Tarptautinį pripažinimą pelniusioje knygoje "Suaugę alkoholikų vaikai" autorė pažvelgia į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Per daugelį praktikos metų susipažinusi su šimtais tokių žmonių, daktarė nustatė juos vienijančias savybes ir bruožus, nulemtus vaikystėje patirtų traumų, bei nurodė būdus, kaip atitrūkti nuo našta tapusios praeities ir išmokti gyventi kitaip.
Ši knyga - ne medicininė studija. Ir ne akademinė tyrimo ataskaita. Veikiau buvo siekiama aprašyti autorės pastebėjimus ir tai, kas bendra šimtams jos sutiktų suaugusių alkoholikų vaikų savęs suvokimui. Aprašytų SAV (suaugę alkoholikų vaikai) savybių Dr. Janet Geringer Woititz neaptaria kaip trūkumų. Tik pateikia sukauptas žinias. Psichologė įsitikinusi - žinojimas išlaisvina, ir tiems, kas atpažins save, atsivers naujos galimybės. Galbūt jie pasiryš įdėti pastangų ir pakeisti bruožus, sunkinančius jų gyvenimą, o gal nesiims nieko. Bet kuriuo atveju skaitytojai geriau pažins save, o tai padės geriau save suprasti. Šitai savo ruožtu įgalins ugdyti savimonę.
Dr. Janet Geringer Woititz (1938-1994) - amerikiečių psichologė, suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininkė.
Kai susižeidžiame - likęs randas primena tai, ką patyrėme. Jei būdami vaikais augame šalia tų, kurie priklausomi nuo alkoholio - turime daugybę nematomų randų: ir širdyje, ir psichikoje. Galbūt svarstote, kodėl nenutraukiate toksiškų santykių arba apskritai nesiseka užmegzti artimą ryšį. Gal nemokate pasakyti „ne” ir visą laiką kažką „gelbėjate”, užuot pasirūpinę savimi? Gal negalite pasitikėti kitais ir abejojate savo vertingumu? Nematomi randai slepiasi giliai pasąmonėje, todėl žmonės išoriškai gali atrodyti stiprūs ir nepriklausomi, tuo tarpu viduje jie dažnai grumiasi su kaltės jausmu, nepasitikėjimu, baime būti atstumtiems.
Suaugusių alkoholikų vaikų bruožai ir sunkumai
-
1. Ignoruojami vaikų poreikiai: Alkoholikų šeimose vaikų poreikiai dažnai būna ignoruojami, o dėmesys nukreiptas į tėvų problemas. Dėl to vaikai užauga galvodami, kad jų jausmai nėra svarbūs. Suaugę jie gali nuolat jaustis nepakankamai geri ir neverti meilės, net jei aplinkybės pasikeitė. Nors iš išorės suaugę alkoholikų vaikai gali atrodyti pakankamai nepriklausomi, daugelis jų kenčia nuo stiprios baimės būti palikti. Ką daryti? Psichoterapija ar savęs pažinimo praktikos, pavyzdžiui - kognityvinė elgesio terapija, padeda keisti neigiamus įsitikinimus apie save.
-
2. Sunkumai atpažįstant emocijas: Suaugę alkoholikų vaikai dažnai susiduria su sunkumais atpažįstant ir įvardijant savo emocijas. Psichologijoje tai vadinama aleksitimija. Kadangi tėvai dažnai nepajėgdavo patenkinti vaikų emocinių poreikių, vaikai priprato slopinti savo jausmus ir ignoruoti, kas vyksta jų viduje. Mokslinis faktas: Tyrimai rodo, kad žmonėms, patyrusiems vaikystės traumas, padidėja smegenų srities - migdolinės liaukos - jautrumas stresui. Dėl to jų kūnai įpratę nuolat būti „pavojaus režime“ ir jiems sunkiau atsipalaiduoti.
-
3. Nepasitikėjimas ir nenuspėjamumas: Jei tėvai priklausomi nuo alkoholio, vaikai jaučiasi nesaugiai, jiems trūksta pastovumo ir nuspėjamumo, mat tokių tėvų elgesys gali per akimirką pasikeisti nuo švelnumo iki pykčio ar agresijos priepuolio. Užaugę tokie vaikai mano, kad negalima pasitikėti nei žmonėmis, nei santykiais. Dėl chaotiškų vaikystės patirčių, užaugę alkoholikų vaikai dažnai atsiduria dviejose kraštutinėse situacijose: arba per daug prisiriša prie kitų, bijodami būti palikti, arba visiškai atsiriboja nuo emocijų ir santykių. Išeitis: Vadinamosios „Mindfulness” arba sąmoningo buvimo praktikos gali padėti atpažinti emocijas ir nereaguoti impulsyviai.
