Nors ir su Aksenija bendravome nuotoliniu būdu, per kompiuterio ekraną vis vien galėjai pajusti jos entuziazmą ir didelį norą papasakoti apie teatrą - jos didžiausią pomėgį bei ateities tikslą.
Kai atvažiavau į SOS vaikų kaimą, man buvo 8-eri metai. Tuomet teatro nepriėmiau kaip rimto dalyko - man tai buvo būrelis, kuriame susitinki su draugais ir dar pavaidini. Tuos dvejus metus lankiau Lietuvos šaulių sąjungą bei baletą.
Ten atradau savo mažesnės nuotraukas - prisiminiau, kaip buvo faina ir pagalvojau, gal sugrįžti. Ilgai svarsčiau, ar tikrai sugrįžti, ir nusprendus pasakiau mamai prie stalo, kad norėčiau sugrįžti į teatrą. Mama labai apsidžiaugė ir tą pačią dieną paskambinome mano buvusiai dėstytojai.
Kai kurie sako, kad nesureikšminčiau teatro, nes tai yra būrelis ir man tai nepatinka - tai ne būrelis, o mokykla. Žinoma, jei ateini su požiūriu tik smagiai praleisti laiką ir susirasti draugų, tuomet tai gali būti būreliu, bet jei čia ateini su tikslu ir tai nori sieti su savo ateitimi, tuomet tai yra mokykla. Taip sako ir mūsų dėstytojai, kurių turime tris (jie dėsto skirtingoms vaikų grupėms pagal vaikų amžių). Mano grupėje yra apie 13 vaikų.
Kiek esu lankiusi, spektaklių esame darę labai daug. Vienas iš mano rimtesnių spektaklių buvo „Pienių vynas“, taip pat „Velnias, meilė ir džiazas“ - su juo važiavome į Vokietiją. To niekada nepamiršiu. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, pirmoji kelionė su teatru.
Šiemet statome pjesę pagal Aristofaną „Taika“. Taip, niekada nepamiršiu šios patirties. Dalyvavome Frankfurte vykusiame teatro festivalyje. Atvykus sužinojome, jog gyvensime šeimose - tuo metu buvo šokas, nes jaudinausi dėl savo anglų kalbos žinių, tačiau dabar labai džiaugiuosi, jog tą kartą gyvenau su vietine šeimyna. Labai daug sužinojau iš jų.
Kalbant apie patį spektaklį, generalinės repeticijos metu dėstytojas vis sakė, kad vaidindama turėčiau pataisyti vienokias ar kitokias klaidas - tuomet mane ištiko panikos ataka. Buvo sunku kvėpuoti, ašaros be perstojo bėgo. Po repeticijos nurimau, tačiau tik įsijungė šviesos eiti į sceną, vėl pradėjau verkti iš streso, tačiau ašaros nebuvo veltui. Turėjau suvaidinti dvejose scenose, kuriose reikėjo verkti, tad mano ašaros išėjo į naudą - scenas suvaidinau labai gerai, nors ir pamiršau padaryti vieną judesį. Ši patirtis man kažką paliko - tai net sunku įvardinti.
Man patinka viskas teatre ir tame, ką darau. Labai mėgstu sceną - joje galėčiau gyventi. Diena be scenos - gan liūdna diena. Net ir padarius kažką ne taip, esu dėkinga, kad vaidinu. Labiausiai patiko spektaklis „Velnias, meilė ir džiazas“. Finalinei scenai vaidmenį gavau kaip ir netikėtai, nes tekstą mokiausi tik važiuodama į teatrą. Tekstą prieš kitus pasakiau pati pirmoji - pasijutau keistai, nes atrodė, kad kažko nepadariau. Visiems pasakius tekstus, dėstytoja pasakė, jog, jei čia būtų atranka į akademiją, tai vienintelė patektų Aksenija.
Esu pastebėjusi, jei darome spektaklį, man atitenka scenos, kuriose reikia verkti - tą puikiai sugebu daryti ant scenos. Dabar ruošiuosi Žanos d’Ark vaidmeniui. Esu pasižadėjusi sau, kad suvaidinsiu taip, kaip galiu geriausiai. Be to, labai svarbu yra perskaičius pjesę ir pan.
