Artėjant rudeniui, darželio sezonui, tėvai jau ima nerimauti, kaip mažiesiems seksis pratintis prie darželio, naujos aplinkos, naujų veidų. Ar yra kokia formulė, kaip reiktų pradėti nuteikti vaiką artėjantiems pokyčiams jog nebūtų vaikui tai lyg šaltas dušas?
Pirmiausiai reikėtų suprasti, kad darželis yra naujas etapas vaikui, prie kurio reikėtų pradėti pratinti bent likus 2 savaitėms iki darželio lankymo pradžios. Pradžioje skatinčiau tėveliams kartu su vaiku nueiti prie būsimo darželio, apžiūrėti, kaip jis atrodo, galbūt pažaisti darželio žaidimų aikštelėje. Namuose galima pavartyti knygučių, paaiškinti, kas yra darželis, ką ten veikia vaikai, kiek laiko būna. Taip pat vertėtų pratinti prie darželio dienotvarkės, kad būtų panašus valgymo, miego, ėjimo į lauką laikas. Galima kartu su vaiku pažaisti, kaip atrodys jo diena darželyje, įtraukiant žaislus. Vaikui būtų naudinga pasakyti, kad darželyje bus daug įvairiausių smagių veiklų ir naujų žaislų, su kuriais galės pažaisti, susipažins su naujais draugais. Taip pat daželyje vaikas išmoks tokių dalykų, kurių dar nemoka, galbūt naujų dainelių, naujų darbelių, žaidimų. Svarbu pabrėžti, kad darželyje bus ne tik linksmybės, bet ten einama ir išmokti tam tikrų dalykų.
Kad ir kaip norėtume, deja, vaiko iš anksto paruošti darželiui neįmanoma. Jiems tai nauja patirtis, o įsivaizduoti tai, ko niekada nepatyrei, - neįmanoma. Vaiko ruošimas darželiui (pasakojimai, kartais net agitavimas) dažniausiai yra neveiksmingas. Per daug giriamas dalykas ima kelti įtarimų, formuojasi atmetimo reakcija. Palikite viską taip, kaip yra. Atsipalaiduokite, pasitikėkite savimi, savo vaiku ir įstaiga, kurią pasirinkote savo vaikui.
Labai svarbu tai, kad jei jau apsisprendėte leisti vaiką į darželį, sprendimas turi būti tvirtas ir neatšaukiamas. Nusiteikimas “bandau-darau” paprastai baigiasi fiasko po pirmų savaičių, susidūrus su vaiko pasipriešinimu.
Kaip pratinti vaiką prie darželio ir kas lemia sėkmingą adaptaciją?
Geriausias laikas, nuo kada vaikas pagal raidą labiausiai yra pasiruošęs darželiui, tai 2, dar geriau 3 metai. Tokio amžiaus vaikas jau gali saugiai atsiskirti nuo mamos, yra savarankiškesnis, dažniausiai geba pats užsisegti užtrauktuką ar sagą, apsimauti batus, savarankiškai pavalgyti, taip pat ilgiau išlaiko dėmesį, gali ilgiau vienas žaisti nei mažesnio amžiaus vaikai. Taip pat vyresnis vaikas gali laikytis tam tikrų socialinių taisyklių, lengviau priimti suaugusiųjų požiūrį. Visgi, vertėtų prisiminti, kad visuomet egzistuoja individualūs skirtumai. Vaikai gali skirtis charakterio savybėmis, temperamentu, todėl vertėtų atsižvelgti į individualią vaiko raidą.
