Antanas Sutkus, gimęs 1939 m. birželio 27 d. Kluoniškių kaime, yra vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos fotomenininkų, prisidėjęs prie lietuviškosios meninės fotografijos mokyklos pagrindų.
Vaikystė ir šeimos istorija
Fotomenininkas gimė Lietuvoje, Kluoniškių kaime ant Nemuno kranto. Tėvas Motiejus dirbo durpių įmonėje Ežerėlyje darbininku. Jis buvo laisvamanis, kairiųjų pažiūrų, todėl pirmaisiais sovietų okupacijos metais naujoji valdžia jį bandė įtraukti į politinės pertvarkos darbus. Tačiau komunistų tėvas niekada nepalaikė ir kai buvo įgaliotas sakyti agitacinę kalbą Spalio revoliucijos metinių proga, savo tėvui išvakarėse prasitarė, kad pasakys tokią kalbą, kad okupantai žagtelės. Taip ir padarė - nusišovė, revolveriu pro burną tiesiai į smegenis. Būdamas metukų likau be tėvo, o 1941 metais okupavus Lietuvą naciams mama Stasė turėjo slapstytis dėl tėvo (juk niekas nesiaiškino, kad jis nebuvo komunistas), o sugrįžus sovietams ji slapstėsi dėl patėvio, kuris buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Tad augau be tėvų, pas senelius Uršulę ir Vincą Urbonavičius Kluoniškių kaime. Seneliai su manimi nekalbėjo apie tėvą, neaiškino, kodėl mama negali gyventi kartu. Su ja retkarčiais pasimatydavome, o tėvo labai trūko, liko skaudulys, kad manęs nemylėjo, jeigu nusišovė. Nors apie politiką jau tuomet šį tą supratau, prisimenu, kai susirinkdavo kaimo vyrai poilsiui su pypkėm ant suolų ir svarstydavo apie tai, ar ateis amerikonai lietuvių gelbėti. Gyvenome labai skurdžiai, o dar susirgau tuberkulioze. Manau, kad užsikrėčiau nuo mokytojo, pas kurį skolindavausi knygas. Skaityti pradėjau ankstyvoje vaikystėje, gal septynerių. Neprisimenu, kaip pramokau, bet skaičiau daug ir lietuvių, ir rusų kalbomis. Tad mano kilmė tiesiogiai susijusi su lietuvišku kaimu, gal todėl gerai pažįstu paprastą žmogų, jis man artimas.
Antanas Sutkus mokėsi Ežerėlio vidurinėje mokykloje. Vėliau, 1958-1964 m., Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo žurnalistiką.
Pirmieji žingsniai fotografijoje
Pradėjau fotografuoti būdamas moksleiviu. Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas. Fotografija apskritai, sako, yra atsitiktinumas. Ir jis pasauly pasitaiko ne daugiau kaip keliems tūkstančiams neatsitiktinių žmonių. Šeimoj niekas nefotografavo, ir aš net nemąsčiau, kas ta fotografija. Kaip kilo mintis paimt fotoaparatą į rankas? Nesakau, kad su fotoaparatu gimiau, bet turėjau jį nuo aštuntos klasės, pats nusipirkau už savo uždirbtus pinigus. Per atostogas uždarbiaudavau kaime: vieną vasarą dirbau traktorių prikabinėtoju (traktorininkų padėjėju), o kitą vasarą durpyne. Nusipirkau radijo imtuvą ir fotoaparatą su visa ryškinimo ir spausdinimo įranga. Koks buvo jaudulys, kai pirmą kartą ant balto lapo pradėjo ryškėti vaizdas! Fotografija man buvo tikras stebuklas: įkiši baltą fotopopierių į ryškalą, matai, ryškėja žmogaus veidas. Pirmose fotografijose buvo durpyno vaizdai ir, žinoma, artimieji, draugai. Tačiau išliko tik pora kadrų. 1958 m. išvažiavau į Vilnių - įstojau į universitetą, o pusbrolis iš mano negatyvų darė „raketas“ ir juos visus „iššaudė“. Man tai buvo pamoka - viską, ką nufotografavai, saugok. Gal todėl dabar susikaupė apie milijoną negatyvų ir fotografijų. Pažįstu ne vieną fotografą, kurie „išvalė“ savo archyvus, tuo tarpu aš pastaraisiais metais tiek naujo pats sau atrandu - keičiasi pasaulėjauta ir fotografijos estetikos samprata. Iš naujai atrastų kadrų, kurių savo laiku dėl įvairių priežasčių neiškėliau, surengiau parodą ir išleidau knygą „Kasdienybės archyvai“, o šios monografijos parengimui skyręs ne vienerius metus atradau daugybę vertingų, tačiau niekada nepublikuotų darbų.
