Ar jūs dalinatės savo vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose? Ar susimąstote prieš viešindami nuotrauką ar vaizdo įrašą, kuriame matomas jūsų vaikas ar kiti asmenys? Ar tikrai norite atskleisti savo vaiko įpročius ir kitus privačius duomenis? Ar turėtumėte nerimauti, jei įrašą pamatys piktų ketinimų turintys asmenys?
Šis sprendimų medis padės apsispręsti prieš dalinantis viešoje elektroninėje erdvėje informacija, nuotraukomis ar vaizdo įrašais, kuriuose vaizduojamas jūsų vaikas, nepakenkiant jam.
„Sharenting“ - kas tai ir kodėl tai kelia susirūpinimą?
„Sharenting“ - tai reiškinys, kai artimieji, dažniausiai tėvai, socialinėje medijoje dalijasi savo vaikų duomenimis: nuotraukomis, istorijomis, pasiekimais ar kitais asmeniniais momentais. Vis garsiau diskutuojama apie šio reiškinio daugiasluoksniškumą - vaiko teisę į saugumą, privatumą ir savo internetinę tapatybę, kuri susiduria su tėvų noru dalintis vaiko pasiekimais internetinėje erdvėje.
Tyrimas, atliktas Jungtinėje Karalystėje ir publikuotas žurnale „The Journal of Pediatrics“, atskleidė vadinamąjį „privatumo paradoksą“ - situaciją, kai tėvų ketinimai apsaugoti vaikų privatumą nesutampa su jų realiu elgesiu internete. Analizuojant influencerių atsakymus ir publikuotą turinį, paaiškėjo, kad visi tyrime dalyvavę turinio kūrėjai dalijosi savo vaikų atvaizdais - nuo 43 proc. iki net 99 proc. jų įrašų. Dar daugiau - net 70 proc. atvaizduose buvo aiškiai matomas vaiko veidas, o 38 proc. atskleidė asmeninės informacijos, tokios kaip vaikų vardai, amžius ar net buvimo vieta. Maždaug 10 proc. įrašų vaikai buvo pavaizduoti potencialiai gėdingose situacijose, o 11 proc. turinio buvo intymaus pobūdžio - dalintasi vaikų emocijomis, ligomis ar pykčio priepuoliais.
„Ar toks dalijimasis vaikų gyvenimo detalėmis yra apgalvota strategija, kai komerciniai interesai viršesni nei privatumas, ar tai tiesiog natūralus „dalijimasis kasdienybe“ su aplinkiniais - vieningos nuomonės čia nėra. Įdomu, kaip ateityje jausis žmogus, kuris dar nesulaukęs 13-os metų jau turi daugiau nei 1300 nuotraukų archyvą, kurio didžioji dalis paskelbta be jo sutikimo, ką rodo šie tyrimai. Tyrime, paskelbtame žurnale „The Journal of Pediatrics“, įspėjama, kad be vaiko sutikimo paliktas skaitmeninis pėdsakas gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko savigarbai, saugumui ir galimybėms ateityje“, - sako asmeninio prekės ženklo konsultantė Guoda Sakalauskienė.
Vaikų požiūris į savo atvaizdus internete
„Jau antroje ar trečioje klasėje vaikai puikiai supranta socialinių tinklų esmę ir neretai turi aiškintis savo draugams, ką jų tėvai „papostino“. Apie 10-11 metų jie jau pradeda save „googlinti“, o kai kuriems tai būna šokas - suvokus, kiek daug informacijos apie juos yra viešojoje erdvėje. Tai yra momentas, kai verta atsisėsti kartu su vaiku, peržiūrėti tėvų socialinės medijos paskyras ir pašalinti tai, kas vaikui atrodo nepriimtina“, - pataria G. Sakalauskienė.
„Tyrimai teigia, kad 40 proc. paauglių nepatinka tai, ką tėvai apie juos skelbia socialiniuose tinkluose. Tai nenuostabu, nes šis internetinis archyvas atspindi tėvų įspūdžius apie vaikus, o ne pačių vaikų suvokimą apie save. Esame pirmoji tėvų karta, aktyviai dalyvaujanti „sharenting“ procese, o mūsų vaikai - pirmoji karta, kuri turės išsamų internetinį archyvą, dažnai sukurtą be jų pačių sutikimo. Šiandien paaugliai naršo draugų tėvų socialinių tinklų paskyras, ieškodami „keistų“ bendraamžių fotografijų, istorijų ar dialogų, kurie gali tapti tarpusavio patyčių objektu. Socialinės medijos dėka mūsų vaikai šiandien auga su didesne auditorija nei augome mes, todėl kyla klausimas: ar tikrai tėvų paskyros turėtų dar labiau apsunkinti vaikų gyvenimą?“ - klausia pašnekovė.
