Giminaičiai - du ar daugiau žmonių, susietų kraujo giminyste. Tiesioji giminystės linija - giminystės ryšių sistema tarp protėvio ir jo palikuonių - proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir t. t.). Kai linija eina iš palikuonio į protėvį, ji vadinasi tiesioji aukštutinė giminystės linija (vaikaičiai, vaikai, tėvai, seneliai ir t. t.), o kai ji eina iš protėvio į palikuonį, ji vadinasi tiesioji žemutinė giminystės linija (seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai ir t. t.). Šoninė giminystės linija - giminystės ryšių sistema tarp giminaičių, kilusių iš bendro protėvio. Tokią sistemą sudaro broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės arba tetos ir sūnėnai arba dukterėčios ir t. t.). Giminystės laipsnis - skaičius gimimų, kurie sieja giminaičius, išskyrus bendro protėvio (protėvių) gimimą.
Tai, kad žmonės gauna brangias dovanas, savaime nieko neparodo. Taip pat nieko keisto, jei darbovietėje yra giminių. Vis dėlto sklaidant viešai skelbiamas VMVT (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos) darbuotojų privačių interesų deklaracijas, susidaro įspūdis, kad joje dirba daugiau artimų giminaičių nei kitose įstaigose. Tačiau beveik visus ryšius ir sandorius tarnybos darbuotojai deklaruoja patys, todėl belieka tikėtis, kad šeimos narių bendras darbas dėl giminystės nenukenčia.
Kiek iš viso darbuotojų, tarpusavyje susijusių giminystės ryšiais, dirba valstybės institucijose, nežinoma, nes Valstybės tarnybos departamentas tokios informacijos nerenka.
Dosnios vaikų dovanos ir šeimos ryšiai tarnyboje
Kaip jau buvo skelbta, J. Milius ir jo žmona, Lietuvos darbo biržos Personalo ir administravimo skyriaus vedėja Irena, pernai deklaravo iš dukros Aistės gavę 195 tūkst. Eur vertės dovaną - kotedžą, kuriame gyvena. Registrų centro duomenimis, ji yra vienintelė bendrovės „Akvilina“, kuri gamina mineralinį vandenį, akcininkė. Ji ištekėjusi už pagrindinio bendrovės „Birštono mineraliniai vandenys“ ir ko akcininko Norberto Pranckaus.
Ne tik tarnybos vadovas sulaukė vertingų dovanų iš savo vaiko. Kauno VMVT viršininkas Ričardas Petras Kliučinskas, kurio sūnus Deividas šiuo metu yra laikinas J. Miliaus pavaduotojas, iš kito sūnaus Rolando (anksčiau jis irgi dirbo tarnyboje) deklaravo gavęs piniginių dovanų dukart. 2012 m. sūnus tėčiui dovanojo 45 tūkst. Eur, o 2013 m. dar 70 tūkst. Eur. Sprendžiant iš viešųjų ir privačių interesų deklaracijos, dar po metų R. P. Kliučinskas Ispanijoje nusipirko garažą už 48,4 tūkst. Eur. R. P. Kliučinsko pavaduotojas Petras Tarvydas deklaravo, kad toje pačioje darbovietėje dirba žmona Dalia ir dukra Marija. Kitas J. Miliaus pavaduotojas Virginijus Jauga deklaravo 2012 m. dovanų gavęs 193 tūkst. Lt (beveik 56 tūkst Eur) vertės namo dalį. Jo sutuoktinė dovanų gavo visą namą už 273 tūkst. Lt (79 tūkst. Eur). V. Jauga deklaracijoje nurodo, kad tarnyboje dirba jo dukra Gintarė Jatkevičienė.
Tarnybos Klaipėdoje viršininkas Antanas Bauža deklaravo neskelbiamam asmeniui dovanojęs nekilnojamojo turto už 33,7 tūkst. Eur. Viršininkas taip pat nurodė, kad jo žmona Dalia dirba Kretingos skyriuje. O tarnybos interneto puslapyje skelbiama, kad toks asmuo dirba Molo pasienio veterinarijos poste Klaipėdoje. Malkų įlankos pasienio veterinarijos punkto vedėja Bronė Janauskienė deklaracijoje nurodžiusi, kad jos vyras dirba Klaipėdos teritoriniame skyriuje, tačiau šiuo metu tarp skyriaus darbuotojų jis nenurodytas.
Tarnybai pavaldžiam Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui vadovauja Gediminas Pridotkas. Jo žmona dirba tarnybos Finansų skyriuje. Iki liepos pabaigos Personalo skyriui vadovavusi Rasa Bartikienė tarnyboje nebedirba nuo liepos pabaigos. Prieš kelerius metus Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tyrė, ar J. Milius nepažeidė etikos į šias pareigas priimdamas Rasą Bartnikienę. Pažeidimas nenustatytas, tačiau darbuotoja interesų deklaracijoje nurodžiusi, kad tarnyboje valytojomis dirba pusseserė ir brolio žmona.
