Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę.
Pagrindiniai ikimokyklinio ugdymo principai
- Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas.
- Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
- Žaismės principas.
- Sociokultūrinio kryptingumo principas.
- Integralumo principas.
- Įtraukties principas.
- Kontekstualumo principas.
- Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
- Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
- Reflektyvaus ugdymo(si) principas.
- Šeimos ir mokyklos partnerystės principas.
Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį. Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas. Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.
Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas.
Ugdymosi sritys
Ikimokyklinio ugdymo srityse Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys:
- „Mūsų sveikata ir gerovė“
- „Aš ir bendruomenė“
- „Aš kalbų pasaulyje“
- „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“
- „Kuriu ir išreiškiu“
Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas.
Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas. Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.
Ikimokyklinio ugdymo(si) pagrindas yra visuminis ugdymas(is), universalus dizainas mokymuisi, vaiko žaidimas ir kita patirtinė veikla. Visuminis ugdymas(is) yra pagrindinė ikimokyklinio ugdymosi kryptis, kuri lemia vaikų emocinių, socialinių, fizinių, pažinimo, kalbos, kūrybos potencinių galių harmoningą plėtojimąsi. Universalus dizainas mokymuisi yra kiekvieno vaiko sėkmingą ugdymąsi laiduojanti įtraukaus ugdymo organizavimo prieiga. Vaiko žaidimas ir kita patirtinė veikla yra pagrindinės, viena kitą papildančios ugdomosios veiklos. Vaikų žaidimas yra paties vaiko kuriama ir valdoma veikla, kuomet sutelkiamos visos jau įgytos ir plėtojamos galios.
Mokykloje plėtojama visos bendruomenės žaidimo kultūra, skatinanti žaisti, kurti ir bendradarbiauti. Siekiama vaikų savarankiško žaidimo ir žaismingo ugdymo(si) vienovės bei darnos. Mokykloje susitariama dėl pedagoginių strategijų bei ugdymo(si) metodų, orientuotų į vaiko asmenybės ir pasiekimų auginimą, taikymo. Programoje derinamos ugdymo(si) kontekstų kūrimo, spontaniško vaikų ugdymosi skatinimo, vaikų ir mokytojų kūrybinėmis sąveikomis grindžiamo bei organizuoto ugdymo pedagoginės strategijos. Susitariama dėl vaikų raidą ir ugdymosi būdus atitinkančių ugdymo(si) organizavimo formų taikymo, palaikoma jų įvairovė. Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas grindžiamas abipuse pagarba, pasitikėjimu, lygiaverte dialogine partneryste.
Ugdymo(si) kontekstų kūrimas
Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriant netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą. Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus.
Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.
Ugdymo(si) kontekstų pavyzdžiai:
- Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis.
- Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius.
- Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes.
- Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime.
- Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
- Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus.
- Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą.
- Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą.
Visų vaikų dalyvavimą užtikrina įtraukus ugdymo(si) procesas, grindžiamas universalaus dizaino mokymuisi prieiga, apimantis įsitraukimo, gilėjančio supratimo ir įgytos patirties raiškos procesus. Tai sukuria prielaidas aktyviam, savarankiškam, sėkmingam kiekvieno vaiko ugdymuisi.
Fizinis aktyvumas ir judėjimas
Ugdymo(si) srities paskirtis yra plėtoti kasdienius gyvenimo įgūdžius, fizinį aktyvumą, savivoką ir savigarbą, savireguliaciją ir savikontrolę. Įgytos patirties raišką skatina mokykloje sukurti ugdymosi kontekstai, pasižymintys patirtinių veiklų įvairove, įvairiapusio judėjimo galimybėmis.
