Miegojimas - procesas, ne mažiau svarbus už maistą ar vandenį, o kartais - net ir svarbesnis. Kokybiškas ir pakankamas miegas yra itin svarbus vaiko raidai, jo nuotaikai ir bendrai savijautai. Tiesa, neretai miego nauda, o tiksliau - jo trūkumo žala emocinei ir fizinei sveikatai - yra nepakankamai vertinama. Vaikai, lyginant su suaugusiais, miego trūkumui yra kur kas jautresni. Miegodamas vaikas ne tik pailsi nuo aktyvios kasdienės veiklos bei įspūdžių pilnos, turiningos pažinties su supančiu pasauliu. Kūdikio miegas - procesas, kurio metu mažylio organizmas vystosi, organai atsistato, o įvairios fiziologinės funkcijos - stabilizuojasi. Galiausiai, su kokybiškai, pakankamai laiko (ne tik naktį, bet ir dienos metu) pailsėjusiu vaiku ir tėveliams sutarti yra gerokai paprasčiau.
Kiek miego reikia vaikui?
Nors miegą yra įprasta laikyti poilsiu, miego metu organizme vyksta daug svarbių procesų. Vaikų miego specialistai teigia, jog naujagimių lovytė turėtų stovėti tėvų kambaryje, tačiau jau nuo vienerių metų rekomenduojama mažylį perkelti į atskirą kambarį. Vaikų miego specialistas gydytojas dr. Michael Breus sako, kad kiekvienas vaikas šeimoje turi miegoti tiek, kiek jam optimalu pagal jo amžių. Naujagimiai pirmą mėnesį turėtų miegoti apie 15 - 18 valandų per parą. Nuo 2 mėnesių iki maždaug 4 mėnesių amžiaus mažyliai per parą jau miega šiek tiek mažiau, įprastai - apie 16 valandų. 5 mėnesių vaikas, įprastai jau turintis pastovesnį miego grafiką, naktį miega 10 - 12 valandų, dieną - apie 3 - 4 valandas. Lyginant su, pavyzdžiui, dviejų mėnesių kūdikiu, vienerių metų vaikas miega gerokai trumpiau (12 - 14 valandų, iš kurių naktį - 10 - 12, dieną - 2 - 3 valandas).
Remiantis medicininiais ir vaikų raidos duomenimis, pateikiama informacija, kiek miega mažyliai tam tikrame amžiaus tarpsnyje. Naujagimių miegas yra labai chaotiškas, tačiau, mažyliui augant, su kiekvienu gyvenimo mėnesiu atsiranda šioks toks ritmas, kurį tėveliai, sudarydami mažyliui ir, žinoma, visai šeimai tinkamiausią dienotvarkę, gali koreguoti. Vaikui augant, dienos pogulių skaičius bei trukmė - mažėja, taip pat trumpėja reikalingas išmiegoti valandų skaičius per parą. Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau laiko jam reikia pabūti pabudus.
| Amžius | Miego trukmė |
|---|---|
| Naujagimiai (0-1 mėn.) | 15-18 val. |
| 2-4 mėn. | ~16 val. |
| 5 mėn. | 10-12 val. (naktis) + 3-4 val. (diena) |
| 1 metai | 12-14 val. (naktis: 10-12 val., diena: 2-3 val.) |
Taip pat svarbu suprasti, kad vaiko nuotaiką ir miego kokybę lemia ne tik išmiegotos valandos, bet ir tai, koks yra kūdikių būdravimo laikas tarp miegų. Per trumpas būdravimo laikas gali lemti, kad vaikas tiesiog nenorės miegoti, o per ilgas - nuves į pervargimą, neramų užmigimą ir dažnus prabudimus.
Miego aplinka ir ritualai
Norint, jog vaikas greitai užmigtų ir gerai, be dažnų pabudimų, miegotų, patalpoje turi būti tamsu, tylu ir ne per karšta (idealu - 18,5 ° C - 21 ° C). Būtent tamsa skatina melatonino gamybą. Norėdami neišbalansuoti šio proceso, likus bent valandai iki vaiko dienotvarkėje numatyto miego laiko, pasistenkite, jog būtų išjungti ryškios šviesos šaltiniai. Efektyviai dienos šviesą užtamsinančias „blackout“ užuolaidas rekomenduoju naudoti ne tik patalpoje, kurioje miega vaikas, bet ir Jūsų miegamajame.