Rajonuose - panašios tradicijos
Šiauliuose tarnybai vadovaujantis Arūnas Teišerskis deklaruoja dirbantis kartu su seserimi Rita Rumšiene. Tarnybos skyriui Utenoje vadovauja Linas Tiškus. Savo deklaracijoje jis nurodęs, kad jo pavaldine dirba buvusi sutuoktinė Vida. Telšiuose tarnybai vadovauja Zigmas Nevardauskas. Jis yra deklaravęs, kad ten pat dirba ir jo žmona Edita, tačiau šiuo metu jos kontaktai prie skyriaus darbuotojų sąrašo nenurodyti. Širvintų skyriui vadovaujantis Leonardas Šmaukšta nurodęs, kad jo pavaldine dirba artimas arba susijęs žmogus Birutė Bernotienė. Raseiniuose vadovaujantis Henrikas Medveckas taip pat deklaruoja dirbantis su žmona Ksavera. Be to, jis nurodo, kad Astai Skirmantienei (ryšys deklaracijoje nenurodytas) pernai padovanojo butą su automobilių stovėjimo aikštele ir dalimi sklypo Vilniuje. Nurodyta sandorio suma - 69 Eur. Plungėje tarnybai vadovaujantis Virginijus Gailius deklaravo, kad jo žmona Rimantė dirba Klaipėdos tarnyboje. Šilalėje tarnybos vadovas Antanas Bliūdžius deklaravo dirbantis kartu su žmona Stanislava. Varėnos skyriaus viršininkas yra Donatas Jonauskas, o jo žmona Nijolė - Vilniaus VMVT vyriausioji veterinarijos gydytoja. Pasvalyje tarnybai vadovaujantis Vygaudas Bružas deklaruoja dirbantis kartu su sūnumi Aurimu. Mažeikių tarnybos viršininkas Zigmantas Stumbra dirba kartu su pusbroliu Petru. Tarnybos pasienio maisto ir veterinarinės kontrolės skyriaus Kybartų geležinkelio pasienio posto vedėjas - Vidmantas Ivanauskas, jo žmona Laima yra vyriausioji veterinarijos gydytoja Marijampolėje. Beje, Pagėgių VMVT vadovauja Zenonas Komskis. Jo brolis Virginijus - Pagėgių meras, o Kęstas - Seimo narys, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys.
Nemažai VMVT padalinių vadovų yra deklaravę dalyvavimą Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijoje ir viename ar kitame medžiotojų būrelyje. Be to, kaip reikalauja nustatyta tvarka, nemažai darbuotojų deklaravę, kad jų giminės dirba gydymo įstaigose, tarnybos tikrinamose įmonėse, savivaldybėse ir kt.
VMVT vyriausioji patarėja Jurgita Savickaitė informavo, kad jos institucijoje iš viso yra 1366 darbuotojai, iš jų 26 sieja giminystės ryšiai (t. y. 1,9 proc. visų darbuotojų). „Pažymėtina, kad kiekvienu tokiu atveju, kaip ir numato teisės aktai, asmenys yra deklaravę galimus interesų konfliktus ir niekada nepriimama sprendimų ir nedalyvauja priimant sprendimus dėl darbuotojų, susijusių giminystės ryšiais“, - teigė patarėja.
Giminės darbe - jau tautosaka
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė Rūta Mrazauskaitė pastebėjo, kad valstybės institucijose dirbančių giminaičių skaičius Lietuvoje jau tapo beveik tautosakos dalimi. „Nors pats savaime faktas, jog valstybinėse institucijose dirba daug giminių, nėra nei geras, nei blogas, klausimas, be abejo, yra kaip jie ten įsidarbino ir ar dėl giminystės ryšių nenukenčia šių institucijų darbo kokybė“, - komentavo vadovė. Anot jos, viešasis sektorius turėtų skirti daugiau dėmesio darbuotojų atrankai. „Nepaisant visų reformų, dažnai tenka girdėti istorijų, kaip įdarbinami „tinkami“ žmonės apeinant konkursus arba iš anksto nutekinant informaciją apie atrankų klausimus. Be to, šiuo metu dažnoje valstybės institucijoje per daug formaliai žiūrima į interesų deklaravimą - giminystės ar šeimos ryšiai deklaruojami, tačiau nusišalinimas nuo susijusių sprendimų suvokiamas tik kaip parašo ant jau paruošto dokumento perleidimas kolegai, o sprendimai lieka šališki“, - įsitikinusi R. Mrazauskaitė. Jos nuomone, svarbu ir kad pačiose institucijose dirbantys žmonės, iš arti galintys pastebėti akivaizdžius interesų konfliktus, nebijotų apie tai pranešti - tam būtina, kad politikai ir visuomenės lyderiai padėtų keisti nuomonę apie pranešėjus, o institucijų vadovai sukurtų saugius pranešimų kanalus. „Apskritai, pats metas viešajam sektoriui pradėti skaičiuoti pinigus ir siekti didesnio efektyvumo, užtikrinti, kad sprendimai priimami ne vadovaujantis pažintimis ar giminystėmis, o pamatuotai ir atsakingai. Tam viešasis sektorius turėtų peržiūrėti, kiek darbuotojų jam apskritai reikia“, - komentavo vadovė.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas įsitikinęs, kad pats giminystės ryšys nėra nieko blogo. Esą ir privačiame sektoriuje pasitaiko, kad vaikai įsidarbina tėvų įmonėse. Tačiau jei dėl tokių darbuotojų patiriami nuostoliai, juos prisiima verslininkai. „Valstybės institucijose vadovai neneša asmeninės finansinės atsakomybės, jei įstaiga veikia nuostolingai, neefektyviai. Todėl ir klausimas, ar ten dirba kompetentingi žmonės, ar tik giminės, yra ypač skaudus - už prastą valdiškų įstaigų darbą sumoka mokesčių mokėtojai“, - aiškino pašnekovas. Jo nuomone, tokią problemą galima spręsti keliais būdais: „Pirma, reikia aiškių kiekvienam darbuotojui keliamų tikslų ir uždavinių, pagal kuriuos būtų galima vertinti darbuotojo veiklą. Antra, valstybė, veikianti kaip mokesčių mokėtojų patikėtinis, turėtų būti suinteresuota įdiegti pvz., nepriklausomą veiklos auditą. Kitas kelias - suteikti įstaigų vadovams daugiau laisvės, bet kartu griežtai reikalauti rezultatų, o vadovus, nepasiekusius rezultatų - iš karto keisti. Jei vadovo kėdė priklausytų tik nuo rezultatų, galbūt pradingtų paskatos žmones samdyti ne pagal kompetenciją, o tik dėl giminystės ryšių“.
