Praėjusiais metais sukako 150 metų nuo rusų rašytojo Aleksandro Puškino mirties. Jis mirė 1837 m. vasario 10 d., būdamas vos 37 metų. Puškinas, kaip ir jo amžininkas M. Lermontovas, žuvo dvikovoje. Dvikova tais laikais buvo priemonė suvesti asmeninėms sąskaitoms su savo priešais.
Aleksandras Sergejevičius Puškinas gimė 1799 m. gegužės 26 d. Maskvoje, senų bajorų šeimoje. Jo tėvas Sergiejus Lvovičius priklausė senam, bet nusigyvenusiam bajorų luomui, o motina buvo garsaus Petro Didžiojo negro Gannibalo duktė. Sis negras buvo kilęs iš Abisinijos ir padovanotas sultanui Konstantinopolyje. Tėvas domėjosi literatūra, ypač Vakarų Europos, jo biblioteka buvo pripildyta beveik vien tik prancūziškomis knygomis. Aleksandras, būdamas 8 metų, perskaitė dalį šios bibliotekos, o kai ką išmoko net atmintinai.
Vaiko charakterio formavimuisi ir vystymuisi didelę įtaką turėjo senelė M. A. Gannibal, kuri nuo 1801 m. gyveno Puškinų name, ir auklė Arina Rodienovna. Šios abi moterys berniukui sekdavo pasakas ir įvedė jį į liaudies poeziją.
Tėvai nelabai tesirūpino savo augančiu sūnum. Ypač motina negalėdavo priprasti prie sūnaus neapvaldomo charakterio. Tais laikais Rusijos bajorų šeimose auklėjimu rūpinosi užsieniečiai - guvernantės. Maskvos pasiturintieji gyventojai, kurie nenusisamdydavo prancūziškų guvernančių, buvo laikomi atsilikusiais. Jų paklausa buvo didelė. Guvernantės pramokydavo vaikus elementariausių žinių: rašyti, skaityti, truputį aritmetikos ir, žinoma, savo gimtosios kalbos. Taip pasimokę, vaikai mėgindavo įstoti į kokią nors valstybinę mokyklą.
Yra žinoma, kad Puškino tėvai iš pradžių norėjo leisti jį į jėzuitų kolegiją Petrapilyje. Bet šis tėvų nuosprendis greitai pasikeitė, kai sužinota, kad 1811 m. rudenį atidaromas licėjus Carskoje Selo, kuris buvo netoli Petrapilio. Mokslas pagal programą licėjuje turėjo tęstis 6 metus. Buvo mokomi šie dalykai: keturios kalbos (rusų, lotynų, prancūzų, vokiečių), matematika, fizika, istorija, geografija, religija, etika, logika, visuotinė literatūra, dailieji menai ir įvairiausios sporto šakos.
Aleksandras Puškinas licėjuje mokėsi vidutiniškai ir baigė jį 1817 m. vasarą. Blogiausiai Puškinui sekėsi matematika ir vokiečių kalba. Dabar Puškino tyrinėtojai kartais ginčijasi, ar Puškinas įstengė skaityti Goethės "Fausto" originalą. (Kaip žinoma, pirmoji šio veikalo dalis pasirodė 1808 m., o antroji 1832 m.). Žymiausieji Puškino mokytojai licėjuje buvo rusų kalbos mokytojas Galičas ir prancūzų kalbos mokytojas de Boudry, prancūzų revoliucionieriaus Marato brolis.
Jau licėjuje pasireiškė Puškino literatūriniai gabumai. 1814 m. žurnale "Vestnik Evropy" pasirodė pirmasis jo eilėraštis "K drugu stichotvorcu" (Bičiuliui eilėdariui). Kitas žymus eilėraštis yra "Prisiminimai Carskoje Selo", kurį Puškinas 1815 m. padeklamavo rusų kalbos egzamine, dalyvaujant žymiajam poetui Deržavinui.