Rutina - nuobodus ir monotoniškas reikalas, tačiau, kalbant apie vaikus, tai - vienas pagrindinių būdų, galintis greičiau „nuskraidinti“ į „miego karalystę“. Jei ilgesnį laiką identiškus veiksmus darysite tuo pačiu metu (pavyzdžiui, pižamos apsirengimas, dantukų valymas, bučinys tėveliui prieš miegą), mažylio smegenys bei kūnas, matydami artėjančio miego ženklus, pradės tam ruoštis. Pasikartosiu, jog, kuriant bei įgyvendinant miego ritualą, svarbiausia - nuoseklumas. Jei, pavyzdžiui, sugalvosite pakeisti įvykių seką (pirmiausiai - pasaka, tik tada - dantukų valymas, o iki šios viską darydavote atvirkščiai), mažyliui gali kilti klausimas, dėl ko taip vyksta. Į miego ritualo kūrimą, nepamiršdami šiam suprantamais žodžiais paaiškinti ir miegelio svarbą organizmui, galite įtraukti ir jau ūgtelėjusį vaiką. Tiesa, vaikai, gavę laisvę kūrybai, neretai yra linkę labai įsijausti. Prisiminkite, jog miego ritualas turi raminti, o ne, priešingai, aktyvinti.
Vanduo ramina ne tik suaugusiuosius, bet ir mažylius. Jo pagalba vaikučiai gali lengviau atsipalaiduoti bei pasiruošti kokybiškam nakties miegui. Naujagimį rekomenduojama maudyti neilgai, apie 5-7 minutes. Vaikui augant šį laiką galima prailginti.
1. Šilto pieno ir medaus derinys atpalaiduoja kūną, padeda vaikučiui nusiraminti ir lengviau užmigti. Taip pat pieno sudėtyje yra aminorūgšties triptofano bei kalcio.
5. Galite nustebti, bet prieš šimtmečiusnaudotas vaikų vystymo būdas - ir vėl populiarus. Vis dėlto, šiuolaikiniai vystyklai skiriasi nuo tų, kuriuos naudojo mūsų proseneliai. Jie sukurti pagal specialų dizainą, kurio pagalba vaiko rankytės švelniai priglaudžiamos prie kūnelio, o kojos paliekamos laisvos. Vystyklas vaikui suteikia jaukumo ir leidžia greičiau panirti į kokybišką miegelį.
Naujausias išradimas - specialiai lengvesniam vaikų miegui sukurtas žaislas, vadinamas migduku. Tokio tipo žaislai gali skleisti pačius įvairiausius garsus, padedančius vaikams greitai užmigti. Daugelyje šio tipo žaislų integruotas ir sensorinis jutiklis.
Miego regresas ir kitos miego problemos
Atrodo, jau pavyko „sustyguoti“ kūdikio dienotvarkę taip, jog visi šeimos nariai, įskaitant, žinoma, ir mažylį, džiaugiasi kokybišku poilsiu. O Jūs, vaikučiui miegant, galite atlikti ne tik būtiniausius darbus, bet netgi skirti laiko sau. Tačiau staiga, nei iš šio, nei iš to, Jūsų kūdikio miegas ir vėl „išsiderino“… Tikėtina, kad Jūsų mažylis išgyvena miego regresą, įprastai pasireiškiantį 4-tą, 8-10-tą, 12-tą, 18-tą gyvenimo mėnesį, o taip pat - sulaukus dvejų metukų amžiaus. Tiesa, nurodyti amžiaus tarpsniai yra orientaciniai. Įprastai miego regresas trunka 1-2 savaites,. Tiesa, kartais šis vaiko vystymosi etapas tėvelių nervus „tampyti“ gali ir ilgiau, net iki 6 savaičių.