Aksenija, ar pasidalintum su mumis savo ateities planais? Šiuo metu ruošiamės teatro festivaliui, kuris vyks birželio 27 d. Prancūzijoje - ten vaidinsime pagal Aristofano pjesę „Taika“. Čia būsime dvi savaites - reikės ir daug darbo, jėgų, psichologinio pasiruošimo.
Kalbant plačiau, savo ateitį sieju su teatru - labai noriu studijuoti užsienyje, teatro akademijoje. Teatras - mano gyvenimas, neįsivaizduoju savęs be teatro, tačiau nepykčiau, jei tapčiau ir kino aktore. Visiems sakau, kad kai tapsiu žymia aktore, visiems padėkosiu už tai, ką dėl manęs padarė, už tai, ką dabar gaunu. Esu labai dėkinga kiekvienam, kas prie to prisideda. Sau norėčiau palinkėti kantrybės, ištvermės ir neprasti užsidegimo.
Čia mes kuriame. Kuriame save, kuriame santykius, kuriame situacijas, aplinką… Kūryba leidžia mums ieškoti, stebėti, patirti, suprasti, tobulėti… Čia nebijome klysti, nes klaidos - tai neatskiriama kūrybos dalis. Čia draugaujame su baimėmis - nes jos augina. Čia prisijaukiname emocijas - nes jos mus vienija.
Panevėžio lopšelio-darželio „Žibutė“ „Nykštukų“ grupės spektaklis.
Kasmet INSITI mokykloje organizuojami tęstiniai vaidybos bei kino gamybos kursai, kuriuose nariai ruošiami darbui profesionaliose teatro scenose bei kino aikštelėse. Vaidybos kursų (teatro studija) metu nariai nuo 9 iki 35 metų mokosi teatro ir kino vaidybos teorijų ir technikų, scenos kalbos, judesio išraiškos, improvizacijos, istorijų bei etiudų kūrimo, režisūros… Kursų metu dėmesys skiriamas pilnavertei edukacijai, asmenybės gebėjimų ir talentų vystymui bei kokybiškam ir įtraukiančiam komandiniam darbui. Viso proceso metu nariai ruošiami darbui profesionaliose teatro scenose bei darbui kino aikštelėse.
Kino gamybos kursų užsiėmimai - tai galimybė pažinti, suprasti ir patirti sparčiai besivystantį ir vis daugiau entuziastų įtraukiantį kino filmų pasaulį. Kiekvieną dieną mes susiduriame su galybe audiovizualinių istorijų (nuo reklamų troleibusuose iki prestižinių filmų premjerų), tačiau retai kada susimąstome apie šių kūrinių gamybos užkulisius. Kursų metu rengiamos pasiekimų peržiūros: 1) INSITI Kalėdos - pristatomos trumpo metro filmų idėjos. 2) INSITI Apdovanojimai - baigiamasis sezono renginys, kuriame pristatomi kurso KINO GAMYBA trumpo metro filmai, įteikiami diplomai, specialūs apdovanojimai.
Judesio išraiškos 4 kursai - informacija ruošiama. 1 Atrankos - atrankose į projektus gali dalyvauti visi kursų nariai, nepriklausomai kokioje kategorijoje (beginners, advanced, expert) ar kurse mokomasi. 2 Trupė - pagrindinės mokyklos aktorių trupės.
PAGARBA - siekiant užtikrinti geriausias sąlygas kiekvieno nario saviraiškai bei tobulėjimui, INSITI mokykloje itin atsakingai puoselėjame pagarbą bei tolerantišką atmosferą. ATSAKOMYBĖ - tikime, jog geriausiems rezultatams pasiekti, reikia disciplinos. KŪRYBIŠKUMAS - vienas svarbiausių elementų, norint praplėsti savo gebėjimų ribas bei nustebinti tiek save, tiek kitus. BENDRUOMENIŠKUMAS - INSITI Artistų Namai - tai viena didelė kūrybiškų, entuziastingų bei pozityvių narių šeima. PROFESIONALUMAS - vykdydami švietimo veiklą, taikome aukščiausius profesionalumo standartus atitinkančius metodus bei siekiame prasmingų rezultatų net ir už mokyklos ribų.
INSITI nariai dalyvavo daugiau nei 275 renginiuose Lietuvoje ir užsienyje.
