Spaliui artėjant į pabaigą, ateina metas vėl užaštrinti pojūčius, griebti į rankas šiurpuliukus keliančią baugią istoriją ir ruoštis baisiausiai metų šventei - Helovynui. Nors daugelis renkasi įtampą sukeliančius ir šokinėti nuo sofos verčiančius siaubo filmus, knygų mylėtojai žino, jog gera siaubo knyga gali išgąsdinti gerokai stipriau. Baisiausios metų nakties proga, interneto knygynas Patogupirkti.lt rekomenduoja sąrašą geriausių siaubo istorijų, kuriame klasika susipins su naujųjų laikų fantastika. Čia gąsdins vampyrai, klounai ir psichopatai, o paslaptingą atmosferą užtikrins vaiduoklių apsėsti namai.
Siaubo fantastika yra patraukli tuo, jog tai yra mūsų pačių mirčių repeticija. Šis siaubo romanas pasirūpins, kad repeticijų skaitytojams tikrai nepritrūktų. Tai, neabejotinai, vienas didžiausių ir baisiausių S. Kingo romanų, kuriame kiaurai persmelkiantis siaubas, šiurpūs įvykiai ir nesibaigianti įtampa susimaišo su daugybe įstabių metaforų apie baimę ir žmogaus psichologijos platybes. S. Kingo kūrybos brangakmeniu vadinamame romane vaizduojamas Derio miestelis Meino valstijoje, kuriame septyni paaugliai aiškinasi gyvenvietėje vykstančių nusikaltimų virtinę.
Nobelio premijos laureato Williamo Goldingo alegoriniame romane nagrinėjama ir šiandien itin aktuali tema - kur yra riba tarp žmogaus ir žvėries? Pirmą kartą 1954 m. išleistoje knygoje pasakojama apie grupelę vaikų, kurių lėktuvas per katastrofą sudužo, o po jos neišgyveno nė vienas suaugęs. Negyvenamoje saloje atsidūrę vaikai džiaugiasi laisve nuo tėvų ir mokyklos, tačiau laikui bėgant, jų pastangos išlikti civilizuotiems ir gyventi pagal taisykles bliūkšta, o draugystę ir bendrystę pakeičia baimė ir neapykanta. „Musių valdovas“ - vienas įsimintiniausių pasakojimų apie žmogaus sielos tamsumas. Pats knygos pavadinimas taip pat yra alegorija į velnišką dievybę arba Belzebubą, kuris Naujajame Testamente yra vadinamas „musių valdovo“ vardu. Pavadinime slypintis šėtonas - tai nelemtas padaras, apsigyvenęs vaikų saloje ir pradėjęs sėti blogio ir žiaurumo piktžoles.
Tikras siaubo žanro literatūros genijus, be kurio kūrybos neapsieina nei vienas baisių istorijų sąrašas. Vienas už kito geresni kraują stingdantys romanai iškėlė Stepheno Kingo vardą iki padangių, o pagal jo kūrinius sukurta daugybė sėkmingų ekranizacijų. Siaubo literatūros gerbėjams, pažintis su šiuo kūriniu yra tiesiog privaloma. Tai istorija apie rašytoją ir užkietėjusį alkoholiką Džeką Torensą, kuris apsiima prižiūrėti prašmatnų viešbutį Kolorado kalnuose ne sezono metu. Kartu su šeima atvykęs į viešbutį Džekas ketina skirti laiką kūrybai, tačiau kraupi viešbučio praeitis ima smelktis į vyro pasąmonę ir pastato visą šeimą į mirtiną pavojų. Po šios knygos atsiradimo sužibo ir kita ne ką mažiau žinoma žvaigždė Holivudo padangėje - 1980 m. režisierius Stanley Kubrickas pastatė daug liaupsių susilaukusį filmą.
