Algimantas Čekuolis, ilgametis žurnalistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Jo gyvenimas, kupinas įvairiapusės veiklos, kelionių ir kūrybos, neatsiejamai susijęs su jo šeima, ypač su vaikais - Ieva ir Justu.
Skaudi žinia apie A. Čekuolio mirtį pasiekė penktadienį. „Delfi“ primena, kad penktadienį ryte pranešta skaudi žinia, kad mirė ilgametis žurnalistas, 22 knygų autorius A. Čekuolis. Jam buvo 93 metai. Pirmasis apie tai pranešė naujienų portalas lrt.lt. „Delfi“ susisiekus su A. Čekuolio sūnaus Justo žmona Akvile Čekuoliene, ši patvirtino netektį.
Artimieji ir kolegos prisimena Algimantą Čekuolį kaip išskirtinę asmenybę, mokytoją ir įkvėpėją. Benediktas Vanagas drąsiai jį vadino savo mokytoju, pabrėždamas jo gebėjimą matyti pasaulį plačiau. Dainininkas Viktoras Diawara pasidalino asmenine patirtimi, kaip A. Čekuolis su šeima jį priėmė ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius Lietuvoje. Visuomenininkas Andrius Tapinas įvardijo jį vienu didžiausių savo žurnalistikos autoritetų. Laidų vedėja Beata Nicholson prisiminė jį kaip „superžvaigždę“, „supermokytoją“, pavyzdį, kaip gyventi smalsiai, su humoru ir darbštumu.
A. Čekuolio laidotuvės vyko Vilniaus laidojimo rūmuose. Iki laidotuvių visi gedintieji rinkosi ten, kur A. Čekuolį išlydėjo į paskutinę kelionę. Atvyko būrys jo artimų žmonių, kurie nešėsi baltą rožės žiedą. Nuo 15 val. prasidėjo urnos išnešimas. Jos belaukdami visi susirinkusieji sustojo atiduoti pagarbą. Išlydėjimo akimirką visi laikėsi rimties, stojo tyla. Ne vienas sukalbėjo maldą, graudinosi, braukė ašaras. Po šios ceremonijos prasidėjo paskutinė A. Čekuolio kelionė į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį. Susirinkusieji buvo kviečiami savo automobiliais stoti į bendrą koloną. Prasidėjus laidotuvėms, daugybė susirinkusių žmonių sukalbėjo maldą ir paskutinį kartą atsisveikino su A. Čekuoliu. Į laidotuves atvyko didžiulis būrys žmonių, panorusių garbiam vyrui tarti paskutinį „sudie“. Daugelis iš jų sunkiai rinko žodžius, ore skendėjo skausmingo gedulo nuotaika.
Atsisveikinti su A. Čekuoliu buvo galima balandžio 05 d. 16-21 val. ir balandžio 06 dieną 09-15 val. Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g 22., 6 salė). Atvykusių paskutinį kartą A. Čekuoliui ištarsi „sudie“, artimieji turėjo prašymą jį pagerbti vienu baltu gėlės žiedu.
Vilniaus laidojimo rūmuose susirinkę žmonės projektoriuje galėjo išvysti gražiausias A. Čekuolio gyvenimo akimirkas. Čia buvo rodomos įvairios nuotraukos, kuriose įamžintas garbus vyras. Garbioje vietoje stovėjo ir A. Čekuolio urna, papuošta baltais gėlių žiedais bei degančiomis žvakėmis. Šalia buvo kviečiama prisiminti jo nuopelnus už ypatingas veiklas.
Algimanto Čekuolio biografija ir šeima
Algimantas Jurgis Čekuolis gimė 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje, mokytojų šeimoje. Tėvai nuo 1930 m. dirbo Kielių kaime Kielių pradinėje mokykloje (Širvintų valsčius). Tėvams 1940 m. persikėlus į Širvintas, čia lankė pradinę mokyklą ir aukštesnes klases. 1947 m. baigė Ukmergės gimnaziją. 1948 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į literatūrinį Rašytojų sąjungos Maskvos Maksimo Gorkio institutą, kurį baigė 1953 m.
Iš karto 1953 m. įstojo į Klaipėdos žvejybos laivyną (silkių gaudymo ekspedicija) paprastu jūreiviu ir išplaukė į jūrą. 1953-1964 m. dirbo žvejybos laivuose jūreiviu, tapo vidutiniojo tralerio bocmanu. Per tą laiką rašė apsakymus ir knygas (iš kurių aštuonios išleistos). Nuo 1959 m. TSKP narys.
1964-1967 m. dirbo vertėju Kuboje, ten 1966 m. baigė vakarinę John Reed kalbų mokyklą. 1968 m. pakviestas dirbti spaudos agentūroje „Novosti“ Maskvoje, 1969-1973 m. agentūros korespondentas Kanadoje, lankė prancūzų kalbos kursus. 1975-1979 m. vadovavo TSRS spaudos agentūros „Novosti“ (APN) biurui Lisabonoje (Portugalija). 1981-1986 m. dirbo Ispanijoje.
1986 m. rugsėjo 1 d. - 1992 m. buvo savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktorius. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tapo SSRS liaudies deputatu. 1989-1995 m. buvo valstybinės Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentas Baltijos šalims.
