Amžinas klausimas - kokie tėvai savo vaikams turėtume būti - griežti, ar atlaidūs? Nors vienareikšmiško atsakymo nėra, norintiems užauginti aukšto emocinio intelekto vaiką, psichologai rekomenduoja rinktis griežtesnių tėvų vaidmenį. Būti griežtiems, reiškia gebėti kurti ir nuosekliai laikytis aiškių drausmės ir disciplinos principų. Tai ne tik įneša aiškumo į šeimos santykius, bet ir padeda užtikrinti emocinį vaiko saugumą. Tėvų nustatytos ribos ir konkrečios taisyklės vaikui reikalingos, tiesiog būtinos.
Kodėl ribos svarbios?
Apie antrus gyvenimo metus vaikas patiria vidinį konfliktą: išmokęs vaikščioti, jis jaučiasi savarankiškesnis ir nori būti nepriklausomas nuo tėvų. Tačiau jis vis dar yra priklausomas, nes negali pats patenkinti visų savo poreikių. Dėl to vaikas gali pradėti „blogai“ elgtis. Todėl svarbu jau šiame amžiuje nustatyti, kas yra gerai, o kas - ne. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko gebėjimas kontroliuoti save tiesiogiai priklauso nuo jo santykių su tėvais. Jei tėvai neparodo vaikui jo ribų, problemos ateityje tik gilės. Tėvai turi nubrėžti šias ribas, nes vėliau, patekę į visuomenę, tokie vaikai gali susidurti su bendravimo sunkumais. Panašios problemos kyla ir vaikams, kuriems namuose viskas buvo leidžiama. Susidūrę su realybe už namų ribų (pvz., darželyje), jie gali pradėti elgtis netinkamai.
Teisingai nustatytos ribos padeda vaikui pereiti į aukštesnį elgesio kontroliavimo etapą - vidinę drausmę. Vos išaugus iš kūdikystės, vaikui nustatomos ribos: jis mokosi elgesio normų stebimas ir kontroliuojamas tėvų, auklėtojų. Vėliau sudaromas tam tikras atstumas - vaikai stebimi iš toliau.
Šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau girdime apie „ribas“ auklėjime. Tačiau kas iš tikrųjų yra auklėjimo ribos? Ar tai auksinis narvas, ar aiški šeimos hierarchija, kurios negalima pažeisti? Specialistai teigia, kad auklėjimo ribos - tai vaikų drausminimas, elgesio normos ir taisyklės, nustatančios, kas yra leistina, o kas - ne. Teisingai nustatytos ribos palengvina tėvų gyvenimą ir padeda vaikams augti atsakingais piliečiais.
Pagrindiniai drausmės principai
Drausmės nėra kaip laikytis, jei ji ir lieka tik abstrakčia sąvoka. Tad būtina nustatyti aiškias taisykles, įvardinti ribas ir tvirtai bei nuosekliai jų laikytis nedarant niekam išimčių, net ir tėvams. Taisyles būtina „pasitvirtinti” ir aptarti iš anksto, o ne po to, kai vaikas nederamai pasielgė. Taisyklės iškomunikuojamos aiškiai ir vaikams suprantama kalba, pabrėžiant, ko iš jų tikimasi ir koks elgesys yra nepageidaujamas.
Į vaikų nusižengimus (ypač aptartus taisyklėse) negalima žiūrėti pro pirštus, nes tai signalas, kad taisyklės nieko vertos, jų galima nepaisyti. Kai tik pastebite nederamą vaiko elgesį, perspėkite jį, priminkite taisykles, užbėkite problemoms ir konfliktams už akių, bet darykite tai neįžeidinėdami.
Lygiai taip pat pastebėkite ir pagirkite gerą elgesį, pasidžiaukite mandagiu ar kilniu vaiko poelgiu. Kai akcentuosite tai, kas gera, o ne gąsdinsite bausmėmis, skatinsite ir toliau kuo dažniau elgtis gerai. Na, o nusižengus taisyklei, reikėtų skirti tinkamą, logišką bausmę arba drausminimo priemonę, pavyzdžiui, privilegijos atėmimą, pasekmės metodą.
