Tradiciniai augalai senųjų sodybų darželiuose buvo sodinami ne bet kaip ir tikrai ne bet kokie. Jie pasakojo apie juos sodinusių žmonių gyvenimo būdą, papročius bei estetikos suvokimą. Jei savo sodyboje norėtumėte atsparaus, patikimo ir vaikystę primenančio gėlių darželio, dabar galite pasisemti įkvėpimo iš patikrintų šaltinių.

Tuo metu, kai mūsų aplinka nuolat keičiasi, atsivežam naujų augalų, todėl ir darželių augalų įvairovė, formos taip pat kinta. Manoma, kad tradiciniai kaimų darželiai atsirado po Valakų reformos XVI amžiaus antroje pusėje, valstiečiams pradėjus savarankiškai ūkininkauti. Kas lėmė augalų pasirinkimą? Tai augalų atsparumas vietinėms klimato sąlygoms, nesudėtinga priežiūra, dekoratyvumas, naudingos vaistinės, maistinės ar dažinės augalo savybės. Lietuvos kaimų gėlių darželiuose vešančios ar auginamos vertingos augalų rūšys (kartais veislės) yra gamtos paveldo dalis.

Lietuvoje darželiais paprastai rūpindavosi mergelės, tai būdavo tartum jų vizitinė kortelė. Pagal darželį būdavo sprendžiama ir apie sodybos šeimininkus. Skirtingose Lietuvos regionuose žolynų įvairovė skyrėsi.

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo Botaninių kolekcijų kuratorė Virginija Aleknienė papasakojo apie tris svarbiausius laikotarpius Lietuvoje: prieškario, tarpukario ir pokario.

Prieškario laikotarpio darželiai (1830-1918 m.)

Prieškario laikotarpio darželiai buvo kuriami su aiškia paskirtimi - jie ne tik teikė grožį, bet ir naudos kasdieniame gyvenime. Paprastieji erškėčiai puikavosi reprezentatyviausioje sodybos vietoje. Dažnai augalai buvo sodinami prie namo sienų, kad apsaugotų nuo vėjo ir suteiktų malonų aromatą. Darželiai būdavo aptverti paprastomis tvorelėmis, pagamintomis iš eglišakių ar lazdyno šakelių.

Aukštoji piliarožė - vienas pagrindinių prieškario darželio akcentų. Žiemė - nereiklus visžalis augalas.

Tarpukario laikotarpio darželiai (1918-1945 m.)

Tarpukario laikotarpiu darželiai tapo spalvingesni, daugėjo vienmečių gėlių. Tarpukario darželis - mažiau praktiškas, dekoratyvesnis. Lysvelės buvo kuriamos įvairesnių formų - kvadratinės, širdelės formos klombos, o tvorelės - vis įmantresnės.

Tradiciniai augalai Lietuvoje - žaliosios rūtos. Tarpukario darželis neįsivaizduojamas be diemedžio. Nasturtės - lengvai prižiūrimos ir ilgai žydi.

Dalė rūtas pataria prižiūrėti kaip levandas, mat šios nenukerpamos irgi sumedėja. Rūtas karpyti ji pataria, kai šios pradeda leisti žiedus. Paklausėme dėl priežiūros niuansų. Dalė į rūtas pataria žiūrėti kaip į levandas. Šios, kaip ir levandos, nekarpant per keletą metų sumedėja. Rūtas karpyti ji pataria, kai šios pradeda leisti žiedus.

Pokario laikotarpio darželiai (1945-1980 m.)

Pokario darželiai žavėjo savo tvarka ir dekoratyvumu. Dekoratyviniai elementai, tokie kaip baltai kalkėmis nudažyti akmenukai ir smėliu pabarstyti takeliai, liudijo apie šeimininkų pastangas palaikyti tvarką ir grožį.

Bijūnai pokario darželiams buvo privalomas elementas. Šiurkštieji saulakiai primena jurginus, bet jų nereikia iškasinėti. Dekoratyvus našlaičių ir flioksų derinys.

