Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį, jame vykstančius reiškinius, save, žmones. Jam tenka susidurti su sudėtingu ir nepažįstamu pasauliu.
Nuo pat pirmųjų dienų, vaikas siekia aktyviai palaikyti ryšį su motina, prisirišdamas prie jos (šypsosi, verkia, pradėjęs vaikščioti, pats reguliuoja artumą). Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį ir jie užtikrina prisitaikymą prie aplinkos, padeda įveikti stresą, užmegzti ryšius su aplinkiniais. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus, pasitikėjimas aplinka (pasauliu). Manoma, kad saugūs ir ramūs santykiai su globėju, lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.
Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime.
Agresyvus elgesys - baimės išraiška
Po agresyviu elgesiu slypi gilesnės psichologinės problemos. „Dažnai vaikas, kuris kandžiojasi, jaučia liūdesį, gali būti išsigandęs arba vienišas. Aišku, tokių situacijų liudininkai man paprieštarautų, sakydami, kad „jau tikrai tuo momentu, kai vaikas kanda jis neatrodo nei liūdnas, nei išsigandęs“. Ir tai yra tiesa, neatrodo. Bet būtent po jo agresyviu elgesiu ir slepiasi vaiko baimės.“ - teigia psichologė V. Pilipuitienė.
Ji sako, kad tuo metu vaiką apima jausmas, kad jo niekas nesupranta, juo niekas nesirūpina, kad jis nereikalingas. „Jeigu įdėmiai stebėsite vaiką, būtinai įsitikinsite, kad kelias sekundes prieš jam puolant skriausti, tokio jausmo išraiška prašmėžuos vaiko veide. Vaikai gali jaustis vieniši ir izoliuoti, net ir turėdami mylinčius tėvus. Tai gali būti tam tikros situacijos, epizodai“, - įsitikinusi psichologė.
„Toks elgesys gali įsitvirtinti, būti varginantis ir žalingas. Siekiant vyresniam vaikui padėti susitvarkyti su agresyviu elgesiu, būtina suteikti jam šiltą, saugų ryšį, kuriame jis nejaus nerimo, kad bus kritikuojamas, nesuprastas, gėdinamas. Tik tuomet vaikas atvirai parodys savo jausmus. Įsiklausymas ir supratingumas padeda išgydyti skausmą. Suaugęs gali užtikrinti saugumą ir suteikti laiko, kuris būtinas, vaikui patiriančiam baimę ir norinčiam nuo jos išsivaduoti“, - sako specialistė.
Kodėl vaikas kandžiojasi?
V. Pilipuitienės teigimu, priežasčių, dėl kurių vaikas kandžiojasi, gali būti įvairių. Kūdikiai kandžiotis gali dėl to, kad jiems dygsta dantys arba jie tikrina priežasties - pasekmės ryšį, nori išsiaiškinti kito reakciją į jo veiksmą.
Tačiau kandžiojimas gali būti ir būdas išreikšti savo poreikius bei norus, tokius, kaip alkis ir nuovargis. „Vaikams, kurie dar nemoka kalbėti arba kalba neaiškiai, tai gali būti būdas išreikšti savo sudėtingus jausmus, pavyzdžiui, nusivylimą, pyktį, baimę ar pasimetimą, kai jiems per daug neaiškumo“, - sako V. Pilipuitienė.
Pasak vaikų psichologės, vaikui gali padėti jo tėvai ir auklėtojai: „Labai gerai kai tėvai ir auklėtojai susivienija ir kartu stebi vaiką, bando suprasti priežastį ir kuria pagalbos planą. Tėvams arba auklėtojams reikėtų sureaguoti, kai toks elgesys įvyksta pirmą kartą.“
Kaip reaguoti į vaiko kandžiojimąsi?