Vyresnių kursų auklėtiniams buvo leidžiama aplankyti pažįstamus. Puškinas lankydavo istoriką Karamziną, susipažino su filosofu Caadajevu, o per jį su kitais karininkais - būsimais dekabristais.
Baigęs licėjų, Puškinas įsidarbino užsienio reikalų ministerijoje kolegijos sekretoriaus titulu ir dirbo tenai su savo mokslo draugais Kichelbekeriu ir Judinu. Bet šis darbas Puškiną mažai tedomino. Jis Petrapilyje dalyvavo visokių pasilinksminimų pobūviuose, užsiiminėjo literatūra, priklausė literatūros draugijai "Arzamas". 1820 m. pasirodė jo žymi poema "Ruslanas ir Liudmila".
Tais pačiais metais Puškinui tenka atsiskirti su Petrapiliu, kadangi jis savo politiniais eilėraščiais ir satyrinėmis epigramomis įžeidė asmenis, kurie buvo caro Aleksandro I-jo aplinkoje. Pradžioje caras norėjo Puškiną ištremti į Sibirą, bet Karamzino, Žukovskio ir Caadajevo tarpininkavimo ir prašymų dėka poetas išsiunčiamas į Pietų Rusiją. Jam teko ilgesnį laiką gyventi Kišiniove ir Odesoje, o taip pat ir Jekaterinoslavle.
Pietų Rusijoje Puškinas sukūrė savo žymius veikalus, vadinamas "romantines poemas": a) Kaukazo belaisvį (Kavkazskij plennik), b) Bachčisarajaus fontaną (Bachčisarajskij fontan) ir Čigonai (Cygany). Taip pat pietinėje Rusijoje jis pradėjo savo eiliuotą romaną "Evgennij Onegin".
1824 m. baigiasi Puškino tremtis pietinėje Rusijoje ir jam leidžiama persikelti į savo tėvų dvarą Michajlovskoje, kuris buvo netoli Pskovo. Tai irgi tam tikra tremtis, nes jis Michajlovskoje laikomas vietinės nuovados priežiūroje. Čia Puškinas artimiau susipažino su liaudies gyvenimu, vaikštinėjo po turgus apsirengęs paprastais kaimiečių drabužiais, kalbėjosi su valstiečiais, klausėsi aklųjų giesmių.
Michajlovskoje Puškinas užsiiminėjo ir savišvieta: perskaitė daug antikinių poezijos klasikų, žavėjosi Šekspyro kūryba. Puškinas čia kūrė dramą "Borisas Godunovas" ir toliau tęsė "Eugenijų Onieginą".
Michajlovskoje išbuvo apie dvejus metus. Ten jį 1825 m. lapkričio mėnesį pasiekė žinia apie Aleksandro I-jo mirtį, o vėliau - apie dekabristų sukilimą ir jų suėmimus sostinėje. Daugelį dekabristų Puškinas pažino asmeniškai ir tardymų metu paaiškėjo, kokią didelę reikšmę turėjo dekabristams Puškino poezija. Jeigu Puškinas nebūtų buvęs tremtyje, jis būtų tikriausiai dalyvavęs dekabristų judėjime. Tuo būdu tremtis, garima sakyti, turėjo teigiamą reikšmę tolimesniam Puškino gyvenimui.
1826 m. Mikalojus I-asis priėmė Puškiną Maskvoje. Įvyksta ilgesnis pasikalbėjimas, kuriame caras pažymi, kad jo tremties metai pasibaigė ir išsiklausinėja apie jo literatūrinius planus. Mikalojus I-asis pareiškia, kad jis nuo dabar bus jo cenzorius, ir jis turėsiąs jam viską parodyti, ką rašo. Puškinui leidžiama laisvai pasirinkti gyvenvietę. Jis žmonių maloniai sutinkamas teatruose, salonuose ir kituose pobūviuose.
1827 - 1830 metai Puškino gyvenime vadinami "klaidžiojimų metais". Jis gyveno tai Maskvoje, tai Michajlovskoje, tai Petrapily, tai Kaukaze.