„Gyvenimas turtingas ir prasmingas tiek, kiek jame prikaupiame išgyvenimų ir patirčių. Kurdami vaikams, mes siūlome patirtis kaupti nuo ankstyvo amžiaus“, - sako spektaklių vaikams režisierė Eglė Kižaitė.
„Vėjų teatro“ spektakliai mažiesiems teatro žiūrovams tampa ypatinga erdve, kurioje lavinamas vaikų kūrybiškumas ir fantaziją, jie supažindinami su ritmu, muzika ir kur auga būsimieji kokybiško teatro mylėtojai.
Auksinio kryžiaus nominantės ir jos vyro, aktoriaus, kompozitoriaus Pijaus Narijausko įkurtas „Vėjų teatras“ pasitinka dar tik antrąjį savo sezoną, tačiau pristato net šešis spektaklius įvairaus amžiaus vaikams. Ir nors kartais spektaklių žiūrovams - vos pusmetis, Eglė Kižaitė kalba apie pagarbą jiems: „Kai kuriame spektaklius, man nepavyksta prašyti aktorių, kad jie keistai plonintų balsą ar strikinėtų ant scenos kaip išprotėję kiškiai. Mums svarbu ir profesionali aktorių vaidyba, ir muzikos, scenografijos, kostiumų dermė, originalumas bei estetika“.
„Vėjų teatro“ spektakliai ir teatralizuoti koncertai gimsta išskirtinai iš lietuvių kūrybos - Kotrynos Zylės, Mariaus Marcinkevičiaus, Daivos Čepauskaitės ir kitų autorių pasakų bei eilėraščių. Jie atgyja scenoje ir įgauna skambesį - Pijaus Narijausko kurtos dainos ir muzika tampa „Vėjų teatro“ vizitine kortele. Ne mažiau nei vaikams, jos patinka tėvams. „Mums svarbu, kad vaikus nuolat lydėtų muzika, todėl išleidome kompaktinę plokštelę “Mažos dainos mažiems” - kad kelionės mašinoje neprailgtų. Apskritai, vaikai iki penkerių yra audialai, jie pasaulį lengviau pažįsta pasitelkę muziką, o ir mums visiems muzika kuria ritmą, padeda atsipalaiduoti arba sparčiau judėti į priekį“, - apie garsų svarbą kalba Eglė.
Antrus metus gyvuojantis teatras dar neturi nuosavos erdvės, šio teatro spektakliai rodomi ir Vilniaus, ir Kauno mažiesiems žiūrovams. „Planų ateičiai turime daug, norėtume kurti spektaklius paaugliams, kurių dabar labai trūksta. Kol kas stengiamės aplankyti ir mažesnius miestus, dalyvaujame kultūros paso programoje, mokyklos gali mus pasikviesti ir į savo sales“, - kalba teatro režisierė.
Šiandien „Vėjų teatro“ kūrėjai labiausiai susikoncentravę į artėjančią premjerą Vilniaus “Menų spaustuvėje”. Spalio 13 dieną čia bus pristatytas teatralizuotas koncertas “Baisiai gražu”. Jame skambės dainos vaikams, kurios gimė iš poetės Daivos Čepauskaitės knygos “Baisiai gražūs eilėraščiai”.
Savo spektakliuose režisierė Eglė Kižaitė ieško nebylaus dialogo su vaikais. „Vėjų teatro“ spektakliuose jie supažindinami su Lietuvos vietovėmis, sužino apie lietuvių mitologines būtybes. „Mums svarbu, kad žiūrovai įsitrauktų į spektaklį, kad net patys mažiausieji pradėtų lavinti savo jutimus, taptų spektaklio dalimi. Mums svarbios draugystės, bendrumo temos, nes ir mums patiems tai svarbu - meilė draugui, meilė aplinkai, gamtai. Kurdama spektaklius aš pati vadovaujuosi intuicija - jaučiu, kad noriu su vaikais kalbėtis ir turiu jiems ką pasakyti“, - sako spektaklių vaikams režisierė Eglė Kižaitė.
„Vėjų teatro” teatralizuoto koncerto „Baisiai gražu” premjera - spalio 13 dieną, … val.