Dėl miego regreso, tikėtina, gali tekti pertvarkyti ir nusistovėjusią vaiko dienotvarkę. Pertvarkant dienotvarkę, verta ne tik trumpinti ar ilgininti pogulius, bet ir peržiūrėti, kaip išsidėstęs kūdikių būdravimo laikas tarp jų. Kartais užtenka vos 10-15 minučių sutrumpinti ar pailginti būdravimo intervalą prieš konkretų miegą, ir miego regresas tampa gerokai švelnesnis.
Vaikų, kaip ir suaugusiųjų miegas, yra lemiamas tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių. Prie šių veiksnių labai glaudžiai prisideda ir tai, kaip dienos metu atrodo kūdikių būdravimo laikas. Jei po nakties miego ar pogulio mažylis ilgiau būdrauja - su juo daug keliaujama, žaidžiama, jis nuolat patiria stiprius įspūdžius ir nėra laiku migdomas, net ir nedidelis miego regresas gali pasireikšti gerokai ryškiau. Žinoma, vaiką, taip pat - ir jo miegą, aktyviai veikia išorinė aplinka. Trikdantys, neįprasti garsai, pasikeitusi miego aplinka (nakvynė svečiuose ar tiesiog naujoje lovytėje), pirmosios dienos, savaitės, o kartais - net ir mėnesiai - darželyje ir kita. Nesitikėkite, jog mažylis, dieną priverstas „virškinti“ naujus įspūdžius, dieną miegos it angelėlis. Norėdami kiek įmanoma sumažinti neigiamą permainų įtaką miegui, pasistenkite išlaikyti įprastą dienotvarkę (tas pat kėlimosi/gulimosi metas, miego ritualas, užmigimo procesas ir pan.).
Ką reikia žinoti tėvams apie vaikų miegą, ypač dabar, vasaros metu, kai dažnai pažeidžiamas režimas ir vaikas į lovą guldomas kada papuola. Kaip pasiekti, kad vaikai išsimiegotų pakankamai, kaip ir pritinka jo amžiaus vaikui? Atostogos, gimtadieniai, išvykos ir kiti nenumatyti reikalai kartais sugriauna šeimos dienotvarkę, ir tada nei įprasto režimo, nei migdymo ritualų nebelieka. Suaugusieji nėra vieninteliai, kuriems kartais sunku užmigti - vaikai gali turėti tokių pačių problemų. Pavyzdžiui, jie dažnai neranda lovoje patogios padėties ir visą naktį joje blaškosi, negalėdami užmigti.
Vaikų miego tyrėjo Richard’o Ferber‘io garbei pavadintas, jo paties sukurtas metodas - paremtas miego rutinos svarba. Mokslininko teigimu, problema, su kuria susiduria dauguma tėvų yra tai, kad vakaras mažyliui gali kelti baimę. Vaiką gąsdina tamsa, atsiskyrimas nuo tėvų, miegas vienam savo lovelėje. Dėl šios priežasties svarbu sukurti smagią miego rutiną ir nakties poilsiui kasdien ruoštis linksmai. Kitas svarbus miego eksperto patarimas - vaikas savo lovelėje turi užmigti savarankiškai. Mokslininkas pataria, jog pasiruošus miegui, vaiką reikėtų paguldyti į lovytę ir palikti jį užmigti vieną. Jei mažylis verkia, ateikite į kambarį, paglostykite galvytę, pilvuką, parodykite, jog tėvai šalia, tačiau neimkite vaiko ant rankų. Tiesa, šis metodas gali būti taikomas tik vaikams nuo 6 mėnesių.
Kūdikio pervargimas miego ne tik nepagerina, bet, priešingai, sukelia papildomus iššūkius. Dėl nebrandžios nervų sistemos, pervargę mažyliai sunkiai užmiega, blaškosi, dažnai prabudinėja. Norint to išvengti, dienos metu reikia būti atidiems ir neleisti vaikui „perdegti“. O, juolab, kaip kartais daro dalis ūgtelėjusių vaikučių tėvelių, sąmoningai neapkrauti juos įvairiomis veiklomis, kurios turėtų neleisti mažyliui užsinorėti miegelio. Tokiu elgesiu tėveliai, ne paslaptis, neretai tikisi „išlošti“ daugiau laisvo laiko vakare. Tikiuosi, jau supratote, kad toks absurdiškas elgesys atneša kardinaliai priešingą efektą.