Tradiciniai ir invaziniai augalai

Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Stasė Dapkūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Vilija Snieškienė ir Veisiejų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė (ekologė) Irma Maciulevičienė 2017-2019 metais inventorizavo augalus keturiasdešimtyje Lietuvos - Baltarusijos pasienio kaimo sodybų Kalvarijos, Druskininkų, Varėnos rajono ir Lazdijų rajono savivaldybės darželiuose. Sodybos želdinimo tikrumą apibūdina originali gamtinė medžiaga - vietiniai (savaiminiai) ir tradiciniais tapę svetimžemiai augalai. Visose inventorizuotose sodybose vyravo svetimžemių daugiamečių augalų rūšys. Svetimžemiai, kurie pritapo augti mūsų klimato sąlygomis ir buvo pamėgti sodybų šeimininkų, laikomi tradiciniais (senoviniais) darželio augalais.

Mylimiausi senoviniai darželių augalai, tarpstantys daugiau nei pusėje lankytų sodybų (skliaustuose nurodoma sodybų, kuriose buvo aptikti augalai, skaičius) buvo puikusis bijūnas (35), darželinė tulpė ir gvazdikinis serentis (33), poetinis narcizas (31), šluotelinis flioksas (2 nuotr.) ir šiurpinis gvazdikas (29), paprastosios alyvos (27), žalioji rūta (25 - 3 nuotr.), darželinė našlaitė (24), paprastasis buksmedis (23), didžiagraižis jurginas (4 nuotr.) ir tigrinė (raiboji) lelija (22 - 5 nuotr.), tikroji levanda, darželinis jazminas, vaistinis bijūnas ir vaistinė medetka (21).

Tik 1-5 inventorizuotose sodybose aptikti tradiciniai augalai: armėninė žydrė, siauralapis bijūnas, balzaminis skaistenis, kvapioji dedešva, poetinis narcizas ʽPlenus’ (6 nuotr.), rusvosios viendienės pilnavidurė forma kwanso (7 nuotr.), smulkialapis astrūnas, girinė tulpė, peletrūnas, paprastoji dumplūnė, kvapusis pelėžirnis, didysis žioveinis (8 nuotr.), darželinis šlamūnas, kvapioji našlaitė, pankolinė kinmėtė, vaistinė melisa, raudonoji monarda ir vaistinė agurklė (9 nuotr.).

Kai kurie svetimžemiai, tradiciniais laikomi senųjų darželių augalais, sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augimviečių. Tokie „moliūgėliai“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais. Aptikti 7 rūšių invaziniai augalai: varpinė medlieva, gausialapis lubinas, muilinė guboja, bitinė sprigė, rykštenė (aukštoji ir kanadinė), dygliavaisis virkštenis. Juos aprašysime kiek išsamiau.

Varpinė medleva kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje jos populiacija aptikta 1934 metais. Krūmas neišrankus Lietuvos klimatinėms sąlygoms, nereiklus dirvožemiui, gerai besidauginantis sėklomis ir atžalomis. Įvežtas į Lietuvą kaip dekoratyvus, tinkamas gyvatvorėms formuoti ir dar su valgomais vaisiais - tapo invaziniu. Ne mažiau pavojingas savaiminiams Lietuvos augalams yra gausialapis lubinas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kaip nederlingas dirvas praturtinantis azotu ir dekoratyvus augalas. Deja, buvo neįvertintas jo agresyvus paplitimas. Taigi, kuo daugiau jį skinkime ir neleiskime brandinti sėklų, kad neplistų. Pasienio sodybų darželiuose buvo auginamos šio lubino veislės dviejose sodybose kasmet. Muilinė guboja Lietuvoje įvežta, kaip kopas sutvirtinantis augalas, nes pasižymi plačiu šaknynu. Ją vis dar galima sutikti močiučių darželiuose, kaip dekoratyvų, kvepiantį ir tinkamą puokščių dekoravimui augalą. Iš sprigių Lietuvoje savaiminė rūšis yra paprastoji sprigė. Tačiau darželiuose nuo XVII amžiaus pabaigos buvo auginama balzaminė sprigė, o vėliau atkeliavo smulkiažiedė ir bitinė sprigė (11 nuotr.). Bitinė sprigė - ateivė iš Himalajų kalnų. Tai iki 3 metrų aukščio užaugantis vienametis augalas. Jis žydi stambiais baltais, rausvais ar violetiniais žiedais, išbarsto sėklas sprogstant dėžutei. Kad neplistų, reikia neleisti subrandinti sėklų ir kelis kartus nušienauti. Rykštenės yra ypatingai plintantys augalai. Keturios rykštenių rūšys: aukštoji, kanadinė, didžioji ir vėlyvoji, - laikomos invazinėmis. Visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Europos želdynuose želdynuose paplito XIX amžiuje. Kadangi rykštenės išoriškai panašios, nepavyko rasti duomenų nuo kada pradėtos veisti Lietuvoje kaip dekoratyviniai augalai. Iš sodybų darželių jos pradėjo plisti po pievas, dirvonus, pamiškes, pakeles, vandens telkinių pakrantes ir kitas atviras buveines. Dabar visos invazinės rykštenių rūšys yra paplitusios beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o ypač didelius sąžalynus sudaro aplink miestus, gyvenvietes ir apleistuose žemės plotuose. Dar vienas aptiktas invazinis augalas - dygliavaisis virkštenis (12 nuotr.). Tai vienametis laipiojantis, kvapniais žiedais moliūginių šeimos augalas iš Šiaurės Amerikos. Sulaukėjęs virkštenis Lietuvoje aptiktas 1987 metais. Dabar virkšteniai dažnai randami upių ir upelių pakrančių krūmynuose, užliejamose pievose. Pasitaiko dykvietėse, pakelėse, pamiškėse ir net pasėliuose. Visur sudaro tankius sąžalynus ir brūzgynus.