1997 m. Jaunas ir ambicingas, neseniai mokslus pabaigęs psichiatras Parkeris H. įsidarbina Naujosios Anglijos ligoninėje. Ten jis susiduria su paslaptingu pacientu, kurio diagnozės jau daugelį metų niekas nenustato. Šešerių į ligoninę patekęs pacientas yra jau keturiasdešimtmetis ir iš pirmo žvilgsnio atrodo racionalus ir charizmatiškas žmogus. Vis dėlto, jis „pagarsėjo“ dėl savo keisto gebėjimo paveikti aplinkinius, nes visi personalo darbuotojai, su kuriais pacientas praleido daugiau laiko, išprotėjo arba nusižudė. Tai internetinio forumo formatu parašyta istorija, kurioje veikėjas ne tik aprašo įvykius, bet ir analizuoja savo veiksmus.
Klasiko Edgaro Allano Poe kūryba - tikra odė siaubo žanrui. Detektyvų pradininku laikomas amerikiečių poetas ir novelių rašytojas išsiskyrė savo unikaliu gotišku stiliumi. E. A. Poe apsakymų rinkinyje „Žmogžudystė Morgo gatvėje ir kitos šiurpios istorijos“ puikuojasi geriausi autoriaus kūriniai, kuriuose susipina fantastika, detektyvinis žanras ir rašytojo meistriškai manipuliuojamas siaubas. Be šio apsakymo, rinkinyje įtrauktas ir pats pirmasis autoriaus prozos kūrinys „Mecengeršteinas“, akimirksniu išpopuliarėjusi poema „Varnas“ bei kitos kraupios istorijos.
Pirmąja fantastikos novele laikomas „Frankenšteinas“ - į istoriją įėjusi žanro klasika, kurią perskaityti būtina kiekvienam. 1818 m. parašyta novelė - dar paauglės, talentingos devyniolikmetės Mary Shelley šedevras. Nesėkmingų įkvėpimo paieškų įkarštyje, vieną naktį rašytojai prisisapnavo košmaras, kuris ir tapo šios siaubo istorijos pagrindu. Vis dėlto, pirmoji reakcija į „Frankenšteino“ istoriją buvo neigiama - kritikai tai laikė absurdišku darbu, tačiau, neilgai trukus, gotikiniai romanai užgrobė skaitytojų dėmesį ir M. Novelėje, kurios pilnas pavadinimas - „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“, pasakojama apie jauną mokslininką Viktorą Frankenšteiną, daug mėnesių plušėjusį savo laboratorijoje, kur iš lavonų dalių kūrė naują gyvybę.
Trokštantiems šiurpuliukų ir autentikos, tačiau nesibaidantiems naujų fantastikos prieskonių, rekomenduojama perskaityti rašytojos Silvios Morenos Garcios romaną „Meksikos gotika“. Iš neseniai už anglo ištekėjusios pusseserės gavusi isterišką laišką, kuriame ši maldauja, kad kas nors ją išgelbėtų nuo paslaptingos pražūties, pagrindinė siaubo romano veikėja, žvitri ir koketiška aristokratė Noemė Taboada išvyksta išsiaiškinti situaciją į atokų Meksikos miestelį ant didžiulio kalno.
Siaubo klasika neįsivaizduojama be nemirtingojo ir Helovyno relikvija tapusio „Drakulos“. Istorija apie žymųjį aristokratą vampyrą tapo vampyrų kulto atspirties tašku, pagal kurį sukurta daugybė ekranizacijų, serialų, komiksų ir spektaklių. 1897 m. Viena geriausių visų laikų mistinių knygų pasakoja apie jauną advokatą Džonataną Hakerį, kuris atvyksta į Transilvaniją padėti grafui Drakulai įsigyti naujus namus Londone. Jo viešnagės metu pilyje ima dėtis keisti dalykai, o Drakula atskleidžia savo tikrąją vampyrišką prigimtį.
