Specialusis ugdymas apima specialiojo poreikio asmens mokymą ir lavinimą bei vertybinį požiūrį, pripažįstant šio asmens gebėjimus ir galias.
Sutrikimas - patologijos sukeltas žmogaus organo ar jo funkcijos nuokrypis nuo diagnostinės statistinės normos.
Negalia - dėl sutrikimo kylantys trūkumai, sunkumai žmogaus bendrųjų gebėjimų srityje (negalia reiškiasi individo lygmeniu).
Ugdymas - tai veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui brandaus, savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam tobulinti savo gebėjimus visą gyvenimą.
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas 1998 m. apibrėžia pedagoginės psichologinės tarnybos vaidmenį vertinant vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, tėvų ir vaiko teises, pasirenkant ugdymo instituciją ir ugdymosi formą.
Lietuvos Respublikos 1998 m. gruodžio 15 d. priimtas Specialiojo ugdymo įstatymas detaliai reglamentuoja specialiųjų poreikių asmens švietimo bei ugdymo organizavimo pagrindus, tvarką, sąlygas.
Specialiųjų poreikių asmenys vardijami kaip vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime.
Specialiojo ugdymo sąvoka aiškinama kaip specialiųjų poreikių asmens mokymas ir lavinimas bei vertybinis nuostatas formavimas, pripažįstant šio asmens gebėjimus ir galias.
1 skyrius. Raidos ypatingumų pažinimas ir įvertinimas
Raidos sutrikimas - žymus nukrypimas nuo normalios raidos.
Iki 1995 m. situacija Lietuvoje apibūdinant raidos sutrikimus bei negalias buvo labai neapibrėžta.
Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovė, neapibrėžti ir nevienareikšmiai buvo kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės.
Šiuo metu specialiųjų poreikių asmens sutrikimas ir jo laipsnis nustatymas, bei priskyrimas vienai ar kitai specialiųjų ugdymosi poreikių grupei vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2002 m. liepos 12 d. įsakymu Nr.1329/368/98.
Šis dokumentas reglamentuoja bendrą tvarką, pagal kurią visoje Lietuvos Respublikos švietimo sistemoje užtikrinamas sisteminis požiūris į asmens priskyrimą kuriai nors sutrikimų grupei ir sutrikimo laipsnio bei kriterijų nustatymą.
Įsigaliojus minėtam dokumentui, visiems Lietuvos Respublikos specialistams ir visuomenei atsirado galimybė naudoti vieningą terminologiją bei vienodai įvardyti reiškinius ir su jais susijusius veiksmus.
Sutrikusios raidos vaikų psichofizinė ir asmenybės raida kokybiškai savita, o ikimokyklinis ugdymas sudėtingas, ilgesnis.
Dalies vaikų bendravimą apsunkina ne tik kalbos, bet ir elgesio nukrypimai arba sutrikimai.
Intelekto sutrikimai - tai protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinės integracijos sunkumus.
Pagal sunkumą intelekto sutrikimai skirstomi į nežymius, vidutinius, žymius ir labai žymius.
Protinė atsilikimas sudaro gausiausią intelekto sutrikimų grupę.
Šį sutrikimą lemia mąstymo, suvokimo, veiklos, valios, emocijų neišsivystymas, kartais fizinės negalios.
Šie reiškiniai atsiranda dėl biologinio centrinės nervų sistemos (CNS) nepakankamumo, kurį gali sukelti ligos (meningitas, encefalitas, galvos smegenų ir gimdymo traumos, paveldėjimas ir t.t.).
Protinį atsilikimą sąlygoja ne tik sutrikimo priežastys, bet ir CNS pažeidimo laikas, patologinio proceso išplitimas, gilumas.
Kuo anksčiau pažeidžiama vaiko CNS, tuo blogiau.
Specialistai teigia, kad blogiausia - ankstyvas protinis atsilikimas, kai vaiko smegenys pažeidžiami iki trejų gyvenimo metų, prieš pradedant kalbėti.
Intelekto regresija - tai protinis atsilikimas, kurį sukelia smegenų liga.
Ji nepraeina, kol procesas linkęs progresuoti, o vaiko intelektas - regresuoti.
Vidutinio ir žymaus protinio atsilikimo vaikų mokomumas yra žemas.
