Filmas „Akiplėša“ nagrinėja paauglystės sunkumus, o kartu su 11-os ir 15-os metų dukterimis filmą žiūrėjusi Aistė Jasaitytė-Čeburiak sako, kad „Akiplėša“ yra edukuojantis filmas. „Po seanso su mergaitėmis pasikalbėjome, kokią didelę kainą žmonės moka mėgindami pritapti prie kitų ir svajodami pamatyti pasaulį - regis, ko tik dėl to nepadarytum. Tai galėjo labai liūdnai pasibaigti, net mirtimi. Pasikalbėjome, kad svarbiausia yra draugystė ir visgi geriau rinktis su draugais žaisti krepšinį.
Paklausta, apie ką jai pačiai yra šis filmas, pašnekovė šypsosi: „Na, aš ir esu tas buvęs 90-ųjų modelis, tad mane liečia ir asmeniškai, sukelia prisiminimus. Tik aš nepasirinkau tokio desperatiško būdo, to nepatyriau. „Žinoma, tai nėra mano istorija, nes nepatekau į tokią abejotiną modelių agentūrą. Mano tėtis anuomet kiekvieną sutarčių sakinį skaitė kartu su advokatais, ginčijosi dėl sąlygų ir įgriso tiems užsieniečiams.“
Moteris šypsosi prisiminusi, kaip grožio standartai gali priklausyti ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo aplinkos, kurioje esi. „Šešiolikos aš buvau vaikas kaip pagaliukas - labai liesa, net per liesa. Valgiau batoną su uogiene, kad tik priaugčiau svorio. Iš manęs mokykloje šaipėsi, kad esu anoreksikė, distrofikė ir nors dar pati nežinojau, ką reiškia šie žodžiai, juos puikiai įsiminiau.
„Bet laikui bėgant tas centimetrų matavimas įgriso - matydavau, kaip mano draugėms vis sakydavo, kiek jos turi numesti. O vėliau ir man pačiai atėjo tokia diena, kai kūnas ėmė keistis, pradėjau bręsti ir moteriškėti. Tai būdavo didžiulis stresas - galiu labai gerai tapatintis su tuo, ką patyrė filmo herojės. Mane labai erzino, kad turėjau apie tai galvoti. Buvau socialus ir ekstravertiškas vaikas, tad kasdienybėje užsimiršdavau, bet artėjant darbui, kildavo stresas: ar tilpsiu į tą rūbą? Ar užsisegs nugaroje, ar neužsisegs?“
„Nebuvau iš tų modelių, kurie nieko nevalgė. Būdavo, pusę dienos stengiesi nevalgyti, o tada užsimanai ir sau valgai. Mano vidus ir intuicija mane vedė taip, kad nepasinerdavau į kraštutinumus. Taip, eidavau į sporto klubą, tačiau nealindavau savęs nei sportu, nei badu. Bijojau, kad jei nevalgysiu, mano dantys pradės gesti, slinks plaukai ir sukris oda.“
10 metų itin sėkmingą tarptautinę modelio karjerą dariusi Aistė Jasaitytė-Čeburiak atskleidžia, kad šis darbas ją paskatino pasirinkti psichologijos studijas. „Man buvo skaudu, kad nuolat vertina ir mano, ir kitų merginų išorę bei žiūri į žmogų kaip į objektą. Žmogus vertinamas vien pagal išvaizdą - panašiai, kaip arklį vertina pagal dantų būklę. Tai buvo labai paviršutiniška ir skaudėjo, kad esu niekam neįdomi kaip žmogus, o aš norėjau bendrauti, draugauti, dalintis. Greičiausiai todėl ir pasirinkau psichologiją - mane užjautrino tai, kad viskas sukosi tik apie išorę. O kur tada laimė, kur žmogaus pasaulis, kur ta pilnatvė, kas mus užpildo?“
Gyvendama ir dirbdama Paryžiuje, Aistė pradėjo neakivaizdines psichologijos studijas Lietuvoje. „Ilgėjausi namų ir labai norėjau grįžti į Lietuvą, todėl būtent čia pasirinkau studijuoti - kad būtų galimybė grįžti namo.“
Bebaigiant magistro studijas, svarsčiau, ką gi man toliau dirbti, nuo ko pradėti naują karjerą, tad pamaniau, imsiuosi to, ką geriausiai esu patyrusi savo kailiu - spaudimą dėl maisto, išorės, lieknėjimo. Vėliau Aistės Jasaitytės-Čeburiak profesinė veikla valgymo sutrikimais neapsiribojo - šiuo metu ji yra Jungistinės krypties psichologė, psichoterapeutė, psichoanalitikė.