Visai neseniai mirė mano jaunesnioji sesuo - netyčia iššoko pro langą. Tėvams ir man tai buvo didžiulis smūgis. Prieš pat sesers mirtį buvau labai su ja susipykusi dėl visiškų menkniekių, ji su manimi nesikalbėjo savaitę, todėl labai graužiau save, jog atsisveikinome susipykusios. Palaidojus seserį mane pradėjo lydėti keisti reiškiniai - tą pačią naktį pabudau nuo jausmo, lyg šaltos rankos smaugtų mano kaklą. Kitą rytą pajutau siaubingus pilvo skausmus, negalėjau net paeiti. Skausmai praėjo, tačiau būdama namie jaučiau kitus keistus negalavimus. Pasitikrinau pas gydytojus, jie nieko neaptiko. Užsakius mišias už seserį skausmai dingo. Supratau, jog mano sesuo taip man keršijo.
Su draugėmis nusprendėme pagaliau ryžtis nueitį į vieną apleistą namą, kurį aplinkiniai laikė dvasių namu. Iš išorės jis atrodė kraupiai - langinės apgriuvusios, plytelės numuštos, stogas įplyšęs. Tačiau pasivaikščiusios viduje visai neišsigandome - senas namas ir tiek. Po keletos dienų pradėjau sapnuoti keistą sapną - sapnuodavau daugybę vaikų ir vieną mažą berniuką, kuris būrio vaikų buvo skriaudžiamas. Labai išsigandau, kai vieną naktį pabudusi iš to sapno pamačiau tą patį mažą berniuką iš sapno gulintį prie mano lovos. Klykdama išbėgau pas mamą, papasakojau, jog buvau apleistame name. Mano mamos akys išsiplėtė iš siaubo - pasirodo, tame name kadaise buvo darželis, kuris sudegė ir jame mirė mažas berniukas. Nors ta vizija manęs daugiau niekada nebeaplankė, berniukas man niekada neišdils iš atminties.
Su draugais išvažiavome iškylauti. Pasirinkome atokų miesto krašte esantį miškelį prie ežero. Pasistatėme palapines, skaniai pavakarieniavome, pasišnekėjome prie laužo ir galiausiai nuėjome miegoti. Mes su draugu palapinę pasistatėme šalia ežero. Draugas užmigo kaipmat, aš snūduriavau. Pakilau nuo stipraus smūgio į palapinę - atrodo, jog kažkoks milžiniškas padaras būtų šokęs į ją. Mano vaikinas taip pat atsikelė, labai išsigandome, galvojome, jog taip pokštauja draugai. Nustėrome kai pamatėme, jog jie kiečiausiai miega. Taip ir nesuvokėme, kas per padaras šoko į mūsų palapinę - koks nors gyvūnas, o gal kažkas mįslingo.
Viena mergina per Helovyną bibliotekininkei padėjo tvarkyti patalpas, nes jas buvo užliejęs vanduo. Dirbo ilgai, kone iki vidurnakčio. Mergina jau galvojo, kad namo teks grįžti pėsčiai, tačiau prie jos privažiavo 18tas autobusas. Vairuotojas dėvėjo senovinę uniformą, o keleiviai savo išvaizda taip pat buvo keistoki. Tačiau tai juk Helovynas, tad mergina drąsiai įlipo autobusan. Sėdėdama prie lango snūduriavo kai staiga išgirdo mažos mergaitės balsą. Ji kvietėsi šunelio. Mergina paprašė vairuotojo sustoti. Išlipusi iš autobuso nuėjo mergaitės balso link. Už kelių žingsnių ji pamatė tą mažą mergaitę. Ji vilkėjo balta suknele, o ant rankų laikė suknelės baltumo pudeliuką. Mergaitė pasakė, kad šuo nepaklusnus, nuolat kur nors išbėga ir pasikvietė mūsų istorijos heroję link savo didžiulių namų. Paprašiusi, kad mergina liktų prieangyje, ji pati nubėgo vidun. Mergina dar ilgai laukė šuns šeimininkės, tačiau ji nepasirodė. Autobusas jau buvo nuvažiavęs, tad namo gavo grįžti pėsčia. Sekančią dieną mergina paklausė savo mamos nuo kada važinėja 18tu numeriu pažymėtas autobusas. Mama atsakė, kad jis nėra išriedėjęs į gatvę nuo 1986 metų, kai spalio 31ą dieną partrenkė mažą mergytę, kuri ieškojo šuniuko.
