimos narė. Karalaitis buvo nepatenkintas, tačiau laikėsi pažado.
Tačiau vieną vakarą, kai varlė paprašė karalaičio leisti jai miegoti ant jo pagalvės, jis buvo labai suirzęs. „Kaip tu gali prašyti tokių dalykų? Tu tiesiog varlė!“ - sakė jis.
„Aš atėjau čia ne dėl to, kad būčiau varlė, bet kad įrodyčiau tau, kad tikroji draugystė ir meilė nepasireiškia tik išoriniu grožiu,“ - atsakė varlė. Ir tada įvyko stebuklas: varlė pamažu virto gražia princesė.
Karalaitis nustebo, nes jis netikėjo savo akimis. Princesė paaiškino, kad ji buvo užkeikta ir tik tikra meilė ir pagarba galėjo ją išvaduoti. Karalaitis buvo sužavėtas ir dėkingas, kad pagaliau suprato, jog tikroji grožis yra vidinis, ir jis niekada nesvarstys apie išorinius dalykus, kai ieškos tikros meilės ir draugystės.
Nuo tos dienos, karalaitis ir princesė gyveno laimingai ir dar ilgai. Jie mokė visus, kad tikras grožis ir meilė atsiranda tada, kai mes priimame kitus tokius, kokie jie yra, ir kad meilė nepriklauso nuo išorinių savybių.
Pasakos apibendrinimas:
„Karalaitis ir varlė“ moko vaikus, kad tikras grožis ir meilė slypi viduje, o ne išorėje. Pasaka taip pat pabrėžia, kad svarbu laikytis savo pažadų ir gerbti kitus, nes tik taip galima atrasti tikrąją draugystę ir meilę.
Pasaka apie didžiąją varlę ir upės sukilimą
Senovėje, gilumoje miškuose ir pievose, gyveno daugybė įvairių gyvūnų, o viena iš ryškiausių būtybių buvo didžioji varlė. Ji buvo žinoma ne tik dėl savo dydžio ir ilgo gyvenimo, bet ir dėl išskirtinio ryšio su vietine upe, kurioje ji gyveno. Varlė buvo šios upės sargybinė - ji jautė, kas vyksta vandenyje ir aplinkui.
Vieną vasaros dieną, kai vandenys buvo ramūs ir šilti, upė, kuri ilgus metus buvo ramia ir tyli, pradėjo keistis. Vanduo pradėjo kelti neįprastus purslus, o skardžios bangos vis dažniau smarkiai griaudėjo. Varlė žinojo, kad kažkas negerai, ir nusprendė ištirti šią keistą situaciją.
Pakėlusi galvą, ji pamatė, kaip tolimos upės srovės pradeda keistis - netoli šaltinio buvo užtvindyta vietovė, kurioje buvo daug augalų ir gyvūnų. Varlė, būdama išmintinga ir atsargi, suprato, kad tai gali būti pavojinga ne tik jos gyvenamajai aplinkai, bet ir visiems gyvūnams, priklausomiems nuo šios upės.
„Kas čia vyksta?“ - paklausė varlė upės dvasios, įsikūrusios vandenyje. „Kodėl upė kelia tokią audrą?“
„Didžioji varlė, niekada nesiklausydama, ką sako kiti, pagaliau susidūrė su problemomis, - atsakė upės dvasia. - Tu nežiūrėjai, kaip auga medžiai, kaip žuvys migruoja ir kaip keičiasi aplinkos. Dėl jūsų įsikišimo į mano vandenis šios audros tapo neišvengiamos.“
Varlė suprato, kad ši audra nėra tik paprasta gamtos jėga - ji buvo susijusi su žmogaus veikla, kuri pradėjo keisti upės krantus ir netgi užtvindyti gyvenvietes, kuriose gyveno gyvūnai. Kažkur toli žmonės kėlė didelius statinius, užtvindydami upes ir teršdami jų vandenis.
„Mes turime kovoti su tuo, ką mes sukūrėme! - pasakė varlė, pasiryžusi kovoti už savo upės ir visų gyvūnų ateitį. - Jei upė sukilimo nebus sustabdyta, visi mes žūsime!“
Didžioji varlė subūrė kitus gyvūnus, kurie gyveno šalia upės, ir kartu jie pradėjo dirbti. Jie rado būdą sustabdyti vandens užtvindymą ir užkirsti kelią tolimesniam teršimui. Varlė ir jos draugai surinko nuolaužas, kuriomis užtvindė užtvanką, ir pradėjo tinkamai tvarkyti upės krantus.