Savaiminiai augalai lankytų pasienio sodybų darželiuose sudarė apie 20 procentų visų aptiktų augalų. Remiantis literatūros šaltiniais, inventorizuotus tradicinius darželių augalus suskirstėme į grupes pagal auginimo pradžią darželiuose.

Senoviniai daržovių augalai

Šiandien turime įvairių daržovių. Jų sąrašą kasmet papildo selekcininkų išvesti nauji, nematyti augalai, įvairios jų veislės ir hibridai. Tačiau ar žinome, kokia buvo pradžia? Augalai senbuviai yra žirniai, pupos, pupelės. Įvairiais laikmečiais jie vertinti labai skirtingai.

Mažojoje Azijoje žirniai auginti akmens ir žalvario amžiuose. Tai liudija prie Alpių esančių sričių poliniuose statiniuose rastos sėklos. Žirniai buvo itin svarbūs senovės graikams ir romėnams. Indijoje, Kinijoje jie laikyti derlingumo ir turtingumo simboliu. Centrinėje Europoje ši grūdinė kultūra paplito VIII-X amžiuje. XVII amžiaus viduryje žirniai augo Anglijoje, Londono priemiesčio daržuose. XVIII amžiuje šias daržoves maistui vartojo Prancūzija ir kitos Europos šalys. XIX amžiuje jos buvo kasdieninis vokiečių kareivių maistas. Lietuvoje maždaug prieš 400 metų sėti dirviniai žirniai (peliuškos). Sėklos rudos, rainos, o žiedai rausvai violetiniai. Vėliau juos pakeitė daržo žirniai. Labiau paplitę yra gliaudomieji.

Pirmusius pupų protėvius skanavo Pietų Amerikos indėnai. Vakarų Europoje jos žmones maitino akmens amžiuje. Biblijoje rašoma, kad Palestinoje pupos augintos I amžiuje prieš mūsų erą, viešpataujant Saliamonui. Senovės Egipte šios daržovės kėlė baimę, šventikams buvo draudžiama jas liesti. Manyta, kad juodos dėmės ant žiedų yra mirties ženklas. Senovės graikams pupos kėlė pagarbą. Augindami, parduodami ar pirkdami dalį jų aukodavo dievams. Viduržemio jūros regione ir Kinijoje pupos augintos prieš 5 000 metų. Viduramžiais Europoje statyti erdvūs sandėliai, kur kauptos didelės atsargos. Mat maistui džiovintos sėklos tinka daugiau nei 15 metų. Lietuvoje pupos pradėtos auginti IX-XIII amžiuje.

