Šiandienos pasaulyje poezija dažnai atsiduria visuomenės veiklos ir domėjimosi paraštėse. Ji kukli, silpna, o dideli dienraščiai retai spausdina eilėraščius, nebent tik tada, kai tai jiems patogu techniniu požiūriu. Be to, ir pačių poetų sąžinė nešvari - jie iš esmės susitaikė su vyraujančiu požiūriu. Tačiau tikra poezija, verta to, kad dėl jos gyventum, negali egzistuoti be susitikimų su dvasiniu pasauliu, su dvasia.
Didieji XX amžiaus poetai, tokie kaip Czesławas Miłoszas, Zbigniewas Herbertas, Wisława Szymborska, Tadeuszas Różewiczius, Josifas Brodskis, Seamusas Heaney’is, Tomas Tranströmeris, Larsas Gustafssonas ir C. K., egzistavo dviejose erdvėse: privačios, intymios lektūros srityje, bet ir visuomeniniame, viešajame pasaulyje. Jie padėjo mums, skaitytojams, išgyventi ir suprasti baisingus XX amžiaus įvykius. Nepajėgė pakeisti pasaulio, bet sugebėjo sušvelninti paprastiems žmonėms suduotus smūgius.
Dvasios Paieškos Poezijoje
Dvasia - tai problemiškiausias ir gal net pavojingas žodis. Vokiečiai tai vadina "der Geist", kitos kalbos verčiasi kaip "išmano" (spirit, espirit, liv ir kt.), bet dažniausiai nėra labai jomis patenkintos. Aprašomoji definicija - kai atidžiai klausaisi muzikos, žavėdamasis, ir akimirką atrodo, jog žinai, kas yra gyvenimas, kad suvokei jo prasmę. Arba kai skaitai eilėraštį lenkų ar vokiečių poeto. Po jo netapsi daug išmintingesnis, neatsitiks taip, kad trumpas suvokimas, suteikęs laimės akimirką, išliks visam laikui. Dvasios momentas taip pat yra ir refleksijos akimirka, bet ne specializuotos, ne profesionalios. Čia poetas staiga tampa filosofu, filosofas poetu, teisininkas muziku.
Tikroji poezija randasi iš susitikimo su dvasia, nusispalvina ir klausimais, ir entuziazmu, tikrumu ir abejonėmis. Tai panašu į metalą, kuris perėjo išbandymą liepsna ir pakeitė spalvą - tas spalvos pasikeitimas, arba veikiau „nusispalvinimas“, yra poezijos esmė.
Aleksandras Watas: Nuo Futurizmo Iki Logos Kulto
Vienas žymiausių XX amžiaus lenkų poetų buvo Aleksandras Watas. Jaunystėje Aleksandrą žavėjo futuristų manifestas, paskui susisaistė su komunistiniu judėjimu. Po trumpo intensyvios avangardinės kūrybos laikotarpio tapo garsiu leidėju. Kalėjimų metai, sovietiniai laikai Watui tapo dar vienu universitetu - kitados buvęs futuristas, kurį ankstyvoje jaunystėje pavergė laisvės, maišto, anarchijos mintys, sovietiniame kalėjime išgyveno pokytį, grįžo prie graikiško logoso kulto, prie prasmės gynimo, prie kontempliacijos vertės atradimo. Jis puikiai papasakojo apie savo gyvenimą, apie savo dvasinę evoliuciją didžioje knygoje „Mano amžius“ („Mój wiek“). Buvęs futuristas matė poezijoje jėgą, kuri sieja tai, kas sena, seniausia, ir tai, kas aktualu. Sieja net abu Testamentus.
Savo „Dienoraštyje be balsių“ („Dziennik bez samogłosek“) jis suformulavo: „Tam, kad rašyčiau, mažų mažiausiai turiu jaustis karaliaus sūnumi.“ Poetui ta būsena ar ta kondicija, kurią taip gražiai pavadino Aleksandras Watas, yra dovana - šykščiai skiriama ir vis atimama.
Poezijos Rizika Ir Kasdienybė
Poezija apskritai yra rizikinga. Šiandien ji gyvuoja visuomenės veiklos ir domėjimosi paraštėse. Tačiau poezija išgano, nes ne tik nenusigręžia nuo to, kas yra kasdieniška ir įprasta kaip duona, bet atsižvelgia, yra solidari su paprastu žmogumi. Ji ieško to, kas iškiliau, bet nesitaiko lyg snobas į aukštesnes sferas, o visada grįžta prie nuolankių paprastų žmonių ir dalykų.
