Prasidėjo nauji mokslo metai. Vieniems tėvams labiausiai rūpi, kad jų vaikams gerai sektųsi mokslai, kiti stengiasi taip suderinti pamokas su būreliais, kad „neperkrauti“ vaiko veiklomis. Tačiau yra tėvų, kuriuos labiausiai neramina vaiko elgesys su aplinkiniais žmonėmis: darželio draugais, klasės vaikais, auklėtojomis ir mokytojais...

Agresyvus elgesys ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra aktuali problema, reikalaujanti dėmesio ir supratimo. Prasidėjus naujiems mokslo metams, tėvai susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su vaikų adaptacija darželyje. Agresyvus elgesys kelia nemažai iššūkių tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui. Vaikų agresyvūs veiksmai dažnai kyla iš vidinės įtampos, nusivylimo ar kitokio emocinio skausmo. Jei vaikas jaučiasi nesuprastas, nemylimas ar ignoruojamas namuose, jis gali ieškoti valdžios ir kontrolės, o tą lengviausia padaryti bendraamžių tarpe.

Kas yra agresija ir kodėl ji pasireiškia?

Agresija yra instinktyvi elgesio forma, būdinga kiekvienam žmogui, kurios esminis tikslas - savisauga. Svarbu suprasti, kad agresija savaime nėra blogis, tačiau netinkamai išreikšta ji gali sukelti problemų. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalykį - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.

Agresijos priežastys:

• Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka: Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
• Draudimai ir ribojimai: Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
• Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę: Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
• Emocijų valdymo sunkumai: Mokyti vaiką tinkamai reikšti stiprias emocijas (pvz. pyktį). Dažnai agresyviai besielgiantys vaikai neturi arba turi menkus įgūdžius išreiškiant stiprias emocijas (pvz.: supykę mušasi, mėto daiktus). Svarbu mokyti vaikus išreikšti sudėtingas emocijas priimtinu būdu. Slopinant emocijas, jos kaupiasi, virsta apmaudu ir įtampa, o galų gale gali būti pykčio priepuolių ar somatinių ligų priežastis. Spontaniškai reiškiamos emocijos gali žeisti kitus (pvz.: supykus aprėkiu kitą). Emocijų tinkama raiška prasideda juo jų pažinimo (iš kur kyla, kokia tai emocija, ką norisi daryti, kai taip jaučiuosi) ir priėmimo, kad taip galiu jaustis. Jei itin stipri emocija, svarbu išmokti nusiraminti (pvz.: giliai kvėpuoti, maigyti minkštą kamuoliuką), kad galėtume mąstyti ir ieškoti tai situacijai tinkamiausio sprendimo. Kai randame tinkamiausią sprendimą - veikti.
• Frustracija ir stresas: Nauja aplinka, per didelis triukšmas ar socialiniai iššūkiai gali sukelti agresiją.
• Dėmesio siekimas: Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio, jis gali elgtis netinkamai, kad jį gautų.
• Imitacija: Vaikai dažnai mokosi stebėdami suaugusiuosius ar kitus vaikus.
• Poreikis apsiginti: Jei vaikas jaučiasi nesaugus, jis gali naudoti agresiją kaip būdą apsisaugoti.
• Išmoktas elgesys: Tai reakcijų rodymo įprotis susiformavęs priklausomai nuo to, kaip jo artima aplinka įprastai reaguoja į stipresnes emocijas (pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą ir pan.). Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu.
• Smurtinio elgesio stebėjimas: Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas. Nerimas yra būsena, po kuria slepiasi neišreikšti jausmai, baimė, kuri yra neįvardinta.
• Ribų tikrinimas: Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Dar nemokėdamas verbaliai komunikuoti, vaikas naudoja savo kūną išraiškai.
• Fizinės bausmės: Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
• Paslapčių buvimas: Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.

Kaip elgtis tėvams, kai vaikas tampa agresyvus?

Tad kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui?

Kaip padėti vaikui?