Išmanieji skaitikliai / Pasiruošimas teismo procesui / 2026 04 07
Valstybės tarnybos departamento pozicija ir teisiniai ribojimai
Valstybės tarnybos departamentas neatsakė į klausimą, kiek valstybės institucijose dirba asmenų, tarpusavyje susijusių artimais giminystės ryšiais. Atsiųstame komentare nurodyta, kad tokie duomenys Valstybės tarnautojų registre nėra kaupiami. Departamento specialistai atkreipė dėmesį, kad įstatyme nustatytas draudimas priimti asmenį į valstybės tarnybą, kurio sutuoktinis, partneris, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais. Nustačius šios normos pažeidimą, valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų.
Giminės medžio įrašuose
Savo giminaičius galime įvardinti giminingumo prierašais. Pavyzdžiui: Petro sesuo Ona jo žmonai yra moša, Onos sūnus Jonas jos broliui Petrui - seserėnas. Kaip mes trumpai galime apibūdinti antros eilės giminaitį? Kas mums vieno iš tėvų pusbrolio ar pusseserės duktė; senelio ar senelės brolio ar sesers anūkė? Bandome įsivaizduoti tokį giminystės saitu susijusį asmenį ir rasti jam trumpą apibūdinimą. Giminystės laipsniu atskiriame nutolimo lygį, t. y. Šiandiena mažai kas prisimena visus giminystės ryšius nusakančius žodelius, gal tik artimiausių šeimos narių: brolių, brolienių, uošvių, dėdžių. Dėdė - dažniausias žodis, kurio žinome daug versijų; nuo mažybinių diedelio, dieduko, diedulio, dziedulio iki iškeliavusio anapilin dėdbuvio. Pasak Rūtos Ava - motinos brolio (avyno) žmona; teta, dėdienė. Tetėnas, tetulėnas - tėvo arba motinos sesers (tetos) vyras. Kita žodžiotetulėnas reikšmė - tetos sūnus, t.y. Tetinas, tetutinas, tetulis, tetulius - tetos vyras (š. Nepuotis (dar- nepotis, neptis)- vaiko vaikas, vaiko sūnus. Vaikaitis, vaikvaikis - vaiko sūnus. namus. Mūsų tautos giminystės žodynas labai turtingas, visose kitose šalyse šeimos nariai apibrėžiami keliais žodžiais pusbroliai ir tetos, dėdės. Kaip ir veiksmažodžiai kuriais apibūdiname tai, ką dedame ant savęs. Mes lietuviai segame, auname, mauname, rišame, apsisiaučiame, apsivelkame ir t. t. Parengta pagal: R. Tai tik svetimžodžiai prie lietuviškų giminystės terminų: “udava”, “udaučius” t.y. wdowa, wdowiec. Taip pat labai abejotina ar “jentė” yra pirminis žodis nuo “gentė”. Greičiausiai - atvirkščiai. Tik pirmasis - vokiškai perskaityta “gentė”. Kas aš esu sesers anūkei? Kas man yra puseserės duktė / sūnus? Galiu samprotauti - pagal lietuviškas tradicijas tetos (t. y. Kitos aktualios temos: Retesnių XVII - XX a. Čia, aš Šimas Burbulis. Šią istoriją paskatino papasakoti Seimo darbuotojos Rudelienės pasigyrimas, kaip ji mokiniams veda pilietiškumo pamokas. Kai jos turto patikrinimus turinti atlikti Trakų rajono savivaldybė tyli - tai pats tikriausias ženklas, kad kažkas yra negerai.
