Kristina Kazlauskaitė - viena ryškiausių Lietuvos teatro ir televizijos aktorių, kurios gyvenimo kelias kupinas ne tik kūrybinių pasiekimų, bet ir asmeninių išgyvenimų, tapusių tvirtybės ir atsparumo simboliu.
Vaikystė ir šeimos įtaka
Kristina Kazlauskaitė gimė 1953 metų vasario 13 dieną Kaune, „Inkaro“ gamyklos kultūros namų direktoriaus Napaleono ir buhalterės Irenos šeimoje. Ji buvo antras vaikas šeimoje, vyresnis brolis buvo ketveriais metais vyresnis. Vaikystės prisiminimai glaudžiai susiję su tėčio darbu kultūros namuose, kur vyko daugybė užsiėmimų - nuo dailės iki šokio. Nors mokslai mergaitei rūpėjo nedaug, aktyvus užklasinis gyvenimas ir kūrybinė aplinka formavo jos asmenybę.
Aktorė prisimena griežtą tėvo auklėjimą, ypač įstrigusią jo elgesio taisyklę: „Tėtis man sakydavo, kad kas meluoja, tas ir vagia, o kas vagia, tai tas gali ir užmušti.“ Ši taisyklė padėjo Kristinai išlikti sąžiningai, nors kartais tai pareikalaudavo drąsos. Kaip ji pati sako: „Užtekdavo tėčiui pažiūrėti į akis ir tą pačią sekundę tiesa išaiškėdavo.“
Net ir sovietmečiu, kai tikėti Dievą reikėjo atsargiai, paauglė Kristina sugebėjo suderinti du, rodos, nesuderinamus dalykus - pionieriaus kaklaraištį ir tikėjimą: „Dieną buvau pionierė, o vakare į bažnyčią vaikščiojau - toks buvo derinys. Sakydavo Dievo nėra ir taškas, bet man jis buvo ir yra.“
Aktorystės kelias: tėvo svajonė ir studijų metai
Kristinos Kazlauskaitės aktorės kelias atrodė nubrėžtas dar prieš jos gimimą. Tėtis, net nebuvęs jos tėvo, tvirtai nusprendė: „Bus vardas Kristina ir bus aktorė. Viskas.“ Ši svajonė tapo realybe, kai, baigusi mokyklą, Kristina įstojo į tuometinę Lietuvos konservatoriją. Tėvo parodymas į konservatorijos pusę, sakant, kad „Va, tau kelias“, buvo lemtingas.
Stojamieji egzaminai į aktorių kursą buvo kupini jaudulio. Aplinkui sukosi meniškas jaunimas, o Kristina, pasipuošusi kaip į pionierių chorą, jautėsi kiek droviai. Tačiau ji buvo pasiryžusi daryti viską, ką lieps, prisimindama tėvo patarimą: „Lieps būti karve, stoji ant keturių ir myki, taškas.“
Sėkmingai išlaikiusi egzaminus, Kristina pradėjo studijuoti režisierės Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamame aktorių kurse. Kartu su ja mokėsi būsimos žvaigždės: Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis, Algirdas Latėnas, Violeta Podolskaitė, Dalia Storyk ir kiti. Nors aktoriaus mokslai gali atrodyti romantiški, realybė buvo kur kas sunkesnė: „Buvo pasiutusiai sunku. Viešpatie, mes iš specialybės paskaitų išeidavome 11 val., kituose kursuose ir po vidurnakčio. Kitą dieną 8 val. ryte jau sėdi paskaitoje arba prie šokio lazdos stovi.“ Šie metai pareikalavo didelių pastangų, o aktorė net buvo išbraukta iš studentų sąrašų, tačiau, dėka dėstytojų ir kursiokų palaikymo, jai pavyko įveikti sunkumus.
Karjera teatre ir posūkis televizijoje
1975 metais, baigusi studijas, Kristina Kazlauskaitė kartu su kurso draugais įsidarbino Jaunimo teatre. Čia prasidėjo jos, kaip profesionalios aktorės, kelias. Per 28 metus scenoje ji sukūrė daugiau nei pusšimtį vaidmenų įvairiuose spektakliuose, pelnydama žiūrovų ir kritikų pripažinimą. Tarp svarbesnių jos vaidmenų - Šacė spektaklyje „Televizijos trukdymai“, Petronėlė „Trijose mylimose“, Silvia Gazel „Harolde ir Modėje“.
Kristina taip pat sukūrė ryškius vaidmenis kino ir televizijos filmuose, tarp jų - „Riešutų duonoje“, „Jo žmonos išpažintyje“, „Žvėris, išeinantis iš jūros“. Tačiau bene svarbiausiu karjeros posūkiu tapo 2002 metais gautas pasiūlymas vaidinti kultinėje televizijos laidoje „Dviračio šou“. Greitai ji tapo neatsiejama laidos dalimi, o jos humoras ir aktoriniai sugebėjimai pelnė plačią simpatiją.
Asmeninio gyvenimo dramos ir stiprybė
Kristinos Kazlauskaitės asmeninis gyvenimas nebuvo lengvas. Ji buvo ištekėjusi du kartus. Po sūnaus gimimo jai teko išgyventi didžiulę dramą - skyrybas su antruoju vyru dėl smurto šeimoje. Aktorė atvirai kalba apie skaudžius išgyvenimus: „Išmokau vieną dalyką - negalima taikstytis. Kad ir kaip besinorėtų išsaugoti šeimą, o vaikui - tėvą.“ Ji prisimena buvusi tokios tragiškos būsenos, kad norėjosi „šokti per langą“, tačiau sustojo ir pagalvojo: „Palauk, o kodėl aš?“
Antrąjį šansą ji davė, iki kol smurtas nepasikartojo. Tuomet, pasak aktorės, ji padėjo „tašką“ ir suprato, kad „smurtas tave pradeda valdyti ir tu jo bijai“. Ši patirtis tapo tvirtybės ir nepriklausomybės simboliu. Nepaisant sunkumų, Kristina sugebėjo atsitiesti ir viena užauginti sūnų, neprarandant vilties ir jėgų.
Vėl Tie Patys #151 apie Suodaičio interviu, videocall'us ir saulėlydžius
Pasitraukimas iš teatro ir naujas gyvenimo etapas
Sulaukusi penkiasdešimtmečio, Kristina Kazlauskaitė priėmė drąsų sprendimą - palikti teatrą. Po ilgų darbo metų scenoje, ji jautėsi pavargusi nuo „begalinės priklausomybės“ - kada juoktis, kada verkti, kada kur stovėti. „Supratau, kad tiesiog daugiau nebegaliu“, - sako ji, jausdamasi „kaip iš vergovės išėjusi“. Nors aplinkiniai prognozavo, kad ji grįš, Kristina tvirtai apsisprendė: „Bet nė dienos tokios minties nebuvo.“
Šiuo metu aktorė mėgaujasi ramesniu gyvenimo etapu, dalijasi patirtimi su studentais ir džiaugiasi galimybe skirti laiką sau. Ji aktyviai dalyvauja televizijos projektuose, tačiau scenos jau nepasigenda. „Jeigu galiu ko nors nedaryti, tikrai nedarysiu. Visą gyvenimą nebuvo klausimo - reikia, ir taškas“, - sako ji, atspindėdama savo principingumą ir gebėjimą gyventi pagal savo taisykles.
tags: #kristina #kazlauskaite #vaikai