Svarbu turėti adekvačius lūkesčius vaikui - jei kandžiojasi jūsų kūdikis, jis tiesiog taip bando susipažinti su pasauliu. „Tėveliai tiesiog turėtų mokyti vaiką, ką galima kandžioti, o ko negalima. Vaikui ėmus kandžioti kitą vaiką, svarbu išlikti ramiems, švelniai sustabdyti jį ir tvirtai pasakyti: „Ne, kandžiotis negalima!“. Paaiškinti, kad kandant kitam skauda“, - pataria V. Pilipuitienė.
Specialistė tikina, kad praktikoje pasitaiko ir keistų atvejų, kai tėvai jiems įkandusiam vaikui bando kąsti atgal, tačiau to daryti griežtai nereikėtų: „Tai tas pats, kas mušant vaiką jį mokyti, kad muštis negalima. Jei taip elgsitės, vaikui atrodys, kad tai normalu, nes „net ir mama supykusi kanda“. Apskritai, reaguojant į vaiko kandžiojimąsi svarbu išlikti kiek įmanoma ramiems ir nesikarščiuoti: rėkimas ant vaiko tikrai nepadės.“
Kada kreiptis į specialistus?
V. Pilipuitienė sako, kad į specialistus kreiptis reikėtų tuomet, jei vaiko elgesys negerėja. „Kandžiojimas yra įprastas kūdikiams ir 3-4 metų vaikams jis turėtų išnykti. Bet jeigu jūsų vaikas vyresnis ir jau išbandyti įvairūs būdai pakoreguoti vaiko elgesį, o atrodo, kad situacija tik blogėja, gali būti, kad vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų. Taigi, tokiu atveju ypač svarbu kreiptis pagalbos į specialistus“, - perspėja ji.
Temperamento tipai ir jų įtaka auklėjimui
I. Pavlovas yra išskyręs keturis skirtingus temperamento tipus: sangvinikai, melancholikai, cholerikai ir flegmatikai. Sangvinikai yra linksmi, mėgsta juoktis, džiaugsmingi, nuoširdūs, meilūs, judrūs optimistai, kurie myli gyvenimą, mėgsta rizikuoti, nesivaržantys, pasirengę kompromisams, produktyviai dirba, kai susidomi kokia nors veikla. Melancholikai yra jautrūs (silpnas poveikis sukelia stiprias reakcijas), kalba tyliai, greitai nuliūsta, niūrūs, bailūs (atsiradus sunkumams pasiruošęs viską mesti, labai bijo būti pažemintas, sugėdintas), nedrąsūs, verksniai, prislėgti, liūdni, nusivylę, įžeidūs, nuotaikos trunka ilgai, pasikartojančių jausmų nebegali atsikratyti. Cholerikai linkę greitai ir stipriai reaguoti į patiriamus įspūdžius ir veikti. Įspūdis ilgai lieka jų viduje. Jie greitai supyksta, gyvi, dažnai karščiuojasi, įsivelia į konfliktus, nepatenkinti, pikčiurnos, valdingi, nejautrūs, niurgzliai, mėgsta apsimetinėti ir veidmainiauti, nes nenori pripažinti pralaimėjimo. Flegmatikai lėtai mąsto, lėtai reaguoja į naujus įspūdžius, kurie greitai išblėsta, negreit supyksta, ramūs, nejudrūs, taikūs, šalti, viską mato, tačiau, jei nėra būtinybės, nesikiša. Jie dažnai būna abejingi, pasipūtę, nemąstantys, tingūs, emocinis jautrumas silpnas ir trumpalaikis, jausmai silpnai išreiškiami išoriškai.
Kaip auklėti skirtingo temperamento vaikus?
Kad ir kaip tėveliams nepatogu, tačiau reikia prisitaikyti prie kiekvieno vaiko tempo, orientuotis į jo reikmes. Tačiau šeimoje privalo būti ir nustatytos taisyklės (nesimušti, neimti ne savo daiktų, neprasivardžiuoti ir pan.), kurių nuosekliai turėtų laikytis visi, nes nuoseklumas vaikui teikia saugumo jausmą.