Žinoma, pasidalinsiu ir vertingais patarimais, padėsiančiais ugdyti savarankiško vaiko miego įgūdžius. Planuojant ir analizuojant kūdikio miegą visada verta mąstyti dviem kryptimis: kiek valandų per parą miega vaikas ir koks yra kūdikių būdravimo laikas tarp šių miegų. Šie du aspektai yra glaudžiai susiję: jei būdravimo tarpai per ilgi, dažniausiai nukenčia ir bendra miego trukmė bei kokybė.
Miegojimas kartu su vaiku: privalumai ir trūkumai
Vaikas jau išaugo kūdikystę, tačiau vis dar miega jūsų lovoje? Tačiau, jei miegas kartu trukdo gerai pailsėti ir išsimiegoti arba jei miegas kartu tampa iššūkiu intymiam gyvenimui, greičiausiai norėsite vaiką „iškraustyti“ į jo lovytę. Miegojimas viename kambaryje su vaikais turi ir pliusų, ir minusų. Į klausimą, kiek ilgai vaikai turėtų ar išvis neturėtų miegoti tėvų miegamajame ar net jų lovoje, psichologė P. Bilielinytė atsako, kad tai yra klausimai, kuriuos tėvai dažnai svarsto, atsižvelgdami į įvairius veiksnius: kultūrinius, emocinius, praktinius ir psichologinius. Atsakymas priklauso nuo šeimos poreikių, vaiko amžiaus, kultūros normų ir tėvų asmeninių įsitikinimų.
„Miegojimas viename kambaryje gali palengvinti mamoms žindymo periodą, kai nereikia keltis ir eiti į kitą kambarį žindyti. Vaikai miegodami arčiau savo tėvų gali justi didesnį emocinį saugumą, ypatingai tada, kai kūdikystėje tik prasideda pasitikėjimo ir ryšio kūrimas. Mažesnis atskirtumas gali padidinti saugumo jausmą, o tai padeda užmigti ir prisideda prie ramesnio miego. Tačiau tėvai, ypač per pirmuosius vaiko metus, gali patirti nuolatinį miego trūkumą dėl naktinių pabudimų, ypač jei kūdikis ar mažas vaikas dažnai keliasi. Tai gali turėti neigiamą poveikį tėvų sveikatai ir bendram šeimos gerbūviui, - pastebi psichologė ir duoda pavyzdį. Jei tėvai miegos su vaikais viename kambaryje per ilgai, tai gali turėti įtakos jų santykiams ir intymumui. Tėvai privalo turėti savo asmeninės erdvės tiek fiziškai, tiek emociškai, kad galėtų atnaujinti savo ryšį, atsipalaiduoti ir atsikvėpti. Jei vaikas ilgą laiką užima tą erdvę, tai gali sukelti įtampą ir nuovargį, o tai neigiamai veikia šeimos dinamiką ir santykius, kurie tarp tėvų gali tapti labiau orientuoti tik į vaiko priežiūrą, o ne į poros bendravimą ir tai gali sukelti jausmą, kad nėra intymumo ar asmeninės erdvės. Tėvams gali būti sunkiau turėti privatumo ar bendro laiko, jei vaikai nuolat yra šalia. Taip lengva pamesti sutuoktinių, partnerystės vaidmenį ir užstrigti tik bendratėvystės vaidmenyje vienas kitam. O juk tėvų gerovė tiesiogiai siejasi su vaiko gerove.
Psichologė apibendrina, kad kūdikiams ir mažiems vaikams gali būti naudinga miegoti su tėvais dėl jų poreikių, saugumo, maitinimo ir naktinės priežiūros. Jau tikrai pakankamas amžius atsiskirti yra 2-3 m., nes augdami vaikai pradeda siekti daugiau privatumo ir asmeninės erdvės. Vaikams, pasiekus tam tikrą amžių, gali būti svarbu turėti atskirą erdvę miegui, kad jie galėtų plėtoti savo nepriklausomybę ir autonomiją. Pašnekovė priduria, kad per ilgas miegojimas su vaikais gali didinti priklausomybę nuo tėvų. Kai vaikas tampa pernelyg priklausomas, jam sunkiau savarankiškai susitvarkyti su emociniais iššūkiais, priklausomybė iš esmės trukdo vaikui ugdyti savarankiškumą. Taip pats jis gali pradėti atsiriboti nuo tiesioginių socialinių sąveikų su kitais šeimos nariais ar bendraamžiais. Nutraukti miegojimą su vaikais viename kambaryje ir pereiti prie sveiko balanso tarp vaiko saugumo ir savarankiškumo ugdymo yra svarbus žingsnis tiek vaikui, tiek tėvams. Tokie pokyčiai reikalauja laiko, kantrybės ir kruopštaus planavimo, kad būtų užtikrintas vaiko komfortas ir saugumas, o tėvams galimybė išlaikyti asmeninę erdvę.