Mokytojo kalbinami, žaidinami, įvairiais patraukliais žaislais ir daiktais motyvuojami vaikai iki 1 metų vartosi, ropoja, sėdasi, prisitraukia, atsistoja, siekia daiktų. Išlaikyti pusiausvyrą vaikai pratinasi ir savarankišką vaikščiojimą tobulina judesių nevaržančioje saugioje aplinkoje eidami link juos kviečiančio mokytojo, nuo vieno patrauklaus objekto link kito, ką nors stumdydami, ridendami. 2-3 metų vaikai vaikščioti ir išlaikyti pusiausvyrą mokosi eidami sumažinto ploto paviršiumi (tarp dviejų nubrėžtų linijų ir pan.), įveikdami kliūtis (ką nors peržengdami), lipdami į kalniuką. 3-6 metų vaikai juda spontaniškai, atlieka veiksmus su skirtingo dydžio, svorio ar formos priemonėmis, žaidžia įvairius imitacinius bei judriuosius žaidimus, kuriuose lavinami visi pagrindiniai judesiai: šliaužimas, ropojimas, ėjimas, bėgimas, šuoliukai, laipiojimas, pralindimas, metimai, pusiausvyros pratimai.
Vaikai judėjimo džiaugsmą patiria laisvai bėgiodami, landžiodami, šokinėdami, laipiodami karstynėmis, kopėtėlėmis, laipteliais, žaisdami su kamuoliais, važinėdami triratukais, dviratukais. Vaikų judesių koordinacija, orientacija erdvėje, vikrumas, greitumas, jėga tobulėja žaidžiant su įvairaus dydžio ir sunkumo kamuoliais: ridenant, mėtant įvairiu atstumu, visa jėga ar panaudojant reikiamą jėgą tikslui pasiekti, gaudant. Nevaržomai judėdami ir eksperimentuodami vaikai išbando savo kūno judėjimo galimybes; lavina pagrindines fizines ypatybes (vikrumą, lankstumą, pusiausvyrą, koordinaciją, jėgą); mokosi saugiai keisti pradines kūno padėtis ir atlikti įvairius veiksmus rankomis, kojomis; išlaikyti kūną statinėje būsenoje; judėti (ne)persikeldami erdvėje; įgyja drąsos ir pasitikėjimo savimi. Veikdami ribotame plote pratinasi judėti saugodami save ir kitą.
Rankų motorikos ir smulkiosios motorikos lavinimas
Pirmaisiais metais vaikai jiems siūlomų spalvingų, skambančių, judančių žaislų siekia vis geriau įvaldydami rankos judesius: ranka iš peties suduodami per žaislą; pratindamiesi nykščiu ir kitais pirštais suimti daiktą; laikyti daiktą per alkūnes sulenktomis rankomis ir purtyti, stuksenti, perimti iš rankos į ranką. Pirštų, plaštakos ir visos rankos judesius vaikai lavina mokytojo žaidinami, drauge su juo žaisdami pirštukų žaidimus, plodami, ką nors rinkdami, spaudydami. 3-6 metų vaikai lavina rankos judesių tikslumą, akies ir rankos koordinaciją ką nors dėliodami, konstruodami, verdami, piešdami ir kt.
Sveikos mitybos ir gyvensenos samprata
Vaikai iki 3 metų su sveikatai palankiu maistu susipažįsta valgydami drauge su mokytoju ir kitais vaikais, girdėdami suaugusiųjų aiškinimus, žiūrinėdami knygeles, korteles, piešinius. Matydami estetiškai patiektą, skleidžiantį šviežią kvapą maistą, jį skanaudami ir nuolat girdėdami vaisių, daržovių bei kitų maisto produktų pavadinimus, vaikai kaupia atitinkamą žodyną. 3-6 metų vaikai aiškinasi, klauso skaitomų tekstų, komentarų apie sveiko maisto naudą, sužino, ką valgyti yra naudingiau sveikatai; tyrinėja sveiko maisto piramidę; dėlioja savo dienos meniu iš kortelių su sveiko maisto produktais; dėlioja mąstymo žemėlapius (sveika - nesveika), patys vieni kitiems aiškina, kuris maistas palankus sveikatai, o kuris - ne, savo nuomonę argumentuoja. Vaikai drauge su mokytoju eina į parduotuvę, išrenka ir perka reikalingus maisto produktus užkandžiams pagaminti. Žaisdami „kavinę“, „restoraną“, kuria mėgstamų ir netikėtų patiekalų receptus, sudaro meniu, imituoja maisto gaminimo procesus.