1828 m. Vaisingiausiu Puškino kūrybos laikotarpiu laikomas 1830 m. ruduo, kurį jis praleido Boldino kaime, Nižnij Novgorodo gubernijoje, norėdamas sutvarkyti savo dvaro reikalus. Tą dvarą Puškinui padovanojo jo tėvai, kai jis susižiedavo su savo būsima žmona Natalija Gončarova. Iš pradžių Puškinas norėjo tik vieną mėnesį pabūti Boldino kaime, bet dėl besiplečiančios holeros jam teko išbūti ten 3 mėnesius.
Grįžęs į Maskvą, Puškinas savo bičiuliui Pletniovui rašė, kad jis užbaigęs aštuntą ir devintą "Eugenijaus Onegino" dalis. Be to, sukūręs keturias mažas dramas ("Sykštusis riteris", "Mocartas ir Sa-lieri", "Puota choleros metu", "Don Zuanas"). Tai dar ne viskas: jis parašęs 5 apsakymus ir apie 30 eilėraščių. Ruduo jau ir anksčiau jam būdavo vaisingas kūrybos laikotarpis, bet tą rudenį rašytojas tikrai daug sukūrė.
1830 m. Po santuokos su Natalija Gončarova 1831 m. pradžioje rašytojas vis laugiau pateko į caro rankas. Kadangi Puškino žmona norėjo dalyvauti caro "ūmų pasilinksminimuose, vyrui su-reikiamas kamerjunkerio titulas. Taip pat Puškinui suteikiamas leidimas archyvuose rinkti medžiagą apie Petrą Didįjį, apie kurį ruošiasi parašyti knygą.
1831 - 1832 m. Puškinas parašė romaną "Dubrovskis". 1833 m. jis vėl praleido rudenį Boldine ir parašė "Pugačiovo istoriją", "Varinį raitelį" ir nemaža eilėraščių.
1835 m. Puškinas gavo leidimą net leisti žurnalą "Sovremennik", kuriame pasirodė vėliau parašytieji kūriniai "Kapitono duktė", "Kelionė į Arzrumą" ir kiti.
Puškino skaitytojams patariama jo veikalus skaityti lėtai. Teigiama, kad trumpose autoriaus eilutėse yra giliausios mintys. Puškinas yra vienas originaliausių rusų rašytojų. Jis laikomas sintezės meistru. Puškino kūryboje jungiasi ir liaudies, ir bažnytinė slavų kalba. Taip pat žymūs ir Vakarų Europos kalbų elementai. Puškinas pritaikė Lemonsovo trijų stilių teoriją ir Karamzino stiliaus reformą.
Poema "Varinis raitelis" parašyta 1833 m., bet dėl cenzūros sumetimų pasirodė 1837 m. kiek iškraipytoje formoje, o 1841 m., jau po Puškino mirties, išleista jo rinktiniuose raštuose. Ilgą laiką "Varinio raitelio" nagrinėjimą nulėmė literatūros kritiko V. Belinskio samprotavimai. Belin-skis (1911 - 1848) apie Puškiną yra parašęs 11 straipsnių. Vienuoliktam straipsnyje kritikas nagrinėja poemą, žavisi kūrinio kalbos stiliumi, teigia, kad poemos herojus yra Petrapilio miestas. Nuo pat pasirodymo, "Varinis Raitelis" yra laikomas vienu mįslingiausiu kūriniu rusų literatūroje. Poemos sudėtis suderina realųjį planą su fantastiniu. Pilnos mįslių yra taip pat poemos pabaigoje 5 pastabos.
Per visą trumpą gyvenimą Puškiną domino dvi istorinės asmenybės: Napoleonas I ir Petras Didysis. Apie abu Puškinas yra parašęs nemaža eilėraščių. Bet dažniausiai jis savo herojus pasirinkdavo iš paprastų žmonių gyvenimo.