Jau ne kartą buvusios Trakų rajono merės liberalės Rudelienės „pilietiškumą“ ir „meilę“ Trakų kraštui apdainavęs Burbulis klausia: ar jūs dar prisimenat, gerbiamieji, dėl kokių priežasčių iš posto išskrido perspektyvioji socialinių reikalų ir darbo ministrė Monika Navickienė? Taip, ne tik todėl, kad prisiskraidė prabangiais privačiais lėktuvais. Moteris su šeima gyveno kūrybinėse dirbtuvėse. Pastatas turi būti naudojamas pagal paskirtį. Kaip savo nuosavybę naudojo ministrė M. Navickienė, inspektoriai patikrino, o liberalės E. „Lietuvoje labai dažni piktnaudžiavimo atvejai, kai dirbtuvės faktiškai virsta gyvenamaisiais namais. Ir ne tik dirbtuvės, sako Burbulis, kuris analogišką istoriją susekė Trakuose. Tiksliau, žmonės pirštais užrodė. Kas gi kitas, jei ne garsioji Trakų rajono Rudnosiukė, buvusi rajono merė, galėtų būti jos herojė? Prieš rinkimus į Seimą 2024 m. E. Rudelienė deklaravo, kad privalomojo registruoti turto 2023 m. valdė už 543 400 EUR. 2022 m. rugpjūtį drauge su sutuoktiniu Henriku E. Rudelienė iš UAB „3 GK investicijos” įsigijo 708 kvadratinių metrų ploto administracinės paskirties pastatą Trakuose, Vilniaus g 17 B, už prekybos centro „Norfa”, kuriame daug metų veikė siuvykla, o iš savivaldybės išsinuomojo dalį sklypo. Kadangi naujų namų ir 1-2 kambarių butų Trakuose itin mažai, o skelbimą patalpino E. Tai štai ir Burbulio bendruomenę pasiekia informacija, kad Trakų mieste nuomojami naujos statybos 1-2 kambarių butai. Apie tai savame rate socialiniuose tinkluose skelbia E. Rudelienės dukra G. Rudelytė, ta pati, išgarsėjusi negarbingoje MB „Du Bau“ arba geriau žinomoje „Rudelienės žento“ istorijoje, kur jos draugas Deividas Urbanavičius iš Trakų rajono savivaldybės užsakymų vos per pusmetį sėkmingai užsidirbo 100 tūkst. Nekilnojamojo turto nuomos portaluose šio skelbimo nėra. Tačiau trakiečiai mato: kas vakarą prie šio balto pastato Vilniaus gatvėje stovi ne vienas lengvasis automobilis, tarp kurių ir G. Rudelytės vairuojamas BMW. Vakarais languose dega šviesos, o langus dengia užuolaidos. Buto nuoma naujame name skamba patraukliai. Viena bendruomenės narė Simona, kurios šeima ieškojo nuomojamo būsto, sausio 8 d. G. Rudelytė, išgirdusi klausimą, kad kažkas ieško buto, sutrinka ir sako, kad jums perskambins žmogus bei suteiks visą informaciją. Vietoje informacijos apie nuomojamą butą, ateina grasinančio turinio trumpoji žinutė, dedikuota ne jai, o kaip vėliau paaiškėja - Burbulio bendruomenei. Paviešiname jos turinį - G. Žodžiu, Seimo darbuotojos šeima iš karto pereina į puolimą. Tik tuomet šios žinutės gavėjai dar neaišku prieš ką. Žinoma, ne iš karto buto ieškojusi trakietė supranta, kam skirtas pranešimas. Seimo darbuotojos E. Sunku patikėti, kad vienas skambutis taip išgąsdina Rudelių šeimą. Sausio 20 d. O kodėl savo nekilnojamąjį turtą reikia išnuomoti savo įmonei? Variantų gali būti ne vienas. Taigi, vaizdelis 2025 m. balandžio 9 d.: Rudelių pastatas Trakų Vilniaus gatvėje - administracinės paskirties, o Rudelis bėgioja su dokumentais. Tyrimą atlikti ir atsakyti bendruomenei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija iš karto pavedė Trakų rajono savivaldybei. Tačiau gyventojų skundą gavę ir tyrimą turėję atlikti savivaldybės klerkai tyli. Malonus šios inspekcijos komunikacijos specialistas Rosvaldas Gorbačiovas patikina, kad atsakyti turi Trakų rajono savivaldybė. Atsakyti per 20 darbo dienų. Tačiau, kaip Trakų rajone jau įprasta, neatsako. „Apkaltinti lengva. Skaidrumo visada gali ieškoti ir norėti daugiau. Yra tarnybos, kurios atlieka savo darbą. Todėl klausimas, jei kažkas neveikia, tada klausimas, ar institucijos gerai veikia? Jei sistema yra taip veikianti…”, - čia taip atvirai nuoširdžiai apie savo „skaidrumą” kalba Seimo darbuotoja E. Rudelienės žodžiais, blogai dirba Trakų rajono savivaldybė, nes pažeidėjų negaudo ir skundų, kurie liečia Rudelių šeimą, netiria? Tik kažin kodėl netiria? O orakulas Burbulis, kuris kartais pasivaikščioja savivaldybės koridoriais, atsako: ogi laukia, kol šio Rudelių administracinės paskirties pastato klausimai bus suderinti. Burbulis atskleidžia E.