Labai svarbus šiuo atveju yra tėvų nusiteikimas dėl darželio lankymo. Suaugusieji turėtų būti tvirtai apsisprendę vaiką leisti į darželį ir stengtis kuo mažiau perduoti savo nerimą atžaloms, nes nuo tėvų savijautos labai priklauso ir pačio vaiko savijauta bei elgesys. Labai svarbu, kokią informaciją apie darželį skleidžia tėvai. Jei vaikas jaus tėvelių vidinę ramybę, pozityvų nusiteikimą, tuomet pats vaikas jausis ramus ir drąsus. Jei tėvai pradėję vesti vaiką į darželį pamato, kad vaikas verkia, nenori eiti, ir nusprendžia jo nebevesti, vaikas gali lengvai suprasti, kad kitą kartą, kai jis kažko nenorės, galima paverkti. Tėvai turėtų palaikyti, atjausti ir padrąsinti vaiką, suprasti, kad jam dabar yra iššūkius keliantis laikotarpis, tačiau tvirtai laikytis savo pozicijos ir stengtis nekeisti nuomonės.
Mūsų praktika rodo, kad daugiau nei pusę vaiko adaptacijos sėkmės lemia tinkamas jūsų (tėvų) pasiruošimas ir nusiteikimas. Pasitikėkite auklėtojomis. Jeigu jūs būsite sąmoningi, pasitikėsite auklėtojomis, jūsų vaikas taip pat jomis pasitikės ir jausis saugiai bei ramiai.
Niekada nekalbėkite nieko blogo apie darželį vaikui girdint. Viena didžiausių tėvų daromų klaidų - grasinimas, kad jeigu vaikas neklausys, tada turės eiti į darželį. Kartais užtenka vieną kartą nesusivaldžius taip pasakyti, ir vaikas visą gyvenimą darželį traktuos kaip bausmę.
Pasistenkite, kad vaiko gyvenime nebūtų jokių didelių pokyčių likus maždaug 2 mėnesiams iki darželio lankymo pradžios. Jeigu įmanoma, nekeiskite gyvenamosios vietos, neiškelkite vaiko iš tėvų miegamojo, nenuimkite čiulptuko, sauskelnių ir pan. Jeigu tarp “nesmagių” permainų ir darželio lankymo pradžios būna praėję mažai laiko, vaikas gali tai susieti ir darželis gali imti kelti blogų asociacijų.
Šiek tiek priartinkite vaiko dienotvarkę prie darželio ritmo. Tik nepersistenkite, kad jūsų vaikas nepatirtų spaudimo. Dažniausiai vaikai natūraliai “įsivažiuoja” į ritmą jau per pirmą savaitę.
Neapkraukite vaiko asmeniniais daiktais. Vaikas juos saugos nuo kitų vaikų, bijos pamesti, palikti. Įduokite tik būtiniausias nusiraminimo priemones.
Į darželį vaiką turėtų vesti tas šeimos narys, su kuriuo mažylis atsisveikina lengviau, o jis - ramiai reaguoja į vaiko ašaras.
Atsisveikinimas ir pirmosios dienos darželyje
Atsisveikinkite su vaiku užtikrintai ir vieną kartą. Nepasiduokite emocijoms, išvydę vaiko ašaras. Neparodykite vaikui, kad jums sunku. Nesigręžinkite palikę vaiką darželyje. Įkvėpkite - iškvėpokite ir eikite daryti savo darbų. Neabejokite, auklėtojos tikrai jums paskambins, jei tik reikės.
Atsisveikinimas su vaiku turėtų būti trumpas, neužsitęsęs. Natūralu, kad vaikas gali pradėti verkti, tačiau vertėtų išlikti tvirtiems ir jei jūs sau nusistatėte, kad šiandien vedate vaiką į darželį, susitarimo ir reikėtų laikytis, jo nekeisti. Tai turėtų būti trumpas atsisveikinimo ritualas, galite vaiką palydėti į grupę ar perduoti vaiką auklėtojai ir išeiti, geriau nelaukti, kol vaikas nustos verkti, nes atsisveikinimas kiekvieną kartą gali vis ilgėti ir vaikas pajus, kad verkdamas jis gali valdyti situaciją ir gauti papildomo tėvų dėmesio.
Labai svarbu vaiką į darželį vesti kasdien, nors ir po kelias valandas.