1837 m. sausio 27 d. įvyko jo dvikova su Žoržu Dantesu, kai jis sužinojo, kad šis susitinka slaptai su jo žmona Natalija. Dvikova įvyko Petrapilio miesto pakraštyje. Puškino sekundantas buvo jo mokyklos draugas Danzas. Poetas, mirtinai sužeistas, parvežtas į savo butą, dvi dienas pasikankinęs, mirė.
Genio ir Aleksandro Puškino mokyklų žurnalistų draugystė 2019
Aleksandras Sergejevičius Puškinas (1799 m. birželio 6 d. - 1837 m. vasario 10 d.) - rusų romantizmo poetas ir rašytojas. Laikomas geriausiu rusų poetu ir modernios rusų literatūros pradininku. Jis taip pat rašė istorinę beletristiką. Gimęs Maskvoje, Puškinas savo pirmąją poemą išleido būdamas penkiolikos.
XIX a. trečiajame dešimtmetyje jis susipyko su valdžia ir buvo ištremtas į pietinę Rusijos dalį. Esant stipriai vyriausybės cenzūrai ir neturėdamas galimybės keliauti ar spausdinti savo kūrinius, Puškinas parašė savo žinomiausią pjesę, dramą „Borisas Godunovas“, kurią išspausdinti galėjo tik po metų.
Puškinas bei jo žmona Natalija Gončiarova, kurią jis vedė 1831 m., tapo nuolatiniais dvariškių aukštuomenės lankytojais.
1837 m., po 1836 m. gale išplatinto anoniminio laiško su įžeidimais Puškinui ir jo žmonai, bei ilgo Natalijos meilės siekimo iš Žoržo Danteso pusės, Puškinas parašė Danteso įtėviui L. Gekerenui įžeidžiantį laišką, Gekerenas taip pat laišku atsakė, kad Dantesas jo vardu kviečia Puškiną į dvikovą.
Nuo 1830-tų metų pradžios Puškino kūryboje pradėjo dominuoti proza. „Belkino apysakos“ (išleista 1831 m.) neturėjo pasisekimo. Puškinas sumąsto plačią epinę drobę, romaną apie Jemeljano Pugačiovo sukilimo epochą su herojumi-dvarininku, perėjusiu į sukilėlių pusę. Šį sumąstymą jis kuriam laikui palieka dėl nepakankamų žinių apie tą epochą, ir pradeda dirbti su romanu „Dubrovskis“ (1832-1833), kurio herojus, keršydamas už tėvą, iš kurio neteisingai buvo atimtas giminės dvaras, tampa plėšiku.
1833 m. rudenį jis grįžta į Boldiną. Dabar Puškino ruduo Boldine yra dukart trumpesnis, nei prieš trejus metus, tačiau pagal paskirtį jis prilygsta 1830 m. Boldino rudeniui.
1834 m. Puškinas atsistatydino ir prašo jam išsaugoti teisę dirbti archyvuose, kas buvo būtina „Petro istorijos“ rašymui. Prašymas atsistatydinti buvo priimtas, bet dirbti archyvuose jam buvo uždrausta.
Plačiai publikai, apgailestaujančiai dėl Puškino talento sumenkėjimo, buvo nežinoma, kad jo geriausi kūriniai buvo nepraleisti į spaudą, ir kad tais metais jis sunkiai dirbo prie didžiulių idėjų: „Petro istorijos“, romano apie Pugačiovo sukilimą.
Šiomis sąlygomis jis randa išeitį, iškart išsprendžiančią daugelį problemų. Jis sukuria žurnalą ir pavadina jį „Sovremennik“ (amžininkas). Jame buvo spausdinami Nikolajaus Gogolio, Aleksandro Turgenevo, V. A. Žukovskio, P. A. Bet pasisekimo tarp skaitovų žurnalas vis tik neturėjo: rusiškai publikai dar reikėjo priprasti prie naujo rimto periodinio leidinio tipo, dedikuoto aktualioms problemoms, traktuojamoms, pagal būtinybę, užuominomis.
Tokiu pat veržimusi į būsimas kartas buvo įkvėptas ir finalinis Puškino eilėraštis, paeinantis iš Horacijaus, „Sukūriau pats sau paminklą ne rankų darbo…“ (1836 m. rugpjūčio mėn.).