Taksistas dirbo naktinėje pamainoje ir buvo labai mažai keleivių. Jis galvojo: „Va, dar apsuksiu vieną ratą aplink šitą kvartalą ir jeigu niekas nebeišsikvies, baigsiu darbą ir važiuosiu namo.“ Važiuoja jis ir staiga prieš mašiną išbėgo mergaitė. Mergaitė buvo su suknele, o juk gruodžio vidurys ir taip šalta. Ji buvo labai išsibadusi. Ji šoko į mašiną ir įsirangė ant sėdynės. Vairuotojas paklausė, kas jai yra, bet ji neatsakė. Jis galvoja, kad gal iš šokių ėjo ir kas nors išgąsdino. Staiga ji pasakė adresą, kur ją nuvežti. Jis matė, kad jai šalta ir davė savo megztuką, kad susiltų. Nu va, jie jau privažiavo jos namus ir mergaitė pasakė, kad tuoj užlips atnešti pinigų, nes dabar su savim neturi, ir pasakė savo buto numerį. Jis galvoja: „Kam tas numeris? Juk sakė pati atneš.“ Ji išėjo ir liepė laukti, o jeigu ką - pačiam užlipti. Jis laukia ir nesulaukia. Pagalvojo, kad reikia užlipti. Nuėjo, surado tą butą ir skambina. Staiga duris atidaro sena močiutė, pakviečia jį į vidų. Jis nesupranta, kas vyksta ir sako: „Aš vežiau tokią mergaitę ir ji nesumokėjo, sakė, kad jai pačiai užlips.“ Jis ant sienos pamatė jos paveikslą ir pasakė: „Staiga! Vežiau šią mergaitę!“ Močiutė nustebusi sako: „Bet juk negali būti! Čia mano dukros paveikslas. Ji mirusi jau 15 metų. Jūs apsirikote.“ Jis nustebo: „Kaip aš galėjau apsirikti? Juk ką tik ją vežiau!“ Močiutė sako: „Jeigu manimi netikite, tai pats pažiūrėkite.“ Ji parašė jam ant lapelio kapinių adresą, kur ji palaidota. Nu, jie dar pasikalbėjo ir jis išėjo. Galvoja: „Arba čia gudruoja močiutė su dukra, kad nereikėtų mokėti, arba vežiau vaiduoklį.“ Kitą dieną jis sugalvojo nueiti ir patikrinti. Surado tas kapines ir atrado jos kapą. Ir spėkit, ką rado ant kapo?
Tiesiogiai – iš įvykio vietos: Vilniuje susidūrė sunkiasvoris ir lengvoji, nukentėjo du žmonės
Kadaise gyveno mergaitė su močiute. Močiutė jai kartą pasakė, kad jokiu būdu tegul nenukabina paveikslo su balerinos atvaizdu, kuris yra rūsyje. Kai mergaitė išaugo ir tapo moteris, močiutė mirė. Moteris susirado vyrą. Jau turėjo 2 vaikus - naujagimį ir paauglį. Kartą toji moteris nusprendė su vyru aptvarkyti rūsį. Moteris pamiršo, jog negalima nukabinti paveikslo su balerinos atvaizdu ir nukabino. Prieš tai pasižiūrėjusi į balerinos paveikslą, pastebėjo, jog veidas rimtas. Ryte, kai atsikėlė, rado sukapotą savo vyrą. O balerinos veidas buvo linksmesnis. Kitą rytą atsikėlusi moteris rado sukapotą savo berniuką paauglį, o balerinos veidas buvo dar linksmesnis. Dar kitą rytą moteris atsikelusi rado sukapotą savo mažą naujagimį, o balerinos veidas buvo dar linksmesnis. Kol kitą rytą toji moteris buvo sukapota, o balerinos veidas visiškai linksmas...