Vaikai iš skaitomų tekstų, paveikslėlių ir mokytojo komentarų sužino, kodėl negalima valgyti neskaniai, įtartinai kvepiančio, kito žmogaus nebaigto valgyti, gyvūno aplaižyto maisto. Vaikai samprotauja, tariasi ir, esant galimybei, renkasi sveikatai palankius maisto produktus (pavyzdžiui, atsinešdami užkandius). Jie nusiteikia ir vienas kitą padrąsina mokykloje valgyti įvairų maistą, ragauti naujus, jiems nežinomus maisto produktus, susipažinti su įvairiais skoniais, dalintis mintimis ir žymėti, kas kam skanu / neskanu. Vaikai tyrinėja, matuoja, žymisi, kiek vandens išgeria per dieną, ir aiškinasi, kiek jo vartoti sveika. 3-6 metų vaikai mokosi elgesio taisyklių prie stalo: prieš valgį nusiplauti rankas, valgyti neskubant, gerai sukramtant maistą, jį skanaujant, prie stalo ramiai pasikalbant, padėkojant. Jie mokosi padengti kasdienį ir šventinį stalą, siekdami estetinio įspūdžio. Režisūrinių ir vaidmenų žaidimų metu vaikai maitina lėles, serviruoja ir puošia stalą, kuria lankymosi kavinėje ar kitoje viešoje vietoje siužetus.
Dienos ritmo pajauta
Siekiama padėti vaikams suprasti jų poreikius atitinkantį dienos ritmą ir jo laikytis. Vaikai ugdosi dienos ritmo (aktyvumo ir poilsio derinimo) pajautą, kai kasdienių veiklų metu yra mokytojo skatinami atpažinti kūno siunčiamus signalus: gerą nuotaiką, žvalumą, energingumą, dėmesingumą arba nuovargį, mieguistumą, irzlumą, negalėjimą susikaupti. Vaikai iki 3 metų mokosi suprasti paveikslėliais sudėliotą savo grupės dienotvarkę, stebėti ir pasitikrinti, kas šią dieną jau įvyko, kas dar įvyks. 3-6 metų vaikai, skatinami mokytojo ir atsižvelgdami į visos mokyklos dienos režimą, patys sudėlioja savo dienos ritmą paveikslėliais, sudėlioja dienų su ypatingais įvykiais (švenčių, išvykų dienos), keičiančiais įprastą dienos eigą, dienos ritmą. Vaikai ryte paveikslėliais pažymi, ką šiandien ketina veikti, o vakare reflektuoja, ar pavyko tai įgyvendinti.
Tėvų ir mokyklos partnerystė
Žinote, kaip tėvai dažnai sako? Kokia mano įtaka vaikui, jei jis visą dieną leidžia ugdymo įstaigoje? Be jokios abejonės, daug didesnę įtaką turi ugdymo įstaiga, o ne aš! Ir vis dėlto. Vienas pirmųjų tėvus nustebinusių rezultatų paskelbė R. M. Clarkas dar 1990 metais. Jis suskaičiavo, kad, sudėjus atostogas, savaitgalius, vakarus ir t. t., 70 proc. savo laiko (kurį yra atsibudęs!) ugdymo įstaigą lankantis vaikas praleidžia ne ugdymo įstaigoje. Netikėta, ar ne? Kuo veikla yra labiau susijusi su pačiu vaiku, tuo veiksmingesnis yra tėvų įsitraukimas. Pavyzdžiui, tai, kad jūs auklėtojai duodate pinigų priemonėms nupirkti, yra mažiausiai efektyvu. Jeigu ateinate paskaityti pasakos vaiko grupei, jeigu savanoriaujate (pavyzdžiui, per mamadienį) vaiko grupėje, yra veiksmingiausia. Įsivaizduojate - šeimos dalyvavimas geriau parodo, kokie bus vaiko akademiniai rezultatai, nei šeimos socioekonominė padėtis? Vadinasi, tiesiog atidavę vaiką į privačią mokyklą ar privatų darželį ir tikėdamiesi, kad tai leis mums nedalyvauti (gausime „viskas įskaičiuota“) tam tikra prasme mažiname tikimybę, kad iš tiesų bus gerai? Mokslininkai D. L. Williamsas ir N. F. Chavkinas straipsnyje prestižiniame „Educational Leadership“ žurnale rašė, kad švenčių organizavimas, lėšų rinkimo renginių organizavimas, savanoriavimas ir kitas aktyvus dalyvavimas ugdymo įstaigos veikloje lemia tai, kad vaikas pasiekia aukštesnių rezultatų. Atrodo, ką bendro turi tai, kad jūs, pavyzdžiui, per mokslo metų pabaigos šventę kepsite mėsainius ir vaiko akademiniai rezultatai, ar ne? Man pačiai tai dažnai yra mįslė.