-
4. Problemų su sveiko ribų nustatymu: Daugelis suaugusių alkoholikų vaikų turi problemų nustatydami sveikas ribas. Augdami chaose, jie išmoksta daryti viską, kad išvengtų konfliktų - dažnai tenkindami kitų poreikius, net jei tai kenkia jų pačių gerovei. Sprendimas: Reikia išmokti pasakyti „ne“ be kaltės jausmo. Rekomenduojama pradėti nuo mažų žingsnių - pavyzdžiui, aiškiai pasakyti, kai kas nors prašo per daug.
-
5. Nuolatinis „gelbėtojų“ vaidmuo: Dažnai suaugę alkoholikų vaikai tampa nuolat besistengiančiais „gelbėtojais“. Jie mano, kad jų pareiga yra rūpintis kitų žmonių problemomis, tuo tarpu savo pačių jausmų ir poreikių jie nelaiko reikšmingais. Ką daryti? Svarbu atpažinti, kada pagalba tampa žalinga, ir mokytis palaikyti kitus neperžengiant savo ribų.
Kiekvieno žmogaus istorija yra unikali, tačiau visos turi vieną bendrą bruožą - nematomus randus, kuriuos užaugę alkoholikų vaikai nešiojasi su savimi. Supratimas apie tai, kas vyksta mūsų viduje, suteikia jėgų keistis ir kurti sveikesnį bei laimingesnį gyvenimą. Prisiminkite: jūs nesate vieni.
Knygos "Suaugę alkoholikų vaikai" kelias iki skaitytojų
"Suaugę alkoholikų vaikai" ne iškart tapo bestseleriu. Daug leidėjų rankraštį atmetė, dar sykį man primindami, kad išpūčiau didelę problemą iš menkniekio. Gal būtų galima išleisti lankstinuką, bet tikrai ne knygą. Journal. Kažkas, susipažinęs su mano darbu, pasiūlė rankraštį parodyti jam. Abu džiaugiamės, kad parodžiau.
Pirmas knygos leidimas pasirodė 1983 metais, ir daugiausia buvo parduodama pagal užsakymus paštu. Knygynų šis leidinys nedomino. Knygą perskaitę suaugę alkoholikų vaikai vieni kitiems apie ją pasakojo ir pirkdavo šeimos nariams. Žinia sklido vis plačiau. Išaugus paklausai, jų paėmė ir knygynai, bet dažniausiai laikė paslėptas sandėlyje. Norintys įsigyti turėdavo teirautis pardavėjų. Lentynose jos negulėjo. Tai trikdė savo šeimos reikalus slėpti pripratusius žmones. Jiems tekdavo nepažįstamo žmogaus prašyti knygos, kurios pavadinimas iškart išduodavo. Bet poreikis drovumą nugalėjo.
Gydytojas aptaria tėvų alkoholizmo poveikį vaikams
Tiesa iš "tikrų istorijų"
„Kai išgirsdavau, kad patėvis rakina duris, net iš sukamo rakto garso ir grubiai lenkiamos durų rankenos suprasdavau, kad jis girtas… Mano kūną sukaustydavo baimė, bijodavau net krustelėti… Gerai žinojau, kad patėvis prieis prie mano lovos, pasilenks prie manęs taip arti, kad alkoholio tvaikas įsiskverbs į mano nosies šnerves, įsiklausys į mano kvėpavimą ir patikrins, ar aš miegu… Žinojau, kad ir kas benutiktų, turiu apsimesti, kad miegu. Antraip teks daug valandų klausyti, koks aš esu nedėkingas, niekingas žemės padaras, negerbiu jo - „tėvo“, kuris sunkiai dirba ir stengiasi, kad aš turėčiau ką valgyti ir kuo apsirengti. O jei aš tylėsiu ir nieko neatsakysiu, jis stipriai savo geležiniais gniaužtais suspaus mano kaklą ir laikys tol, kol pradės trūkti oro… Tol, kol aš, bijodamas prarasti sąmonę, vos girdimai išlemensiu „ačiū“…“
***
„Nežinau, ar galiu pasakyti, kad turėjau tėvą… Jis tarsi buvo, bet ne, gal geriau bus, jei aš sakysiu tiesą. Ar jūs žinote, kaip jautiesi, kai tarsi turi tėvą, o jausmas tarsi jis būtų miręs? Žmonės, kurie buvo arčiausiai manęs, mano buvimo tarsi nepastebėdavo. Jaučiausi taip, tarsi aš neegzistuoju, o jie gyvena šalia esančiame paraleliniame pasaulyje. Tėtis kiekvieną dieną grįždavo girtas, o mes su sese gerai išmokome namų taisykles: jei tėtis grįžo girtas, tai reikia elgtis taip tyliai, kad jo nepažadintume. Juk mes nenorime kartu su mama bėgti iš namų. Jei tėtis susinervins dėl keliamo triukšmo, vaikysis mamą aplink namą… Juk vienas Dievas težinojo, kas būdavo tuomet, kai jam pavykdavo ją pagauti… Mama visuomet sakydavo, kad mėlynės ir sumušimai atsirado todėl, kad ji bėgdama užkliuvo ir parkrito… Tačiau mes jautėme, kad atgailaujantis ir žadantis daugiau taip niekada nebedaryti tėtis vėl ir vėl kartos savo elgesį… Mama visuomet atrodė tokia pažeidžiama ir palūžusi, kad aš niekuomet nedrįsau prie jos prieiti su savo problemomis. Visuomet maniau, kad jai ir savų pakanka, o kur dar aš čia apkrausiu ją savosiomis… Taip ir išmokau niekada niekam nieko nepasakoti, niekuo nepasitikėti, viena tyliai išgyventi savo skausmą ir liūdesį…
Suaugę alkoholikų vaikai ieško atsakymų
Tokius ir panašius pasakojimus girdžiu konsultacijų metu, kai klientai išdrįsta atverti man savo praeities skrynią. Suaugę alkoholikų vaikai ieško atsakymų į kilusius klausimus:
- Kodėl man sunku išlaikyti artimus santykius?