Patartina vos tik pradėjus vaiką vesti į darželį, nepalikti jo iš karto vieno. Pradžioje geriau pabūkite kartu kelias valandas, patyrinėkite kartu aplinką, žaislus, susipažinkite su auklėtojomis ir vaikais, ir palaipsniui ilginkite laiką, tai gali užtrukti iki keletos dienų ar net kelių savaičių. Galite keletai minučių atsitraukti, pasakyti vaikui, kad turite nueiti 10 min. paskambinti ir vėl grįžkite. Svarbiausia, žiūrėkite, kaip jausis vaikas, nes vieni vaikučiai pripranta greičiau, kiti lėčiau.
Po darželio eikite namo arba ramiai pasivaikščiokite lauke. Jokiu būdu neveskite vaiko į žaidimų kambarį, prekybos centrą, svečius, nekvieskite svečių į namus. Darželyje daug veiksmo, emocijų, naujų patirčių, o tai vargina.
Adaptacijos pabaigos indikatoriai ir galimi sunkumai
Dažnai tėveliai nerimauja, kad jų vaikas nepripranta prie darželio, daug verkia, sunkiai atsisveikina ir pan., tačiau normalu, jei vaiko adaptacija trunka iki 5 - 6 mėn. Vertėtų suprasti, kad vaikui tenka prisitaikyti prie naujos dienotvarkės, naujų žmonių, mažiau skiriamo asmeninio dėmesio, naujų taisyklių, todėl natūralu, kad adaptacija gali užtrukti.
Adaptacijos pabaigos indikatoriai:
- vaikas jau domisi grupės aplinka: Tyrinėja žaislus, ramiai stebi kitus vaikus, sugeba koncentruoti dėmesį į aplinkoje vykstančius procesus.
- vaikas jau mažiau reaguoja į suaugusiuosius: Atvedus vaiką ryte, auklėtojas pasitinka įprastai, mezga akių kontaktą, bendrauja.
- vaikas jau žaidžia ir laisviau bendrauja su kitais vaikais: Atsiranda supratimas, kad grupėje galima rasti puikių bendraminčių ir laikas be mamos gali būti visai smagus.
NEAPSIRIKITE! Rytinės ašaros ne visada reiškia, kad vaikas vis dar adaptuojasi. Taip, dažniausiai tai įprasta mažylio reakcija į naują aplinką. Tačiau neretai rytinės vaiko ašaros yra savotiškas įprotis, ritualas arba bandymas “paprašyti” tėvelių laisvadienio.
Kaip jau minėjau, kiekvienam vaikui adaptacijos periodas yra skirtingas ir gali trukti nuo kelių dienų iki pusės metų. Visgi darželyje vaikai išmoksta daug naudingų dalykų, būdami tarp vaikų jie mokosi socialinių įgūdžių, lavėja žaidimo įgūdžiai, savikontrolė, auga vaikų savarankiškumas, vaikai mokosi laikytis taisyklių. Liekant namuose gali būti sunkiau laikytis tam tikros struktūros ir rutinos, kuomet reikia išbūti atitinkamą laiko tarpą ryto rate, atliekant rankdarbius ir pan. Visgi, jei vaikas per pusę metų nepripranta prie darželio, galbūt tai yra ženklas, kad jis dar tam nepasiruošęs. Galbūt ir tėveliai netiesiogiai perduoda savo nerimą ir nuogastavimus vaikui, kuris tą jaučia. Visgi, jei mažylis blogai valgo, sunkiai užmiega ir atsiskiria nuo tėvų, skundžiasi įvairiais negalavimais (pilvo, galvos skausmai, tuštinimosi problemos ir pan.), pakito jo elgesys (tapo labai apatiškas ir irzlus arba pernelyg aktyvus, prieštaraujantis), reikėtų pasikonsultuoti su vaikų pagalbos specialistais.