Ar žinote, kaip gimsta spektaklis? Kaip aktoriai įsikūnija į pačius skirtingiausius personažus ir kokias linksmas istorijas iš savo kasdienio darbo teatre gali papasakoti? Kažin, gal aktoriai turi prietarų, kuriais vadovaujasi prieš lipdami į sceną? Ar galėtumėte pasakyti, kuo skiriasi grimas nuo makiažo ir kiek šis trunka? O iš ko gi gaminami perukai? Prie ko derinama personažo barzda? Kas toks yra „pasikartojantis aidas“? Iš kur atsklinda garsas? Ką reiškia „gerai apšviestas aktorius“ scenoje? Kaip, tik su garsu ir šviesa, galima būtų sukurti skirtingas nuotaikas, aplinką, metų laikus? Ką teatre daro rekvizitininkas ar aprengėjas? Pro kur į spektaklio žiūrovus žvelgia Kinkongo ar poliarinės meškos kostiumu vilkintis aktorius? Kiek sveria šarvai? Kas gi slypi už scenos uždangos - ko nemato žiūrovai? Visa tai ir žymiai daugiau sužinosite nuotykių ir atradimų kupinoje kelionėje po paslaptingą teatro pasaulį. Juk visada taip norisi pažvelgti ten, kur paprastai pažiūrėti negalima, neleidžiama.
Atėję į Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą, pirmiausia atsiduriate rūbinėje, vėliau kylate į teatro fojė esančią kavinę, kur mėgaujatės skanėstais, ir tik tuomet iškilmingai, su artėjančios šventės nuojauta įžengiate į scenos magija spinduliuojančią žiūrovų salę. Bet kas gi slypi už scenos uždangos? Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Ilona Kvietkutė sukūrė unikalią teatralizuotos ekskursijos programą, leisiančią šią uždangą praskleisti.
Pirmiausia - išgirsite šimtmetį menančią 22 pastato Gedimino prospekte, kuriame įsikūręs Vilniaus mažasis teatras, istoriją. XX amžiaus pradžioje čia veikė itin reikšminga Lietuvai kultūros draugija „Rūta“, rengusi koncertus, paskaitas bei teatro vaidinimus. Draugijos veikloje dalyvavo iškiliausi to meto kultūrininkai, Nepriklausomybės akto signatarai. Pastatą nuo pat pradžių gaubė išskirtinumo dvasia, legendos aura, susijusi su Czeslawo Miloszo, Jaschos Heifetzo ir kitais žinomais vardais. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad didingo formato drobę dabartiniame Valstybinio Vilniaus mažojo teatro pastate anuomet įsikūrusiai lietuvių kultūros draugijai „Rūta“ nutapė garsiausias lietuvių dailininkas simbolistas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Kažin, kur šis įspūdingas kūrinys yra dabar?..
Išskirtinė ir pastato architektūra: įdomu, kad Vilniaus mažojo teatro žiūrovų salė turi unikalias stiklo blokelių lubas - tokios visoje Europoje išlikusios tik dvejos - Vilniuje ir Prahoje. Teatro patalpų interjeras pasižymi skoninga atkurto autentiško XIX ir XX a. sandūros ir modernizmo stilių jungtimi. Be to, pastatas, kuriame nuo 2005 metų veikia Vilniaus mažasis teatras, anuomet, daugiau nei prieš šimtmetį, buvo aukščiausias sostinėjeǃ Kažin, kiek aukštų jis tuomet turėjo?
Vėliau būsite pakviesti ten, kur paprastai žiūrovams pakliūti netenka, - į užkulisius, repeticijų salę, grimo kambarį, kostiumų sandėlį, meno technikų cechą. Tik jums bus suteikta išskirtinė galimybė dirstelėti į šiuo metu repetuojamo spektaklio „virtuvę“, pasimatuoti vieną kitą sceninį kostiumą ir išbandyti rekvizitą. Ar apskritai žinote, kas yra spektaklio rekvizitas? Iš ko jis gaminamas? Ekskursijos metu galėsite ne tik pačiupinėti spektakliuose naudojamus daiktus, bet ir pamėginti atspėti, kaip jie padaryti. Jus tikrai nustebins dailininkų fantazija ir išmonėǃ
Pagrindinė ekskursijos dalis vyksta Vilniaus mažojo teatro scenoje - čia jus pakerės aktorės Ilonos Kvietkutės gebėjimas akimirksniu sukurti daugybę personažų: ar pavyks suskaičiuoti, kiek jų scenoje pasikeitė ir kokie jie buvo? Sužinosite, kaip gimsta scenoje siaučiančios stichijos - audra, rūkas, žaibas, - ir kaip vienu akimirksniu scenoje galima persikelti iš miesto į gamtą.
