Lietuvių kalba yra gana sudėtinga ir norintys išmokti laisvai ja bendrauti, turi susidurti su nemažai išbandymų, tokių kaip linksniavimas, kirčiavimas, su žodžiais, turinčiais skirtingą reikšmę, tačiau tariamais taip pačiai (homonimai) ir kitais. Šnekant apie mūsų kalbos subtilybes, verta paminėti antonimus.
Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių priešingas ir vardas sąjungos. Tai priešingos leksinės reikšmės žodžiai, kurių skirtumą galima suvokti tik matant jų porą, pavyzdžiui: šilta - šalta, pradžia - pabaiga, pradėti - sustoti. Nors jie vienas kitam priešingi, tačiau turi kažkokią bendrą ypatybę, kuri juos ir padaro antonimais. Tai gali būti amžius (jaunas - senas), išvaizdos detalė (kumpanosis - tiesia nosimi), fizinė savybė (traukiantis - atstumiantis) ir panašiai.
Antonimų įvairovė ir formavimo būdai
Antonimas nebūtinai yra vienas žodis, yra atvejų, kada žodžių poros gali tapti jais, tokios kaip: nedidelio aukščio - žemas, smulkaus sudėjimo - stambus ir panašiai. Taip pat yra tokių antonimų, kurie tikrai lengvai atpažįstami - prie žodžio pridedami priešdėliai, tarkim: laimingas - nelaimingas, šališkas - nešališkas, triukšmauti - netriukšmauti, akivaizdžiai, jie iš karto įgauna priešingą reikšmę vienas kitam.
Dar viena antonimų ypatybė - juos gali turėti beveik visų kalbos dalių žodžiai - veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai ir kiti. Taigi, esant tokiai įvairovei, antonimai gali nusakyti priešingą veikimo būdą, laiko periodą, būdo bruožą, atlikimo greitį ir daug kitų teksto dalies elementų.
Kontekstiniai antonimai ir jų svarba
Visgi, ne visi žodžiai gali turėti sau priešingą reikšmę. Pagal teksto prasmę, kartais antonimais galima vadinti ir tokius leksinius variantus kaip berniukas - mergaitė, vanduo - ugnis, tokie vadinami kontekstiniais arba situaciniais. Šiuo atveju visada būtinas pilnas kontekstas, nes antraip jų priešybė nebūtinai įgauna prasmę.
Antonimų vartojimo ir stilistinės funkcijos
Kitas antonimų vartojamo būdas - jungimas, sąjungą parodant jungtuku (ir, bei, nei, ne ir kiti), jie padidina priešybės efektą. Yra atvejų, kai bendrumas kuriamas jungtukais paraleliai (čia, kai, jei ir panašiai). Antonimai, kurie atskiriami jungtukais ar (arba) aiškiai parodo pateikiamų ypatybių skirtumus.
Nagrinėjant antonimus iškyla tokios sąvokos kaip antitezė - priešingų, bet turinčių panašią reikšmė vaizdų sulyginimas, naudojamas paaštrinti suvokimo ir jausmo įspūdį ar paradoksas - nesitikėtas teiginys, kuris iš pradžių atrodo nelogiškas. Naudojant antonimus kuriamas aiškus kontrastas tarp aprašomų dalykų, pateikiamas vaizdingesnis tikrovės paveikslas ir pagyvinama kūrinio stilistika, sukuriama opozicija.
Neteisingom raidėm teisybės neapsakysi. Yra tokia puiki „Virsmų knyga“. Ji gausiai ir mūsų kalbos turtus aprašo. Man tai panašu į norą griauti Žaliojo tilto skulptūras. Tai savo kultūros, savasties naikinimas. Kalbą neigia ir vadinamieji viešieji intelektualai. Viena dėstytoja parodė neva geriausią rašto darbą. Žiūrėkime į mintį, forma nesvarbu. Bet jeigu žmogus nemoka lietuviškų kabučių, tai kyla natūralus klausimas, ar tai yra skaitantis žmogus. Ale tam, kad rašytum, skaityt, musiet nebūtina.
Pavyzdžiai iš praktikos
Įdomu, koks santykis gautųsi palyginus savo per savaitę parašytų eilučių skaičių su perskaitytų eilučių skaičiumi. Sykį patyręs žurnalistas manęs klausė, ar mūsų turinys geresnis pasidarė, kai redakcijoje pradėjo dirbti naujas redaktorius. Jūs man pasakykit, iš šono geriau matyti, sakau jam. Ir taip būna nei šiaip nei taip.