1837 m. žiemą įvyko poeto konfliktas su Žoržu Dantesu, kuris buvo priimtas tarnauti į Rusijos gvardiją jį įsivaikinusio Olandijos atašė barono L. Gekereno protekcijos dėka. Ginčas, kurio priežastis buvo Puškino įžeista garbė, nulėmė dvikovą.
Prieš mirtį Puškinas prašė Imperatoriaus Nikolajaus I atleidimo už caro dvikovų draudimo pažeidimą: „laukiu caro žodžio, kad galėčiau mirti ramiai“. Valdovas raštelyje, kurį perdavė Žukovskis, parašė: „Jeigu Dievas jau nebeleidžia mums susitikti šiame pasaulyje, tai siunčiu tau mano atleidimą ir mano paskutinį patarimą mirti kaip krikščioniui. Nerimauti dėl žmonos ir vaikų nereikia, aš paimu juos savo globon“.
Valdovo potvarkis: „1. Sumokėti skolas. 2. Atleisti nuo skolos užstatytą tėvo dvarą. 3. Pensionas žmonai ir dukrai, kol ištekės. 4. Sūnus į pažus ir po 1500 rublių kiekvieno auklėjimui, kol pradės tarnauti. 5. Kūrinius išleisti iždo sąskaita našlės ir vaikų naudai. 6. 2006 - Puškinas.“
Rusų poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, leidėjas. Puškinų šeimos šaknys siekia neeilinius giminaičius, tarp kurių buvo Aleksandro Nevskio laikų įžymybių, Petro Didžiojo dvariškių, poetų (tarp jų ir poeto dėdė V.L. Puškinas).
1811 m. rugpjūtį Aleksandras buvo įtrauktas į Carskoje Selo licėjininkų sąrašus. Šią mokyklą globojo pats caras. Didžiausi įvykiai poetui besimokant licėjuje - 1812 m. karas su Napoleonu ir čia sutikti mieli draugai - A. Delvigas, V. Kiuchekbekeris, I. Puščinas ir kiti.
1814 m. jaunasis licėjininkas žurnale „Europos žinios“ („Вестник Европы“) išspausdino pirmą eiliuotą savo kūrinį Draugui eilėraštininkui. Per trejetą metų, kuriuos Aleksandras praleido licėjuje, jis tapo žinomu poetu, kuriuo žavėjosi K. Batiuškovas, V. Žukovskis, caro rūmų poetas G. Deržavinas, P. Viazemskis.
1817 m., kai A.S. Puškinas baigė licėjų, į jį, kaip į būsimą rašytoją ir kalbos žinovą, visi pažįstami daug iš jo tikėjosi.
1817 - 1820 m. A.S. Puškinas gyveno Peterburge ir oficialiai tarnavo užsienio reikalų Kolegijoje. Darbas nebuvo sunkus, poetas daug laiko galėjo skirti teatrui, draugiškoms vakaronėms, viešiems susitikimams, trumpiems meilės romanams, gana dažnoms dvikovoms, aštrių eilėraščių ir epigramų rašymui bei kandiems sąmojams.
Peterburgiškojo laikotarpio svarbiausias kūrinys - poema Ruslanas ir Liudmila, kurioje puikiai interpretuojamas istorinis didvyriškumas, o lengva melancholija organiškai jungiama su nacionaliniu koloritu, išmone ir liaudišku humoru.
1820 metų vasarą A. Puškinas buvo pakviestas pas karinį Peterburgo gubernatorių, grafą M. A. Miloradovičių, pasiaiškinti dėl paskleistų politinių eilėraščių. A. Puškinui grėsė tremtis į Sibirą, kuri senų draugų (Nikolajaus Karamzino, Petro Čadajevo, Fiodoro Glinkos) pastangomis buvo pakeista perkėlimu tarnauti iš Peterburgo į Jekaterinoslavą.