Interaktyvioje, smagioje ir itin turiningoje bei informatyvioje ekskursijoje po Vilniaus mažąjį teatrą moksleiviai bus ne pasyvūs klausytojai, o aktyvūs jos dalyviai.
Keletą mėnesių kiekviename žurnalo numeryje rašėme apie įvairių krypčių privačias mokyklas ir darželius. Tikriausiai teko girdėti tėvus kalbančius: „Iki penktos klasės vaikui dar galėjau padėti spręsti matematikos namų darbus, bet paskui jau niekaip“. Susiklostė taip, kad esame labiau humanitarinių mokslų tauta. Apmaudu, nes būtent „tiksliukai“ dabar atstovauja ateities profesijoms: lazerių, nano, aukštosioms informacinėms technologijoms, dirbtinio intelekto kūrimui, programavimui, kibernetiniam saugumui ir daugybei kitų. Papildomai mokytis matematikos tapo labai prasminga, o kaip tai padaryti nenuobodus, žaismingai, kaip neperspausti ir nenubaidyti vaikų?
Mokykla „Delta“ prieš 24 metus sukurta kaip būrelis, dabar išaugusi iki didelio tinklo ir atlieka kelis uždavinius. Pirma, tai interaktyvus, nenuobodus papildomas matematikos mokymasis tiems vaikams, kuriems matematika nesiseka. Taip pat tai gera matematikos „raumenų“ auginimo vieta tiems, kuriems matematika patinka ir su kuria siejama ateitis. Trečia - tai būrelis vaikams, kurių tėvai tiki matematikos, kaip vaiko proto augintojos, galia.
„Delta“ mokyklą mano vaikai lanko jau trejus metus. Pradėjo dukrytė, kai buvo pirmokė, pakui prisijungė broliai - abu nuo 5 metų. Kodėl nutarėme, kad reikia būtent matematikos būrelio? Matematika - visų mokslų motina! Žinoma, mąstėme paprasčiau - mokyklą dukrai rekomendavo draugai, nutarėme pamėginti. Rezultatas nudžiugino, todėl prisijungė ir broliai. Pirmiausia mokykloje vaikams puikiai sekasi, o loginis mąstymas ir tvirti matematikos pagrindai pradinėse klasėse tikrai nesutrukdys. Mūsų šeimos filosofija tokia - reikia investuoti ir dirbti su vaikais ne tada, kai kyla sunkumų, o kur kas anksčiau. Netiesa, kad vaikui toks būrelis bus prievolė ar prievarta. Jeigu skatinamas vaiko smalsumas, jeigu suteikiamos tinkamos priemonės, tai vaikų smalsumas tik auga, ir jie viską spėja bei viską daro su malonumu. Stebėjome, kokia vaikų nuotaika po užsiėmimų, ar įdomu, ar patinka. Viskas buvo puiku, nes mokytojai tikrai parinkti tokie, kurie geba vaikus sudominti ir įtraukti. Ar vaikui patiks tokiame būrelyje, labiausiai priklauso nuo to, ar pats vaikas nori mokytis, - per prievartą nuvarius nieko nepavyks. Mūsų vaikams irgi būna sunkesnių dienų, kai tingisi, bet tai natūralu! Esame susidėlioję dienotvarkę taip, kad po pamokėlių vaikų laukia pramogos arba visa šeima veikiame tai, ką nori vaikai. Po užsiėmimų vaikų klausiame, ką veikė, ar patiko. Vaikai pasakoja, kad patinka mokytojai, kad leidžia pažaisti, sugalvoja įvairių žaidimų („net ant lentos su kreida leido piešti“).
Vaikus į šią mokyklą leidome ne dėl mokslo rezultatų - ir šiaip jiems matematika gerai sekasi - bet įdirbis tikrai matyti. Robertas pirmoje klasėje, galima sakyti, neturėjo ką veikti per matematikos pamokas, Donatui darželyje irgi nėra ką veikti per pamokėles, o Daniela net dalyvavo įvairiuose matematikos konkursuose bei olimpiadose („Pangėja“, „Kengūra“ ir pan.).