Tėvų lūkesčiai. Tik nepakliūkite čia į spąstus! Viena yra matyti, jog kiekvienas vaikas turi kažką genialaus, o kita… tikėtis iš kiekvieno vaiko kažko genialaus. Ar jaučiate skirtumą? Viena yra tai, kad jūs matote, o kita - kad jūs nematote. Ir tada spaudžiate vaiką, esą jis niekada nėra pakankamai geras, pakankamai žavingas, nepakankamai kažkoks, nes jums atrodo, kad jis - genialus. Jis ir yra genialus, bet in his own way, taip sakant. Esu mačiusi ne vieną vaiką, kuris spardė pianiną, nes tėvai norėjo, kad jis grotų, o jis - nors ir turėjo klausą - tiesiog to nekentė. Čia ir kyla amžinoji dilema: ar spausti, ar paleisti? Aš manau, kad lūkesčiai turi būti aukšti, bet išmintingi, o tai ir yra didžiausias tėvystės menas. Tėvų lūkesčiai vs. rezultatai. Tyrimai rodo, kad tų tėvų, kurių lūkesčiai didesni, vaikų rezultatai yra geresni. Įsidėmėkite: išmintingi ir aukšti.
Mantra: tu gali! Žinoma, galima vaikui leisti neišnaudoti jo potencialo ir visaip jį apkamšyti pagalvėlėmis, kai jis sako, jog negali, kad nesupranta, kad jam sunku. Kita vertus, daug sunkiau įrodyti, jog jis gali, kad pasistengęs supras, jog niekas niekam nėra visada lengva: reikia daug ir sunkiai dirbti, jei nori rezultatų. Vien pedagogai to tikėjimo ir pasitikėjimo neįkvėps - tam reikia bendradarbiavimo, bendrų lūkesčių ir tęstinumo.
Bėda ta, kad dauguma tėvų nežino, kaip jie gali įsitraukti. Pavyzdžiui, pradeda su mokytojais diskusiją apie tvoros aukštį. Na, tvoros aukštis gal ir būtų objektas diskusijai, jei tvora būtų per žema, t. y. nesaugi vaikams, bet iš esmės tai nėra pats veiksmingiausias būdas dalyvauti vaiko ugdymo(si) procese. Yra keletas įsitraukimo būdų. Vienas iš tokių - „naminis“ būdas - kai namuose skiepijamos tos pačios vertybės ir įgūdžiai, kurie skatinami ugdymo įstaigoje (dėl to labai svarbu išsirinkti ugdymo įstaigą ne tik pagal tai, ar ji arčiausiai namų, bet ir pagal tai, ar ten vaikui bus skiepijama tai, kas norite, kad būtų). - namuose nekompromisinis požiūris į ėjimą miegoti, vakarienę ir pan. - vaikui pabrėžiama svarba: ugdymo įstaigos lankymo (net jeigu tai yra darželis: vaikas turi žinoti, kad ten eina ne tik pabūti, bet ir tobulėti), bendravimo su pedagogais (jeigu nesupranti - klausk; jeigu nepatinka - sakyk ir t. Kitas būdas - dalyvauti ugdymo įstaigos veikloje. Kodėl jis svarbus? Nes, atvykdami į ugdymo įstaigą ir bendradarbiaudami, rodome vaikui, kad mums rūpi. Kai vaikas mato, jog mums rūpi, jis nori stengtis, nori parodyti, kaip viską puikiai jis daro. Matydamas namų ir ugdymo įstaigos sąsajas, vaikas supranta, kad ugdymas(is) - integrali jo gyvenimo dalis, kad namai ir ugdymo įstaiga papildo vienas kitą, o ne yra atskiri segmentai. Tačiau veiksmai turi būti abipusiai - negerai, jei jeigu tėvai norės dalyvauti, o pedagogai nepalaikys iniciatyvos. Ir vis dėlto dažniau kamuolys yra ugdymo įstaigos pusėje. Suprantu, kad būna labai sunku tiems pedagogams, kurie užsidegę kviečia (juk dažnai tai būna papildoma