Sako, jog vaikai po darželio tampa pikti vakarais, nebe tokie kaip prieš pradedant lankyti naują ugdymo įstaigą, kas tai įtakoja ir kaip įmanoma to išvengti arba sumažinti tuos pykčio protrūkius? Visų pirma, darželio lankymas yra nemenkas pokytis vaiko gyvenime, todėl nenuostabu, kad tai gali kelti įtampą, nerimą, neigiamas emocijas. Būna, kad vaikai darželyje elgiasi tinkamai, o grįžę namo pratrūksta, pasireiškia pykčiai. Taip gali nutikti, jei vaikas darželyje sulaiko emocijas ir jų neišreiškia, nes tai jam ne tokia saugi vieta kaip namai. Emocijos niekur nedingsta, susikaupusios per dieną, atėjus vakarui jos gali prasiveržti šalia artimiausių žmonių. Žinant tai vertėtų padėti vaikui nemalonias emocijas išveikti aktyvia veikla, tokia kaip pasivažinėjimas dviračiu ar paspirtuku, padūkimas lauke, kamuolio paspardymas ir pan.
Laisvalaikio leidimas po darželio labai priklauso nuo vaiko temperamento, elgesio ypatybių. Jei matote, kad mažylis po darželio trykšta energija, nenustygsta vietoje ar kaip tik pasireiškia pykčiai, prieštaravimai, tuomet geriau laisvalaikį praleisti aktyviai, kad vaikas galėtų išsikrauti. Jei matote, kad vaikas jūsų išsiilgęs, nori pabūti kuo daugiau laiko su jumis, tuomet galite užsiimti ramesne veikla, kartu pasigaminti kokį patiekalą, pažaisti. Turbūt svarbiausias dalykas - neperkrauti vaikų įvairiais būreliais, nes vaikai per dieną ir taip yra užimti. Taip pat svarbu stengtis kiek įmanoma labiau savaitgalį laikytis panašios rutinos kaip ir darželyje, panašiu metu valgyti, miegoti, nes dažniausiai pirmadieniais vaikams būna itin sunku sugrįžti prie nustatytos darželio tvarkos.
Adaptacija reiškia prisitaikymą, todėl natūralu, kad reikia laiko tam įvykti. Kaip jau minėjau anksčiau, jei adaptacija užsitęsia, vaikas skundžiasi įvairiais negalavimais, sutrinka vaiko mityba, miegas, pakinta elgesys, tuomet vertėtų sunerimti ir ieškoti papildomos pagalbos. Darželyje vaikas yra apsuptas kitų vaikų, todėl jis mokosi bendrauti, išreikšti savo norus, dalintis, bendradarbiauti, o mušimu ir kandžiojimusi jis gali parodyti nepritarimą, norą kontroliuoti ar lyderiauti, galbūt nežino, kaip priimti pralaimėjimą. Jei toks elgesio būdas padeda pasiekti tikslą, jis jį naudos dažniau, kol neišmoks kito, adaptyvesnio, būdo. Gali būti, kad vaikas namuose jaučiasi nugalintas, neįvertintas, galbūt stinga pasitikėjimo savimi, todėl darželyje nori atsigriebti ir parodyti savo galią. Pastebėjus tokį elgesį vertėtų ieškoti jo priežasties ir išsiaiškinti ko vaikas iš tikrųjų siekia.