Finansininkas Gintautas Macijauskas pasakoja, kaip „Delta“ mokykloje sekasi 8 metų būsimam trečiokui Bernardui. Pradėsiu nuo to, kad man pačiam mokykloje patiko tikslieji mokslai, esu baigęs KTU gimnaziją, kurioje matematiką dėstė Leonas Narkevičius, - jis buvo ir yra puikus specialistas, moka bendrauti su vaikais, juos sudominti savo dėstomu dalyku. Tikėjau, kad „Delta“ mokykloje mano sūnus gaus kokybišką lavinimą, be to, jam nebus nuobodu, - užrašiau Bernardą nuo 6 metų. Norėjau, kad vaikas turėtų stiprias matematikos žinias, nes matematika yra daugelio mokslų pagrindas. Kadangi sūnui tuomet buvo tik 6 metai, be to, buvo karantinas, gavau progą pasėdėti šalia jo per užsiėmimus, įvertinti jų lygį. Šeštadieniais pirma dienos pusė vaikams suplanuota visiems metams. Bernardas mokosi, o mažoji sesė laukia brolio prie durų ir nekantrauja, kol pati galės sėsti į suolą. Mes, tėvai, savo reikalus dėliojame taip, kad sūnus galėtų dalyvauti matematikos užsiėmime (jis vyksta skirtingu laiku, šiemet būdavo 11.30 val.). Galima pajuokauti, kad į matematikos būrelį jis eina kaip į bažnyčią. Per 3 metus yra praleidęs vos kelis užsiėmimus dėl ligos. Po būrelio aptariame, ką sprendė, ką pats išmąstė, o ką užsirašė kartu su visais, kokias klaidas padarė. Klausiate, ar vaikui nėra prievolė kiekvieną šeštadienį važiuoti į matematikos užsiėmimą. Dažniausiai po pamokos Bernardas būna patenkintas - kuo daugiau užduočių išsprendžia be pagalbos, tuo laimingesnis vaikas išeina iš klasės. Mokytojai dirba dinamiškai ir greitai reaguoja į pastabas. Klasėje jis vienas stipriausių matematikoje. Dalyvavo visose olimpiadose. Labai daug ko nėra laimėjęs, bet olimpiadiniai uždaviniai jam įveikiami, - „Deltoje“ kai kurios užduotys labai panašios. Šiemet mokslo metų pabaigoje buvo daromas visos mokyklos vaikų IQ testas, kuriame sūnus surinko 145 taškus, pasirodė geriausiai mokykloje ir pateko į gabių mokinių programą. Vienintelis iš visos mokyklos. Labai juo didžiuojamės.
„Deltoje“ dvyliktokai ruošiami matematikos VBE. Registracija naujiems mokslo metams jau prasidėjusi. Dėmesio! Trijuose didžiuosiuose miestuose trečius metus vyko ir vasaros stovyklos. Jose su rimtais mokslais vaikai nevarginami. Stovykloje vaikai atlieka gamtamokslinius bandymus pagal savo amžių, susipažįsta su įvairiomis pasaulio kultūromis, vyksta į muziejų. Teatro užsiėmimuose praktikuojasi kalbėti viešai ir nebūti susikaustę.
YOUNGBLOOD kino mokykla skirta žmonėms, kuriems rūpi, kas vyksta aplinkui, kurie jaučia norą ir pareigą apie tai kalbėti. Kinas, viena įtaigiausių meno formų, tapo prieinamas visiems. Kiekvienas galime filmuoti, kurti vaizdo produktus. Mes tampame atsakingi už vaizdo kultūrą, kuri mus supa kasdien, todėl turime pažinti ir suprasti kokiais įrankiais kuriame ir kaip sąmoningai juos naudoti.
YOUNGBLOOD kino mokykloje mokysimės scenarijaus, režisūros, operatoriaus darbo, montažo, garso režisūros, kino vaidybos, kino analizės.