„Kai kurie tėvai persikelia vaikus atgal į savo lovą per pereinamąjį laikotarpį tarp miegojimo su vaikais ir savarankiško miego atskirame kambaryje. Ir tai nėra nieko blogo, jei tai daroma tam ir tada, kai vaikas pradeda mokytis miegoti savarankiškai, tačiau dar nėra pasiruošęs miegoti visą naktį savo kambaryje. Tai leidžia vaikui palaipsniui priprasti miegoti savarankiškai, tačiau vis tiek turėti saugumo jausmą per tėvų buvimą šalia. Tačiau čia reikėtų patiems tėvams sąžiningai sau atsakyti, kodėl jie tai daro. Jei tai daro iš patogumo, nes paprasčiau ir greičiau arba emociškai patiems ramiau, tada tokiu atveju verta pamąstyti apie tai, jog toks persikėlinėjimas ir apskritai ilgas miegojimas su vaikais viename kambaryje gali kelti priklausomybę nuo tėvų, taip apsunkinti savarankiškumą užmiegant ir ilgainiui didinti nerimą, kelti miego sutrikimus“, - sako P. Bielinytė.
Paklausus, ką daryti, jei miegojimas su vaikais viename kambaryje tęsiasi ilgą laiką ir vaikas jau pripratęs ir nenori miegoti savo kambaryje, psichologė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu prie pokyčių pereiti palaipsniui, kad vaikas nesijaustų išstumtas ar praradęs saugumą. Pradėti reikėtų nuo aiškaus paaiškinimo, kodėl nusprendėte pakeisti miegojimo tvarką, ir kad tai yra žingsnis link didesnio savarankiškumo. Pasakyti, kad jei jis nori, visada galės ateiti pas jus ir pasikalbėti ar pabūti kartu. Pavyzdžiui: „Tu jau esi didelis ir labai atsakingas, todėl dabar galime pabandyti, kad tu miegotum savo kambaryje, bet žinok, kad aš visada būsiu šalia, jeigu reikės mano pagalbos.“ Svarbu, kad vaikas, miegodamas atskirame kambaryje, jaustųsi saugiai ir komfortiškai. Pirmiausiai sukurkite saugią aplinką, kad vaikas galėtų laisvai judėti, jei bijo tamsos, kad būtų jauki švieselė. Vaikui ramybę gali teikti jūsų sugalvoti miego ritualai, pavyzdžiui pasakėlių skaitymas, pasikalbėjimas apie dienos įvykius, paglostymai. Įtraukite vaiką į jo erdvės kūrimą, kambario dekoravimą ir pan. Svarbu ne iš karto palikti vaiką savarankiškai miegoti, bet palaipsniui mažinti savo buvimą šalia jo.
P. Bielinytė kviečia nepamiršti apkabinti savo vaikų prieš miegą, nes tai ne tik fizinis kontaktas, bet ir labai svarbus emocinis momentas. Tai padeda sukurti saugumo jausmą, ramina, ypač jei vaikas turi nakties baimių ar nerimo. Be to, apkabinimas prieš miegą stiprina ryšį su tėvais ir yra svarbus vaiko vystymuisi. Tai tarsi tam tikras „užbaigimo“ ritualas, kuris vaikui suteikia emocinį komfortą ir užtikrina, kad jis yra mylimas ir saugus. Ryte, kai vaikas pabunda, apkabinimas gali būti toks pat svarbus, nes jis suteikia šilumos ir rodo meilę bei palaikymą, ypač jei vaikui buvo sunku užmigti arba jei jis jaučiasi pavargęs ir neramus dėl dienos iššūkių.