Tėvų atsakomybių sąraše turėtų būti pareiga mokyti savo vaiką taikiai spręsti konfliktus, elgtis saugiai savo ir aplinkinių atžvilgiu, atskirti priimtiną elgesį nuo netinkamo. Tad tam tikri draudimai privalomi, pavyzdžiui, trenkti kitam žmogui, net ir labai supykus, o tas draudimas turi būti galutinis ir nediskutuojamas, negalima drausti tik iš dalies, pavyzdžiui, „gali trenkti, tik nestipriai“, nes vaikams sunku suprasti, kur baigiasi tokio neaiškaus draudimo ribos.
Draudimas taip pat turi būti apgalvotas ir logiškai pagrįstas, jo neturėtų lemti „man nepatinka” argumentas. Dėl to, koks elgesys patinka, džiugina ir koks ne, galima su vaikais diskutuoti, tartis, išklausyti jų nuomonę, derėtis - tai lavina vaiko gebėjimą reikšti savo ir priimti kito nuomonę, siekti užsibrėžto tikslo, tačiau diskusijos privalo turėti aiškias ribas ir nevirsti tuščiais ginčais.
Suteikdami savo vaikams neribotą laisvę elgtis kaip nori, jūs atimate iš jų galimybę ruoštis gyvenimui, kuriame neišvengiamai teks susidurti su daugybe taisyklių ir ribojimų.
Bausmių iššūkiai ir alternatyvos
Tik neskubėkite! Prieš reaguodami į situaciją nusiraminkite, jei emocijos ims viršų, galite pasielgti neadekvačiai. Geriau jau vaikui pasakyti, kad jums reikia laiko ramiai apsvarstyti jo poelgį ir nuspręsti, kaip toliau elgtis, nei priimti „karštą” sprendimą ir vėliau dėl jo gailėtis. Protingiausias pasirinkimas - ne rėkti, o išlikti ramiems ir kontroliuoti padėtį sumaniais veiksmais. Pavyzdžiui, jeigu vaikas tyčia mėto žaislus ant grindų, natūralus padarinys galėtų būti juos surinkti ir padėti į vaikui nepasiekiamą vietą, taip leidžiant suprasti, kad mėtant žaislus - nebegali su jais žaisti.
Privilegijų apribojimas ar atėmimas - dar vienas būdas, padedantis sunkiose situacijose. Vaikams iki 6 metų privilegijų atėmimas yra veiksmingas tik tuomet, kai atliekamas nedelsiant, kitu atveju vaikai nepajaus ryšio tarp savo veiksmų ir pasekmių. Vyresniems jau galima malonumo atėmimą nukelti į netolimą ateitį, pavyzdžiui, neleidus savaitgalį eiti į kino teatrą. Tik prieš žarstydamiesi draudimais ir apribojimais būkite tikri, ar tikrai galėsite tai ištesėti. Kai vaikams aiškinate, su kokiomis pasekmėmis jie susidurs, turi būti aišku, kad jūs nejuokaujate ir esate rimtai nusiteikę, kad jūsų žodis turi galią. Taip pat svarbu, kad bausmė, kai uždraudžiamas vienas ar kitas malonumas, nebūtų jūsų kerštas, bausti reikia išlaikant empatiją ir supratingumą, tik tai padės vaikui suprasti, kur jis klydo ir daugiau taip nesielgti.
Nusiraminimo, atskyrimo arba „apmąstymo” strategija taip pat galėtų būti adekvati bausmė už netinkamą vaiko elgesį. Jei jis specialiai erzina aplinkinius, trukdo, atsikalbinėja ir kitaip kelia erzelį, vaikui galima griežtai liepti eiti į savo kambarį ir grįžti tada, kai gebės susivaldyti ir tinkamai elgtis. Taip parodoma, kad jei negali valdyti savo elgesio, turi pasišalinti iš bendros šeimos veiklos. Bausmė, t.y. atsitraukimo laikas, neturėtų būti per didelis, pranokstantis vaiko gebėjimą ištverti. Per didelė bausmė neturi teigiamo poveikio, nes verčia išgyventi neteisybės jausmą, sukelia norą kerštauti.
Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti. Pavyzdžiui, trumpesnis laikas prie kompiuterio arba minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi.