Dominuoja alternatyvūs ugdymo metodai, ugdymo tempas yra lėtas.
Labai žymių intelekto sutrikimų ugdymo tempas yra individualus, jiems taikomi alternatyvūs ugdymo metodai.
Emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai - tai nukrypimas nuo adaptyvaus elgesio, kuris laikomas normaliu.
Vaikai, turintys emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų, turi normalų intelektą.
Be to, šiai sutrikimų grupei priskiriami vaikai, turintys įvairiapusius raidos sutrikimus, pvz.: vaikystės autizmą, atipinį autizmą, Aspergerio sindromą, kitus vaikystės dezintegracinius sutrikimus.
Šių vaikų intelekto laipsniai gali būti įvairūs.
Kalbos ir komunikacijos sutrikimai - tai nuolatinis bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimas nuo įprastos bendravimo bei kalbėjimo normos.
Tai visos kalbos sistemos neišlavėjimas, apimantis fonetiką, leksiką ir gramatinę kalbos sandarą.
Regos sutrikimai - tai suvokimo sutrikimai, kurie trukdo normaliai raidai, mokymuisi, orientavimuisi erdvėje, savarankiškam gyvenimui.
Minėti sutrikimai nustatomi matuojant regėjimo aštrumą ir akiplotį.
Judėjimo ir padėties sutrikimai - tai labai įvairios kilmės ir skirtingas pasekmes sukeliantys sutrikimai.
Dažnai pasitaiko labai žymūs sutrikimai, kai nepajėgiama savarankiškai judėti.
Vaikų cerebrinis paralyžius - gana dažna vaikų negalumo priežastis.
Šie sutrikimai apima ne tik bendrąją motoriką, bet ir artikuliacinio aparato veiklą, kalbą.
Labai svarbu išsamiai įvertinti vaiko protinius gebėjimus ir pritaikyti ikimokyklinio ugdymo programą atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir galimybes.
Apibendrinant 1.1 skyrių, galima teigti, kad specialiųjų poreikių vaikų sutrikimų identifikavimas ir klasifikavimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis nuodugnios diagnostikos ir specialistų bendradarbiavimo.
1.2. Specialusis poreikis vaiko vertinimas
Tam, kad atsiskleistų neįgalumo turinčio vaiko sugebėjimai, reikalinga diagnostika ir funkcinės galimybės analizė.
Kai vaiko raidą lemia gamtiniai limitai, tai yra esant tam tikriems smegenų pažeidimams, kurie sąlygoja įvairius, žymius kompleksinius sutrikimus, labai svarbu ankstyvoji intervencija, ankstyvojo ugdymo procesas, atitinkantis vaiko poreikius.
Sėkmingą ankstyvąją intervenciją lemia tinkamas ugdymas, prioritetus teikiantis sutrikusios raidos vaiko galimybėms bei jo individualumo ir autonomiškumo pripažinimui, o taip pat atsižvelgiant į vaiko poreikius bei interesus.
Vertinimas - tai išsamus informacijos rinkimas apie kiekvieną vaiko raidos sritį.
Siekiama ištirti esamą vaiko raidos lygį, kad būtų pagrindas tolesnio ugdymo pritaikymui ir planavimui.
Pradinis vaiko specialusis ugdysis poreikis vertinimas atlieka švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisija.
Tai 3-9 žmonių grupė, kurią gali sudaryti švietimo įstaigos vadovas ar jo pavaduotojas ugdymui, psichologas, spec. pedagogas, logopedas, kiti pedagogai, socialinis pedagogas ir sveikatos priežiūros darbuotojai.
Specialiojo ugdymo komisija analizuoja vaiko gebėjimus ir problemas.
Savo vertinimą pateikia specialistai (psichologas, spec. pedagogas, logopedas ir kt.).
Stebėjimas - nešališkas duomenų kaupimas, stebint ar įrašant vaizdo (ar garso) juosta vaiko žaidimą, kalbą, elgesį žinomos veiklos metu su pažįstamais asmenimis metu.
Formalus vertinimas - bendravimas su vaiku, taikant specialias užduotis ir vertinimo metodikas.
Stebėjimą nurodė 29% visų atsakiusiųjų į klausimus respondentų.
Pagrindinis stebėjimo tikslas - kaupti informaciją apie vaiko gebėjimus ir elgesį, ugdymo(si) sudarymo spartą bei vaiko pažangą.