Jei vaikas reguliariai sugrįžta į jūsų lovą, tačiau tai nėra susiję su prasta vaiko savijauta, liga ar naktiniais košmarais, grąžinkite jį atgal į jo lovytę ir pabūkite su juo kurį laiką iki jis nurims arba užmigs. Kartais prisiversti atsikelti ir padaryti tai gali būti sunku, ypatingai tuomet, kai vaikas įsėlina nepastebėtas ir kurį laiką ramiai miega kartu su jumis. Tačiau jei norite atpratinti nuo šių žygių, turite prisiversti tai padaryti.
Jei vaikas serga. Jei vaikas susapnavo naktinį košmarą. Po blogo sapno vaikas būna labai išsigandęs, tad priimdami jį į lovą jį nuraminsite ir leisite pasijausti saugiai. Kita medalio pusė - jei leisite vaikui likti jūsų lovoje, jis gali pamanyti, kad jo lovytė išties yra nesaugi. Be to, nepamirškite, kad mažyliai yra tikri gudruoliai: nenorėdami miegoti vieni, jie gali pradėti simuliuoti išgąstį ar baimę, taip bandydami suminkštinti jūsų širdis.
Tinkamai paruoškite vaiko kambarį. Leiskite vaikui išsirinkti patalynę. Dauguma vaikų turi ryškų savininkiškumo jausmą, todėl turėdami SAVO patalynę jie nenorės su ja skirtis. Dienos miego guldykite į vaiko lovytę. Miegokite su vaiku jo kambaryje. Pirmas kelias dienas - jei vaikui to reikia - galite miegoti jo kambaryje. Suraskite miego „partnerį“. Pereinamuoju periodu labai gali pagelbėti Mylimukas: mėgiamas žaisliukas užklotėlis ar maitinimo metu naudojamas marliukas. Nupirkite lovytę žaisliukui. Pažaiskite vaidmenų žaidimą, paskatindama vaiką migdyti žaisliuką žaislinėje lovytėje - tai gali padėti vaikui suprasti, kad kiekvienas turi miegoti savoje lovytėje.
Kai viename kambaryje gyvena du vaikai, reiktų būti labiau atidiems. P. Bilielinė paklausta, į ką reiktų atkreipti dėmesį, jeigu viename kambaryje gyvena du vaikai, pavyzdžiui, berniukas ir mergaitė, ji atsako, kad tėvai turėtų būti ypač atidūs jų skirtingiems poreikiams, ypač vyresniame amžiuje, kai vaikų privatumas ir lytinė tapatybė pradeda formuotis ir aiškėti. Svarbu siekti užtikrinti, kad vaikai turėtų privatumo persirengti, laikyti savo higienos ir, žinoma, kur jie gali pasikviesti draugų. Svarbu suteikti jiems asmeninės erdvės, pavyzdžiui, turėtų atskirus staliukus, spintas arba užuolaidas, kurios suteiks asmeniškumo ir atskirs erdves. Jeigu namuose nėra atskiro vonios kambario, svarbu sukurti aiškias taisykles ir laikytis higienos praktikos, kad nei berniukas, nei mergaitė nejaustų nepatogumo. Pischologė sako, jog tai, kad kambaryje yra skirtingos lyties vaikai, nereiškia, kad jie turi miegoti atskiruose kambariuose, tačiau tėvai turėtų stebėti, kada vaikai pradeda jaustis nepatogiai dėl bendro kambario. Jei vaikas pradeda rodyti norą miegoti atskirai, tai yra signalas, kad atėjo laikas pergalvoti kambario erdves, įrengimą. Kambarys iš esmės turėtų būti įrengtas taip, kad vaikai turėtų tiek bendras, tiek atskiras erdves ir turėtų aiškias taisykles, be kiek įmanoma būtų labiau užtikrinimas kiekvieno privatumas. „Kai kambaryje gyvena du berniukai, situacija gali būti paprastesnė, tačiau vis tiek reikėtų atsižvelgti į individualius jų poreikius ir vystymąsi. Tai ypač aktualu, kai vaikai yra skirtingo amžiaus ir turi skirtingus interesus. Dviem berniukams gali būti lengviau bendrauti ir dalintis daiktais, tačiau kartu jie gali patirti daugiau konkurencijos. Tokiu atveju tėvai gali paskatinti juos dirbti komandoje arba turėti savo asmeninius daiktus, kad nesusidarytų nesutarimai dėl bendro naudojimo. Tais pačiais principais gali vadovautis ir tėvai, auginantys dvi mergaites viename kambaryje. Tačiau, kaip ir su berniukais, yra tam tikrų aspektų, kurie gali reikalauti atskiro dėmesio. Vyresnės mergaitės gali jausti nepatogų dėl to, kad nėra aiškiai atskirtos nuo sesers ypač, kai kambaryje lankosi draugai. Tėvams reikia įsiklausyti į vaiko poreikius ir pastebėti, kada kyla noras turėti daugiau erdvės ir privatumo“, - pataria P. Bielinytė.
