Vaiko raida - tai nuolatinis augimo ir pokyčių procesas, apimantis fizinius, pažintinius, emocinius, socialinius ir kalbos įgūdžius. Ypač svarbus ir intensyvus šis laikotarpis būna ikimokykliniame amžiuje, kai vaikas aktyviai pažįsta pasaulį, ugdosi savarankiškumą ir bendravimo įgūdžius. Tėvų vaidmuo skatinant tinkamą vaiko vystymąsi yra neįkainojamas.
Socialinė ir emocinė raida
Eric Rickson išskiria tris svarbius psichinės - socialinės raidos etapus ankstyvojoje vaikystėje: pasitikėjimo jausmo, savarankiškumo bei iniciatyvumo ugdymasis. Jūsų vaiko išgyvenamas amžiaus tarpsnis pasižymi tuo, jog bendraudamas su kitais žmonėmis jis siekia vis didesnio savarankiškumo, iniciatyvumo ir tuo pačiu kuria savigarbos jausmą. Jis pradeda priimti save kaip vyriškos lyties atstovą, įgyja savikontrolės įgūdžius (laikytis taisyklių, emocijų reiškimo kitiems priimtinu būdu).
Dalyvaujant kitų vaikų grupėje, bendraujant su suaugusiaisiais, vaikas pamažu mokosi tokių socialinių įgūdžių kaip savo ir kitų jausmų atpažinimo bei nusakymo, skirtingumo suvokimo ir priėmimo, gebėjimo dalytis, prisiimti atsakomybę, padėti kitiems, spręsti problemas. Kad vaikas viso to galėtų mokytis, jam labai svarbu jaustis saugiam ir patirti sėkmę, bent jau kur kas dažniau nei nesėkmę. Kad vaikas galėtų iš bendravimo perimti tam tikrus ypatumus, jam svarbu jaustis vertingam. Dėl to tėvų elgesys su vaiku čia labai reikšmingas: priimti vaiką tokį, koks jis yra, rodyti jam meilę, padėti jam jaustis reikalingu.
Tai, kaip vaikas jaučiasi namuose, santykiuose su tėvais, susiję su jo atvirumu bendraamžių grupėje, su jo perkeliamu elgesiu ir gebėjimu plėsti savo bendravimo įgūdžius. Taigi norint skatinti vaiko socialinę ir emocinę raidą, pirmiausia verta patenkinti mažylio poreikį būti mylimu ir reikšmingu, o tai geriausiai gali padaryti jo tėvai.
Kitas svarbus veiksnys yra žaidimas. Tokio amžiaus mažyliai būtent jo metu tobulėja, mokosi naujų elgesio, bendravimo formų, išbando gautą informaciją, kurią vėliau panaudoja realybėje. Žaidimas svarbus ne tik emocinei bei socialinei raidai, bet ir kalbos, pažintiniam bei fiziniam vystymuisi. Taigi jūsų amžiaus vaikas turi kuo daugiau žaisti, tiek individualiai, tiek bendraamžių grupėje, tiek laisvą žaidimą, tiek su tam tikromis taisyklėmis.
Dar vienas svarbus veiksnys šiame kontekste yra vaiko elgesio reguliavimas. Kad mažylis jaustųsi saugus ir galėtų tobulinti savo socialinius įgūdžius, svarbu, jog jis žinotų, kokios taisyklės, elgesio normos ir jų nevykdymo pasekmės egzistuoja jo aplinkoje. Vaikui tai suteikia apibrėžtumą, konkretumą, pastovumą, kuris yra reikalingas tiek šiame, tiek vėlesniame amžiuje. Net jei atrodo, jog vaikai priešinasi riboms, jų nebuvimas juos verčia jaustis didelėje sumaištyje ir pasimetime, kuriame sunkiai gali vykti žmogaus augimas ir tobulėjimas.