Neabejotina, kad šeimoje, kur auga keli vaikai, visada atsiranda varžybos dėl tėvų dėmesio, ir dažniausiai tai pasireiškia blogu elgesiu. Bausdami tą „blogietį“, tėveliai tik paskatina varžybas tarp vaikų. Įveikti vaikų varžymąsi ir išvengti žalingo jo poveikio galima vaikus laikant viena grupe, t.y. už blogą elgesį pasekmės paliečia visus vaikus kartu, neišskiriant nė vieno. Taip vaikai supranta, kad jie viena komanda, kad varžymasis dėl tėvų dėmesio, pripažinimo nė vienam nenaudingas.
Tėvų vaidmuo auginant vaiką
Sąlygos, kuriomis tėvai augo, iš kokios kilmės šeimų jie kilę, kaip patys susitvarkė su patirtais sunkumais ir konfliktais, kokios jų asmenybės savybės gali turėti įtakos auklėjimo įgūdžiams bei elgesio su vaiku būdais.
Santuokinių santykių tarp tėvų tvirtumas taip pat turi įtakos atmosferai namuose. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą. Taip pat vaiko lytis bei temperamentas, gali turėti reikšmės tėvų-vaikų santykiams. Taigi tėvų ir vaikų santykiams, svarbus tampa tarpusavio suderinamumas.
Pagrindiniai vaiko poreikiai
Pagrindiniai vaiko poreikiai pagal Jeffrey E. Young:
- Saugumas. Svarbiausias vaiko poreikis, kuris atsiranda iškart po gimimo. Saugiuose namuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai.
- Ribos. Vaikui reikia brandaus vadovavimo - nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi.
- Meilė. Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką.
- Autonomija. Pernelyg saugantys tėvai laiko savo vaikus priklausomais. Jie pastiprina priklausomybės elgesį ir nepalaiko tuos, kurie yra nepriklausomi.
- Saviraiška. Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas.
Atminkite, kad vaikams reikia daug priežiūros ir paramos. Jūs turite pasirūpinti jų poreikiais ir palaikyti juos visais vystymosi etapais.
Kaip ugdyti sunkius vaikus išvengiant pykčio ir šauksmų
Iššūkiai ir džiaugsmai auginant daug vaikų
Prieš penkerius metus Jovita su vyru augino du - 6-erių ir 9-erių metų sūnus, tačiau labai norėjo šeimoje mergaitės ir pasirinko globos kelią. „Nei vyro, nei mano giminėje nebuvo globojančių žmonių. Tiesa, mano klasiokė augo didžiuliuose instituciniuose globos namuose. Lankiausi dviaukščiame name, kur ji gyveno. Tokia jos erdvė. Ji neturėjo nei savo kambario, nei tėvų, o darbuotojai nuolat keitėsi. Pabaigus GIMK kursus, šeima po pusmečio sulaukė skambučio - pagalbos prireikė dviem tėvų globos netekusiems vaikams - 6 mėn. kūdikiui ir 2,5 metų berniukui. „Kai pamatėme berniukus, iš karto sutikome atverti savo namų duris - jeigu būtume atsisakę, užgraužtų sąžinė. Po 2,5 m. globėjų šeima sulaukė dar vieno skambučio iš globos centro. Šįkart dėl mergaitės. Nuvykę į globos namus ir pamatę besišypsančią mažylę, jie vėl negalėjo atsisakyti.
Jovita atvira - be vyro paramos niekaip nesugebėtų tinkamai atlikti globėjos pareigų. „Mes labai mylime vaikus, tad turiu besąlyginį vyro palaikymą. Galime lygiavertiškai dalinti pareigomis, atsakomybėmis. Tiek Jovitos, tiek jos vyro tėvai klausė - kam jiems reikalingi tėvų globos netekę vaikai, kai namuose auga biologiniai. „Globos pradžioje, kai nesijauti tvirtas ir turi įvairių baimių, o dar aplinkui tave sklinda įvairi nuogirdų pilna informacija, imi dvejoti. Mes esame vienoje aplinkoje, kiti - kitoje, vieni negalėtų globoti, o mes galime. Juk nežinai, kokie iššūkiai bus su biologiniais vaikais, taip pat priimi ir tuos, kurie tenka globotiniams.