Vaiko adaptacija darželyje ir ramus miegas: specialisčių patarimai I JEIGU ŽINOČIAU #7
Žaidimo svarba vaiko adaptacijoje
Valdorfo pedagogikoje laisvas spontaniškas vaikų žaidimas yra labai svarbi, sveikai vaiko raidai būtina veikla, jam skiriama pakankamai laiko ir dėmesio kiekvieną dieną. Bet šiuolaikiniam, intelektualiam, efektyviam žmogui gali kilti klausimas, kiek prasminga yra tokia veikla? Ar vaikai nešvaisto savo laiko tiesiog žaisdami? Žaidimas yra būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitiems žinduoliams. Jų žaidimą, kaip ir mažų vaikų žaidimą, lemia instinktai, poreikis tyrinėti aplinką, kurioje gyvena. Nyderlandų istorikas, kultūros teoretikas J.Huizinga savo veikale „Homo Ludens“ (Žaidžiantis žmogus) lygina mažų šuniukų ir vaikų žaidimą: „Jie (šuniukai) kviečia vienas kitą žaisti tam tikrais gestais ar tam tikru elgesiu. Jie laikosi taisyklių - negalima kąsti, ar bent jau negalima stipriai kąsti savo broliui ar sesei į ausį. Jie apsimeta, kad yra siaubingai įpykę. Ir - tai svarbiausia - šie veiksmai jiems teikia daug džiaugsmo.“ Juk taip žaidžia ir maži vaikai! Šis palyginimas atskleidžia žaidimo kaip fenomeno universalumą.
Analizuodamas mitą, ritualus, žmogaus gebėjimą juoktis ir būti rimtam, civilizacijos bruožus, mokslininkas žaidimą priskiria tam tikrai pirmapradystei: „Mite ir ritualuose yra užgimę šiuolaikinės civilizacijos fenomenai: teisė ir tvarka, komercija ir pelnas, amatai ir menas, poezija, žinios ir išmintis. Vaikų - kitaip nei gyvūnų - žaidimai jiems augant plėtojasi, tampa vis sudėtingesni, tenkinantys įvairius vaikų ugdymosi poreikius. Todėl žaidimą galima apibūdinti ir kaip vaikų būdą mokytis: žaisdamas vaikas tobulina savo motorinius įgūdžius, tyrinėja aplinką, mėgdžioja suaugusiųjų veiklą, fantazuoja, dalinasi idėjomis su kitais vaikais - įgyja ir plėtoja savo socialinius įgūdžius. Taigi žaidimas yra unikalus vaikystės fenomenas, kuris teikia vaikui malonumą, o tuo pačiu leidžia jam mokytis, pažinti aplinką ir pačiam konstruoti savo žinojimą.
A.Juodaitytė straipsnyje „Žaidimas kaip vaiko kūrybos ir gyvenimo filosofija“ teigia, kad požiūris į savaiminį vaiko žaidimą kaip į nepakankamą ir reguliuojančio, vedančio suaugusiojo vaidmens jame būtinumą, remiasi nepagrįstais ir klaidingais įsitikinimais apie vaikų poreikius rezultatui ir sėkmei. „(…) suaugusiųjų reguliuojamos veiklos trukdo vaikams priimti reikšmingus sprendimus, atliepiančius tiems jų socialiniams, kultūriniams poreikiams, kuriuos suaugusieji ignoruoja, o ypač tokius, kaip vaikų noras linksmintis ir patirti malonumą (Schiller, 1999; Huizinga, 1992; Hesse, 2000). Teigiama, kad normatyvinis ugdytojų požiūris į vaiko veiklą, jau ikimokykliniame amžiuje gali atimti galimybę pačiam vaikui džiaugtis priimamais sprendimais bei patirti sėkmę.“ Autorė teigia, kad toks malonumo, kaip vaiko žaidimo ašies, ignoravimas, gali turėti neigiamos įtakos tolimesniam jo asmeniniam ir profesiniam gyvenimui.
J.Piaget monografijoje „Vaiko pasaulėvoka“ nagrinėja vaiko mąstymo ypatumus. Jis nurodo, kad vaiko mąstymas iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų mąstymo. Jam yra būdinga magija (įsitikinimas, kad visa kam galima daryti įtaką), egocentrizmas (vaikas suvokia save kaip visa ko centrą), animizmas (vaikas suvokia visus daiktus ir reiškinius kaip gyvus), artificializmas (visa ką vaikas suvokia kaip žmogaus pagamintą). Šie bruožai ima nykti apie 7-8 metus, pasikeitus vaiko galvosenai. J.Piaget pažymi, kad „suaugusiųjų mokymas negali atverti vaikui akių“, o maginis pasaulio pažinimas ima nykti tik tuomet, kai vaikas yra „pats pasiruošęs atsisakyti savo nuostatų”. Taigi galima teigti, kad laisvas žaidimas, kuriam būdinga ir magija, ir egocentrizmas, ir artificializmas ir animizmas yra labiausiai vaiko mąstymui tinkantis būdas mokytis.