Pradžia fotografijos mene ir stilistika
Fotografijos, kuriose jau ryškėja mano individualus autorinis braižas ir stilistika, yra gana ankstyvos. Nors fotografu net nemaniau būti, svajojau apie žurnalistiką. Mano vaikystės herojus buvo Tadas Blinda. Tuo metu maniau, kad tik žurnalistas gali pasiekti teisybę. Atvažiuoja, parašo, ir teisybė nugali. Aš nuo vaikystės buvau rajoninio laikraščio korespondentas, už mano teisybę ir iš Ežerėlio vidurinės išmetė, tiesa, neužilgo sugrąžino. O Vilniuje reikėjo įrodyti, kad galiu dirbti žurnalistu. Fotoaparatą turėjau, tai ir nešiodavau nuotraukas į visus laikraščius. Technologinius sprendimus, kompozicinius ar stilistinius metodus atrasdavau pats. Tik įstojęs į universitetą (studijavau rusų kalbą, o vėliau žurnalistiką) pradėjau dirbti laikraštyje „Tarybinis studentas“ ir užpildydavau visą numerį - rašydavau straipsnius ir publikuodavau fotografijas. Buvau pastebėtas, pradėjau dirbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“, o nuo 1962 metų perėjau į žurnalą „Tarybinė moteris“. Per tuos darbus ir studijas apleidau. Iš pradžių daug rašiau studentiškiems laikraščiams, nuotraukos būdavo tik iliustracijos. Bet rašyti, kas rūpėjo, buvo uždrausta, tai ir nebeįdomu, o vaizdu daugiau galėjau pasakyti. Profesionali ano meto fotožurnalistika, į kurią įsiliejau, buvo stipriai ideologizuota, fotožurnalistai buvo praėję stalinizmo mokyklą, nesiorientavau į juos, todėl negaliu vadinti jų mokytojais. Mokiausi pats iš savęs. Dirbau intuityviai. Tuo metu buvau vienas, kuris fotografavo netradiciškai, neformaliai. Buvo „atšilimas“, todėl galėjau ypatingai nevaržomas dirbti naujai - nesiekiau įtikti, siekiau išreikšti savo santykį su fotografuojamu objektu. Mano fotografijos centre visada išliko žmogus, jau nuo pirmųjų dienų labai aiškiai suvokiau, kas man svarbu. Tuomet seriją pavadinau „Lietuvos žmonės“, kurią tęsiau visą gyvenimą. Tai ne portretai, ne tipažai, tai daugiau kontekstinės situacijos, kuriose „kalba“ mano herojų žvilgsniai - tai yra mano fotografinės kalbos raktas. Mano fotografijos yra atviros interpretacijai, jų neveikia laikas, nes jau tada jos nebuvo angažuotos istorinei situacijai. Man rūpėjo egzistenciniai dalykai. Beje, ir dabar jie man labiausiai rūpi. Mano pasaulėjautą ir individualų fotografinį žvilgsnį suformavo ne fotografijos menas. Tuo metu, kai pradėjau sekti pasaulio fotografijos procesus, aš jau buvau atradęs save. Sukaupiau didelę asmeninę biblioteką, kurioje žymiausių pasaulio fotografų knygos. Rūpi jų idėjos, jų autorinė raiška. Vertinu Henri Cartier-Bressono, Andre Kerteszo, Robert‘o Doisneau, Roberto Franko, Garry Winogrando, Lee Friedlanderio, Arnoldo Newmano, Annie Leibowitz, Diane Arbus kūrybą. Jų knygas gaudavau iš Vokietijos, Lenkijos, pirkdavau antikvariniuose knygynuose Maskvoje ir Peterburge. Labai anksti įsigijau Edwardo Steicheno „Family of Man“ - turiu savo egzempliorių. Man buvo svarbu, kad fotografija galėjo veikti kaip literatūra. Didelį įspūdį padarė Paulo Strando paroda, kurią mačiau vienoje pirmųjų savo kelionių į užsienį. Tačiau mano pirmieji mokytojai buvo rašytojai: Albertas Camus, Franz Kafka, Jean-Paul Sartre’as, Williamas Faulkneris, Jackas Kerouacas, Gabrielis Garcia Marquezas, Kōbō Abe, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Bulgakovas, įtakojo ir kinematografas: Ingmaras Bergmanas, Michelangelo Antonioni, Luisas Buñuelis.
Fotografijoms būdinga raiškos individualumas, savitas stilius, rūsti būties dramaturgija, psichologizmas.
Darbo būdas ir priemonės
Jau seniai nespausdinu fotografijų pats. Kai dirbau redakcijoje „Tarybinė moteris“ mano laboratorija buvo įrengta nebenaudojamame tualete. Patalpa - metras ant pusantro. Didintuvą statydavau ant unitazo. Spausdindavau daug ir aršiai, darydavau po dešimt, penkiolika vieno kadro dublių, kol kraujas nepasipildavo iš nosies. Prasidėjo alergija - negalėjau ilgai dirbti laboratorijoje. Tačiau mano kūrybai tai nėra svarbiausias dalykas, nes visa esmė sudėta į kadrą, belieka to neprarasti popieriuje. Turiu laborantą, vienintelį Vilniuje, kuriuo pasitikiu. Jis puikiai supranta mano stilistiką ir profesionaliai atspaudžia fotografijas, o aš visą kūrybinį laiką skiriu darbui su archyvu. Nebuvau prisirišęs prie kurio nors vieno fotoaparato, daug jų pakeičiau: Liubitel, Smena, Fed, Zenit, Kijev 6, Pentacon Six, Nikon, Canon, Hasellblad, paskutinis - Mamiar-Z professional. Nedirbau su stovu, nes mano fotografijai būdingas spontaniškumas, ieškojimas išskirtinio momento. Tačiau dirbau tik juostiniais, nemėgstu skaitmeninių, kurie niveliuoja atsakomybę. Dėl galimybės daug fiksuoti prarandi budrumą ir dėmesį. Be to, kai sklaidau skaitmenines fotografijas, atrodo, kad vienas laborantas pasaulyje viską padaro - nelieka individualybės atspaude.
Pripažinimas ir visuomeninė veikla
Pirmas pripažinimas Lietuvoje atėjo su pirmosiomis publikacijomis spaudoje. Nereikėjo ilgai laukti, kol mane supras ir pastebės. Jau 1961 m. buvau populiariausias fotografas Lietuvoje, o 1962 m. dalyvavau visasąjunginėje jaunųjų fotografų parodoje „Mūsų jaunystė“, kurioje mano fotografija „Žiemos geometrija“ buvo pažymėta ir atspausdinta žurnale „Sovetskoje foto“. Svarbiausias sėkmingą kūrybinę karjerą lėmęs įvykis buvo 1969 m. paroda „9 Lietuvos fotografai“ Maskvoje. Tai buvo neeilinis įvykis Sovietų Sąjungos fotografijoje. Naujas meno fotografijos pristatymas kardinaliai pakeitė požiūrį į šią sritį, o lietuvių fotografai buvo ne tik pagaliau tinkamai įvertinti, bet iškopė į pirmųjų gretas. Toks pripažinimas man ir mano kolegoms atvėrė platesnę galimybę rodyti darbus užsienyje, kur taip pat sulaukėme pripažinimo. Esu įtrauktas į prestižines enciklopedijas, apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ir meno nacionaline premija.