Jovita aktyviai dalyvauja globos bendruomenės gyvenime, įsitraukusi į globos ambasadorės veiklą Varėnos rajone, dalijasi patirtimi ir savo pavyzdžiu įkvepia kitus. Gausi šeima kuria savo tradicijas. Kartą per mėnesį, sekmadieniais, vyresni vaikai arba Jovita su vyru organizuoja „šeimadienius“, t. y. Kita tradicija - tėvadienis - viena para ar savaitgalis, kuris skirtas tėvams pabūti atskirai nuo vaikų. „Esame keliautojų šeima. Pavasarį ar vasarą labai daug važinėjame dviračiais, net žygius organizuojame aplink ežerą, rengiame stovyklas. Be to, labai mėgstame žiūrėti filmus. Kartą ar du per metus globėjų šeima aplanko užsienio šalis. Vaikai kelionių taip pat laukia, jų metu pasiūlo, ką norėtų aplankyti - aktyvi šeima pasiruošia maršrutą ir visą dieną vaikštinėja po lankomus miestus. Jeigu Jovitai vienu ar keliais žodžiais reikėtų apibūdinti, ką reiškia globa, tai - namai, saugus prieglobstis. „Man labai smagu matyti, kaip vaikai lekia iš darželio ar mokyklos rėkdami „mamyte“ ar „tėtuk, važiuojam namo“. Pagalvoji, kad tikrai šiems vaikams atvėrei namų duris ir širdis.
Vladyslavas ir Teresa Bortkevič augina 8 vaikus. Sutuoktinių pora visuomet svajojo apie didesnę šeimą, tačiau savo pašaukimą gyventi būryje vaikų pastebėjo su laiku. Tėvai stengiasi, kad vaikams netrūktų ne tik materialinių gėrybių, bet ir dvasinių, todėl šeimos gyvenime netrūksta kelionių, o pati svarbiausia šeimoje - tikėjimo kelionė. Vyriausiajai dukrai jau 15 metų, jauniausiajam pypliui - dveji. Vladyslavas pasakoja, kad dažnai žmonės, išvydę jų gausią šeimą, žeria komplimentus, grožisi, tačiau pora žino, kad viduje gražių žodžių žarstytojai galbūt mąsto kitaip - gaili poros. „Žinoma, yra iššūkių, sunkumų, bet didelė šeima yra mūsų pasirinkimas. Mes džiaugiamės, kad turime šeimą, kad turime vienas kitą, kad broliai seserys gali mokytis vienas iš kito. Žmonės pagaili, o mes sakome, kad nesunku. Mes juokaujame, kad su vienu vaiku sunkiau nei su keliais. Nes vienas likęs vaikas nori visą dėmesį paimti iš tėvų. Vienam vaikui būti neįdomu, jam reikia kompanijos, t. y. tėvų.