1992 m. pradėjo dėstyti Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete, dėstė derybų ir bendravimo meną. 1995-2016 m. vedė populiarią televizijos laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. Taip pat dirbo Ispanijos agentūros EFE korespondentu ir buvo įsitraukęs į bankininkystės sektorių.
1992 m. nutrūko pirmoji Algimanto Čekuolio santuoka su Birute Čekuoliene. Pora susilaukė dviejų vaikų - Ievos ir Justo. 1996 m. jis susituokė su psichologe, Vilniaus universiteto dėstytoja Edita Sirvidyte. Moteris anapilin iškeliavo prieš šešerius metus.
Algimanto Čekuolio gyvenimo pabaiga ir mintys
Pastaraisiais metais A. Čekuolis gyveno slaugos namuose Trakuose. Prieš trejus metus duotame interviu jis pasakojo, kodėl apsistojo „pensionate“. „Vietos man užteko ir Vilniuje. Turiu pirmą aukštą Čiurlionio gatvės rajone, su sodeliu. Gyvenome ten su sūnumi Justu ir marčia. Sutarėme puikiai. Niekas manęs neišvarė. Sprendimą išsikelti iš savo namų ir įsikurti čia, ežerų ir gamtos apsuptyje, priėmiau pats. Justas rinko vietas, kur galėčiau gyventi ir gauti kasdienės pagalbos, kurios man, pripažįstu, jau tikrai reikia. Į keletą jo atrinktų vietų nuvažiavau pats ir priėmiau sprendimą. Planavau pabūti čia per vasarą, tačiau planus pakeičiau: būsiu čia tiek, kiek reikės“, - kalbėjo jis.
Net ir būdamas slaugos namuose A. Čekuolis neprarado humoro jausmo ir gebėjimo analizuoti gyvenimą. „Iki atvažiuojant čia gyvenau taip, kaip gyvena dauguma senių. Jiems atrodo, kad jie dar pasaulyje. Nors jie jau iškritę iš sekos. Beje, per senius labai gerai matosi šalies progresas. Jei anksčiau 70 metų vyras buvo laikomas sukriošusiu seniu, tai šiandien toks vyras gali ir verslui vadovauti, ir mokyklos direktoriumi būti. Kitaip, nei buvo dar visai neseniai. Nepaisant to, daugelyje šeimų, kuriose gyvena „seniai“, situacijos komplikuojasi. Taip nutiko ir mūsų šeimoje. Mano sūnus ir dukra jau suaugę, nori pagaliau gyventi savo gyvenimą. Bet namuose maišosi senis. Pajutau, kad esu lyg švino kamuolys savo vaikams prie kojų. Iš kitos pusės, labai pavargau nuo „valdiško“ gyvenimo būdo“, - prieš keletą metų atvirai kalbėjo garsus žurnalistas.
Paklaustas apie gyvenimą „pensionate“, A. Čekuolis teigė, kad jam ten patinka. „Yra ritmas: pusryčiai, pietūs, vakarienė, mankšta. Dėl maisto ar vaistų galvos sukti nereikia - viskas paduota lėkštutėje. Kambariai čia nedideli, bet švarūs. Lovos geros ir patogios. [...] Vieną kartą nepastebimas stebėjau, kaip padėjėja maitino ligonį jo kambaryje. Man buvo keista, kad net tada, kai jos niekas nemato, ji ne tik maitina seną žmogų, bet ir šypsosi jam, padrąsina, nugarą paglosto. Dušas čia - kada užsinori. Grįžus po jo visada randu kambarį išvėdintą, patalynę pakeistą. [...] Merginos išmokytos kas plaukus apkirpti, kas manikiūrą ar pedikiūrą padaryti. Be lakavimo, žinoma.“
A. Čekuolis iki pat paskutinių dienų domėjosi pasauliu ir kūryba. „Sūnus man atvežė kompiuterį, spausdintuvą. Kambario kampe įkurdino biurą. Todėl ir toliau darau tai, be ko savo gyvenimo jau neįsivaizduoju. Būtinai turiu sėsti dirbti. Kitaip bus gėda į save veidrodyje pasižiūrėti. Rašau įžvalgas LRT portalui. Pirmą kartą rašau dvi knygas iš karto. Viena - „Medinė kaukė“ - turėtų išeiti dar šiais metais. Tai autobiografija be pagražinimų. Kita turėtų būti baigta kitų metų pabaigoje. Ta dar nepakrikštyta. Tai įžvalgų rinkinys. Dabar man tai kaip katinui stulpas, į kurį jis būtinai turi įlipti. Tai sukuria vidinę įtampą. Duoda elektros.“
Pasak vaikų, tėtis pasaulį paliko ramiai: „Jis papusryčiavo, atsigėrė kakavos, užsimerkė ir išėjo. Dukra Ieva su tėčiu praleido visą ketvirtadienį. Paskutinis įdomesnis pokalbis buvo, kai aš jam pasakojau apie dirbtinį intelektą - jam buvo labai įdomu, kaip jo kūrybinis aspektas skiriasi nuo žmogaus darbo. Jis iki pat galo domėjosi viskuo, buvo žingeidus. Pasak vaikų, ir juos tėtis juos mokė būti smalsius, džiaugtis gyvenimu.“