Viena iš jų - 2 metukų Irina Semeniuk. Ją rado pirma. Jos tėvas Moskvicium prispaudė kaimynų "bolonkę". Po mėnesio dingo mergaitė. Ją rado, nes pietaudamas tėvas pastebėjo vandenį, besiliejantį iš po vonios durų ir girdėjosi, kaip kankinasi kaimynų šuniukas. Santechnikai išlaužė duris ir atidarė vonios kambarį, iš kurio mėtėsi pririšta grandine Irocka. Tėvas puolė prie vaiko, bet nesusivaldęs išbėgo iš buto. Sugrįžo perkreiptu veidu ir ėmė lyg pasėjęs bučiuoti mergytę, tikriau, tai, kas iš jos buvo likę: kojytės iki kelių, rankytės iki alkūnių nupjautos pagal visas amputacijos taisykles. Bigės dar ne visai užgijusios, ant grindų buvo nutįsusios kruvinos, pulingos binto juostos. Maža būtybė blaskėsi į visas šalis ant savo grandinės, slydinėjo ir krisdama, užsigaudama į vonią, leido iš burnos, kurioje buvo išpjautas liežuvis, tuos pačius garsus, kuriuos Semeniukas laikė gailiu šunelio lojimu. Suaugę vyrai neslėpė ašarų žiūrėdami į pusiau mergaitę, pusiau šunį. Dar rado Iljusa Monina, 4 metų. Ant nesvarių patiesalų po grindimis sliauziojo būtybė, kurią ne iš kart galima palaikyti žmogumi: galva su tuščiomis violetinėmis akiduobėmis, liemens strampas ir tik viena ranka, kuria remdamasis judėjo... prie tarakonais aplipusio dubenėlio su pieniu.
Tikra istorija: kartą aš važiavau į kaimą švęsti Helovyno. Mes su draugėmis ėjom į seną mišką žaisti "scary games", tada buvo tamsu. Mes ėjom atgal, nes buvom giliai miške, išėjimo neradom. Ėjom į tą pusę ir į tą, bet nei šviesos nei išėjimo. Tada mes išsiskyrėm ir visos ėjom vis kita kryptimi. Mes su Džoja ėjom abi, tada už kampo pasirodė vilkas. Jis užpuolė Džoją, o aš ėmiau klykti ir į vilką mėčiau akmenis. Vilkas pabėgo, o Džoja liko sužeista: jai buvo smarkiai perkasta koja. Tada vilkas grįžo ir ją vėl užpuolė. Tada aš nežinojau ką daryt. Kažkas man sudavė ir aš apalpu. Kai atsigavau, Džojos nebuvo, buvo tik jos ranka, visa kraujuota. Aš išsigandau ir ėmiau bėgti, tada Džoja išlindo iš krūmų ir kalbėjo labai keistai, lyg ne savo kailyje ji tarė man: „Kaip tu galėjai? Dabar tu kentėsi už tai!!!“ Aš nesuvokiau, ką ji kalba. Aš bėgau, o ji vis artėjo, bet aš radau išėjimą iš miško, bet visų nesulaukiau, atėjo tik Erika ir mes abi ėjom namo.