Kaffemanienė I., Burneckienė I. (2001) nurodo, kad pažinti ir įvertinti vaiko individualius asmenybės raidos ypatumus padeda stebėjimas adaptaciniu periodu.
Apie penktadalis tyrime dalyvavusių (19,4%) respondentų pažymėjo, kad apie vaiko turimus bendravimo, pažinimo, savitarnos ir motorikos ugdymo(si) gebėjimus sužino iš tėvų ar globėjų.
Savo atsakymuose 9,7 % respondentų pažymėjo, kad susipažįsta su vaiko anamneze.
Įvairi rašytinė medžiaga - anketos, stebėjimo aprašymai ir kt. skirta išsamiai informacijai surinkti apie kiekvieną vaiko raidos sritį (kalbą, pažinimą, savitarną, socialinius gebėjimus ir pan.).
Pokalbis su vaikui artimais žmonėmis (tėvais, globėjais, ir kitais šeimos nariais).
Priemonės ir metodai, taikomi vertinant, parenkami, atsižvelgiant į vaiko amžių, raidos lygį ir vertinimo tikslą.
Pavyzdžiui, formalaus vertinimo (testo) metodas nėra pakankamai objektyvus labai sutrikusios raidos vaikų ugdymo(si) gebėjimams vertinti.
Adaptacijos periodas labai sudėtingas ir vaikui, ir ikimokyklinio ugdymo specialistams.
Adaptacijos laikotarpiu vaikai susipažįsta su aplinka, žmonėmis (bendraamžiai, pedagogai, kiti suaugusieji), apsipranta su bendrais reikalavimais, tam tikru gyvenimo ritmu, kuris labai svarbus ugdant pagal individualizuotą programą.
Stebėjimo metu vertinamas vaiko fizinis aktyvumas: ar jis yra pasyvus, ar aktyvus, ar savarankiškas, ar reikalinga pagalba, ar vaikas yra pririštas, pakeliamas ant rankų; vaiko savijauta ir elgsena tuo metu - yra įsitempęs, prisiglaudžia, prisigauna, pats siekia artimesnio kontakto, stebimos afekto reakcijos.
I. Kaffemanienė ir I. Burnickienė (2001) teigia, kad tokio tipo kryptingi stebėjimai adaptaciniu laikotarpiu (ir vėliau) leidžia geriau pažinti vaiką, jo spontaniškos ir valingos veiklos galimybes, elgesio bei emocijų raiškos ypatumus ir kt.
Vertindamas vaiko kalbą, logopedas vadovaujasi bendrais vertinimo principais.
Logopedas vertina kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos ugdymo(si) gebėjimų raidę bei oralinės (burnos) motorikos funkcionavimą.
Norėdamas tiksliau diagnozuoti sutrikimą bei priežastis ir numatyti korekcinio darbo planus, pokalbio su vaikui artimais žmonėmis metu logopedas susipažįsta su vaiko vystymosi anamneze, vertina klausą, balsą, bendrąją bei smulkiąją motoriką.
Tirdamas mažų vaikų kalbą, logopedas seka jų spontaniškus pasakojimus ir kalbą žaidimo, bendravimo su aplinkiniais metu.
Burnos mechanizmo išsivystymas ir visavertė veikla turi įtakos ne tik kalbos, bet ir valgymo ugdymo(si) formavimuisi.
Todėl logopedas vertina ir vaiko valgymo ugdymo(si) gebėjimus.
Ši informacija apie vaiką surenkama pokalbio su tėvais ar globėjais metu, stebint vaiką jam žinomoje aplinkoje, iš vaizdo įrašų.
Šiuo metu Lietuvoje pradėtos taikyti vaikų raidos vertinimo metodikos.
Tarp jų galima paminėti Kanadoje sukurtą DISC - diagnostinį vaikų raidos vertinimo aprašymą (Diagnostic Inventory for Screening Children, Amdur, Mainland, Parker, 1984, 1995) ir Miuncheno funkcinės raidos metodiką (Miunich Functional Development Diagnostic).
Šios metodikos vertina vaiko turimus gebėjimus (percepcijos, socialinio prisitaikymo, kalbos suvokimo, ekspresyviosios kalbos ir kt.).