Istorijos apie netektis ir atmintį
Ši istorija pasakoja apie Irinos Pasmor anūkę Dariją, kuri žuvo karo metu, ir apie tai, kaip ši tragedija paveikė jos šeimą. Netektis ir gedulas 21 metų Darija žuvo pirmąją karo savaitę, vos įstojusi į armiją ginti tėvynės, kai prie vadavietės atskrido rusų raketa „Iskander“. „Pelenus laidojom po mėnesio, kai po žiemos speigų atšilo žemė. Visą tą mėnesį katinas nesitraukė nuo ant stalo padėtos urnos, o kai grįžom po laidotuvių, namus radom siaubingai apverstus: buvo nutrauktos užuolaidos, išvartytos gėlės, sudaužyti indai. Praėjus dešimčiai mėnesių po anūkės žūties mirė ir Darijos senelis, Irinos vyras Valerijus. Jis buvo prie anūkės labai prisirišęs. Po patirtos stuburo traumos tapo nedarbingu, ir Dariją lydėdavo į darželį, mokyklon, skaitydavo knygas, žaisdavo.
Anūkės ryžtas ir patriotiškumas Jos mama, mano duktė, planavo kurti naują šeimą, todėl Dašą auginau nuo pat pradžių. Gimė Drakono metais, buvo be galo aktyvi ir drąsi, dar mokydamasi technikume įsitraukė į patriotinę veiklą. Pamatė kažkokio renginio skelbimą, nuėjo, o ten - „Azovo“ pulko veteranai ir futbolo komandos „Metalist“ aistruoliai, vien vyrai. Iki karo Darija su draugais ruošė patriotines akcijas, vežė paramą kovotojams į Donbasą, rengė gynybos kursus moterims bei karines stovyklas jaunimui, inicijavo kraujo donorų dienas, gabeno pagalbą vaikų namams ir gyvūnų prieglaudoms, pensininkus mokė naudotis kompiuteriu ir mobiliu telefonu. Mergina dar suspėdavo lankyti paskaitas technikume, dirbti muilo fabrike, kas trečią parą globoti sunkiai susirgusią prosenelę. Tokį jos ryžtą pastebėję Nacionalinės gvardijos padalinio vadai merginai pasiūlė dirbti vadavietės administratore. Pirmą karo rytą Irina atsibudo išgirdusi tolimų sprogimų aidus ir pamatė anūkę, jau stovinčią prie durų, skubančią į vadavietę. Į senelių prašymus likti namuose nereagavo, sakė yra pasižadėjusi atvykti, eis ginti miesto. „Kraken“ būrio vadai spėjo, kad rusai į juos taikysis, nes kariuomenė iš miesto pasitraukė ir jo ginti liko vien savanoriai. Taip ir atsitiko. Pirmą raketą Charkive atskrido į jų būstinę, tačiau niekas iš savonorių karių nežuvo, nes buvo persikėlę kitur. Pasisekė ir tada, kai raketa gretimame pastate pražudė šešis gynėjus.
Lemtinga diena Kovo trečioji tapo lemtinga. Darija su bičiuliu lydėjo į sugriauto pastato rūsyje įrengtą štabą žmones. „Iskander“ raketa sprogo tuo metu, kai Darija su draugu ruošėsi leistis žemyn. „Tuo metu Charkive neveikė parduotuvės, bet Dašos bičiuliai sugebėjo gauti vestuvinę suknelę, kad pagal tradiciją netekėjusi mergina būtu palaidota baltai aprengta. Po sprogimo iš jos kūno beveik nieko neliko. Darijos istorija susidomėjau prieš kelias savaites kavinėje “Keliautojas” pamatęs jos nuotrauką. Prisiminiau, jog panašią pirmais karo metais mačiau kapinėse įrengtoje Didvyrių alėjoje. Tada antkapių buvo nedaug, kelios dešimtys, o Darija - vienintelė mergina. Kavinėje “Keliautojas” kabo žuvusių specialaus diversinio žvalgybinio armijos padalinio “Kraken” narių nuotraukos. Kavinės savininkė Jelena Avilova nori išpildyti žuvusio sūnaus svajonę turėti kavinę. Pamatęs Darijos nuotrauką nusprendžiau susisiekti su jos artimaisiais.
Moteris kaltino save „Nors suprantu, kad viskas yra Dievo rankose, po Dašos žūties ilgai raudojau bei keikiau visus - viešpatį, Putiną, save. Su tokia lemtimi neįmanoma susitaikyti, norisi matyti ją gyvą, o ne paminklą ir medalius. Praėjus keleriems metams džiugina, kad Dašos nepamiršta nei kariai, nei draugai, kurie lanko kapą, rūpinasi manimi. Irina papasakojo, jog raudose sau priekaištavo, kam Dariją nuvedė į ukrainietišką mokyklą. Pagalvojo, jog jei būtų lankiusi rusišką, nebūtų tapusi patriote, nebūtų įstojusi į “Kraken” ir gyvėtų toliau. Vėliau Irina susitaikė su mintimi, kad viskas įvyko pagal Viešpaties planą, kurio pakeisti neįmanoma. Kadangi tušti anūkės ir sutuoktinio kambariai kėlė Irinai skausmingus prisiminimus, moteris pardavė namą ir įsikūrė bute.