• Išlikite ramūs ir nuoseklūs: Kai vaikas elgiasi agresyviai, svarbu nešaukti ir nebausti jo griežtai. Geriau paaiškinti, kodėl toks elgesys netinkamas ir parodyti, kaip jis galėtų išreikšti savo jausmus kitaip. Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
• Mokykite emocijų valdymo: Padėkite vaikui suprasti ir įvardyti savo emocijas. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Atrodo, kad esi piktas. Gal norėtum pasakyti, kas tave supykdė?” Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.
• Skatinkite pozityvų elgesį: Pastebėkite ir pagirkite vaiką už gerą elgesį. Tai gali padėti jam suprasti, kad jis gali gauti dėmesį ne tik elgdamasis agresyviai. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
• Nustatykite aiškias ribas: Vaikui reikia aiškiai suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui: „Negalima mušti kitų vaikų. Jei esi piktas, gali pasakyti žodžiais.“ Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
• Ieškokite agresijos priežasčių: Jei vaikas dažnai elgiasi agresyviai, bandykite suprasti, kas jį sukelia. Ar jis jaučiasi pavargęs? Ar turi problemų bendraudamas su kitais vaikais? Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
• Padidinkite vaiko savarankiškumą: Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų… Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos…
• Sukurkite saugią aplinką: Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
• Būkite pozityvūs: Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
• Skirkite dėmesio: Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės… Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
• Būkite pavyzdžiu: Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
• Reaguokite tinkamai į pyktį: Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
• Aptarkite neigiamas situacijas: Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
• Užtikrinkite užimtumą: Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
• Išklausykite vaiko nuomonę: Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
• Pasitelkite terapiją: Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
• Spręskite santykių problemas: Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.

Ką daryti, jei agresyvus elgesys nesikeičia?

Kartais susiduriame su itin agresyviu vaikų elgesiu, kurio tėvams nepavyksta sustabdyti jokiomis pedagoginėmis priemonėmis - vaikas nereaguoja nei į bausmes, nei į pagalbą, nei į aiškinimus. Toks vaiko agresyvumas gali rodyti rimtus psichikos ar pažintinės raidos sutrikimus, pavyzdžiui, hiperaktyvumo sindromą, autizmą, šizofreniją. Taip pat tai gali būti vaiko reakcija į patirtą stiprią traumą - fizinį ar seksualinį smurtą, staigų išgąstį. Tokiais atvejais reikalinga psichiatro konsultacija, psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padeda nustatyti sutrikimą, pritaikyti medikamentinį, pedagoginį bei terapinį gydymą. Psichologai vaikus moko pažinti savo pyktį, su jais aptaria pyktį sukeliančias situacijas, kūno pojūčius, per kuriuos jis pasireiškia, moko tinkamai išreikšti savo pyktį, nusiraminti.