iniciatyva, t. y. ekstra žingsnis. Kita vertus, aš per savo seminarus nuolat kartoju pedagogams: mes turime raginti, o jau kaip tėvai pasirinks, taip; mes turime organizuoti šventes ir į jas kviesti, o jau kaip tėvai nuspręs, taip; mes turime tėvus pakalbinti rytais, o jei jie nekalbės, tai ką padarysi; mes turime pranešti tėvams, jei pastebime kažką neįprasto, o jau ką tėvai darys su tuo - jų atsakomybė. Pirmas žingsnis turi būti mūsų. Nes mes profesionalai. Mes atsakingi. Mes žinome, ką ir kaip galime daryti. Ir turime šia informacija nuolat dalintis su tėvais. Padėti jiems. Paraginti tuos, kurie abejoja. Bandyti sudominti tuos, kuriems neįdomu. Liūdniausia (o gal kaip tik nuostabiausia?) yra tai, kad atsakingiausi už tėvų dalyvavimą ugdymo įstaigos veikloje yra darželiai. Tyrimai rodo, kad tėvai, kurie nedalyvauja darželio veikloje, mokyklos veikloje dalyvauja dar mažiau. Taigi jeigu ikimokyklinuko pedagogai sudomins tėvus ir juos įtrauks, tai yra tikimybė, kad jie ir liks įsitraukę. Jeigu ne, deja, įsitraukimas tik mažėja. Esu girdėjusi ne vieną ikimokyklinio ugdymo specialistą sakantį, kad priekabūs tėvai vargina. Negalvokite taip. Galvokite, kad tiems tėvams rūpi. Žinoma, viskam turi būti ribos, bet iš esmės prisiminkite varpelio kreivę: tų, kurie yra labai priekabūs, yra tik keletas procentų. Tada yra keletas, kurie yra visiškai nepriekabūs. O dauguma priklauso nuo dienos, nuo nuotaikos, nuo konkrečios situacijos.
Dr. Joyce Epstein iš Johno Hopinkso universiteto yra sukūrusi tėvų dalyvavimo ugdymo įstaigos veikloje sistemą, kuri, manoma, esanti viena veiksmingiausių ugdymo įstaigai planuojant bendradarbiavimą su tėvais. Anot jos, nebendradarbiauti - jeigu mums rūpi vaikų ateitis - negalima.
Būdai, kaip tėvai gali įsitraukti:
- Tėvystė. Tėvus reikia ugdyti. Jeigu randate gerą straipsnį - siųskite. Jeigu žinote apie įdomų renginį - informuokite. Jeigu perskaitote vertingą knygą - pasidalinkite tuo, ką perskaitėte. Įvairūs informaciniai seminarai tėvams - lobių lobis.
- Komunikacija. Bent kartą per metus susitikite su kiekviena šeima individualiai: informuokite tėvus apie naujienas, naudokitės el.
- Savanorystė. Kuo labiau įtraukite tėvus į savanorystę ugdymo įstaigoje. Žinau, mes neturime tokios tradicijos - Lietuvoje labiau įprasta, kad tėvai ateina į šventes, o ne organizuoja jas. Ar ne? Jeigu jau organizuoja, tai geriausiu atveju talką. Kita vertus, niekas nedraudžia pradėti tokios tradicijos, ar ne? Dr. Epstein rašo apie savanorystę klasėje ar grupėje taip: drožti pieštukus, lydėti į išvykas, paruošti ugdymo priemones, išplauti žaislus, skaityti vaikams pasaką, kai pedagogas individualiai dirba su pagalbos reikalaujančiu vaiku ir t. t.; apie savanorystę biure: organizuoti šventes, darželio ar mokyklos dekoravimą, labdaros akcijas; padėti susitvarkyti dokumentus visokiose instancijose ir t. t. Žodžiu, būdų yra begalė - neabejoju, kad kiekvienoje ugdymo įstaigoje yra papildomų rankų porų poreikis.