Atminimas „Kaimynės sako, kad Darija iš dangaus globoja mūsų namą ir visa gatvę, nes per karą nė karto čia nesprogo, nors aplinkui per bombardavimus degė namai, žuvo žmonės. Liepos 31-ąją bus 18 metų, kai Medininkų muitinės pasienio poste Rygos omonininkų užpulti buvo žvėriškai išžudyti ten budėję septyni vyrai: muitininkai, policininkai ir “Aro” pareigūnai. Per atsitiktinumą išgyveno tik aštuntasis Tomas Šernas. Ką septyni Medininkų žudynių aukų vaikai veikia dabar? Ar sulaukia atjautos ir dėmesio? Kaip jie reaguoja į neseniai prasidėjusį vieno iš įtariamųjų dalyvavus Medininkų žudynėse Konstantino Michailovo (buvusio Nikulino) teismo procesą? “Mes trokštame tik teisingumo, o ne keršto”, - sakė vyriausioji iš vaikų Jolanta Orlavičiūtė.
Artimi kaip giminės Nelaimės ir tragedijos žmones suartina. Taip įvyko ir su žuvusiųjų šeimomis. Našlės ir jų vaikai susitinka ne tik tą lemtingąją liepos 31-ąją, budi per naktį prie vagonėlio, degina žvakeles ir jau nebeverkia, o dainuoja tas dainas, kurias mėgo jų tėvai. Vaikai ir jų mamos susitinka per kitų atmintinų valstybės dienų minėjimus dažniausiai Seime arba Antakalnio kapinėse, kur palaidoti jų vyrai ir tėvai. Ir, žinoma, per Vėlinių dienas ten negęsta žvakelės. Susitinka jie ir šiaip sau, kartais svečiuojasi vieni pas kitus. Jie - artimi kaip tikri giminės.
Stanislovo Orlavičiaus dukros iš pirmos santuokos Jolanta ir Elvyra su tėvo vaikais iš antrosios santuokos Justinu ir pačiu jauniausiu iš nužudytųjų vaikų Šarūnu sutaria kaip su tikrais broliais. Merginos bendrauja ir su jų mama Genovaite. “Juk esame to paties tėvo vaikai, ir mūsų močiutė ta pati, ir prosenelė, kuriai 105 metai - mūsų visų. Manau, jeigu ir tėtė nebūtų žuvęs, mes, vaikai, tikriausiai bendrautume”, - sakė Jolanta. Orlavičiukai labai susidraugavo su žuvusio muitininko Musteikio vaikais. Mat jie panašaus amžiaus, panašaus likimo, dažnai sirgę vaikiškomis ligomis. Jų mamos dėkingos kadaise buvusiam sveikatos apsaugos ministrui Antanui Vinkui, kurio rūpesčiu ne kartą gydėsi vaikų sanatorijoje Palangoje.
Orlavičiai. Be teisės prasižengti Vyriausiajai iš žuvusiųjų vaikų Jolantai Orlavičiūtei, kai buvo nužudytas tėvas, tebuvo vienuolika. Dabar ji pati mama ir augina aštuonerių metų sūnų Luką Gabrielių. Jolanta prisiminė, kad tą naktį susapnavo pranašišką sapną: “Mes bėgome susiėmę už rankų kartu su tėčiu, o iš paskos vijosi didelė banga. Pamenu, eglių viršūnės sapne atrodė juodos. Kai pabudau, mama jau buvo girdėjusi kraupią žinią apie užpultus ir nužudytus Medininkuose pareigūnus”. Tomis dienomis, kai laidojo tėtį ir jo žuvusius draugus, ir kai vėliau pamatė nuotraukas iš įvykio vietos, kuriose regėjo daug kraujo, mergaitė atsisveikino su vaikyste. “Mes visi daug ko negalėjome sau leisti. Negalėjome siausti kartu su bendraamžiais, neturėjome teisės kur nors prasižengti, ne vietoje rūkyti ar, neduok Dieve, pasigerti. Mes, gerbdami tėvų atminimą, turėjome savyje lyg kokią sąžinės spyruoklę, kuri sulaikydavo nuo neapgalvoto elgesio”, - sakė J.Orlavičiūtė. Tik kartą pati Jolanta pasielgė drastiškai ir, kaip aplinkiniams pasirodė, chuliganiškai - dar būdama paauglė, vieną savo bendraamžį gerokai aptalžė. “Įsivaizduojate, jis man mokykloje pertraukos metu išdrįso pasakyti: “Tavo tėvą nušovė kaip šunį”. Tad neištvėriau, griebiau jį už plaukų. Subėgo vaikai, mokytojai ir nesuprato, ko čia ta mergiotė mušasi, o kai sužinojo, tepasakė, kad kumščiais tiesos neįrodysi”, - prisipažino nužudyto pareigūno dukra. Jolanta prieš keletą metų ištekėjo, tačiau pasiliko Orlavičiūtės pavardę. “ Gabrielius Lukas - pirmasis mūsų bendrijos anūkas - taip pat yra Orlavičius. Norėjau, kad jis pratęstų giminę”.