„Stojau į kitą pusę - pagalbos, o ne grožio kulto, jaunystės, nevalgymo palaikymo ir eskalavimo. Nes grožio kulte niekas tos laimės neranda - na ir kas, kad sulieknėsi, bet būsi vienas, depresyvus, be socialinių įgūdžių, sustos ir psichologinis, ir fiziologinis tavo augimas.“
Šiuo metu per paauglystę brendantiems jaunuoliams Aistė linki pirmiausiai susidraugauti su savimi: „Už to didelio noro kurti išorę slypi giluminis poreikis būti mylimiems ir pamatytiems, bet nereikia apsigauti - jūsų atvaizdas nekuria ryšio. Jis kuriamas santykiu, elgesiu, rūpesčiu, girdėjimu, o tam, kad kurtum ryšį su kitu, svarbu mokėti priimti save. Tad linkiu savimi rūpintis, save globoti ir nenuvertinti. Puikiai matome, kaip dabar pasaulyje visi tampa labai panašūs siekdami kažkokio paveikslėlio. Ir tai yra visiškai neįdomu, nes išskirtinumas yra savitumas. Patikėkite, net jei pakeisite nosį ar kitą kūno dalį, toks pokytis tikrai neatneš pripažinimo jausmo.“
Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė.
10 metų itin sėkmingą tarptautinę modelio karjerą dariusi Aistė Jasaitytė-Čeburiak atskleidžia, kad šis darbas ją paskatino pasirinkti psichologijos studijas. Moteris ilgėjosi namų ir labai norėjo grįžti į Lietuvą, todėl būtent čia pasirinko studijuoti, kad turėtų galimybę grįžti namo. Bebaigiant magistro studijas, ji svarsčiau, ką gi jai toliau dirbti, nuo ko pradėti naują karjerą, tad pamanė, imsis to, ką geriausiai yra patyrusi savo kailiu - spaudimą dėl maisto, išorės, lieknėjimo.
Šiuo metu Aistė Jasaitytė-Čeburiak yra Jungistinės krypties psichologė, psichoterapeutė, psichoanalitikė. Ji teigia, kad grožio kulto pasaulyje niekas laimės neranda - juk svarbu ne tik sulieknėti, bet ir būti laimingam, turėti socialinių įgūdžių ir augti. Ji linki jaunuoliams susidraugauti su savimi, nes už noro kurti išorę slypi poreikis būti mylimiems ir pamatytiems. Ryšys kuriamas santykiu, elgesiu, rūpesčiu, o tam svarbu mokėti priimti save.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak su vyru Romanu susilaukė dviejų dukterų - Elzės ir Sofijos. Pirmagimė Elzė gimė 2010 m. sausio 1 d. Jos krikštatėviais tapo Aistės brolis krepšininkas Simas Jasaitis ir jų pusseserė Milda. Vyras, šokėjas ir būsimasis architektas Romanas Čeburiakas, pasakojo, kad tėvystė jam suteikė neapsakomų jausmų. Nors Aistei tenka daugiausia priežiūros rūpesčių, ji derina motinystę su darbu savo įkurtoje psichologijos ir saviraiškos studijoje.
Aistė prisimena ir laikus, kai dirbo modeliu bei patirtis, kurios ją išmokė ugdyti savo vidinę stiprybę bei nepasiduoti pagundoms. „Buvau gana jauna, naivus vaikas, neturintis patirties. Aplinkui buvo žmonių, kurie turėjo blogų kėslų“, - pasakojo ji. Ji džiaugiasi, kad visada kliaudavosi savimi ir žinojo, kad santykiuose svarbiausia meilė, o ne daiktai, lėktuvai, namai.
Gyvenimas užsienyje manekenei suteikė neįkainojamos patirties, tačiau ir subrandino norą dirbti psichologe. Jis kilo bendraujant su skirtingų kultūrų žmonėmis. Moteris išmoko stebėti žmones, matyti jų akis, nuotaikas, reakciją. Jai vis dažniau kildavo klausimas, kodėl pasiturintys, sėkmės lydimi žmonės nėra laimingi.