- Ugdymo įstaigos tęstinumas namuose. Ugdymo įstaiga suteikia informaciją, kaip tėvai gali papildyti tai, kas vyksta grupėje ar klasėje, ir tėvai tą daro. Geriausias būdas - supažindinti su amžiaus tarpsnių ypatumais, dalintis ugdymo planais su tėvais, drauge išsikelti konkretaus vaiko ugdymo(si) tikslus.
- Sprendimų priėmimas. Aktyviai dalyvaukite. Žinoma, tvarkos nepakeisite, bet šį tą tikrai galite. Dalyvavimas turi būti protingas: jeigu dalyvaujate tik todėl, kad prastumtumėte tai, kas yra aktualu tik jums, produktyvumo nesitikėkite.
- Aktyvus miesto bendruomenės įtraukimas. Siekiamybė - kad įsitrauktų į ugdymo įstaigos veiklą ne tik tėvai, bet ir visuomenė: noriai ateitų papasakoti, pasidalinti mintimis, kaip geriau būtų darželiui ar mokyklai. Mano pačios patirtis rodo tai, kad daug ką lemia dauguma tėvų grupėje. Esu turėjusi be galo iniciatyvių tėvų, kurie suburdavo visus aplinkui, o esu turėjusi tokių, kurie manydavo, jog dešimtis tūkstančių eurų „moka ne tam, kad dar ir savanoriautų“. Bet niekada dėl to nenuleidau rankų. Nepamirškite dar ir to, kad savanorystė - ne pareiga, o dovana. Kita pamoka - nesitikėkite per daug. Jeigu bėgsite maratoną, niekada nesitreniravę… Juk bėgantieji pradeda nuo kelių kilometrų ir atstumus didina palaipsniui.
Išties kalbėti apie bendradarbiavimą man nėra lengva, nes sėdžiu ant trijų kėdžių - esu ir mama, ir pedagogė, ir ugdymo įstaigos vadovė. Žodžiu, matau šį reikalą įvairiais aspektais. Labiausiai man patinka pedagogo aspektas: kvieti tėvus ir žinai, kad ateis ir dalyvaus tik tie, kurie nori. Kaip mama nelabai mėgstu, nes kartais pasijaučiu kalta, kad dalyvauju per mažai. Nors, kita vertus, labai džiaugiuosi, kai kiti tėvai dalyvauja (pavyzdžiui, važiuoja su mano vaiko klase į išvyką taip garantuodami papildomą rankų porą važiuojantiems pedagogams).
Susimąstėte, ką dar galite daryti, kaip prisidėti? Fantazijai ribų nėra: galima padėti organizuoti spektaklius, lydėti į išvykas, darbuotis sode, fotografuoti renginius, laminuoti priemones (mokytojos paruošia, o jūs ateinate į darželį ar mokyklą ir visa tai sulaminuojate, kad pedagogams nereikėtų daryti to po darbo), surinkti informacijos, siūti, organizuoti įvairias praturtinančias ugdymo(si) programą programas. Net sąsiuvinius galima padėti taisyti. Taip ir įsivaizduoju, kaip kai kuriems atvipo žandikaulis: mano darbe niekas neateina už mane padaryti mano darbų (juk sąsiuvinių taisymas absoliučiai yra mokytojo darbas). Bet taip jau, matyt, yra su savanoryste ugdymo įstaigoje: arba darai, arba ne. Čia kaip ir su klausimais: ar ugdymo įstaigai taikomi įprastiniai vadybos principai, ar ne? Ar ugdymo įstaiga - verslas, ar ne? Kol kas į šiuos klausimus neatsakyta. Visi sutaria, kad ir vadybos principus reikia adaptuoti, ir švietimo verslas yra kitoks. Ypatingas. Taigi ir savanorystė yra šiek tiek kitokia nei visur kitur.