Tėvai turėtų skirti sau laiko nusiraminti prieš reaguodami į tam tikrą situaciją. Pajutus, kad emocijos ima viršų, pasakykite vaikui: „Oho, blogas sprendimas. Man reikia šiek tiek laiko, kad galėčiau nuspręsti, ką dabar daryti“. Kai jausmai nurims, visų pirma parodykite vaikui šiek tiek empatijos, o paskui paaiškinkite su kokiomis pasekmėmis jis susidurs.
Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus ir jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia.
Geras elgesys, tinkamas poelgis ir mandagumas taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Paskatinimai už gerus darbus skatina vaiką dažniau gerai elgtis. Tai nereiškia, kad reikia duoti saldainių kiekvieną kartą, kai vaikas, tarkime, pakelia šiukšlę.
Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai. Tik tinkama ir logiška bausmė gali būti pamokanti. Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai taip pat yra netoleruotinos auklėjimo priemonės, nes jie vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus.
Fizinė bausmė - ne efektyvi
„Daugiau niekas neveikia“, „jie patys to prisiprašė“, „mane taip pat mušė ir nieko nenutiko…“ - tokie tėvų pasiteisinimai dar vis girdisi, kai kalba pasisuka apie fizines bausmes. Tačiau netgi tokias bausmes vis dar taikantys negali patvirtinti, kad mušimas ko nors išmoko. Deja, tai bausmė, sukelianti dar didesnį poreikį bausti, nes smurtas (tiek fizinis, tiek psichologinis) didina vaikų agresiją ir pyktį, o atsakomybė neugdoma. Prisiminimas apie bausmę neveikia kaip perspėjimas apie netinkamą elgesį, bet augina išorinio autoriteto ir bausmės baimę. Elgesį formuoti turi ne iš išorės kylanti baimė sulaukti bausmės, o vidinis jausmas. Tad vienareikšmiškai galima apibendrinti - „beržinė košė” - netoleruotina ir neleistina, kaip ir psichologinis smurtas, įžeidinėjimai, menkinimas. Vaikai, patyrę smurtą, net ir užaugę yra linkę į savidestrukciją, nusikalstamą veiklą, jaučiasi prislėgti, laiko daugiau pykčio savyje, dažniau naudoja smurtą, drausmindami savo vaikus ar šeimos narius, nes jiems atrodo normalu sukelti skausmą, norint priversti paklusti.
Fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo.
Asmeninis pavyzdys - svarbiausia
Ir vis dėlto, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad jei reikėtų išrinkti svarbiausią ir paveikiausią priemonę, padedančią vaikams laikytis drausmės principų, ja be konkurencijos būtų nuolat matomas geras tėvų pavyzdys. Asmeninis pavyzdys yra veiksmingesnis nei tūkstančiai žodžių, pamokslavimų ir moralizavimų. Vaikai stebi tėvus, kopijuoja juos ir ima iš jų pavyzdį. Norite, kad vaikai tesėtų pažadus, tesėkite ir savuosius, norite, kad vaikai pykčio ir nepasitenkinimo nereikštų šaukdami ir mušdamiesi, nešaukite ir nebauskite fizinėmis bausmėmis ir jūs.
Rodykite tinkamą pavyzdį: Kuomet patys tėvai nepaklūsta elgesio standartams ir taisyklėms, neverta tikėtis, kad ir vaikas elgsis kitaip. Vaikas visada seks pavyzdžiu, ne žodžiais.
Kuomet patys tėvai nepaklūsta elgesio standartams ir taisyklėms, neverta tikėtis, kad ir vaikas elgsis kitaip. Vaikas visada seks pavyzdžiu, ne žodžiais.
Savarankiškumo ugdymas
Pagrindinis vaiko auginimo tikslas turėtų būti išleisti savarankišką žmogų į platųjį pasaulį. Todėl visos tėvų auklėjimo strategijos pirmiausia turėtų būti nukreiptos į savarankiškumo ugdymą. Štai keli principai, kaip užauginti savarankišką žmogų: Nedarykite už vaiką nieko, ką jis gali padaryti pats. Pritaikykite aplinką ir daiktus vaikui. Su vaiku iš anksto aptarti, ką jis geba ir turi padaryti. Būkite kantrūs, nepasiduokite manipuliacijoms. Pasitikėkite vaiku.