Baigusi studijas ir pradėjusi dirbti psichologe Aistė ir į savo gyvenimą ėmė žiūrėti kitomis akimis, įžvelgti laimę ne tik džiaugsmingose akimirkose. „Gyvenimas su Romanu nebuvo labai sklandus, bet supratau, kad suartina net krizės, įvairūs iššūkiai. Būti drauge yra kūrybinis darbas. Kai būna sunku, mąstau, ko dar turiu išmokti. Jei kas nors nesiseka, suvokiu, kad gal ne visada moku žmogų mylėti ar priimti jo kitoniškumą. Labai svarbu mokėti kalbėtis, rasti reikiamą toną, būdą, laiką. Nekaltinti, nepeikti. O tai nėra taip paprasta“, - aiškino Aistė. Ji prisipažino, kad norėdama išlaikyti santykius su Romanu privalėjo pasikeisti. „Išmokau įsiklausyti, palaikyti. Anksčiau buvau labai geros nuomonės apie save. Manydavau, kad kiti yra netobuli, jiems reikia tvarkytis. Vėliau supratau, kad ir aš turiu daug trūkumų“, - kalbėjo A. Jasaitytė-Čeburiak.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak švenčia 40-metį. Ji sako, kad karantinas jai nėra sudėtingas, nes jos gyvenime niekas labai ir nepasikeitė. Ji pastebi, kad metams bėgant tampa introvertė, nebeieško išorėje tiek pasitenkinimo. Gal todėl šis etapas jai nėra toks sudėtingas - ji mėgsta analizuoti save, o jei tik nusigręžia į išorę, tai tą dėmesį skiria savo vyrui, santykiams, vaikams, namams.
Aistė su vyru Romanu nusprendė pasinaudoti maždaug penkerius metus Lietuvoje gyvuojančia naujove: gimus dukrelei, iš jos virkštelės buvo paimta kraujo, iš jos išgauta kamieninių ląstelių. „Man visa laiką smagu, kad tą dieną susilauki daug dėmesio, gražių žodžių ir palinkėjimų. Tai - labai miela. Tai yra labai šilta diena. Kiekvienas mano gimtadienis būna kitoks. Tai priklauso nuo aplinkybių ir nusiteikimo. Pavyzdžiui, rytoj su vyru mano gimtadienio proga išskrendame į šiltus kraštus. Taigi mano gimtadienis primins atostogas ir aš labai tikiuosi pailsėti.“
Aistė Jasaitytė-Čeburiak teigia, kad gimtadienis reiškia, jog prie buvusių metų prisideda tik dar vienas skaičius. Iš tiesų, svarbiausia tai, koks jausmas yra tavo viduje. Jai gimtadienis yra diena, kuomet ji suvokia, kad laikas eina. O kad kažkas labai keistųsi - nejaučia. Juk keičiasi palaipsniui, kiekvieną dieną.
Per neseniai vykusį „Sel“ koncertą Ūkio banko teatro arenoje, kai skambėjo daina „Laiškas iš Paryžiaus“, per milžiniškus ekranus plaukė didžiulės jos nuotraukos. Egidijui („Sel“ lyderis Egidijus Dragūnas) jaučia pagarbą, kad po tiek daug metų jis nepamiršo jų gražios istorijos. Mudu draugai nuo paauglystės. Jautėme vienas kitam simpatiją, jis buvo manimi susižavėjęs, aš - juo, bet mes niekada nedraugavome. Tai platoniška neišsipildžiusios meilės istorija.
Su savo vyru šokėju, būsimuoju architektu, Romanu Čeburiaku susipažino ant parketo - šokių projekte. Buvo labai smagu išgirsti iš Romano pasiūlymą ir vėl reguliariai lankyti salsos pamokas. Jis savo jausmus rodo ne žodžiais, o darbais. Labai padeda buityje ir yra rūpestingas, atsakingas. Ir jai labai patinka, kad jis leidžia būti savimi ir nemėgina jos keisti. Romanas - labai romantiškas vyras.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak kursų pristatyme apsilankė su mama ir dukra Elze. „Kai atsiranda vaikai imi galvoti, ką šeima galėtų nuveikti kartu. Aplinkos kūrimas labai suartina. Juk gamtoje tiesiog džiaugiesi, kad esi, gali daugiau dėmesio skirti artimiausiems žmonėms, draugams. Gyvenant tokiu tempu, būnant gamtoje apima pojūtis, kad kažkiek galime kontroliuoti laiką.“