Pašnekovė akcentuoja, kad kiekvienas sprendžiame kaip norime auginti ir auklėti savo vaikus, kokią vaikystę jiems siūlome, bet jei esame tie tėvai, kurie dalyvaujame „sharenting“ procese, svarbu naudoti filtrus skelbiamam turiniui, tartis su vaiku ir nuolat įvertinti, ar skelbiami įrašai atitinka ilgalaikius tikslus bei vaiko interesus. Mūsų, kaip tėvų, pavyzdys taip pat yra svarbus, nes taip, kaip mes elgiamės internete, taip elgsis ir mūsų vaikai. Jie mokosi saugoti savo privatumą, reputaciją ir saugumą skaitmeninėje erdvėje stebėdami mus.
Teisiniai aspektai ir tėvų atsakomybė
Nepilnamečių vaikų duomenys socialiniuose tinkluose turi būti tvarkomi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pavyzdžiui, mokymosi įstaigai norint viešinti nuotraukas iš mokykloje ar kitoje vietoje vykstančių renginių, turi gauti bent vieno iš tėvų / globėjų sutikimą. Jeigu tėvai socialiniuose tinkluose randa savo vaiko nuotraukas (pvz., iš renginio), turi pilną teisę kreiptis į socialinį tinklą ir prašyti tokias nuotraukas pašalinti.
„Štai 2020 m. Nyderlandų teismas įpareigojo močiutę pašalinti savo anūkų nuotraukas iš socialinių tinklų. Taip pat skyrė 50 eurų baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną. Ieškinys buvo pareikštas tėvų, kurie įrodinėjo, jog anūkų nuotraukos buvo viešinamos be tėvų sutikimo“, - kitokį pavyzdį mini vyresnysis teisininkas Mantas Baigys.
Paklausus, kokia yra tėvų atsakomybė, jei jie savo vaiką „išnaudoja“ viešindami jo atvaizdus, ypatingai tuomet, kai jie maži ir negali patys nuspręsti, M. Baigys akcentuoja, kad kiekvienu atveju tėvai turi vertinti, ar vaiko atvaizdo viešinimas nepažeis vaiko interesų, pavyzdžiui, reklamuojant įvairius produktus socialiniuose tinkluose. „Jeigu vaikas gali išreikšti savo nuomonę, tai į ją būtina atsižvelgti - jeigu vaikas nesutinka su nuotraukos viešinimu - tėvai ir neturėtų viešinti tokių nuotraukų. Jeigu vaiko atvaizdo viešinimas nebus suderinamas su vaiko interesais - gali būti konstatuojamas ir piktnaudžiavimas tėvų valdžia ir iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Bendra taisyklė - tėvai turi įvertinti, kokias galimas neigiamas pasekmes nuotraukos talpinimas socialiniuose tinkluose gali sukelti ateityje, pavyzdžiui, kad iš nepilnamečio vaiko gali tyčiotis jos draugai ir kitos pasekmės“, - pabrėžia teisininkas.
Fotografės patirtis: užfiksuoti akimirkas atsakingai
Šeimos fotografė Olga Gotli dalijasi savo patirtimi, kaip svarbu fiksuoti nepakartojamas gyvenimo akimirkas, tačiau daryti tai atsakingai. „Man atrodo neįmanoma du kartus padaryti tą patį - kaskart išeina vis kitaip. Todėl šis procesas, turbūt, begalinis. Dabartinis stilius susikūrė, manau, per pastaruosius metus. Buvo labai daug bandymų, fotosesijų, stebėjau savo žiūrovų bei herojų reakcijas. Supratau, kad jiems patinka. Ėmiau dar labiau gilintis į dalykus, kurie mane traukė, pradėjau labiau pasitikėti savimi. O jeigu per tavo nuotraukas, per vaizdus galima būtų perduoti filosofiją? Pastaruoju metu fotografuoju daug mažylių. Tai yra, lankausi šeimos, kurioje gimė naujas žmogus, namuose. Tokioje šeimoje, ypač jeigu vaikelis visai mažas - mėnesio ar dviejų, vyrauja ypatinga aura, tų namų atmosfera labai jaudinanti. Ten žmonės susitelkę į naują žmogutį, į savo naujus pojūčius. Aš, būdama su jais, siekiu išsaugoti tuos jaudulio momentus. Nes visa tai labai greitai pamirštama… Buitis prislopina šias emocijas.
„Noriu, kad mano nuotraukos nebūtų tokios blizgios, išlaižytos. Nuolat kažko ieškau, kažką bandau gerinti, keisti. Aš pati keičiuosi kaip žmogus, kaip asmenybė, o tai atsispindi ir vaizduose. Kai žiūri į nuotrauką prieš ir po redagavimo, pamatai, kad gal pavyksta gražiai, ryškiai, tačiau trūksta tikrumo. Norėjau, kad mano nuotraukos nebūtų tokios blizgios, išlaižytos.
„Mano tikslas - padėti jiems pamatyti save iš šalies, pamatyti, kaip viskas nuostabu, kaip turime vertinti tai, kas dabar vyksta. Tuos vaizdus kuriu ne tam, kad kiti fotografai mane pagirtų, jog taikau kažkokius specialius efektus ir taip toliau. Noriu, kad žmonės patiktų patys sau, kad pamatytų, kokia šauni jų šeima, kaip jie gražiai bendrauja, kaip šilta jų namuose ir kiek tarp jų meilės.