Laukinės pupelės iki šiol auga Azijoje, Afrikoje, Amerikoje. Pirmosios žinios apie jas rastos 280 metais prieš mūsų erą parašytuose kinų metraščiuose. Senovės romėnai jas augino 350 metų prieš mūsų erą ir vartojo ne maistui, o kosmetikai (gaminti veido pudrai, skirtai odai gaivinti, strazdanoms blukinti). XVI amžiuje Europoje šios daržovės buvo reikalingos maistui ir vaistams. Į Lietuvos daržus pupelės atkeliavo XVIII amžiaus pabaigoje. Pirmiau atsirado paprastosios gliaudomosios, vėliau šparaginės, vijoklinės, pusiau vijoklinės.

Į senųjų augalų gretas būtina įtraukti česnakus, petražoles, morkas, krienus. Česnakų gydomosios galios minimos dantiraščiu rašytame recepte beveik 3 000 metų prieš mūsų erą. Jie minimi Biblijoje ir Korane. Tėvynė yra Vidurinė Azija. Egiptiečiai augalus laikė šventais. Įrašai Cheopso piramidėje liudija, kad, statydami ją, vergai kasdien gaudavo česnakų. Dėl to netgi kilęs streikas. Romos gladiatoriai šiuose augaluose ieškojo stiprybės, ištvermės. Senovės kinai, germanai jais vaikė piktąsias dvasias, o Balkanų šalių gyventojai įtrindavo durų rankenas, langų rėmus, kad apsisaugotų nuo vampyrų. Graikus, slavus česnakai gelbėjo įkandus nuodingoms gyvatėms, todėl senose knygose jie vadinami gyvatės žole.

Krienus egiptiečiai žinojo 1500 metų prieš Kristų, o senovės graikai vartojo kaip vaistą nuo skausmo. Tuomet jie buvo aukso vertės. Viduramžiais vokiečiai krienus sukultūrino. Tikslaus kelio į mūsų šalį nepavyko išsiaiškinti. Manoma, kad dėl aštrumo šie augalai galėjo būti pradėti auginti XV amžiuje ir įgijo mitologinę prasmę.

Morkas žmonės skanauja 4000 metų. Šveicarijoje, netoli Berno, virš polinių pastatų, rasta suakmenėjusių liekanų. 79 metais išsiveržusio Vezuvijaus lava užpiltuose Pompėjos Herkulanumo ir Stabijos miestuose, senų namų sienų piešiniuose, pavaizduoti ryšeliai morkų. Rašytiniuose šaltiniuose Lietuvoje jos minimos XVI amžiuje.

Panašiu laiku daržuose pradėtos auginti petruškomis, petrosilinėmis žolėmis vadintos petražolės. Jos sėtos vagose kaip morkos, šakniavaisių derlius būdavęs gausesnis. Greta augo iš Pietų Europos ir Viduržemio jūros rytinių pakrančių atkeliavę krapai. Šios prieskoninės žolės žinomos jau 5 000 metų.

Daugiamečių daržovių privalumai

Įsivaizduokite daržą, kuris dovanoja derlių kiekvieną sezoną be kasmetinės sėjos - tai įmanoma su daugiamečiais augalais. Šie puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato, taupo jūsų laiką ir suteikia nuolatinį šviežių gėrybių šaltinį. Štai 18 daugiamečių daržovių, kurios puikiai tinka auginti Lietuvoje - pasodinkite vieną kartą, o derlių imkite daugelį metų. Jos idealiai tinka mūsų klimato sąlygoms, nes kai kurios iš jų auga net laukinėje gamtoje.

Daugiamečių daržovių auginimas - tai protingas sprendimas tiek laiko, tiek pastangų atžvilgiu. Vieną kartą pasodinus, jos ilgai džiugins jus šviežiu ir vertingu derliumi, padės išvengti kasmetinio sėjos rūpesčio ir praturtins jūsų virtuvę unikaliais skoniais.

tags: #ankstiniai #darzo #augalai

• Verksmas valgio metu: priežastys ir sprendimai
• Svarbiausi tyrimai nėštumo pradžioje
• Kaip palengvinti kūdikio kvėpavimą
• Vaiko priežiūros išmokos
• Sausainių receptas kūdikiams