- Kodėl aš bijau per arti prie savęs prisileisti svetimus žmones ir jaučiu, kad man sunku pasitikėti aplinkiniais?
- Kodėl su kuo nors užmezgus artimus santykius apima jausmas, kad anksčiau ar vėliau tas žmogus mane paliks?
- Kodėl kyla noras kontroliuoti save ir kitus?
- Kodėl jaučiu nuolatinį nerimą ir man nepavyksta atsipalaiduoti, net ir tuomet, kai aplink tyla ir ramybė?
- Kodėl man nuolat reikia kitų žmonių pripažinimo ir palankaus priėmimo?
- Kodėl man norisi įrodyti sau ir pasauliui, kad aš esu vertas aukščiausio įvertinimo?
- Kodėl taip sunku kalbėti apie savo jausmus?
- Kodėl nuolat jaučiu atsakomybę už viską, kas vyksta aplink mane, net ir tuomet, kai aplinkybės nuo manęs nepriklauso?
Vaikai disfunkcinėse šeimose
Disfunkcinėse šeimose dominuoja nuolatinė nesaugumo, nestabilumo, baimės dėl ateities, melo, tuščių pažadų aplinka. Augant tokioje šeimoje, vaiko galvoje susiformuoja, tarsi įsidiegia programos, kurios vėliau veikia automatiškai. Jos padeda nuolat skenuoti ir vertinti aplinką, tarsi būtum nuolatinėje parengtyje bei nerimastingai lauktum, kad tik kas nors nenutiktų negero…
Susiformuoja ypatingas gebėjimas jausti, tarsi užuosti kitų žmonių emocijas. Bandoma nuspėti, kaip kitas žmogus jaučiasi, ar jis nepiktas, ar negrėsmingas. Šis gebėjimas išsiugdo dėl sustiprėjusio savisaugos instinkto, kuomet nuolat vertinamas aplinkos saugumas.
Disfunkcinėse šeimose užaugusiems vaikams ramybė yra neįprastas ir keliantis įtampą pojūtis. Jiems sunku įsisąmoninti, kad tai natūrali, rami, žmogui taip reikalinga būsena. Juk kas, jei ne jie, geriausiai žino, kad po ramybės visuomet seka grėsmė ir konfliktas.
Suaugę alkoholikų vaikai susiduria su kaltės, nepasitikėjimo, kontrolės jausmais bei žema saviverte. Tai kaina, kurią tenka mokėti už tai, ką teko išgyventi praeityje.
Labai didelę reikšmę turi gėda ir šeimos paslaptis, kuria nebuvo galima su niekuo dalintis. Taip pat pažadas sau: „Kai aš sukursiu savo šeimą, ji bus kitokia. Aš savo vaikus mylėsiu, visuomet jais rūpinsiuosi ir atliepsiu jų poreikius“.
Laimei, suaugę alkoholikų vaikai dažniausiai sukuria šeimas. Visgi, labai retai jose jaučia gyvenimo pilnatvę. Juos dažnai kamuoja įtampa ir baimė dėl ateities, noras viską kontroliuoti, kad tik viskas būtų taip, kaip jie matė savo svajonėse, t. y. tobulai. O juk taip gyvenime nebūna… Bet juk galima bandyti ir bandyti vėl ir vėl viską pagerinti… Juk kada nors turi pavykti…
Kaip spręsti problemas?
Ilgametė patirtis rodo, kad tokias ir panašias problemas galima spręsti individualios arba grupinės psichoterapijos metu. Tereikia išdrįsti kreiptis pagalbos. Jeigu grupėje atvirai kalbėti apie praeities nuoskaudas ir baimes nedrąsu, galima rinktis individualias konsultacijas.
Padedant kvalifikuotam specialistui, jūs galite atrasti atsakymus į daugelį rūpimų klausimų, pamažu atsikratyti skausmingos praeities naštos, ilgainiui atgauti dvasios ramybę, gebėti kurti darnius ilgalaikius santykius.
Parengė Ilona Nomeikienė, med. psichologė, kandidatė į geštalto psichoterapeutus.
tags: #apie #suaugusius #alkoholiku #vaikus