Kalbant apie tai, anksčiau aš daug laiko skyriau redagavimui. Nenorėjau, kad išeitų per daug „saldu“. Man nepatiko valandų valandas sėdėti prie vienos nuotraukos, retušuoti… Kai žiūri į nuotrauką prieš ir po redagavimo, pamatai, kad gal pavyksta gražiai, ryškiai, tačiau trūksta tikrumo. Norėjau, kad mano nuotraukos nebūtų tokios blizgios, išlaižytos.
Kalbant apie tai, anksčiau aš daug laiko skyriau redagavimui. Nenorėjau, kad išeitų per daug „saldu“. Man nepatiko valandų valandas sėdėti prie vienos nuotraukos, retušuoti… Kai žiūri į nuotrauką prieš ir po redagavimo, pamatai, kad gal pavyksta gražiai, ryškiai, tačiau trūksta tikrumo. Norėjau, kad mano nuotraukos nebūtų tokios blizgios, išlaižytos. Nuolat kažko ieškau, kažką bandau gerinti, keisti. Aš pati keičiuosi kaip žmogus, kaip asmenybė, o tai atsispindi ir vaizduose. Man atrodo neįmanoma du kartus padaryti tą patį - kaskart išeina vis kitaip. Todėl šis procesas, turbūt, begalinis. Dabartinis stilius susikūrė, manau, per pastaruosius metus. Buvo labai daug bandymų, fotosesijų, stebėjau savo žiūrovų bei herojų reakcijas. Supratau, kad jiems patinka. Ėmiau dar labiau gilintis į dalykus, kurie mane traukė, pradėjau labiau pasitikėti savimi. O jeigu per tavo nuotraukas, per vaizdus galima būtų perduoti filosofiją?
„Socialinė žiniasklaida dažnai mus verčia jaustis negerai dėl to, kad esame natūralios, nes turime atrodyti kaip modeliai. Kad būtų parduodamos paslaugos, padedančios pasiekti tokią išvaizdą. Norėčiau patarti, kad spėtų mėgautis tomis akimirkomis, kuriomis dabar gyvena. Mes dažnai arba liūdime dėl praeities, arba nerimaujame dėl ateities ir pamirštame apie tą gyvenimo laikotarpį, kuris yra dabar. Norėčiau žmones paskatinti įsiminti šias akimirkas. Kad fotografuotųsi, nesigėdytų nei savęs, nei kažkokių savo buities sąlygų. Kad neatidėliotų… Nesakau, kad reikia kas mėnesį kviestis fotografą. Pagalvokite, kaip jums malonu dabar žiūrinėti savo vaikystės nuotraukas. Mes dažnai fotografuojame tik vaikus. Bet kaip svarbu bus vaikui matyti nuotraukose ne tik save mažą, bet ir žmones, kurie buvo kartu. Ir taip pat labai svarbu mamai prisiminti tuometinę save. Mes, moterys, dažnai labai kritiškai save vertiname: aš bloga mama, bloga žmona, nepakankamai gera vienur ar kitur. Turime sau labai daug reikalavimų, pretenzijų, nepasitenkinimo. O kartais reikia pamatyti save iš šalies.
„Tėčiai dažnai pergyvena, kad jų rankos šiurkščios. Bet tai toks įspūdingas kontrastas - didelės, plaukuotos, šiurkštokos tėvo rankos, kurios laiko mažytę, švelnią, trapią naują gyvybę. Kai vaikas užaugs, jis matys tuos kadrus - koks jis mažytis ir kokios stiprios tėčio rankos.
„Moters kūnas keičiasi nėštumo ir gimdymo metu. Daugelis tai priima kaip kažkokį etapą, kurį reikia išgyventi, kuo greičiau bėgti sportuoti, atsikratyti tų pokyčių, kuriuos patyrei per devynis mėnesius. Bet juk iš tikrųjų gražiausios nuotraukos - tai švytinti mama, net atrodanti netobulai, ką tik gimęs mažylis ir tėtis, kuris taip pat pasikeitė… Aš puikiai suprantu, jog negaliu paveikti kiekvienos moters nuomonės, kad ji susitaikytų su tuo, jog vos pagimdžiusi ji negali atrodyti kaip aštuoniolikmetė. Bet svarbu suprasti, kad mažylis greitai auga ir, jeigu nori įamžinti būtent šį laikotarpį, tenka nustumti nepasitenkinimą savimi į antrą planą. Kita vertus, bendras įspūdis labai priklauso nuo žmonių aprangos. Mamytėms patariu vilkėti laisvus drabužius. Namų aplinkoje nereikalingos sudėtingos šukuosenos, ryškus makiažas. Čia neatrodys adekvačiai puošnūs drabužiai, ilgi lakuoti nagai, kai laikote rankose naujagimį. Geriau tegul būna tiesiog prižiūrėti nagai.
tags: #apie #vaikus #nuotraukos