Tačiau tai, kad mano darbais domimasi iki šiol, manau, lėmė ne viešas pripažinimas ar oficialus įvertinimas, o mano paties santykis su fotografija. Nemėgstu jokių triukų, jokių paparaciškų sensacijų, gal todėl visos geriausios fotografijos padarytos kaimo ir miesto gatvėse, o pagrindiniai herojai - eiliniai praeiviai. Fotografuojant man visada buvo svarbus vidinis kontaktas. Atrodo, akimirksnio susitikimas, o tiek daug pasakantis. Pasitikėjau savo intuicija, dirbau visiškai spontaniškai. Vertinu fotografiją pagal skverbimąsi į žmogaus sielą - visada stengiausi ištraukti, kas geriausia. Mano pasisekimo receptas labai paprastas - reikia mylėti žmones.
Lietuvių fotografai sėkmingai išnaudojo chruščiovinį atšilimą. Tas dešimtmetis buvo tikro kūrybinio pakilimo metai. Niekas tuščioje vietoje neatsiranda. Jeigu nebūtų tiek talentingų fotografų, tai nebūtų judėjimo, pavadinto lietuvių fotografijos mokykla, ir nebūtų pripažinimo. Tai - Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Liudas Ruikas, Virgilijus Šonta. Viena priežasčių, kodėl 1969 metais buvo įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija, buvo ta, kad fotografijai reikėjo savo namų. Tai buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje fotomeninikus vienijanti organizacija. Leidimas įsteigti neturinčią analogų Maskvoje instituciją buvo didžiulis Lietuvos fotografų laimėjimas. Buvau ir iniciatorius, ir pagrindinis organizatorius, ir pirmininkas. Kaip pavyko? Buvo bendraminčių talentingų fotografų būrys, o padėjo visa meninė intilegentija - tikėjo manimi. Padėjo tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys. Jis tarėsi su Maskva. Sąjungos steigti neleido, nors mes pamažu jos statusą įgavome. Išeidavom į pasaulį per bendras sąjungos fotografų parodas. Tos parodos, leidiniai labai dažnai buvo rengiami Vilniuje. Visos SSSR fotografai veždavo ir siųsdavo savo nuotraukas į Vilnių. Atvažiuodavo leidėjas iš Vakarų ir per keletą dienų sugebėdavome atrinkti kūrinius leidiniui. Jame paprastai būdavo ketvirtadalis lietuvių darbų. Dabar sukauptas didžiausias Lietuvos fotografijos meno archyvas - nuo pat įsteigimo pirkdavome iš autorių fotografijas, surengta daugybė parodų, išleista albumų. Sąjunga turi vieną turtingiausių fotografijos bibliotekų, kurią padeda papildyti JAV gyvenantis lietuvis fotografas Jonas Dovydėnas, kuris kažkada sakė, kad fotomenininkų draugijos sukūrimas ir jos veikla buvo būdingas kapitalizmo variantas. Atsirado ten, kur nieko nebuvo, darė tai, ko dar niekas nedarė, ir rado rinką, kuri dar nebuvo naudota. Šiuo metu didelį dėmesį skiriu jaunimui, ir jau ne vienas talentingas naujos kartos kūrėjas debiutavo sąjungos parodose bei leidžiamuose metraščiuose. Brandžiausius savo gyvenimo metus, nuo trisdešimties, tarnavau fotografijos idėjai, todėl sąjungos ir jos narių likimas man svarbus, rūpi lietuvių fotografijos ateitis.