Gyveno seima ir jie turėjo dvi dukras ir vieną sūnų. Žinoma, jie juos visus labai mylėjo, bet labiausiai - vieną iš jų dukryčių, vardu Kornelija. Ji buvo taip mylima, kad net jos tėvai jau su mergaite negalėjo susitvarkyti, ji jiems nurodinėdavo, ką daryti ir ką pirkti jai, o savo broliui ir sesei liepdavo daryti viską už ją. Vieną kartą tėvams jau atsibodo tos dukters toks įžūlumas ir įsakymai, jie nusprendė, kad laikas ją pamokyti, kaip reikia elgtis. Vakare Kornelija nugirdo tėvų pokalbį, kad mergaitę žada atiduoti į griežtos priežiūros ir auklėjimo namus, mergytė nusprendė atsikratyti jų, kad jie jai nieko nepadarytų. Tai mergaitė nuėjo į sesers kambarį ir žiūrėjo, kaip ji miega ramiai, nieko nesitikėdama, nieko nenujausdama, kad čia jos paskutinė naktis. Kornelija apsidairė kambary, gal ką ras aštraus, bet niekur nieko nerado, tada nuėjo į savo kambarį ir pasiemė mažą peiliuką, su kuriuo ji pjaustydavo gėlių kotelius. Nuėjusi atgal į kambarį pas sesę, ji pamatė, kad sesuo bunda, tai nusprendė greičiau užbaigti visą reikalą. Ji puolė ant jos su tuo peiliuku ir išdūrė jai abi akis, tada jas sukiso į jos burną ir nupjovė jos rankų pirštelius, juos surišo ir įdėjo į tokį mažą maišelį, kurį paslėpė savo kambary. Tą patį padarė ir savo broliui Klaudijui. Ryte tėvai, kaip visada, atsikėlė anksčiau už vaikus ir nuėjo jų pažadinti, nes buvo laikas eiti į mokyklą. Pirma nuėjo į Karolinos kambarį, tada į Klaudijaus ir pamatė: jų vaikai guli ant grindų be akių ir pirštukų. Tada jie nuskubėjo į Kornelijos kambarį ir ten pamatė ją žaidžiančią su jų pirštukais. Ji atrodė baisiai, visa kruvina ir išsitąsiusi, bet ji buvo su šypsena veide ir tėvams pasakė: „Jūs manęs nenusikratysit niekada!!!“ Ir Kornelija pradėjo juoktis ir klykti, o tėvai ją surišo į antklodę ir paskambino į baltuosius namus (bepročių namus) ir ją išvežė. Tėvai palaidojo sūnų ir dukrą, o Kornelijos nematė visą likusį gyvenimą.
Gyveno kartą mergaitė, kuri turėjo šuniuką ir jį labai mylėjo. Kai naktį ji susapnuodavo košmarą, iškišdavo ranką, o šuniukas ją palaižydavo, tada ji nusiramindavo. Prie jos gyveno vyras ir visą laiką spoksodavo į ją per langą. Viena naktį ji išgirdo lašus labai greitai kapsint, tada nuėjo į virtuvę ir pamatė bėgantį kraną, tada jį užsuko. Grįžo į lovą. Po kiek laiko ji vėl išgirdo lašus, bet nėjo į virtuvę, nes labai norėjo miego, tik iškišo ranką ir kaip visada ją palaižydavo šuo. Taip buvo 3 kartus, kol mergaitė vėl nuėjo į virtuvę ir pamatė šunį uždaužytą ir su jo krauju užrašytą užrašą: „Ne tik šuo gali laižyti.“
"Kachenka ir pasakos" - teta iš Amerikos. Vasaros vidurys. Vakaras. Sėdėjome su draugu kieme. Gliaudėme saulėgrąžas ir šnekėjome apie nieką. Taip besišnekant tema pakrypo apie visiems gerai žinomą Piku Damą. Na, išpasakojome istorijas ir nutarėme pabandyti… Nuėjome pas draugą namo. Jo tėvai buvo išvykę savaitei į Palangą, todėl mums niekas negalėjo sumaišyti. Dar paimėm alaus, čipsų. Na, tiesiog manėme, kad tai užtruks 5 minutes ir paskui eisime žiūrėti kokio filmo. Užlipom į 3 aukštą ir iškart viską pradėjome. Susiradome žvakę, šiek tiek didesnį veidrodį (apie 1m ant 0.5m). Radome tėvo levą „adekooloną“ (na, girdėjom, kad reikia apipilti veidrodį „adekoolonu“) ir pradėjome seansą. Pastatėme veidrodi prie sienos, apšlakstėme „adekoolonu“, bet taip, kad mažai tikrai nebuvo. Užžiebėme žvakę ir pradėjome kviesti Piku Damą: „Piku Dama, pasirodyk, Piku Dama, pasirodyk, Piku Dama, pasirodyk“ ir 3-ią kart ištarus burtą gretimame kambaryje užgirdome kažką barskant. Susižvalgėme su draugu ir nuėjome į tą kambarį, iš kur sklido garsas. Žiūrim, ant lovos sėdi moteris. Visa juodai apsirengusi, galva irgi apsigobusi su juoda skara… Draugas paklausė: „Ką tu čia nach.. darai? Iš kur tu čia atsiradai?“ Ji pakėlė galvą… o veidas toks, visas kaip per siaubo f...