Bostono universiteto profesorius P.Gray nurodo, kad žaidimas yra veikla, kuri: „1) laisvai pasirenkama ir laisvai kreipiama 2) remiasi vidine motyvacija 3) reguliuojama menamomis taisyklėmis 4) reikalauja įsitraukusio, aktyvaus, bet ne įsitempusio veikėjo.“ P.Gray pabrėžia, kad bet kokia veikla, kurios negalima laisvai pasirinkti ir kada panorėjus baigti, negali būti vadinama žaidimu, kitoks žaidimas nei laisvas ir spontaniškas tiesiog neegzistuoja. Žaidimas turi remtis vidine motyvacija, o ne noru pasiekti kažkokį tikslą, būti apdovanotam ar bet kokia kita išorine motyvacija. Kitaip tariant, žaidime priemonės yra svarbesnės už tikslą, ir žaidimas yra tikslas pats savaime. Žinoma, žaidimas gali turėti kažkokį tikslą, bet laisvo spontaniško žaidimo tikslas nebus priežastis žaisti /veikti. Malonumą žaidime teikia kažko darymas, bet ne padaryto objekto turėjimas. Net konkurenciniai žaidimai gali būti žaidimai, jei „prizas” nėra teikiantis daugiau naudos už patį žaidimą. Pateikdamas menamų taisyklių svarbą žaidimui P.Gray remiasi L.Vygotsky (1978) vaiko vystymosi teorija ir pabrėžia, kad žaidimui taisyklės yra būtinos. Pats sugalvodamas ir pasirinkdamas taisykles, vaikais išmoksta kontroliuoti savo impulsus užuot elgęsis spontaniškai ir atranda, kad impulsų valdymas gali teikti malonumą, o tai yra labai svarbu vaiko emocinei ir pažintinei raidai. Tačiau kita vertus žaidimas visada yra meta fizinis, jo realybė nėra tikrovė. Žaidimo nerealumas yra atsvara menamoms taisyklėms, kurių žaidėjai laisva valia įsipareigoja laikytis. Pasak P.Gray, žaidimas reikalauja iš žaidžiančiųjų maksimalaus įsitraukimo ir susikaupimo, tačiau būtent todėl, kad taisyklės yra menamos, pats žaidimas vystosi labiau vaizduotėje nei tikrovėje, jį galima laisvai pasirinkti, keisti ir bet kada baigti, žaidimas nekelia streso.
Kalbant apie optimalią vaiko raidą, dažnai yra vartojama „artimiausios plėtros zonos“ sąvoka (ang. zone of proximal development), kuri yra siejama su L.Vygotsky darbais. Tai zona, kurioje mokymosi procesas vyksta efektyviausiai. Kalbėdamas apie ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimą kaip artimiausios plėtros zoną, L.Vygotsky rašo: „Žaidimo ir raidos santykis yra toks pats, kaip mokymosi ir raidos. Žaidimo metu keičiasi vaiko poreikiai ir savimonė. Žaidimas yra vystymosi šaltinis, jis sukuria artimiausios plėtros zoną. Neuropsichologijos tyrimai parodė, kad žaidimas yra toks pats pirminis procesas, kaip ir išlikimas, panika, geismas, reguliuojamas seniausios smegenų dalies, ir ši žaidimo pirmapradystė padeda vystytis sudėtingesnius procesus kontroliuojančioms smegenų dalims. Taigi žaidžiančio vaiko smegenyse vyksta procesai, kurie daro įtaką aukštesnių gebėjimų vystymuisi. Žaidime vaikas gali pranokti pats save, nes malonumas, kurį jam teikia žaidimas, veikia kaip vidinis motyvatorius. Vaikas tampa motyvuotas kažką daryti vardan bendro žaidimo, bendro tikslo. P.Hakkarainen veikale “Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida: žaidimas ir savireguliacija” formuluoja vaizdų teiginį, kad žaidime vaikas mokosi pajungti savo norus bendram žaidimo tikslui, pamažu juda nuo „Aš“, „Man“ link „Mes“ ir „Mums“. Taip laisvas spontaniškas žaidimas pats savaime tampa erdve, kurioje vaikas gali atsisakyti savo ketinimų vardan žaidimo tikslo, vardan bendrystės, malonumo veikti. Žaidime vaikas gali suvokti savo veiksmus ir konstruoti savo asmenines prasmes, todėl žaidimas vaikui ir yra artimiausios plėtros zona.