Pora susituokė prieš 16 metų. Jie nuo pradžių svajojo apie didesnę šeimą, tačiau konkretaus vaikų skaičiaus suplanavę nebuvo. Porą turėti didelę šeimą įkvėpė savanorystės patirtis katalikiškoje šeimų stovykloje, kurioje jie matydavo gražias, mylinčias daugiavaikes šeimas. Tiesa, pati Teresa taip pat kilusi iš keturių vaikų šeimos, todėl jai didelės šeimos patirtis žinoma nuo vaikystės. Tačiau šeimą pora planavo: „Naudojomės natūraliu šeimos planavimo metodu (NŠP). Kai gimė antras vaikas, supratome, kad norime ir trečio, ketvirto. Taip kas dvejus metus. Turėjome mintį, kad bus vargšas pyplius, nes vyresni broliai, sesės turės savus pomėgius, jis bus toks vienas. Bet per tyrimus paaiškėjo, kad turėsime dvynukus. Apsidžiaugėme, kad vaikas nebus vienas. Kai gimė dvynukai, netrukus susilaukėme dar vieno. Turėti daugiau vaikų šeima nebeplanuoja. Jiems svarbu, kad vaikai, augantys didesnėje šeimoje, nebūtų sužeisti meilės ar nuotykių nepritekliaus, todėl pora stengiasi, kad vaikams netrūktų nei meilės, nei nuotykių. Šeimai pavyksta nukeliauti ir į užsienį, panuotykiauti kalnuose ar išvykti į piligriminę kelionę. „Iššūkis skirti kokybišką laiką kiekvienam vaikui, kurių amžius, temų aktualumas skirtingas. Ir kad užtektų laiko viskam. Reikia dar dirbti, užsidirbti. Viską suderinti nėra lengva. Reikia visada budėti, kad nepaleistum nei darbo, nei šeimos. Kai kurie sako, kad kaip kiškiai dauginatės, o kaip finansai? Mes kiekvieną kartą, kai planavome vaikus, juos planavome atsakingai. Apgalvojame, ar mes esame pasiruošę emociškai, dvasiškai, ar mums pakaks jėgų, ar sugebėsime parūpinti vaikams kokybišką dvasinį ir fizinį gyvenimą. Suskaičiuojame, kiek uždirbame, ko galime atsisakyti, ko ne, kiek galime vaikams dovanoti. Gyvename name, turime du automobilius.
Vladyslavas neslepia, kad kartais į keliones ištrūksta ir vienas, pavyzdžiui, su vyrų bendruomene keliavo į Atono kalną. Tuomet iš anksto šeima planuoja biudžetą, kam reikia atsidėti kelionei. Taip pat šeima iš anksto planuoja vasaros keliones, maistą ir drabužių pirkimą. „Valstybė taip pat suteikia tam tikrų kompensacijų būreliams. Atrandi būrelius, kur skiria dėmesio vaikui, galbūt ne prašmatniose patalpose, bet tikslingose patalpose, kur kuria santykį su vaikais. Mūsų vyriausias sūnus - meno žmogus. Jis lankė šokius ir jam patiko. Mokytoja jį pastebėjo, jos draugė Andželika Cholina, kuri ieškojo berniukų savo teatrui, ir mūsų berniukas tiko. Vyresni vaikai lanko muzikos mokyklą, nes muzika lavina, ji daug daugiau duoda, nei jos neturint. Tarėmės su vaikais, kokį pasirinkti instrumentą, kad galėtų save lavinti. Viduriniai, aktyvesni vaikinai pradėjo lankyti kartingų būrelį. Skaičiavimas, planavimas ir atsisakymas dalykų, kurie šeimai nėra reikalingi, padeda jiems gyventi oriai. Vienas iš kertinių akmenų šeimos gyvenime yra tikėjimas ir bendruomenė. Šeima aktyviai dalyvauja bažnytinėse, bendruomeninėse veiklose. „Kai gimė penktas vaikas, jis pateko į reanimaciją, bendruomenė darbo metu suorganizavo Mišias, sakė atvažiuokite, melsimės už jūsų vaiką. Tačiau rimtų nelaimių šeimoje netrūko ir daugiau. Kartą šeimos name kilo gaisras. Vos per savaitę bendruomenės nariai padėjo atstatyti suniokotą namo dalį. Pradėjus degti džiovyklei, gaisras išplito į antrą aukštą, apgadino ir dalį stogo. Apie bendruomenę daugiavaikis tėvas užsimena ne šiaip sau. Šeima gyvena dovanojimo savęs