Tėvų atlaidumą tokiu atveju vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia.
Emocinio intelekto ugdymas
Vaikai šį pasaulį pažįsta per žaidimus. Žaidimai jų pasaulyje - tai geriausiai suprantama tarpusavio bendravimo kalba. Tai - it gyvenimo mokykla, per kurią susipažįstama su skirtingomis situacijomis, objektais, jų keliamais pojūčiais ir jausmais. Žaisdami vaikai lavina ryšį su savimi, kitais ir supančia aplinka. Emocijas svarbu ne tik atpažinti, bet ir tinkamai išgyventi bei paleisti. Kartais tai padaryti sunku net suaugusiesiems. Iš tiesų gniaužiamos emocijos žaloja sveikatą. Todėl labai svarbu jas išmokti laiku paleisti. Pirmiausia reikia išmokti išgirsti ir suprasti jausmus. Tik tada mokytis tinkamai reikšti.
Drausmė ir nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Vaikų auklėjimas ir ugdymas yra sudėtingas ir ilgas procesas, trunkantis iki tol, kol baigiasi vaikystė. Vaikų psichiatrų nuomone, disciplina nuo mažens padeda ugdyti žmogų gyvenimui civilizuotame pasaulyje. Tačiau vaikai kartais išbando tėvų ribas.
Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas yra sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę.
Taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant, ko iš jo tikimasi ir koks elgesys nepageidaujamas.
Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas būtų mandagus, draugiškas ir gerai išauklėtas. Tačiau kaip pasiekti, kad vaikas elgtųsi gražiai ne tik viešumoje, bet ir namuose? Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius gražaus elgesio aspektus, pradedant nuo meilės ir baigiant praktiniais patarimais, kaip modeliuoti tinkamą elgesį ir skatinti gerus įpročius.
Vaikams, kaip ir suaugusiems, svarbu jaustis mylimiems ir priimtiems. Didžiausias vaiko poreikis yra meilė, kurią gali suteikti mylintys tėvai. Deja, daugelis tėvų per daug dėmesio skiria vaiko drausminimui ir tinkamo elgesio visuomenėje įtvirtinimui, o meilės, kuri galėtų vaiką paguosti, sustiprinti ir paskatinti gražiau elgtis, rodo per mažai.
Niekas nesiginčija - disciplina svarbi. Ji reikalinga ir net būtina kaip vienas iš nepakeičiamų vaiko elgesio reguliavimo būdų. Tačiau drausminant savo vaiką reikia nepamiršti parodyti ir savo meilę jiems kuo švelnesniais bei priimtinais būdais.
Žvilgsnis į akis. Tai efektyviausia priemonė perteikti savo vaikui meilę. Jūs geranoriškai žiūrite vaikui į akis, o vaikas žiūri į jus. Atrodo, viskas paprasta, bet iš tikrųjų tai retai naudojamas bendravimo būdas. Dažniausiai griebiamės jo, kai norime sudrausminti savo vaiką.
Fizinis kontaktas. Ankstyvajame amžiuje naudojamas fizinis kontaktas skiriasi nuo fizinio kontakto paauglystės periodu. Kai vaikas paauga, jam reikia mažiau tokių fizinių glamonių, kaip apkabinimai ir bučiniai, bet pats fizinio kontakto poreikis nemažėja. Jis ir toliau išlieka svarbus tiek mergaitėms, tiek berniukams. Paaugus jiems reikšmingas tampa „paaugliško tipo“ fizinis kontaktas: linksma kova, pasibaksnojimai, patapšnojimas per petį, „duok penkis“, pliaukštelėjimas delnais, plaukų pataršymas, apkabinimas per pečius ir kiti padrąsinantys, palaikantys veiksmai.
Laikas su vaiku. Mes privalome perduoti meilę savo vaikams prieš imdamiesi kitų pareigų: prieš juos mokydami, vadovaudami jiems, prieš duodami jiems sektiną pavyzdį arba bausdami. Tai kartu su vaiku leidžiamas laikas, tai buvimas su savo vaiku „čia ir dabar“ dviese be pašalinių trukdžių. Laikas - pats vertingiausias mūsų turtas.