Asmeninis gyvenimas
Mano pirmoji meilė Ema iš Ežerėlio emigravo į Vokietiją, dar kurį laiką susirašinėjome. Mūsų laiškai būdavo stori, visų kopijas turėjo saugumas. Ilgai manęs į užsienį neišleido, kad pas ją nepasilikčiau. Paskui parašiau paskutinį laišką. Nuo tada neberašau nieko.
Tikėjimas
Esu katalikas. Pakrikštijo dar mažą, tik prisimenu, kad pasakiau: „sūrus vanduo“. Ne visos katalikybės dogmos priimtinos, gal pats nesugebu įsigilinti į Bažnyčios problemas, ne visi konkretūs Katalikų bažnyčios veiksmai Lietuvoje patinka. Bet aš nerandu gražesnės maldos už „Tėve Mūsų“ ir neturiu kito kodekso - tik Dešimt Dievo įsakymų. Aš - tradicijos žmogus. Seneliai buvo mano pagrindiniai gyvenimo mokytojai. Patys tikintys ir mane augino kataliku. Nenoriu atsisakyti jų tikėjimo ar ieškoti pakaitalų. Man pasisekė, kad sutikau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jis buvo tarpininkas tarp Dievo ir manęs. O po monsinjoro mirties savo sielovadą patikėjau Bernardinų bažnyčios rektoriui Juliui Sasnauskui.
Gyvenimas ir kūryba dabar
Aš gimiau, kai fotografijai suėjo šimtas metų. Fotografavau penkiasdešimt metų, o dabar jau nebefotografuoju - pasikeitė socialinė aplinka, nebeliko mano herojaus. Dabar pagrindinį laiką skiriu archyvui. Fotografija mane velniškai išsekina, net per naktį sudirgintos smegenys negali pailsėti. Kartais pabundu apie pusę penkių ryto, paleidžiu plokštelę „My fair lady“, tokią šešiasdešimt penktųjų metų senieną. Perklausau ir pajuntu, kaip mano neuronai jau pradeda atgyti nuo muzikos. Tada įsikniaubiu į kontaktinius atspaudus, skaidres, senas nuotraukas. Vis dažniau apima faustiškas džiaugsmas - verčiu anų laikų fotografijas ir žvelgiu į jas nueinančio žmogaus jausmu.
Talentingai padaryta. Taip netikėtą sumanymą fotomenininko Antano Sutkaus darbus panaudoti ES investicijų Lietuvoje komunikacijai „Ar matai, kaip keičiasi pasaulis?“ vertina pats jų autorius. Viena iš trijų Nacionalinės premijos laureato nuotraukų - garsusis „Maratonas“, tapęs Eltono Johno kolekcijos dalimi, su fotomenininko meile iš studijų laikų. Antroje - grafikas Juozas Galkus, žiūrintis į savo parodos plakatą. Trečioje - vaikai prie balos.
Iki šiol niekur neeksponuotą į balą žiūrinčių vaikų nuotrauką Finansų ministerijos komunikacijos kampaniją sumaniusi Jovita Valeikaitė-La Ferrera su kolega aptiko A. Sutkaus fotoarchyve. „Žmonės labai skirtingai mato prieš kelis dešimtmečius sukurtas nuotraukas ir kaip jos atspindi pokyčius Lietuvoje. Pavyzdžiui, ta trečioji patraukė ir tuos, kurie pastebi progresą, ir skeptikus“, - juokiasi Jovita.