Po daugelio dienų kovos ir sunkios darbo varlė su savo draugais galų gale sugebėjo atkurti pusiausvyrą. Audros atslūgo, vanduo vėl tapo ramesnis, o upės dvasia prisijungė prie varlės ir padėkojo už pagalbą.
„Tu ir tavo draugai atnaujinote pusiausvyrą ir parodėte, kad reikia laikytis atsakomybės už savo pasaulį. Tik kartu galime išlaikyti šį pasaulį ramų ir subalansuotą,“ - pasakė upės dvasia.
Varlė, nors ir pavargusi, žinojo, kad jos kova buvo ne tik už ją pačią, bet ir už visus gyvūnus ir žmones, kurie priklauso nuo gamtos. Ji suvokė, kad, norint išlaikyti pusiausvyrą pasaulyje, reikia ne tik kovoje su gamta, bet ir gerbti ją.
Nuo tos dienos, Didžioji varlė tapo dar svarbesnė upės sargybinė, kuri rūpinosi gamtos pusiausvyra. Kiekvienas gyvūnas, kuris gyveno upėje, žinojo, kad tik bendru darbu jie gali užtikrinti gerą ateitį.
Pasakos apibendrinimas:
„Didžioji varlė ir upės sukilimas“ moko, kad gamta ir jos elementai yra tarpusavyje susiję, o mes, gyvūnai ir žmonės, turime atsakomybę saugoti ją ir užtikrinti pusiausvyrą.
Pasakojimas apie dvi varles ir grietinės stebuklą
Gyveno kartą dvi varlės. Buvo jos draugės ir gyveno viename griovyje. Eina sau miško keliu ir staiga mato: stovi namas. O šalia - namo rūsys. Ir kvepia iš jo labai skaniai: pelėsiais, drėgme, grybais. Greitai įlindo jos į rūsį, ėmė žaisti ir šokinėti. Tada jos ėmė muistytis, ėmė plaukioti.
„Vis tiek man iš čia neištrūkti. Kam gi be reikalo aš čia muistysiuos? Tik kankinsiuos be reikalo. O antroji varlė buvo ne tokia. „Ne, brolyčiai, nuskęsti aš visada suspėsiu. Tai nuo manęs niekur nedings. Geriau jau aš dar paplaukiosiu, paspurdėsiu. Bet, deja, niekaip nesiseka. Kaip be- plaukiotum - toli nenuplauksi. „Nieko, - galvoja, - kol jėgų turiu, judėsiu. Aš juk dar gyva, reiškia, reikia gyventi. Ir štai iš paskutinių jėgų kovoja mūsų drąsioji varlė su savo varliška mirtimi. Jau ir atmintį ėmė prarasti. Jau springsta. Jau ją ir į dugną traukia. O ji vis tiek nepasiduoda. Savo letenėlėmis dirba. „Ne, nepasiduosiu! Ir staiga - kas gi tai? Staiga jaučia mūsų varlytė, kad po jos kojomis jau ne grietinė, o kažkas tvirto, kieto, patikimo, kažkas panašaus į žemę. „Kas atsitiko? - galvoja varlė. Na ką gi! Teisybę sakant, tai pati tu, varle, ir kalta. Nepasiduok! Neprarask vilties!
Pasaka apie varliuką Augustą
Seniai labai seniai, nedidukėje kūdroje gyveno varlyčių pulkelis. Žaisdavo jos sau pakrantėje, taškydavosi vandens paviršiuje ir vakarais susėdusios garsiai ir melodingai kvarkdavo. Smagu buvo joms taip gyventi, tačiau vienas varliukas einant dienai po dienos vis ieškodavo naujų užsiėmimų. To varliuko vardas buvo Augustas.
Vieną saulėtą rytą Augustas tupėjo sau kaip visados prie tvenkinio krašto, draugės varlytės linksmai pliuškenosi vandenyje, kai netikėtai virš jų praskrido didelė spalvota papūga, nešina krepšiu su keistais popieriais.
Pamatęs varles kūdroje ji stabtelėjo ir paklausė:Ar kas nors čia turi laiškų? Skrendu į trečiąjį mišką, už pievos, su beržais.
O ką reiškia laiškai? - paklausė Augustas ir pasikasė pakaušį.
Laiškai - tai žodžiai ant popieriaus, kuriais nori pasidalinti su toli gyvenančiais draugais. - Atsakė papūga. - Jei nori, galiu pagelbėti parašyti tau pirmąjį laišką. Ar turi kam jį nusiųsti?