principu: „Jie dovanojo savo laiką, todėl mes ir manome, kad reikia gyvenime dovanoti savo laiką, save. Nes kai dovanoji, tai ir save apsidovanoji. Viskas, ką darai iš noro padėti kitam, vėliau grįžta šimteriopai. Kadangi šeima praktikuoja tikėjimą, joje netrūksta katalikiškų tradicijų. Šeima ne tik dalyvauja šv. Mišiose, bet ir kasdien meldžiasi: rytais, kai keliauja į mokyklą ir vakarais. „Kažkada įvedėme atsiprašymo ritualą, tarsi toks vakarinis sąžinės apmąstymas. Pastebėti, ką aš gerai ar blogai padariau savo šeimos nariui. Pasakome atsiprašau, myliu, laiminu. Būtinai palaiminame vienas kitą ir atsiprašome, jeigu kažkas buvo ne taip. Vaikams labai svarbu ir ryte prieš mokyklą palaiminti vienas kitą. Pastebėjau, kad po maldos jie į mokyklą išeina daug ramesni. Kadangi sutuoktinių pora į vaikų auklėjimą žiūri atsakingai, jie nuolat atnaujina žinias apie bendravimą su vaikais, paaugliais, lanko kursus, mokosi spręsti konfliktus, kurie, žinoma, neaplenkia ir šios šeimos. Vladyslavas pripažįsta, kad tenka pakelti balsą, tuomet atsiprašyti. „Svarbu neapkrauti vaikų emocijomis, leisti joms išeiti. Parodyti, kad mes jautrūs, kad mums skauda, jeigu mus įžeidžia, bet ir išgirsti, pripažinti savo klaidas prieš vaiką. Taip pat vadovaujamės tuo, kad vaikai nėra mūsų nuosavybė, jie laikinai su mumis gyvena, einame šį laiko tarpsnį kartu, bet turime juos parengti savarankiškam gyvenimui. Tarp vaikų gausybės svarbu nepamesti ir santykio su savo sutuoktiniu. Todėl Vladyslavas ir Teresa stengiasi kalbėtis ir girdėti. „Suvokiame, kad net po 16 metų santuokos nepažįstame vienas kito 100 proc. Vis pasikalbame, ar taip pat galvojame apie vaikų auklėjimą, finansus. Mes pirmiausia atsiprašome, padėkojame, kas buvo gražaus, tada aptariame konfliktines situacijas, bet į jas jau žiūri kitaip, nes jau atsiprašėme. Mes suprantame, šeimoje esame, kad padėtume vienas kitam, o ne konkuruotume. Tai palengvina santykį. Galbūt viskas skamba idiliškai ir lengvai, Vladyslavas pabrėžia, kad sunkumų tikrai būna, apie juos ir pakalbėjome. Žinoma, realybėje viskas dar sudėtingiau. „Kažkam su vienu nelengva, kitam ir su 10 nesunku. Kiti išvis negali susilaukti vaikų, nežinia, kodėl taip nutinka. Žinau šeimą, kuri tris vaikus įsivaikino iš vienos šeimos, jie gali jiems dovanoti meilę, kurios negalėjo suteikti biologiniai tėvai. Yra šeima, kurie tiesiog tarnauja kitiems, jie nebūtų tokie aktyvūs socialiniame gyvenime, jei turėtų vaikų.
Daugiavaikė mama DELFI papasakojo, kaip veikia biurokratija ir ką vaikams tenka patirti globos namuose. Šiuo metu Vaitkevičių namuose Zarasuose gyvena septyni vaikai: vyriausioji jau studijuoja Kaune. „Visi vaikai mano, bet gimdžiau tris, kitus gavau“, - aiškina E. Vaitkevičienė. Pagimdžiusi trečią sūnų, E. Vaitkevičienė ligoninėje susipažino su vaikų namuose gyvenusiu berniuku ir po kurio laiko ėmė jį globoti. Vėliau šeima priglaudė ir minėto berniuko brolį bei sesę. Užaugus vyriausiai dukrai, dviem sūnums sulaukus 18-kos, į šeimą priimtos dvi kitos šeimos mergaitės. Jauniausioji į Vaitkevičių šeimą atvyko tik kovą. Mergaitės į šeimą atvyko iš Vilkaviškio, jas globėjai išsirinko iš pateiktų sąrašų. Sutapo, kad mažiausios pavardė buvo kaip ir Eglės, tad abejonių, ką įsivaikinti, šeimai neliko. Tačiau ne viskas iš karto - pirmiausia reikėjo imti paskolą, išplėsti namus, įrengti antrą aukštą, kad vaikams užtektų vietos.