Skambina tėčio pusseserė-teta. Klausia - a į ralį nori? Nu, noriu, sakau, bet vairuoti nemoku. Taip užgimė naujas talantas. Aš. Ką konkrečiai tam ralyje veikiu, negaliu pasakyti. Ralis „Kauno ruduo“. Pasiginčydamos su navigacija atvažiuojame kažkur prie Semeliškių. Maknoju į žvyrkelį. Kur tu eini, rėkia man apsauginis ir tėčio pusseserė. Nu keliu, tai negi per dilgėles eisiu, aiškinu aš. Čia gi trasa, aiškina man. Ar mašinos važiuoja, klausiu aš. Nevažiuoja, pati atsakau ir trasa jau nebe einu, bet sparčiai risnoju. Vargais negalais nubėgusios kokį kilometrą, nors jausmas tai kaip po maratono, bandome padraugauti su prie pakelės sodybos pririštu šuneliu. Sakau, jeigu vairuočiau, tokios didelės parkės nebūtų. O dabar lekia mašinos pro šalį. Kitą dieną vėl pasipykdamos su navigacija ieškom kito greičio ruožo. Važiuojam kažkokiu žvyrkeliu. Pist - iš už kalniuko atlekia bolidas. Ok. Už minutės - dar vienas. Jau greičiau. Dar už minutės iš už kalvelės išnyra lenkų mašina. Lekia lyg lenktyniaudama. Atmintis blunka. Pora metų ir atsakymas bus - į trasą įvažiavom, pamanykite! Šią savaitę ėmiau interviu iš Butvilo. Klausiu - su kokia mašina atvažiavot? Mitsubishi Evolution. Su ta pačia, kur lenktyniaujat, klausiu. Juokiasi.
Pasibaigus oficialiam pokalbiui dažnai pajuntu nejaukią tylos akimirką. Norėdama ją užpildyti, dažniausiai puolu pasakoti apie save. Sakytum, kapituliacija. Taigi tarpsta žurnalistikoje. Kadangi tai yra tinklaraščio įrašas, tai turi turėti prasmę ir vsio takoje. Ai, ir dar. Taigi viskas arba nieko. Karjeros laiptelių čia nėra. Esi žurnalistas arba ne. Gali daugiau uždirbti. Gali būti protingesnis už kitus.
Susitikau su seeeeniai nematytu dėde. Sakau - rašau apie energetiką. Liepia sakyti, kaip balsavau per referendumą. Už. Liepia dėstyti argumentus. Nedrąsiai kažką kliedžiu apie bazinę elektros generaciją, energetinį saugumą, nerealų verslo planą. Negalima buvo iš Lietuvos išvyti „Hitachi“. Mintyse plaukia skaičiai ir grafikai - nagi tikrai nėra kitos išeities. Bet aš tiek užstrigusi detalėse, kad nekvestionuoju pačio pagrindinio teiginio - elektrą reikia gamintis Lietuvoje. Europos integracija, viena rinka, bla bla bla. Ir taip kapstaisi žmogus detalėse nesuvokdamas visumos. Stropiai gaudom Butkevičių už liežuvio - štai ir vėl persigalvojo! Bet ką tai reiškia premjero institucijai, Socialdemokratų partijos istorijai ir įvaizdžiui, Lietuvos politikos kultūrai, šalies demokratijos raidai? O juk žurnalistas turėtų būti tas žmogus, kuris į įvykius pažiūri iš tolėliau, juos apžvelgia, sugretina.
Esu minėjusi, kad dabar informacijos tiek daug, kad sunku ją atsirinkti. O svarbu aiškiai įsivardinti, apie ką kalbame. Dėdė gaudė mane už liežuvio. Vis prašė pasakyti ne savo nuomonę, o kaip aš apibrėžiu vieną ar kitą dalyką. Man karjera yra pirmiausia kasdienis tobulėjimas. Žurnalistikoje įgytos žinios leidžia pradėti dirbti įvairiose srityse.
Blogiausiame (ne)būsimųjų žurnalistų rašinyje suskaičiavau apie 20 klaidų. Tik vienas rašinys buvo vertas geriausio įvertinimo. Su kolega šiemet teko skaityti stojančiųjų į žurnalistiką rašinius apie ekonomiką. Į mano rankas daugiausia kliuvo rašiniai apie akcizą. Ačiū Dievui, visi rašantieji žinojo, kad akcizai augs. Gal koks vienas netgi susivokė, kad akcizai gali išauginti kontrabandą. Vienas iš jų rašė „kontrObanda“. Dar tas pats pilietis pavartojo žodį „paciAntas“. Geriausiai atsimenu vieno rašinio įžangą, kur buvo pasakojama apie keturis mokyklą baigusius draugus. Baigę mokyklą jie nusprendė tik gerti ir rūkyti. Apie Latviją ir euro zoną kandidatai beveik nerašė. Ir gerai. Nes viena dama į temą „Redaktoriaus užduotis: euro traukinys ir Ryga“ atsakė taip: „Redaktoriaus užduotį supratau tiesiogiai - nuvažiuoti į Rygą. Tik sėdau ne į euro traukinį, o į „Ecolines“. Įsėdusi į tą autobusą, mergina nuvyko į Rygą ir aprašė vietinę architektūrą. Dar kažkur būta sakinio: „Neramina tai, kad daug žmonių kenčia nuo nepriklausomybės“. Griežčiausiai vertinau rašinius, kuriuose buvo daug gramatinių klaidų. Apie įprastas teksto dalis - įžangą, dėstymą ir išvadas girdėję buvo tik vienas kitas. Kiti viską parašė vienu įkvėpimu - nė pastraipų nebūta. Tikrai gerą rašinį radau tik vieną. Tik galvoju, ar nereikėjo jai 2 parašyt. Gaila, kad ketverius toks žmogus praleis mokydamasis žurnalistikos. Bet baigiau tik institutą ir su draugais nusprendėme vien tik gerti ir rūkyti. Oh, wait. Mes buvom nemokami. Ir mūsų jau nebėra.