Neturiu, bet mielai susipažinčiau su tolimai gyvenančiomis varlėmis. Ar galėtum man pagelbėti?
Žinoma! - atsakė papūga. Ji nutūpė šalia Augusto, kantriai išklausė jo ir kartu parašė laišką naujam draugui. - Kaip tik žinau, kas labiausiai tokio laiško jo laukia!
Įsidėjusi naujai parašytą laišką į savo tvirtą krepšį papūga nuskrido tolyn, šypsodamasi Augustui ir draugiškai mojuodama sparnu.
Taip slinko dienos toliau, varlės kvarkė ir šokinėjo, saulutė kilo ir leidosi. Trečią dieną pamatė Augustas tą pačią su laiškų pilnu krepšiu skrendančią papūgą.
Labas, Augustai! Žiūrėk ką tau atnešiau! - sušuko papūga ir ištiesė gražiai sulankstytą baltą popieriaus lapą.
Laiškas man? - paklausė Augustas ir nekantriai išlankstęs lapą paprašė, - gal gali man pagelbėti perskaityti?
O tame laiške buvo parašyta:„Labas, Augustai. Mano vardas yra Rainiukas. Gyvenu sode, už trečiojo miško su beržais. Čia yra daug gėlių ir drugelių. Kūdros mes neturime, tačiau saulutės spinduliuose maudytis ne ką nuobodžiau. Papūga man pasakė, kad esi labai draugiškas varliukas. Kviečiu tave į svečius!“
Perskaitytą laišką Augustas gražiai sulankstė ir įsidėjo sau į kišenę.
Į svečius? Mane pakvietė į svečius!
Ilgai negalvojęs varliukas susikrovė nedidelį krepšelį ir lydimas papūgos smagiai nušokavo link pievos, šalia trečiojo miško.
Iki pasimatymo, draugai! - sušuko jis. - Aš keliauju į svečius pas toli toli gyvenantį varliuką!
Augustas smagiai šuoliavo per gimtąją pievą, tada per antrąjį ir trečiąjį mišką, kur jis matė vingiuotą upelį, aukštas saulėgrąžas, ir banguojančius laukinių gėlių laukus. Kol galiausiai atsidūrė gražiame sode, pilname spalvotų ir kvepiančių gėlių.
Tokio gražaus sodo Augustas dar nebuvo matęs. Jame skraidė drugeliai, ir bitės smagiai dūzgė nuo gėlės prie gėlės. Varliukas akis išplėtęs negalėjo atsistebėti žavingais vaizdais ir kvapais. Tuomet jis netoliese išgirdo tylų šnarėjimą. Susidomėjęs Augustas pašoko link šio garso ir pamatė žolėje besiilsintį kačiuką.
O, sveikas atvykęs! - draugiškai tarė kačiukas. - Ar tu esi Augustas?
Taip, aš esu Augustas. - atsakė varliukas kiek nustebęs. - Mane į šį sodą pasikvietė vienas draugiškas varliukas. Laiške jis pasisakė, kad jo vardas yra Rainiukas. Ar tu jį pažįsti?
Cha cha cha, - nusijuokė kačiukas. - Tai aš ir esu tas Rainiukas. Ir visai joks ne varliukas! Pas mus varliukai neapsilanko, nes neturime kūdros. Labai džiaugiuosi, kad apsilankei tu. Eikš, aprodysiu visą sodą. Čia labai smagu.
Nusijuokė ir Augustas. Visą vakarą Rainiukas su Augustu žaidė sode: jie ieškojo įvairių gėlyčių, gaudė vienas kitą ir pasakojo apie savo namus. Diena praėjo taip smagiai, kad abu net nepastebėjo, kaip greitai ji baigėsi.
Pasaka – Šuniukas ir jo atspindys
3D dėlionių pasaulis!
Tai nėra tradicinė dėlionė! Iš plastikinių detalių sudėkite statulėlę - dvi varles! Ir nors detalių kiekis nedidelis, tačiau dėl sudėtingumo rekomenduojama vaikams nuo 14 metų. Dovanų kortelės išsiunčiamos el. Brain Games tiki stalo žaidimų galia sujungti žmones. Siekiant užtikrinti, kad kiekvienas rastų žaidimą, kurį mėgsta, Brain Games siūlo įvairių pasirinkimų visoms amžiaus grupėms ir pomėgiams. Būdami pirmaujantis stalo žaidimų tiekėjas Baltijos šalyse, Brain Games yra pasitikėjimo vertas autoritetas žaidimų bendruomenėje.