Vaikų namuose laukė 8 mėnesius Tačiau dar daugiau problemų sukėlė biurokratija. „Labai ilgai kovojome, baisi biurokratija. Šneka gražiai - darykit, imkit, bet iš esmės viskas strigo. Pirmiausia tai, kad šeimoje buvo penki vaikai, o kada yra penki vaikai, nebegali globoti - gali tik kurti šeimyną, bet tada turi būti šeši globotiniai. Mes norėjome dviejų globotinių, bet tokiu atveju turėtume imti keturis, kad globotinių būtų šeši. Viskas pajudėjo, kada vyriausiems sūnums sukako po 18 metų“, - apie užtrukusį dviejų paskutinių mergaičių paėmimą globon pasakoja E. Vaitkevičienė. Įstatymas numato, kad šeimoje gali būti globojama ne daugiau penkių vaikų, išskyrus atvejus, kada nenorima išskirti brolių ir seserų. Šeima bandė įrodyti, kad šis atvejis būtent - vienoje pusėje trys broliai seserys ir kitoje pusėje dvi seserys. Tačiau specialistų nuomonės išsiskyrė ir teko laukti. Visą šį laiką dešimtmetė mergaitė į Zarasus atvykdavo per atostogas, žinojo, kad čia jos šeima, jos narius vadino tėvais, broliais, seserimis, tačiau negalėjo pasilikti visam laikui. „Mažesnė nelabai suprato, bet vis tiek - trečdalis gyvenimo vaikų namuose. O vyresnėlei, dešimtmetei, buvo labai sunkūs 8 mėnesiai - ji viską suprato, kiekvieną vakarą skambindavau telefonu, skaičiau knygas, ji vis klausdavo, kada grįš namo“, - prisimena E. Vaitkevičienė. Kad būtų įkurta šeimyna, Vaitkevičiams reikėtų imti dar tris nepilnamečius vaikus. Tačiau šeima šiuo metu paimtų tik vieną. „Atrodo, labai logiška, penki vaikai globoje, šeštas jau šeimyna, bet nelabai kas pagalvojo, kad tarp jų gali būti biologinių“, - įstatymų spragas įžvelgia pašnekovė. Todėl šeimai gali tekti laukti, kol dukrai sueis aštuoniolika.
Stebisi auklėtojos žodžiais E. Vaitkevičienė pamena, kad kada globoti priėmė pirmą vaiką, biologiniams vaikams buvo smagu - atsirado naujas broliukas. O dabar dėl naujų globotinių apsisprendė visa šeima. Aišku, sako ji, įtampos buvo, mat nežinai, kokius vaikus gausi. „Nėra nieko kitaip negu kada pats pagimdai, tik šiuo atveju gauni iškart vaikščiojantį vaiką. Aišku, yra adaptacija, kol pripranti ir apsipranti, pajunti vienas kitą. Su mažyle buvo sunkiau - kai pati pagimdai, susipažįsti su vaiku, jauti jį, o čia nežinai, kodėl vaikas verkia“, - sakė E. Vaitkevičienė. Beje, mažiausioji, jau vadinanti Eglę mama, atvyko su įrašu apie sutrikusią raidą, rašyta, kad ji nesidomi žaislais. Atvykusi mergaitė tylėjo tik porą savaičių, o tada jau „sprogo“. Moters pastebėjimu, kūdikių namuose mergaitė atrodydavo tarsi surakinta, it būtų kevale.