Visai neseniai, prieš dvejus metus, namuose pradėjo dėti kažkas keisto - staiga nukrisdavo paveikslai, suduždavo vazos, skambėdavo telefonas, o atsiliepus nieko nebuvo girdėti, dingdavo daiktai ir t.t…. Su šeima nusprendėme iškviesti egzorcistą, kuris patvirtino - namuose jau nemažai laiko gyvena piktoji dvasia, kuri mus erzina. Dvasią išvijome, tačiau kraupūs įvykiai visuomet įsirėš man į atmintį.
Daugiabučiame name gyveno graži šeima: mama, tėtis ir jų maža dukrelė. Vieną kartą į jų namą atsikraustė sutuoktiniai, abu gerbiami gydytojai. Jie turėjo šuniuką. Ta mergaitė mėgo su šuniuku žaisti. Vieną dieną mergaitė dingo. Mergaitės tėvai ėmė nuolat girdėti įvairius garsus (inkštimą, cypimą ir t.t.), kurie sklido iš gydytojų buto. Taip pat sklido bjaurus kvapas. Tėtis paklausė naujųjų kaimynų, kas darosi, jie paaiškino, kad jų šuniukas vonioje uždarytas. Po kelių dienų policija, beieškodama dingusios mergaitės, įsibrovė ir į gydytojų butą. Atidarę vonios duris, jie rado mergaitę, kuriai buvo uždėtas pavadėlis, nupjautos pėdos, delnai ir liežuvis. Ji gulėjo ant žemės ir inkštė.
Viena iš jų - 2 metukų Irina Semeniuk. Ją rado pirma. Jos tėvas Moskvicium prispaudė kaimynų "bolonkę". Po mėnesio dingo mergaitė. Ją rado, nes pietaudamas tėvas pastebėjo vandenį, besiliejantį iš po vonios durų ir girdėjosi, kaip kankinasi kaimynų šuniukas. Santechnikai išlaužė duris ir atidarė vonios kambarį, iš kurio mėtėsi pririšta grandine Irocka. Tėvas puolė prie vaiko, bet nesusivaldęs išbėgo iš buto. Sugrįžo perkreiptu veidu ir ėmė lyg pasėjęs bučiuoti mergytę, tikriau, tai, kas iš jos buvo likę: kojytės iki kelių, rankytės iki alkūnių nupjautos pagal visas amputacijos taisykles. Bigės dar ne visai užgijusios, ant grindų buvo nutįsusios kruvinos, pulingos binto juostos. Maža būtybė blaskėsi į visas šalis ant savo grandinės, slydinėjo ir krisdama, užsigaudama į vonią, leido iš burnos, kurioje buvo išpjautas liežuvis, tuos pačius garsus, kuriuos Semeniukas laikė gailiu šunelio lojimu. Suaugę vyrai neslėpė ašarų žiūrėdami į pusiau mergaitę, pusiau šunį. Dar rado Iljusa Monina, 4 metų. Ant nesvarių patiesalų po grindimis sliauziojo būtybė, kurią ne iš kart galima palaikyti žmogumi: galva su tuščiomis violetinėmis akiduobėmis, liemens strampas ir tik viena ranka, kuria remdamasis judėjo... prie tarakonais aplipusio dubenėlio su pieniu.
Baisios istorijos vaikams yra svarbios, nes jos padeda vaikams suprasti ir valdyti savo baimes. Jos taip pat gali būti puikiu būdu ugdyti kritinį mąstymą ir fantaziją. Skaitydami jas, vaikai mokosi atpažinti pavojus, suprasti moralines dilemas ir atrasti būdų, kaip įveikti sunkumus. Nors siaubo žanras gali atrodyti gąsdinantis, jis taip pat gali būti lavinantis ir ugdantis.