Pagalbos vaikui centro vadovė Olga Iljina sakė, kad jai dažnai tenka girdėti, jog darželiuose pasitaiko agresyvių vaikų, kurie trukdo mokytojams ir skriaudžia, erzina kitus klasės vaikus. Tokie vaikai tampa tikru iššūkiu visai darželio/klasės bendruomenei: jie gali šaukti, rėkauti, stumdytis, spardytis, kandžiotis, muštis ir kitaip reikšti savo tiesioginę agresiją, dėl kurios nukenčia bendraklasiai ir/arba mokytojai bei kiti darbuotojai. „Taigi, klasėje yra agresyvus vaikas, ką daryti? Reikėtų suvokti, kad sveikas ir laimingas vaikas, kuris jaučiasi mylimas, gerbiamas ir vertinamas, taip elgtis neturėtų, nes agresyvus ir šiurkštus vaikų elgesys visada yra jų vidinės negerovės simptomas. Pastebėjus tokį elgesį, privaloma reaguoti kuo greičiau, pirmiausia padedant vaikui pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir pasirinkti tinkamą emocijų išreiškimo būdą. Vėliau tokiems vaikams reikėtų suteikti galimybę būti draugiškoje, saugioje ir palaikančioje aplinkoje“, - sakė O. Iljina. Ne mažiau svarbu, anot jos, dirbti ir su kitais klasės vaikais bei darželio ar mokyklos bendruomene: klasėje turėtų būti įvestos aiškios elgesio taisyklės, mokoma suprasti agresyvių vaikų elgesį, įvardijami tinkami reagavimo būdai. Galiausiai, bendrų susirinkimų metu derėtų inicijuoti pokalbius ne apie tai, kaip pašalinti tokius vaikus iš ugdymo įstaigos, o apie tai, kaip jiems/jų šeimoms būtų galima padėti. „Aišku, nereikia tikėtis, kad po poros savaičių ar mėnesio darbo agresyvaus elgesio vaikas neatpažįstamai pasikeis. Jam tikrai reikės laiko patikėti, kad jis klasėje gali būti saugus ir gali išmokti kitokio bendravimo būdo su jį supančia aplinka. Laiko reikės ir klasės darbuotojams, vaiko tėvams, švietimo specialistams, bet vieną dieną visi klasės vaikai galės būti apdovanoti tikra jo dėkingumo šypsena, o dar vėliau - gal ir smagia draugyste“, - tikino pašnekovė. Ji pastebi, kad Lietuvoje dažnai norima tokį iššūkį spręsti paprasčiau - reikalauti pašalinti agresyvų vaiką iš klasės ar ugdymo įstaigos, nes kai nėra agresyvaus vaiko klasėje - nėra problemos. Niekas nesuvokia, kaip turėtų jaustis toks pašalintas vaikas, kuris dar kartą gavo aplinkos patvirtinimą, kad niekas jo nesupranta ir nenori jam padėti. Tokio elgesio rezultatas aiškus - vaikas jaučia didesnę nuoskaudą, pyksta, nes aplinka jį dar labiau skriaudžia, todėl jis ir toliau kovoja su jį supančiu pasauliu. Kovoja vieninteliu jam iki šiol pažįstamu būdu - agresija kitiems, aiškino O. Iljina. Be to, anot jos, dėl tokio vaiko pašalinimo iš grupės, nukenčia ir likę klasės vaikai: jie nesimoko tolerancijos, atsakomybės ir atjautos, neauga kartu, kaip klasės bendruomenė, neišmoksta padėti sau ir kitiems. „Lietuva rengiasi didžiuliam įtraukiojo ugdymo pokyčiui: nuo 2024 m. visose ugdymo įstaigose turės būti sudarytos sąlygos visų ugdymosi poreikių vaikams, todėl turime kalbėti apie pagalbos teikimo procesą ir jo efektyvumą, o ne vaiko šalinimą iš ugdymo įstaigos, - sakė O. Iljina. - Šiuo aprašytu atveju darželio bendruomenei pagalbą turėtų teikti psichologas, socialinis ir/arba specialusis pedagogas. Jeigu darželis jų neturi, galėtų kreiptis pagalbos į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą. Turėtų būti atliktas situacijos vertinimas, parengtos rekomendacijos, vaiko tėvams neįsitraukiant į pagalbos procesą, į pagalbą turėtų būti kviečiami Vaiko teisių apsaugos specialistai. Bet svarbiausia - būtinas intensyvus pagalbos teikimo procesas ir klasėje, ir vaikui.“