Ketveriais metais jaunesnė Jolantos sesuo Elvyra tokia pat dailiai nuaugusi, didelių akių. Ji turi bemaž dvejų metų dukrytę. Toks buvo sutapimas, kad 2007 metų liepos 31-osios naktį, o toji diena Orlavičių, kaip ir kitų žuvusių Medininkuose, šeimose - gedulo diena, Elvyrai gimė mažylė, kuriai davė Sandros vardą. “Ji pasibeldė į pasaulį dviem mėnesiais anksčiau, iš pradžių buvo silpnutė, bet dabar didelių rūpesčių nekelia”, - sakė Lentvaryje gyvenanti jauna mama. Jai ypač sunku ištrūkti iš namų, kad ir kelioms valandoms, tačiau į Vilniaus apygardos teismą, kuriame teisiamas vienas iš išduotų Lietuvai įtariamų Medininkų tragedijos kaltininkų, būtina atvykti. Ji, kaip ir kiti, dėkoja “Respublikai”, kad jas parėmė pinigais. “Mamai našlės pensija nepriklausė, o mums, paauglėms, daug ko reikėjo”, - kalbėjo Elvyra, kuri šiuo metu gauna tik 97 litų pašalpą už vaiką. Viešbučių administravimo ir turizmo specialybę baigusi Elvyra rudenį ketina eiti dirbti, tačiau nuogąstauja, kad jai bus sunku susirasti darbo. Gerai, kad jai padeda dukrytės tėvas ir sesuo.
Broliai Justas ir Šarūnas Orlavičiai, kai žuvo tėvas, buvo visai maži. Pirmasis pusantrų, o antrasis vos pusės metukų. Vėliau abu mokėsi “Žemynos” vidurinėje mokykloje, o paskui - gimnazijoje. Pasak jų, didelių problemų neturėjo, nes mama stengėsi atstoti tėvą, o ir giminės padėjo. Berniukai sportavo, jaunėlis lankė sportinius šokius, abiem patikdavo dalyvauti Muitinės departamento rengiamuose sąskrydžiuose. Vyresnysis tik ką sėkmingai baigė egzaminų sesiją Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir perėjo į antrą kursą. Justas Šarūną kartais juokais pavadina prezidentu. Mat kai broliukas buvo kokių penkerių, susitikime su tuomečiu šalies vadovu Algirdu Brazausku, paklaustas, kuo nori būti, atsakė: “Prezidentu”.
Musteikiai. Piešinys su kryžiumi Muitinės pareigūnui Antanui Musteikiui tais lemiamais 1991 metais tebuvo 33-eji. Tiek pat, kiek ir našle likusiai jo žmonai Alytei. Jiedu buvo įsigiję butą Pilaitės rajone, tačiau į jį įsikelti mamai su šešerių dukra Kristina ir vos dvejų sulaukusiu Justinu teko jau be tėvo. „Antanas buvo ramus, nelabai kalbus, religingas ir nepaprastai darbštus doras žmogus. Žinia apie Medininkų tragediją man buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kristutę rengėmės leisti į mokyklą. Svajojome, kaip kartu su vyru ją palydėsime, o lydėjome su Antano tėveliu, - šluostydama ašaras prisiminė moteris. - Kristutė nežinia kodėl nenorėjo, kad jos klasės draugai sužinotų, jog ji našlaitė. Ji net supyko ant pradinių klasių mokytojos, kuri, nieko blogo negalvodama, pasakė, kad klasėje mokosi žuvusio Medininkuose pareigūno dukra”.
Vėliau mergaitė pasikeitė. Pasak mamos, ji net pradėjo rengtis panašiais į muitininkių uniformą drabužiais ir net kaklaraištį įsigijo. O štai Justinas augo kiek kitoks. Gal todėl, kad jį iki mokyklos globojo seneliai, Alytės tėvai, iš Panevėžio. Vaikai, kaip ir tėtis, gabūs piešimui ir būdavo labai keista, kad jie dažnai piešdavo kapines ir kryžius. „Justinas buvo ligotas ir iki paauglystės kėlė rūpesčių, - pasakoja Alytė, - bet, dėkui Dievui, išaugo, yra gabus, tik gal kiek patingėdavęs ruošti pamokas. Svarbiausia, kad jis nepakliuvo į blogą kompaniją, o pamėgo sportą. Tik tėvelio pasigesdavo abu, o aš ir nebandžiau jam jo atstoti”.
Kristina, prieš kelerius metus ištekėjusi už graiko, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dar būdama studentė mergina kelias vasaras vyko užsidirbti į vieną nedidelį Kalifornijos valstijos miestą. Dirbdama kavinėje susidraugavo su savininko sūnumi, už jo ištekėjo. O brolis, tik ką baigęs Vilniaus kolegijos pirmą kursą, visai vasarai išvažiavo pas seserį ir taip pat įsidarbino. Pasak mamos, sūnus svajoja susitaupyti naujesniam automobiliui. Pasak Alytės, labiausiai tėviško žodžio dukrai, ko gero, reikėjo tada, kai ji apsisprendė ištekėti už užsieniečio. “Atkalbėti jos nepavyko, - guodžiasi moteris, - bet tikiuosi, kad ji vis dėlto sugrįš. Dukra sakė, kad ir žentas neprieštarauja. Labai to norėčiau. Man būtų didžiulis džiaugsmas padėti auginti anūkėlius”. Alytė labai laukia prieš mokslo metų pradžią sugrįžtančio sūnaus. Moteris priduria, kad Justino laukia nelengvas išbandymas, nes teks ateiti į rudenį numatytus teismo posėdžius ir neišvengiamai patirti sukrėtimą.