Norime, kad mūsų vaikai būtų draugiški, mandagūs ir malonūs, mokėtų dailiai elgtis svečiuose ir neverstų raudonuoti pietaujant restorane. Praktiniai patarimai, kaip mokyti vaikus mandagumo: Skatinkite tyrinėti pasaulį. Savaime suprantama, kad mažylius būtina skatinti ieškoti, mokytis, išbandyti, susipažinti su savo aplinka ir plačiu pasauliu. Nereikėtų lįsti prie kitų žmonių staliuko, tačiau su jais pasisveikinti, linktelėti ar pamojuoti tikrai galima. Einant šaligatviu reikia nepamiršti pasitraukti į šoną, kad pavyktų prasilenkti su priešais einančiu žmogumi.
Gerbkite vyresnius. Šiuolaikinis auklėjimo modelis koncentruojasi į vaiką, kaip asmenybę ir savarankišką žmogų, moko jį pastovėti už save, drąsiai reikšti mintis, žinoti ir ginti savo teises. Priminkite vaikui, kad būtina atsistoti į kambarį atėjus seneliams, svarbu pro duris praleisti auklėtoją ir mokytoją, gavus skanėstų pirmiausiai pasiūlyti vyresniems.
Būkite dėmesingi kitiems. Vaikai turi suprasti, kad dėmesys ir draugiškas bendravimas būtinas ne tik jiems, bet ir kitiems žmonėms. Net ir pačių mažiausių galima paprašyti padėti šeimos nariams, draugams ar mokytojams.
Kontroliuokite emocijas. Įsiaudrinę ir daug įspūdžių turintys vaikai yra linkę šūkauti, pertraukinėti, tujinti suaugusiuosius, o supykę jie gali imti kelti balsą, perdėtai piktintis. Mokykite vaikus tinkamai reikšti emocijas.
Gerbkite aptarnaujantį personalą. Sakoma, kad žmogaus elgesys su aptarnaujančiuoju personalu geriausiai parodo jo tikrąjį veidą - iš tiesų mandagūs ir draugiški žmonės su padavėjais, valytojais, vairuotojais ir pan. Mokykite vaikus gerbti visus žmones, nepriklausomai nuo jų profesijos.
Laikykitės etiketo svečiuose. Namuose vaikučiai dažniausiai gali truputį savivaliauti - kraustyti žaisliukus, išberti kaladėles, nubėgus į virtuvę pasiimti obuolį iš vaisių indo ar savarankiškai apsilankyti tualete. Paaiškinkite vaikui, kad atėjus į svečius reikia nusirengti, paklausti šeimininko, kur galima pasidėti viršutinius drabužius ir batukus, palaukti, kol būsite pasodinti ir t.t. Leiskite vaikui pasitreniruoti - sutarkite su bičiuliais, kad apsilankysite su vaiku ir jį apmokysite.
Prašykite leidimo. Savarankiškumo ugdymas ir mokymas pačiam priimti sprendimus yra labai svarbus nuo pat mažumės, tačiau pagarbos suaugusiems įskiepijimas - tiesiog būtinas. Mažyliui paprašius leidimo nepamirškite jo pagirti, patikinkite, kad jis pasielgė teisingai, kad nepamirštų ir kitą kartą vėl atsiklausti tėvelių ar kitų suaugusiųjų. Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad pagarba turi būti abipusė, tad, norėdami pasiskolinti vaiko žaislą ar pieštukus taip pat paprašykite jo leidimo.
Netyčiokite. Patyčių kultūra mūsų visuomenėje yra labai stipriai įsišaknijusi, o šaipytis bei žeminti kitus pradeda jau patys mažiausieji. Deja, tačiau šį labai bjaurų ir aplinkinius skaudinantį įprotį vaikai perima iš mūsų. Pasistenkite atsikratyti šio bjauraus įpročio ir neperduokite jo savo vaikams! Mokykite vaikus įžvelgti gražius dalykus, pasakyti komplimentą, pagirti. Parodykite vaikučiui, kad teta įsisegė dailią sagę, o tėtis švariai nusiskuto, priminkite jam, kad gražu pagirti aplinkinius.
Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius. Todėl svarbu, kad tėvai patys elgtųsi taip, kaip nori, kad elgtųsi jų vaikai. Modeliavimas. Jei užtrenkiate duris koja, nelogiška bei neefektyvu iš jūsų pusės prašyti vaiko tai daryti tyliai ir rankomis.
Suaugusiojo dėmesys ir dėmesingumas vaikui yra lyg augalui šiluma ir vanduo. Dykumoje, kur šilumos pakanka, bet vandens mažai, augalai yra storaodžiai, spyguoti, jų mažai. O ten, kur gausu ne tik šilumos, bet ir vandens - žydi rojaus sodai. Mes vaikui esame ir šiluma, ir vanduo, kurių jis intuityviai siekia. Jei vaikas gauna dėmesio tuomet, kai elgiasi „negražiai“, tokio elgesio paprastai daugėja. Ir juo labiau daugėja, jei dėmesio gauna tik tuomet, kai elgiasi netinkamai. Norime, kad vaiko elgesys būtų vis dailesnis ir dailesnis, o jo gerųjų savybių įvairovė ir būklė primintų rojaus sodą? Skatinkime gerus dalykus. Vaikai greitai pajunta, ką tėvai laisto pagyrimais, už ką duoda daugiau dėmesio. Vikrumą, mandagumą, susidomėjimą raidėmis ar skaičiavimu, paslaugumą, žingeidumą ir/ar kitką, ką norime stiprinti.
Drausmės lentelės yra viena iš efektyvių priemonių, padedančių vaikams suprasti ir įsisavinti norimą elgesį.
Drausmės lentelės: efektyvus auklėjimo būdas. Dauguma tėvų susiduria su tam tikromis savo atžalų drausmės problemomis. Tada iškyla klausimas, kokį auklėjimo būdą pasirinkti, kad poveikis būtų ilgalaikis. Vienas iš būdų - drausmės lentelės, kurias galima vadinti įvairiai. Kantriai taikant šį metodą, galima išspręsti nemažai įvairių problemų.
Vaikams reikia aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš jų tikimasi. Aiški komunikacija: Vaikams reikia aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš jų tikimasi. Nuoseklumas: Būtina laikytis nustatytų taisyklių ir susitarimų. Suaugusiųjų žodžiai bei šeimos susitarimai įgija svorio tada, kai jie kaskart įgyvendinami. Jei vieną vakarą leidžiame mažiesiems padūkti ilgiau po sutarto laiko, negalime tikėtis, jog kitą vakarą jie pavyzdingai gulsis į lovą vos tik paprašius.
Pasirinkimo galimybė: Suteikti vaikams pasirinkimą, kad jie jaustųsi savarankiški. Tarkime, norime, kad mažasis eitų miegoti, o šis prieštarauja, nori dar pažaisti. Užuot įtikinėję ir pasakoję apie miego naudą organizmui, galime ištarti: „Metas eiti miegoti. Gali pasirinkti, kurį žaisliuką šiandien migdysi drauge - Furbį ar Meškį?”
Pasekmės: Iš anksto įspėti apie netinkamo elgesio pasekmes. Pavyzdžiui, jei vaikas triukšmauja, galime sakyti „Prašau kalbėti ramiu balsu arba turėsiu nutraukti šitą žaidimą”, jei sesės mušasi - „Arba žaiskite draugiškai, arba teks žaisti atskirai”, jei broliai nepasidalina knygos - „Turite dalintis šia knygele, arba padėsiu ją atgal į lentyną”.
Bausmės: Anot šiuolaikinių psichologų, bausmes (ne fizines!) geriausia taikyti tik tada, kai yra akivaizdi grėsmė. Pavyzdžiui, jei vaikas daro fizinę žalą kitam vaikui ar gyvūnui. Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia, rytoj su draugais nesusitiksi. Tik neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas, šiuo atveju - paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas, nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas.
Gerų darbų lentelės. Gerų darbų lentelėse pažymėkite vaiko pareigas, darbus, kuriuos jis turi atlikti ar pageidaujamą jo elgesį ir pasiūlykite jam rinkti pliusus. Lentelės turėtų būti teigiamos. Lentelės dažniausiai yra skirtos koreguoti blogą vaiko elgesį, tačiau to siekiama kuriant teigiamą emociją.