1820 m. rugsėjį atvyko į Kišiniovą. Besarabijos žemėje poetas daug dirbo, domėjosi politika, užmezgė ryšius su V. Rajevskiu, P. Pesteliu ir kitais dekabristais. Šio laikotarpio eilėraščiuose vyravo individualizmo poetizavimas, laisvės, egzotinės pietų gamtos ir kiti motyvai.
Žymesni to laikotarpio kūriniai: Užgeso dienos šviesulys (1820 m.), Kalinys (1822 m.), Napoleonas (1821 m.), Kaukazo belaisvis (1820 m.), Broliai plėšikai, Bachčisarajaus fontanas (1823 m.) ir kiti.
Nors niekas viešai nedeklaravo, bet visuomenėje buvo susiformavusi nuomonė, kad A.S. Puškinas yra romantinis poetas.
Kišiniovo - Odesos periodu, kuris prasidėjo 1923 m. liepos mėnesį (jis pasidarė priklausomas nuo Novorosijsko generalgubernatoriaus M. Voroncovo), kūrė ir bandė visokiausius literatūrinės architektūros braižus. Ieškojo geriausio literatūrinio metodo savo idėjoms ir kūrybai išreikšti.
1823 m. A. Puškinas siekia perkėlimo į tarnybą Odesoje. Tuo metu A. Puškinas pripažįsta save kaip profesionalų literatą. Tai lėmė masišką jo kūrinių skaitymą.
1824 m. rudenį poetas smarkiai susipyko su savo tėvu, kuriam buvo pavesta jį prižiūrėti. Dvasiškai A.S. Puškiną tuo metu palaikė gretimo Trigorsko dvaro savininkė - P. Osipova ir jo buvusi auklė Arina Rodionovna Jakovleva.
Poetas tuo metu taip pat daug dirbo, pamažu atsisveikino su romantizmo idėjomis. Parašė daug eilėraščių (Prie jūros, Knygų pardavėjo pokalbis su poetu ir kt.), poemą Čigonai, baigtos parašyti Eugenijaus Oniegino 4 ir 5 dalys; A.S. Puškinas apmąstė ir studijavo medžiagą tragedijai Borisas Godunovas.
1826 m. rudenį A.S. Puškinas buvo atvežtas į Maskvą, kur susitiko su caru Nikolajum I. Dėl kai ko jiems pavyko susitarti - pats caras tapo poeto kūrinių cenzoriumi.
1830 m. A.S. Puškinas veda jauną Maskvos bekraitę gražuolę N. Gončiarovą. Tėvas ta proga dovanojo poetui dvarą ir A.S. Puškinas išvažiavo jį pasiimti. Pakeliui pakliuvo į siautėjusios choleros karantino zoną ir trims mėnesiams jį uždarė Nižegorodsko gubernijos Boldino kaime. Tai buvo laikas, kai baigėsi poeto klajonės ir buvo užbrėžta riba, nuo kurios prasidėjo poetinės ir žmogiškosios brandos laikotarpis.
Boldino kaime A.S. Puškinas parašė kūrinius Velniai, Elegija, kuriuose menama šviesi viltis ir ateities gyvenimo pilnatvė. Tuo laiku rašytojas jau buvo užbaigęs Eugenijų Onieginą, Bielkino apysakas, Mažąsias tragedijas.
1831 m. vasario 18 d. (kovo 2 d.) Puškinas Maskvoje susituokia su N. N. Gončiarova, o tų pačių metų pavasarį kartu su žmona persikelia į Peterburgą, išsinuomojęs vasarai vasarnamį Carskoje Selo.
1833 m. jis nuvažiuoja prie Volgos ir į Uralą tam, kad pats pamatytų šių rūsčių įvykių vietas, išgirstų gyvas legendas apie Pugačiovo sukilimą.
1833 m. rudenį jis grįžta į Boldiną. Dabar Puškino ruduo Boldine yra dukart trumpesnis, nei prieš trejus metus, tačiau pagal paskirtį jis prilygsta 1830 m. Boldino rudeniui.