Nors saldžiai ir ramiai miegantis vaikas - visų tėvelių svajonė, realybėje daugelis susiduria su diena iš dienos kankinančia bemiegių naktų problema. Prasto vaikučių miego priežasčių gali būti daug, tačiau svarbu prisiminti, kad kiekvienai iš jų yra ir sprendimas.
Kai kurie tėvai persikelia vaikus atgal į savo lovą per pereinamąjį laikotarpį tarp miegojimo su vaikais ir savarankiško miego atskirame kambaryje. Ir tai nėra nieko blogo, jei tai daroma tam ir tada, kai vaikas pradeda mokytis miegoti savarankiškai, tačiau dar nėra pasiruošęs miegoti visą naktį savo kambaryje. Tai leidžia vaikui palaipsniui priprasti miegoti savarankiškai, tačiau vis tiek turėti saugumo jausmą per tėvų buvimą šalia.
Vaikai prašo neiti į jų kambarius ne šiaip sau. Psichologė sako, kad vaikai, ypač mažesni, gali jaustis saugesni, jei jų kambarys yra šalia tėvų miegamojo, tačiau kai vaikai auga ir pradeda rodyti nepriklausomybės požymius, atstumas tarp kambarių gali didėti. Jei vaikas yra vyresnis, svarbu užtikrinti, kad jis turėtų privatumo jausmą. Šiuo atžvilgiu kambario durys gali būti uždaromos, o jei vaikas nenori, kad kas nors įeitų, tėvai turėtų gerbti jo erdvę, nors, žinoma, neignoruodami savo atsakomybės dėl vaiko saugumo. Galima pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kad asmeninė erdvė yra svarbi, tačiau vis tiek jie visada bus šalia, jei reikės pagalbos. „Paauglystėje vaikai pradeda intensyviau formuoti savo tapatybę ir dažnai nori daugiau nepriklausomybės, todėl nenori, kad tėvai jiems įeitų į kambarį ar apkabintų. Tai natūralus vystymosi etapas.Tuomet tėvai gali pasikalbėti su paaugliu apie tai, kodėl jam reikia privatumo, ir paaiškinti, kad jie visada yra pasiruošę padėti, jei reikės. Be to, tėvai gali stengtis užmegzti ryšį per kitus būdus, pavyzdžiui, sukurti situacinius šeimos ritualus, kada jie reguliariai bendrauja (pusryčiai kartu, vakariniai pokalbiai ar panašiai). Svarbu, kad paauglys nesijaustų nuolat „stebimas“, nes jei taip jausis ar bus kišamasi į jo erdvę, kils pasipriešinimas. Suteikite tą nepriklausomybės jausmą, tačiau kartu kurkite žinojimą, kad tėvai visada bus šalia. Ir čia jokiais būdais neturiu galvoje, kad paauglys turi augti be ribų ir taisyklių. Tėvai turi turėti aiškias ribas, kad jų buvimas būtų aiškus ir tėviškas, tačiau ne įsiveržiantis. Kartais gali būti naudinga nustatyti, kad tam tikru paros metu, pavyzdžiui, vakare, paaugliui reikia privatumo, bet vis tiek palaikyti ryšį per bendrus pokalbius arba veiklas“, - pataria psichologė.