Ritualai yra labai sveikintinas dalykas, nes jų pasikartojimas sukuria vaikui stabilumo ir saugumo jausmą. Galite drauge sukurti jūsų sutartinį atsisveikinimą su tam tikra rankų kombinacija ar pabučiuoti vaiką prieš išeidami. Taip pat tinka pamojavimo ritualas, kada tėveliai pamojuoja vaikui iš lauko. Tai turėtų būti tam tikras susitarimo ženklas, po kurio vaikas žinotų, kad jo diena darželyje prasidėjo ir su tėveliais susitiks vakare ar kada yra sutarę. Taip pat vaikui greičiau priprasti prie darželio aplinkos gali padėti atsineštas mėgstamas žaislas (jei leidžia darželio taisyklės), medžiagos skiautelė iš namų ar tėvų nuotrauka, koks nors daiktas, kuris primintų vaikučiui artimuosius ir kad jis žinotų, jog nepaisant to, kad tėvų šalia nėra, jis visada gali pažiūrėti į žaisliuką ar nuotrauką ir juos prisiminti, ir kad tėvai visada galvoja apie jį ir jį myli.
Adaptaciniu laikotarpiu vaikai dažniau serga dėl streso, vykstančių pokyčių. Imuninė sistema labai susijusi su mūsų emocine savijauta, todėl natūralu, kad ligos šiuo laikotarpiu gali padažnėti ir to išvengti gali būti sunku. Taip pat darželyje jos ir plinta daug greičiau, nes vaikai dažniausiai būna dideliame kolektyve. Vienintelis būdas - stiprinti vaiko imuninę sistemą, neperduoti vaikui papildomo streso savo nerimavimu, neigiamu nusiteikimu darželio atžvilgiu. Būdamas namuose vaikas gali kažkiek atsigauti tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl tokios “pertraukos” kartais yra į naudą. Pasveikus su vaiku vėl reikėtų prisiminti darželio dienos rutiną, taisykles, galima pirmą dieną vaiką palikti trumpiau, kad jis galėtų po truputį grįžti į darželio ritmą.
Svarbiausia vidinis nusiteikimas, paklauskite savęs ar jau esate pasirengusios paleisti vaiką pabūti atskirai nuo jūsų. Sumažinti nerimą gali padėti tam tikri “namų darbai”, atlikti norint surinkti kuo daugiau reikiamos informacijos apie darželį. Susitikite su būsimomis auklėtojomis, pabendraukite, išsiaiškinkite darželio taisykles, valgiaraštį, dienos veiklų planą, kokius daiktus reikia pasiimti į darželį. Papasakokite auklėtojoms apie savo vaiką, ką jis mėgsta, kas jį sudirgina, kaip geriausiai sekasi užmigti ar jį nuraminti ir pan. Aptarkite su auklėtoja pirmasias savaites darželyje, sužinokite, kiek laiko galėsite pabūti su vaiku, ar bus galimybė susisiekti su auklėtoja ir paklausti, kaip sekasi jūsų mažyliui.
tags: #adaptacija #ir #vaiku #zaidimai