Ką fotomenininkas mano apie šiuos ir anuos laikus, kur mato proveržį, o kas liūdina? Kodėl nepriklausomybės pradžioje apskritai liovėsi fotografuoti ir tik neseniai vėl paėmė fotoaparatą į rankas? Kodėl būtent J. Galkaus portretas jam - gražiausia nuotrauka apie Vilnių, ką iš tiesų baloje bandė įžiūrėti vaikai ir kas fotografuojant „Maratoną“ Lietuvos fotografijos legendą išgelbėjo nuo „tekšt“ - pokalbyje iš A. Sutkaus fotoarchyvo jo namuose, kur darbuojasi fotografės Severina ir Saulė. „Aš moku archyvą suversti, o jos - sutvarkyti ir dabar jau geriau žino, kas kur šituose stalčiuose yra“, - sveikindamasis juokauja A. Sutkus.
Vis atranda dar nepublikuotų šedevrų. Ant darbo stalo ir visur aplink - vien nuotraukų atspaudai, stalčiai su negatyvais, draugų menininkų dovanos, albumai su A. Sutkaus ir kitų Lietuvos fotomenininkų darbais. Žiūrinėjam juos, bet kalba fragmentiška - A. Sutkaus galerijos Zapyškyje atidarymo išvakarėse jam skambina ir skambina žmonės. Saulė kažką žymi ant vokų ir ištraukia parodyti vieno garsiausių fotomenininko darbų „Aklas pionierius“ negatyvą. Įdomu, kad būtent „Aklą pionierių“, kaip vieną įspūdingiausių nuotraukų pasaulyje, jai dar paauglei parodė ir apie A. Sutkų papasakojo ne Lietuvoje gyvenantis žmogus. Nemažai negatyvų dar ritėse, nesudėliotų į atskiras laikmenas, nesužymėtų, nors fotomenininkas atidus datoms, nuotraukų sukūrimo aplinkybėms. Kokio dydžio archyvas? Pasak A. Sutkaus, jeigu kiekvieną „popieriuką“ skaičiuosi, bus arti milijono. Bet ne kiekvienas vaizdas ar negatyvas - nuotrauka, o jų būtų apie kelis šimtus tūkstančių.
Kodėl tik stiprėja susidomėjimas prieš pusę amžiaus sukurtais darbais? Kaip prisimena fotomenininkas, kūrybiškiausi jam buvo 1958-1963 metai. O tai, kad prieš pusę amžiaus sukurti darbai kelia tokį susidomėjimą, rodo didelį gyvenimo fotografijos gyvybingumą. Visame pasaulyje garsi Vokietijos „Steidl“ leidykla rengia jau penktą A. Sutkaus albumą darbiniu pavadinimu „Pravda“. Fotomenininko žodžiais, iš pašaknų teko partiją kelti. O štai tokių vaikų nuotraukų, kaip „Steidl“ išleistame albume „Children“ (liet. „Vaikai“), A. Sutkus sako, nebepadarytų: „Nebegalima. Ir paneles uždrausta fotografuoti nepaklausus, ar pilnametės.“ Kad ir kaip būtų, prie balos fotografuotų vaikų iš veidų neatpažintum, tad nuotrauką buvo galima plačiai naudoti.