Tačiau nei viena iš minėtų metodikų išsamiai nevertina ankstyvojo amžiaus vaiko kalbos formavimosi.
Pagrindinis psichologinio tyrimo tikslas - nustatyti ir įvertinti vaiko psichikos raidos ypatumus: intelektą, kalbos ir alternatyviojo bendravimo, pažintinius procesus lygį, socialinę ir emocinę brandą, asmenybės savybes ir pateikti psichologines vaiko ugdymo rekomendacijas.
Vienas svarbiausių psichologinio vertinimo uždavinių - išsiaškinti vaiko poreikius ir jų patenkinimo galimybes, atsižvelgiant į jo gebėjimus.
Šių vaikų psichologinio vertinimo tikslas - išsiaškinti bendravimo ir mokymosi gebėjimų stipriąsias ir silpnąsias puses.
Šios stadijos metu atliekami įvairūs testai, pildomos anketos.
Praktinės strategijos dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais ir jaunimu
1.3. Individualių ugdymo programų sudarymo pagrindai
E. Šikšnienės, R. Šienės (2007) nuomone, ugdymo veiksmingumas priklauso nuo specialiosios pedagoginės pagalbos modelio, t.y. atsižvelgimo į kiekvieno vaiko individualius poreikius, gebėjimus bei pasiekimus, tinkamos aplinkos sukūrimo.
K. A. Hansen, R. K. Kaufmann, S. J. D. dėmesys skiriamas vaiko gebėjimų tobulinimui, menkiau išlavėjusių gebėjimų puoselėjimui.
Visiems sutrikusios raidos vaikams reikia didelės pedagogo tolerancijos, kantrybės, atlaidumo.
Kiekvienas vaikas turi teisę būti savimi, augti ir ugdytis sau prieinamu lygiu ir tempu saugioje ugdomojoje aplinkoje.
2 skyrius. Ugdymo individualizavimas, atsižvelgiant į specialiuosius poreikius
Sutrikusio intelekto vaikų pažintinės veiklos gebėjimai dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo jau ankstyvajame amžiuje gerokai atsilieka nuo normos.
Ikimokykliniais metais vaikas turi įgyti daug įvairių žinių apie aplinką, išugdyti elementarius pažintinės veiklos gebėjimus, įgūdžius, išmokti bendrauti, būti savarankiškas.
Algirdas Ališauskas yra parašęs mokomąją knygą "Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas".
Ši knyga iliustruota tyrimų ir vertinimų medžiaga.
Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamos savarankiško darbo užduotys studentams, reikalaujančios kritinio mąstymo ir gebėjimo reflektuoti savąsias individualias patirtis.
Taip pat yra jo mokomoji knyga "Vaiko psichopedagoginis vertinimas: pokyčių perspektyva".
Tai patvirtina, kad autorius skiria didelį dėmesį vaikų raidos ypatumų pažinimui ir specialiųjų poreikių įvertinimui.
Tokie vaikai kaip autistiški vaikai, vaikai su kompleksinėmis negaliomis, vaikai su intelekto sutrikimais reikalauja individualaus ugdymo.
Jų ugdymo tempas yra lėtas, taikomi alternatyvūs ugdymo metodai.
Sutrikusios raidos vaikams reikalinga didelė pedagogo tolerancija, kantrybė ir atlaidumas.
Tyrimo tikslas: atskleisti individualaus darbo ypatumus su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Tyrimo objektas: Individualus darbas su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais.
Tyrimo metodai: Anketa, apklausa, matematiniai statistikos metodai.
I etapas. II etapas. Sudaryta ir atlikta pedagogų ir specialistų anketinė apklausa, apdoroti ir išanalizuoti tyrimo rezultatai.
III etapas.
3 skyrius. Vaikų ugdymo individualizavimas tyrimas
Tyrimo tikslas: atskleisti individualaus darbo ypatumus su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Tyrimo objektas: Individualus darbas su ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikais.
Tyrimo metodika ir organizavimas: Anketa, apklausa, matematiniai statistikos metodai.
I etapas. II etapas. Sudaryta ir atlikta pedagogų ir specialistų anketinė apklausa, apdoroti ir išanalizuoti tyrimo rezultatai.
III etapas.
tags: #algirdas #alisauskas #vaiku #vystymosi #ypatingumu #pazinimas