Ar vaikai pasakoja apie gyvenimą vaikų namuose? Pašnekovės teigimu, vieniems per daug skauda ir jie tą ignoruoja, kiti elgiasi priešingai - pasakoja. Motinai teko išgirsti ir negražių, skaudžių prisiminimų. „Aš tiek per savo 39 metus nemačiau, kiek 10 metų vaikas, kaip pagalvoju, kokį purvą jie turi matyti ir savy nešioti, labai nesąžininga“, - kalbėjo E. Vaitkevičienė. Ji taip pat stebisi kai kurių vaikų namų auklėtojų požiūriu į darbą. „Visokių auklėtojų yra. Viena, jaučiasi, tikrai šiltas žmogus, o kita ateina ir sako, kad gyvenime už jokius pinigus šito bomžų vaiko neimtų, ką mes sau galvojame. Jei ji mums drįso taip pasakyti, ką ji iš viso galvoja?“, - stebisi aštuonių vaikų mama. Ji bendrauja su tikrosiomis globotinių šeimomis. Abi jas parklupdė alkoholis: „Negali kaltinti - ta moteris kažkada pati buvo maža mergaitė, kuri augo baisioje aplinkoje, nežinau, ar ji gali sustoti, kada nėra už ko kabintis, negali jų smerkti, jie patys aukos“.
Šeimą maitina ir vilna E. Vaitkevičienės rytai skirti buičiai - skalbimui, tvarkymui, valgio ruošimui. Kada mažoji atsigula, Eglė eina dirbti į studiją - velia vilnonę avalynę, kuria kartu su partnere prekiauja interneto parduotuvėse. Su Eglės gaminiais susipažinti galite feisbuko puslapyje kojosšiltai. Šlepetėmis, batais domisi ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Dažnai darbai nusikelia į naktį, kada visi sotūs, pamokos paruoštos. Greta Zarasų esančiame kaime šeima laiko 30 avių bandą. Vis dėlto avalynei naudojamą vilną tenka pirkti - naminė tiktų ne visiems modeliams, be to, reikalinga dažyta vilna. Labdaros paramos fondui „Išgirsk mane“ vadovaujanti E. Vaitkevičienė rūpinasi vietiniais vaikais. Štai neseniai fondas rinko paramą maisto pompai vaikui maitinti, deguonies aparatui. „Iki Vilniaus - 150 km, žmonės gauna 300 eurų atlyginimą, o nutikus nelaimei pagalbos tenka prašytis iš bendruomenės“, - aiškina pašnekovė. Jos vyras baldžius triūsia savo įmonėje. Laisvalaikiu visa šeima bėgioja. Pernai Vaitkevičiai pasiryžo apibėgti visus Zarasų ežerus, tačiau spėjo apibėgti tik 11, nes į šeimą atvyko mergaitės ir teko statyti antrą namo aukštą. Šeima stengiasi prasimanyti nemokamų pramogų. Vaikai lanko skautų, šaulių, sporto būrelius, sklando sklandytuvu. „Dėkingumo nejaučiu ir nesitikiu, juk ir kai mane mama augino, tikrai nesijaučiu dėkinga. Manau, viskas vyksta natūraliai, man smagiausia širdyje stebėti, kaip vaikas pasikeičia, galvoju, kaip jis toliau būtų augęs vaikų namuose. Duodamas tikrai gauni pats“, - į klausimą, ar vaikai jaučiasi dėkingi, atsako aštuonių vaikų mama. 2014 m. E. Vaitkevičienė paskelbta Mamų Mama, ją Vyriausybėje pagerbė premjeras Algirdas Butkevičius. Namuose saugoma premjero A. Butkevičiaus padovanotas laikrodis. Šįmet šeima dalyvauja Metų gausios šeimos rinkimuose.