Ką baloje matė vaikai? „Šita nuotrauka ir man patinka, - pripažįsta A. Sutkus. - Ir aišku, į ką tie vaikai žiūri: kaip veidrodyje baloje mato savo atspindžius vandenyje. Atsimenu, pamėtėjau: „Ar Amerikos nematot?“ O jie: „Turi matytis?“ - „Taigi taip, nes Amerika - kitoje Žemės rutulio pusėje!“ Kaip prisimena A. Sutkus, tuomet fotografuoti į Alytų vyko iš ligoninės, kurioje jam buvo skirti vaistai ir po jų tarsi dešimčia metų atjaunėjo: „Paskambinęs pasidžiaugiau savo daktarei, o ji liepė bėgti iš ligoninės kuo greičiau, susigalvojus priežastį, kad reikia išvažiuoti į užsienį ar kur nors, ir „jokių tų vaistų, nes dar reikės operuotis“. Kad ir kaip būtų buvę, tuomet jie man suteikė jėgų: ne tik Alytuje fotografavau, bet ir grįždamas stojau, stojau, stojau fotografuoti.“
Dar sekundė, ir būtų buvę tekšt Lietuvos fotografijai. Nuo vaikų pereiname prie garsiojo „Maratono“. Ant fotografo stalo - iš Taivano atkeliavęs ten leistas albumas, kurio viršelyje - tas pats A. Sutkaus kūrinys. Kodėl jis toks garsus? Apie tai, kad „Maratoną“ savo meno kūrinių kolekcijai įsigijo Eltonas Johnas, fotomenininkas net neužsimena. Pasakoja: „Garsus todėl, kad savo universitetinę meilę Ireną rizikuodamas gyvybe fotografavau! Bendrabutyje, kur tuomet studentai gyveno, mane vyrai diržais prisirišę laikė, nes norėjau persisvėrusią tarsi iš gatvės viršaus nufotografuoti, o krano tai nebuvo. Virš gatvės gal kokias 5-6 sekundes iškišę mane bandė išlaikyti. Jie bijojo, ir aš bijojau, tad gal tik keturis kadrus spėjau padaryt ir sušukau: „Traukit atgal!“ Dar sekundė, ir būtų buvę tekšt Lietuvos fotografijai.“
Kur dabar garsiojo „Maratono“ herojė? Pasak A. Sutkaus, su sūnumi gyvena Prancūzijoje, kelis kartus kalbėjosi telefonu. Pasirodo, ne apsivalgyti, ne girtuokliauti, ne rūkyti, ne kas kita, bet palikti meilę - didžiausias griekas. „Aš ją labai mylėjau ir ji mane - labai. Kai klausiau monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, koks mano didžiausias griekas sovietmečiu, sakė: „Kad šitą mylimąją palikai.“ Pasirodo, ne apsivalgyti, ne girtuokliauti, ne rūkyti, ne kas kita, bet palikti meilę - didžiausias griekas.
Prof. J. Galkus - kaip Vilniaus portretas. Grafiko, plakatisto J. Galkaus nuotrauka, kurioje profesorius nufotografuotas žiūrintis į savo plakatų parodos afišą, A. Sutkui - viena jo geriausių apie Vilnių. Nes Vilnius - ne tik stogai, architektūra. Vilnius, visų pirma, yra žmonės. „Su J. Galkumi gerai sutardavome, jis mums darydavo daug plakatų, o šioje nuotraukoje prie Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pats žiūri į savo plakatą. Net data matyti kvietime. Atsimenu, ėjom per miestą, fotografavomės. Kažkas išliko, kažkas pasimetė, kažką Saulė dar suras...“ Vilnius, visų pirma, yra žmonės.
Ar Vilnius labai skiriasi nuo miesto, į kurį 1958 metais A. Sutkus atvažiavo studijuoti, su „nuotykiais“ baigęs Kauno rajono Ežerėlio vidurinę mokyklą? Anot fotomenininko, per pastaruosius 30 metų išorinių pokyčių tikrai buvo ir nemažai jų - į gera. Tik tuos pokyčius daugiau darė verslas, o ne valstybė. Kita vertus, verslas kartais tiek erdvės užima, kad nebelieka vietos žmonėms prasilenkti ar šaligatviu su ratukais pravažiuoti.