1834 m. pabaigoje - 1835 m. buvo išleistas keletas Puškino kūrinių galutinių leidimų: pilnas „Eugenijaus Onegino“ tekstas (1825-1832) m. romanas buvo išleistas atskirais skyriais), eilėraščių, apysakų ir poemų rinkiniai - visos šios knygos buvo labai sunkiai parduodamos.
1835 m. Puškinas gavo leidimą net leisti žurnalą „Sovremennik“, kuriame pasirodė vėliau parašytieji kūriniai „Kapitono duktė“, „Kelionė į Arzrumą“ ir kiti.
1836 m. lapkričio 4 d. A.S. Puškinas gavo anoniminį paskvilį apie savo žmoną ir nelaukęs metė iššūkį Ž. Dantesui, kuris asistavo jo žmonai.
1990 m. Rygoje Šv. Petro ir Pauliaus cerkvės šventoriuje Anai pastatytas atiminimo biustas, primenantis apie jos gyvenimą Latvijoje.
Aleksandro Puškino dukra Marija, sulaukusi 86 metų, mirė iš bado, taip ir nespėjusi gauti savo personalinės pensijos.
1852 metų gruodį, baigusi institutą, Marija buvo su džiaugsmu priimta į freilinas ir tarnavo imperatoriaus Aleksandro II žmonai Marijai Aleksandrovnai.
1877 metais generolas nepelnytai buvo apkaltintas pavogęs vekselius ir kitus vertybinius popierius, priklausančius kažkokiam Zanftlebenui - procentininkui, kurio testamento vykdytojo įsipareigojimus prisiėmė Gartungas.
Nuo 1830-tų metų pradžios Puškino kūryboje pradėjo dominuoti proza. „Belkino apysakos“ (išleista 1831 m.) neturėjo pasisekimo.
1831 m. jis gauna leidimą dirbti archyvuose ir vėl pradeda tarnauti kaip „istorikas“, gavęs Jo didenybės užduotį parašyti „Petro istoriją“.
1833 m. jis vėl praleido rudenį Boldine ir parašė „Pugačiovo istoriją“, „Varinį raitelį“ ir nemaža eilėraščių.
1834 m. Puškinas atsistatydino ir prašo jam išsaugoti teisę dirbti archyvuose, kas buvo būtina „Petro istorijos“ rašymui.
1836 m. pradėjo leisti žurnalą Sovremennik.
Poeto mirtis sukrėtė ne tik Peterburgą, bet ir visą Rusiją.
Geriausiu rusų poetu tituluojamo Aleksandro Puškino sūnui Grigorijui priklausiusiame name Markučiuose veikiantis literatūrinis Puškino muziejus sulaukė garbaus svečio.
73-ejų metų A. Puškinas - vienintelis tiesioginis moderniosios rusų literatūros pradininku ir geriausiu šios šalies poetu romantiku laikomo A. Puškino proproanūkis.
Poeto proproanūkis visą gyvenimą dirbo elektronikos inžinieriumi ir sako nerašęs tikrai ne dėl girdėtos legendos, neva žymusis jo protėvis uždraudęs savo palikuoniams kurti eiles, kad šie nesugadintų gero jo vardo.
Artimiausias A. Politiniai motyvai gyvenimą koregavo ir poeto proproanūkiui - šiandien Belgijos ir Rusijos pilietybę turintis A.
Iš didžiosios dalies pateiktos medžiagos, kuri yra detali biografija, galima suprasti, kad A. Puškino vaikai, deja, neturėjo tokio ryškaus ir svaraus palikimo kaip jų tėvas. Nors kai kurie jo palikuonys siekė karjeros, buvo artimi menui ar literatūrai, tačiau jie nepaliko tokio ženklo istorijoje, kaip pats didysis poetas. Didžioji dalis informacijos susijusi su jo gyvenimo įvykiais, kūryba ir asmeniniu gyvenimu, o vaikai minimi trumpai, dažniausiai tik kaip jo šeimos dalis.
tags: #aleksandras #puskinas #vaikai