Kūrybinės vaizduotės aktas yra ne intelektinio, o tik ekstazės pobūdžio, ir todėl yra artimesnis maldai ar mistiniam išgyvenimui negu filosofiniams traktatams ar mokslingų humanistų veikalams. Bet tas ekstazės aktas vis dėlto turi remtis tam tikra tikrove; jis nėra vien veidrodinis paties savęs atspindys, nėra narcizinis, jam reikia žmonių veidų ir likimų, jis krypsta į istoriją, ieško materijos, kurią tuoj pat mėgins paversti eilėmis, menu. Poetas norės tik pagauti kiekvieno veido esenciją, kaip tie kvepalų gamintojai, kurie iš gėlių pasiima tik kvapą.
Poezijos pokalbis: Davidas Hassleris „TEDxAkron“ konferencijoje
Eilėraščio rašymas šiandien - jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui, kas pasitaiko labai dažnai, yra sunkus uždavinys, iššūkis orui, kuriuo kvėpuojame. Ekstazės aktas negali būti su ironijos žyme. Net ir trumpiausias ekstazės momentas tam tikru būdu yra būties pagarbinimas.
Lietuvos Istorijos Instituto Publikacijos Apie Literatūrą Ir Istoriją
Lietuvos istorijos institutas (LII) yra svarbus mokslo centras, vykdantis fundamentinius ir taikomuosius tyrimus Lietuvos istorijos, archeologijos, etnologijos, humanitarinių ir socialinių mokslų srityse. Institutas leidžia mokslinius žurnalus, monografijas, dokumentų rinkinius ir kitus leidinius, kurie yra svarbūs Lietuvos ir užsienio mokslininkams.
Moksliniai Žurnalai Ir Knygos
- „Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“
- „Lithuanian Historical Studies“ (LHS) - anglų kalba leidžiamas, SCOPUS indeksuojamas mokslo žurnalas.
- „Lietuvos istorijos metraštis“
- Monografijos, skirtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, socialiniams ir politiniams konfliktams, kultūros paveldui ir literatūrai. Pavyzdžiui, „Kauno pavieto pakamario teismo knyga (1619-1624)“, „Lietuvos visuomenė 1939 - 1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“, „Justinas Garbėnas Dienoraštis 1940-1946 m.“.
Lietuvių Poezijos Antologija
Lietuvių poezijos antologija, sudaryta poeto Jono Aisčio ir beletristo A. Vaičiulaičio, yra istorinis lietuvių poezijos rinkinys nuo lietuvių literatūros pradžios iki šių dienų. Jis apima 400 metų laikotarpį, 163 poetus su 828 eilėraščiais ir didesnių veikalų ištraukomis. Antologija pradedama parinktų liaudies dainų skyrium, o baigiama naujausiais liaudies kūriniais - partizanų dainomis.
Antologijoje atsispindi lietuvių poezijos raida nuo bažnytinių giesmių iki moderniosios poezijos. Vėlesnioji lietuvių poezija, pergyvenusi vergijos ir spaudos gadynės metus, nors kartais ir su dideliais liesų metų tarpais, eina lygiagrečiai su visos tautos gyvenimu, yra tikras tautos sielos atspindys.
Oskaras Milašius Ir Jo Požiūris Į Lietuvą
Oskaras Milašius (Oscar Milosz, 1877-1939) lietuvių skaitytojams daugiausia pažįstamas kaip poetas, rašytojas, dramaturgas, metafizikas. Straipsniai politinėmis temomis yra ne mažiau reikšminga jo veiklos dalis. 1917 m. gruodžio-1918 m. gegužės mėnesiais rašyti keturi nedideli straipsniai buvo paskelbti Milašiaus ir jo draugų bei bendraminčių leidžiamame žurnale L’affranchi. Milašius pasinaudojo žurnalo teikiama galimybe prabilti apie Lietuvą, beveik nežinomą šalį.
Milašius pasisakė apie Rusijos revoliuciją, kuri, pasak jo, iš esmės skiriasi nuo kitų revoliucijų. Jis taip pat analizavo Lenkijos ir Lietuvos santykius bei tautų teisę laisvai tvarkyti savo likimą.
Kęstutis Navakas Ir Jurga Ivanauskaitė: Netektys Lietuvių Literatūroje
Vasario mėnesis lietuvių literatūrai pažymėtas dvejų iškilių asmenybių netektimis: vasario 17-ąją minime rašytojos, žurnalistės, keliautojos, Tibeto gynėjos Jurgos Ivanauskaitės mirties metines, o vasario 16-ąją netekome poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo Kęstučio Navako. J. Ivanauskaitės asmuo švyti ypatingai, o jos įvairialypį palikimą pats laikas pradėti demitologizuoti.
Kęstutis Navakas, atsimindamas J. Ivanauskaitę, rašė: „Žinau, kad be jos čia bus daug liūdniau ir neįdomiau. Tačiau ji pati išmokė tai įveikti. Ji išmokė įveikti net mirtį, pasakydama ir parodydama, jog mirštantysis gali gyventi visavertį gyvenimą.“
tags: #anarchijos #vaikai #autoriai