Kur mes buvom ir ko tylėjom? Kai kalbame apie miestų atnaujinimą, akcentuojame ir jų pritaikymą judantiems vežimėliais, tėvams su mažais vaikais, vyresnio amžiaus žmonėms. A. Sutkus be pagalbos kol kas negali laisvai judėti mieste: „Turi lydėti žmonės, kad vieni neštų vežimėlį, kiti padėtų eiti. Dar nepakankamai draugiškas Vilnius, kad jame visi galėtų gerai jaustis. Man draugiškos tik mano namo sienos, mano kiemas, mano šunys ir katinai.“
Lietuva niekada taip gerai negyveno, antra vertus, kai kur savo rankomis naikiname tai, kas svarbu: „Kur mes buvom ir ko tylėjom, kai buvo nuspręsta, kad skaičiai lems, kurios mokyklos išliks? Juk ir dėl vieno vaiko kartais gal reikia penkis mokytojus laikyt. Aš Salake esu padaręs gerą dešimtį darbų, kurie apkeliavo pasaulį. Uždarė ten mokyklą, o buvo kultūros centras. Kas važiuos gyventi į Salaką? Ko caras nepribaigė, mes savo rankomis žudom.“
Mano herojus mirė: buvo paniekintas, sutryptas, neteko darbo, prasigėrė, nuskurdo, emigravo. Paklaustas, kokias savo nuotraukas vertina labiausiai, fotomenininkas atsako: „Turbūt geriausios tos, kurias pamačiau, bet nepadariau.“ Viena iš tokių pamatytų ir nepadarytų leidžia bent iš dalies suprasti, kodėl Lietuvos fotografijos legenda nustojo fotografuoti.
„Tai buvo pirmų nepriklausomybės metų akimirkos Dusetų skuduryne. Į jį užėjo švariai apsirengusi jauna mama, vedina dvynukėmis, ir tarp drabužių po eurą ėmė ieškoti dar tinkamų. Ta situacija, tas vaizdas mane sukrėtė. Turbūt mūsų gyvenime kažkas iš tiesų blogai, jei norėdamas nufotografuoti ne asocialaus, o paprasto, padoraus žmogaus kasdienybę suvoki, kad jam tai - pažeminimas. Nustojau fotografuoti, nes mano herojus mirė: buvo paniekintas, sutryptas, neteko darbo, prasigėrė, nuskurdo, emigravo.“ Vis dėlto, kai lankėmės, A. Sutkus fotografavo. Prisikėlė herojus? „Tikriausiai atleidau“, - rupiai nuskambėjo, be kam, už ką ir kodėl.
Susidoroti = ignoruoti: negirdėti, nematyti žmogaus. „Su žmogumi susidoroti nesudėtinga, o šiais laikais pakanka būti abejingam: ignoruoti, negirdėti, nematyti, - sako fotomenininkas. - Ne kiekvienam kaimas atidaro jo vardu pavadintą galeriją, kaip man pasisekė. Medalius iškovojusio sportininko laukia automobilis, premija, renta, o menininkas grįžta - kartais neturi pinigų taksiui namo parvažiuoti. Gerai, jeigu jo darbus užsienyje perka. Tačiau štai mano parodos iš užsienio grįžo - visos dėžės namie sukrautos, praėjimai užgriozdinti, nėra kur darbų dėti. Pasiprašiau Vilniaus mero patalpų, tai pasiūlė drėgname fotografijos galerijos rūsyje laikyti, jei susitarsime „abipusiai naudingu pagrindu“. Beliko priminti merui konkursą, skelbtą Paryžiuje, kuriame buvo pažadėtas milijonas atsakiusiam į klausimą, kas buvo miesto meras Honoré de Balzaco laikais. Rašytoją žinojo visi, o kas tuomet buvo meras - niekas. Milijonas liko neatiduotas.“
Koks jausmas jaukesnis - kai esi nepakankamai įvertintas ar kai pervertintas? Fotomenininko įsitikinimu, pervertintų nebūna: „Dabar juk Lietuvoje daugybė nepatenkintų - nuo abituriento iki prezidento. Tai reiškia, mes per mažai vienas kitam pasakome gerų žodžių. Paimk telefoną, paskambink, pasakyk, kad prisiminei; susitikęs paklausk, kaip sekasi, bet ne formaliai ranką tiesk. O nepakankamai įvertintas - tai normali būklė.