Mokytojai: Kino režisierė, viena iš Youngblood kino mokyklos įkūrėjų. Kino scenarijaus ir kino vaidybos dėstytoja. Apdovanota "Sidabrine gerve" už geriausią režisūrą. Sandanso kino festivalyje Marija apdovanota už filmo „Tu man nieko neprimeni“ (angl. Kino operatorius, režisierius, LAC narys. Vienas iš Youngblood kino mokyklos įkūrėjų. Jo režisuoti trumpametražiai filmai rodyti Kanų ir Venecijos kino festivalių konkursinėse programose. Dėsto operatorinį meistiškumą. Kino operatorius, LAC narys. Apdovanotas "Sidabrine garve" už operatoriaus darbą. Kino scenaristas, režisierius. Kino scenarijaus dėstytojas. Jo režisuotas filmas "Paradas" apdovanotas "Sidabrine gerve" už geriausią režisūrą ir scenarijų. Kino režisierė, kino edukatorė. Youngblood kino mokyklos įkūrėja ir vadovė. Baigė kino studijas Emersono koledže Bostone ir scenarijaus rašymo magistrą Kolumbijos universitete. Jos filmas “Plaukikė” apdovanotas “Sidabrine gerve” už geriausią trumpametražį filmą ir “Kino pavasario” žiūrovų simpatijų prizu. Vaidybinio ir dokumentinio kino kūrėja, kurti pradėjusi 2005m. Daugelyje savo filmų Lina antiherojus vaizduoja, kaip herojus, taip persvarsdyma gėrio ir blogio konceptus. Kino režisierius. Youngblood kino mokykloje dėsto kino scenarijų. Jo filmas “Piligrimai” Venecijos kino festivalyje “Horizontų” programoje apdovanotas liūtu už geriausią filmą. Teatro ir kino aktorė. Kuria vaidmenis kine. Teatro ir kino aktorius, audio knygų diktorius, vienas iš Youngblood kino mokyklos dėstytojų. Kino ir teatro aktorė, kastingo režisierė. Youngblood kastingo įkūrėja ir vadovė. Domisi šiuolaikiniu šokiu ir kūno anatomija. Youngblood kino mokykloje dėsto kino vaidybą. Jonas Trukanas yra kino ir reklamų režisierius, kurį labiausiai domina siaubo žanras. Studijavo kino garso režisūrą FAMU kino mokykloje, Prahoje. Dirba kaip Foley artist (sinchroninių triukšmų kūrėja), bei garso režisierė. Kuria garso postprodukciją animaciniams, vaidybiniams, bei dokumentiniams filmams. 2022m buvo atrinkta į Berlinale Talents programos garso režisierių grupę. Taip pat rašo ir režisuoja animacinius projektus. Kino režisierė, scenarijų autorė. 2024 m. baigė vaizdo režisūros studijas Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, kur prieš tai taip pat studijavo ir kino dramaturgiją. Kino, muzikinių klipų ir reklamų režisierius. Jo režisuoti darbai buvo rodomi įvairiuose filmų ir reklamų festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Kino režisierė, kino edukatorė. Severinos filmas „Kai aš buvau malalietka" rodytas San Sebastiano kino festivalyje, NEST trumpametražių filmų programoje. Baigė vaizdo režisūros studijas LMTA. Septynerius metus dirba su įvairaus amžiaus paauglių grupėmis kino edukacijos srityje. Baigė garso režisūrą LMTA. Dirba kino garso post-produkcijoje ir filmavimo aikštelėse. Baigė režisūros studijas Škotijos kino akademijoje. Dirba tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos kaip režisieriaus asistentė, trumpametražių filmų ir muzikinių klipų režisierė. Kino ir teatro aktorė, edukatorė. Baigė vaidybos studijas LMTA. Žurnalistas, dokumentinių serialų ir filmų kūrėjas. Paskutinis jo režisuotas ir prodiusuotas dokumentinis projektas „N16" laimėjo tarptautinį apdovanojimą Lenkijoje, buvo pridėtas prie vaikų ir jaunimo „Emmy" apdovanojimų nominantų sąrašo. Režisierius, scenaristas, animatorius bei kadruočių dailininkas, mėgstantis animacijos pagalba kasdienes detales perkelti į fantastinius ar mistinius pasaulius. Debiutinis animacinis filmas buvo nominuotas Sidabrinei gervei bei rodytas daugelyje svarbiausių animacijos festivalių. Kino ir teatro aktorius, vaidybos dėstytojas.