Janoniai. Apsaugoti nuo kariškų dalykų Evaldas Janonis Medininkuose nužudyto tėvo neatsimena, nes jis tuomet buvo vos trejų. Jo mama Rūta Janonienė po vyro žūties neakivaizdiniu būdu baigė Policijos akademiją, įsidarbino Kelių policijos valdyboje, kur dirba iki šiol.
Aukštas gražus vaikinas, pasak mamos, labai panašus į tėvą. Vienturtį mama labai saugojo, nenorėdavo leisti į karines ar skautų stovyklas. Berniukas buvo girdėjęs, kad žuvusių muitininkų vaikai būdavo kviečiami į muitininkų sąskrydžius, stovyklas ir šiek tiek jiems pavydėjo. Baigęs mokyklą, E. Janonis pasirinko socialinių mokslų studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Jis sakė, kad tik dabar, dalyvaudamas keliuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo nagrinėjama K. Michailovo byla, suvokė tą gyvą istorijos pamoką, kuri buvo aplaistyta ir jo tėvo krauju. Evaldui, kaip ir kitiems žuvusiųjų vaikams bei artimiesiems, pasirodė slogi teismo posėdžiuose tvyranti atmosfera. “Kartais atrodė, kad kaltinamasis ne tas su antrankiais, o mes, kurie nori teisingumo”, - sakė vaikinas.
Sujaudintas “Respublikos” dėmesys Netikėtai našlėmis su mažamečiais vaikais tapusias moteris Alytę Musteikienę, Genovaitę Orlavičienę ir Rūtą Janonienę labai sujaudino netrukus po laidotuvių iš “Respublikos” redakcijos atėjusi žinia, kad laikraštis iki pilnametystės materialiai parems jų vaikus. “Buvo laikotarpis, kai toji parama buvo didesnė už valstybės skirtąją pensiją mūsų vaikams. Tie 500 rublių (vėliau keičiantis pinigams ji kito) buvo didelė paspirtis”, - sakė Alytė Musteikienė, kuri jau 30 metų dirba Vilniaus klinikinės ligoninės chirurgijos skyriuje. Nepriklausomybės gynėjų ir nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11-13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų kategorijai priklausančios Medininkuose žuvusiųjų atžalos pastaraisiais metais gauna valstybinę našlaičių pensiją - 1600 Lt. Ji priklauso vaikams iki 18 metų, o jeigu mokosi dieniniuose skyriuose - iki 24 metų.
Medininkų tragedijos aukų žmonos patyrė ne tik vyrų netektį, bet ir didžiulį psichologinį stresą, o užaugę vaikai, beje, taip pat, nes matė nuotraukas, kuriose užfiksuoti kraupūs žudynių muitininkų vagonėlyje vaizdai. Toji būsena įvardinta “potrauminiu streso sindromu”. Pagal Sveikatos draudimo įstatymą, šiai ligai gydyti vaistai skiriami nemokamai. Tačiau Genutė Orlavičienė apgailestavo, kad kai kurie vaistai, kurie anksčiau buvo nemokami, dabar nebekompensuojami. Motinos sielojasi ir dėl tokios nuostatos - jeigu našlaitis nesimoko aukštosios ar aukštesniosios mokyklos dieniniame skyriuje, nieko nebegauna. Anot jų, gerai būtų, kad savarankišką gyvenimą pradėję žuvusiųjų už nepriklausomą valstybę palikuonys turėtų bent jau lengvatų įsigyjant būstą ir mokėdami komunalinius mokesčius.
Vienas iš tų, kurie neliko abejingi tragedijos ištiktiems našlaičiams, buvo ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Kazimieras Uoka. Tuomet, kai įvyko tragedija, jis buvo parlamentaras. Jo iniciatyva vaikai buvo pakviesti į Kalėdų eglutę, vėliau jis buvo surengęs jiems iškylą į gamtą, domėjosi, ar nieko netrūksta. Neseniai po ilgos pertraukos vėl su jais susitikęs žurnalistei sakė pasigendantis Muitinės ir Policijos departamentų dėmesio našlaičių atžvilgiu. Jį papiktino, jog neseniai išleistoje knygoje “Asmens kodas - Lietuvos muitinė” apie žuvusiuosius Medininkuose yra viso labo kelios eilutės.
R. Janonienė nenorėjo kalbėti apie pašalpas ir pensijas. Ji sakė: “Žmonės kažkodėl yra linkę skaičiuoti pinigus, kuriuos mes esame gavę ar gauname iš valstybės. Kai kurie pavydi, kai kam atrodo, jog tai labai dideli pinigai”. Našlei skaudu tokius žodžius girdėti.
tags: #administratorei #gime #anuke