Su O. Iljinos pamokomis sutinka ir „Karalienės Mortos“ pradinės mokyklos vadovas Donatas Kubilius. Taip pat jis pabrėžė, kad saugumas yra vienas pagrindinių elementų sklandžiam mokyklos ar darželio darbui: „Jeigu mes nekalbėsime apie ugdomuosius dalykus, saugi aplinka yra visa ko pagrindas normaliam įstaigos funkcionavimui.“ Jo tikinimu, jei tėvai ieško pagalbos, nes jų vaikai patiria smurtą - su reakcija jau vėluojama. „Ne tėvai pirmieji turi pastebėti smurtą darželyje ar mokykloje. Pamačiusi pirmuosius signalus, turi reaguoti ugdymo įstaiga, - sakė D. Kubilius. - Dar daugiau - ji iš anksto turi atlikti „namų darbus“ ir, prieš vaikui prisijungiant prie grupės, mokytojai ar administracija turėtų susitikti su jo šeima ir išsiklausinėti, kaip vaikas reaguoja į įvairias situacijas. Žinoma, jeigu vaikui tai yra pirmoji pažintis su didesne vaikų grupe, tam tikrų dalykų galima nežinoti ir nenumatyti, pavyzdžiui, kaip vaikas reaguos ir kaip mokysis sutarti su aplinkiniais.“ Jeigu darželis/mokykla pastebi smurto atvejį, turėtų būti individualiai informuojami ne tik vaiko, kuris elgiasi netinkamai, bet ir skriaudžiamo vaiko tėvai. Jie turi sužinoti planą, kas bus daroma, kad tokia situacija nepasikartotų, sakė pašnekovas. „Kai kalbama su agresyvaus vaiko šeima, svarbu nubrėžti mokyklos ar darželio poziciją ir ribą bei sutarti neginčijamus dalykus - kad smurtas nebus toleruojamas. Ypač, jeigu tai nėra vienetinis atvejis“, - akcentavo D. Kubilius. Situacijos sprendimo būdų, anot jo, yra įvairių: šeimos sutikimas, kad vaiką stebėtų vaiko gerovės komandos specialistas, galbūt - papildomas asistentas, kuris prižiūri vaiką, be to, gali būti, kad vaikui iš pradžių naudingesnė trumpesnė diena mokykloje, palaipsniui trukmę ilginant. Ne pro šalį būtų gauti ir rekomendacijas iš Vaiko raidos centro ar Pedagoginės, psichologinės tarnybos - svarbu įtraukti specialistus, kurie labiausiai gali padėti vaikui. Vis tik mokyklos direktorius neneigė, kad kartais išeitis gali būti ir vaiko pašalinimas iš ugdymo įstaigos. Tačiau nors kartais tai ir atrodo lengviausias kelias, taip nėra, sakė jis: „Jeigu abi pusės nori bendradarbiauti ir mato išeitį bei sutinka laikytis susitarimų, reikia šiuo keliu eiti - juk svarbiausia yra ne bėgti nuo problemos, o ją spręsti. Jeigu vaikas bus pašalintas, problema bus išspręsta laikinai - iki kitos tokios situacijos, nes nebus išmoktos pamokos dirbti su sudėtingesniais vaikais. Tėvams ši situacija dažnu atveju irgi nėra gera, nes problema nebuvo spręsta, o tik atitolinta. Vis dėlto, jeigu mokyklai ir tėvams nepavyksta rasti sprendimo, kuris galėtų šią problemą išspręsti, išsiskyrimas, matyt, yra geriausias variantas.“ D. Kubilius atkreipė dėmesį, kad nesprendžiant situacijos smurtaujantis ar pykčio nemokantis valdyti vaikas didina savo ir bendraklasių atskirtį, nes vaikai pradeda jo vengti - dėl agresyvaus elgesio jie dažnai patiria nerimą, baimę ir nebenori eiti į mokyklą. Jis mato, kad tėvams tokiose situacijose sunkiausias momentas yra pripažinti, jog jų vaikas elgiasi netinkamai, juk visi tėvai labai myli savo vaikus ir tas meilės jausmas priverčia neigti konfliktines situacijas. Bent jau dažniausia būtent tokia pirminė reakcija. Todėl mokyklos vadovas dar kartą primena, kad svarbu turėti tęstinius susitikimus - po jų tėvai labiau atsiveria, papasakoja, kaip sprendžia situacijas namuose ar kitoje aplinkoje. Svarbu surasti kryptį, metodus, kurie padeda, bei juos taikyti ir namuose, ir ugdymo įstaigoje, sakė jis. „Reikia suprasti, kad tokios situacijos neišsprendžiamos per savaitę, tam reikia laiko, kalbėjimosi ir plano, kurio laikomasi. Tačiau dirbti reikia keliomis kryptimis, nes svarbus ne tik smurtaujantis, bet ir smurtą patiriantis vaikas, todėl reikėtų pasikalbėti su kitais vaikais, juos nuraminti, pasakyti, kad mes visi iš šios situacijos mokomės. Geriausias variantas - bandyti surasti būdą, kaip šiems vaikams padėti, jų nesupriešinant“, - dėstė D. Kubilius.

tags: #agresyvus #vaikas #klaseje

• Gimimo matricos skaičiai
• Kaip gydyti viduriavimą nėštumo metu
• Apie elektroninių cigarečių žalą vaikams
• Lengvatos auginantiems vaikus
• Vystymo galimybės meninėje veikloje ikimokykliniame ugdyme