Pastaruoju metu pedagogai dažnai susiduria su šešiamečiais, kurie kaip maži profesoriai viską žino, puikiai skaičiuoja, skaito, gali atlikti net sudėtingesnius aritmetinius veiksmus, tačiau sunkiai randa kalbą su kitais vaikais, yra įsitempę, patiria emocinių sunkumų. Išskiriami tam tikri kriterijai, leidžiantys įvertinti vaiko socialinę kompetenciją ir jo pasiruošimą mokyklai.
Stebėkite vaiką ir atsakykite sau į šiuos klausimus: Ar jis dalyvauja bendruose žaidimuose? Gal jis žaidžia šalia kitų vaikų, bet vienas? O gal žaidžia išimtinai tik su vienu ar su dviem tais pačiais vaikais? Kokį vaidmenį vaikas užima - ar laukia, kol jį pakvies žaisti, lieka stebėtoju, ar pats imasi inicijuoti žaidimą? Vaiko socialumą parodo ir tai, ar vaikas jaučiasi esąs grupės narys: pasako savo nuomonę, tačiau atsižvelgia ir į kitų norus, prašymus. Svarbu, ar Jūsų mažylis domisi greta esančiais vaikais, dalyvauja bendraamžių pokalbiuose, pažįsta grupės/kiemo vaikus, žino jų vardus? Ar bendradarbiauja su įvairaus amžiaus vaikais, ar tik su bendraamžiais?
Šešiamečiui jau svarbu mokytis spręsti problemas. Stebėkite, ar vaikas bando tai daryti - kelia klausimus apie neaiškius ir nežinomus dalykus, aiškinasi, ieško informacijos, įsidėmi faktus, savaip analizuoja. Ar gali be suaugusiojo pagalbos pats išspręsti konfliktinę situaciją (ar bando tai daryti)? Ar sudėtingose situacijose (pvz., kai yra skriaudžiamas) kreipiasi pagalbos į suaugusįjį, o gal pagalbos prašo visais atvejais? Ar žino vieną kitą pagalbos draugui būdą?
Neatskiriama socialinės kompetencijos dalis yra vaiko emocinė kompetencija - gebėjimas suvokti save bei jausti kitus. Stebėkite, kaip vaikui sekasi įvardinti savo paties jausmus (aš pykstu, man liūdna), išreikšti juos ne tik žodžiais, bet ir mimika, tonu, elgesiu. Kaip jam sekasi atpažinti kitų jausmus, ketinimus jo atžvilgiu? Kiek gali toleruoti kitų emocijas? Ar vaiką kankina nerimas, baimės? Svarbu, kad vaikas džiaugtųsi savo laimėjimais ir pasitikėtų savo jėgomis. Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į nesėkmes - ar po jų jis toliau stengiasi ir tęsia savo veiklą?
Pats geriausias vaiko mokymo būdas - jo įkvėpimas savo rodomu geru pavyzdžiu. Stebėkite, kaip elgiatės kiekviename žingsnyje: troleibuse, eilėje prie kasos, bendraudami su nepažįstamais žmonėmis. Sveikinkitės su kaimynais, persimeskite su jais vienu kitu maloniu žodžiu. Kartu su vaiku klijuokite suplyšusias knygutes, žiemą eikite į mišką lesinti paukštelių, maitinti žvėrelių - taip mokysite vaiką pasirūpinti silpnesniu, skiepysite žmogiškumą.
Emocinę kompetenciją vystyti galite žaisdami tokį žaidimą: vienas veido išraiška stengiasi perteikti konkrečią emociją, kitas bando ją atspėti. 5-7 metų laikotarpis psichologine prasme siejamas su vaiko valios formavimusi. Sulaukus šio amžiaus atsiranda noras tikslingai veikti. Ryškėja orientacija ne tik į procesą, bet ir į rezultatą.
Kalbos raida
Kalba apima klausymąsi, kalbėjimą, skaitymą ir rašymą. Pagrindinė jūsų amžiaus vaiko užduotis yra ugdyti pirmąsias dvi. Skaitymas ir rašymas šiame amžiuje jau yra reikalavimas, priklausantis nuo to, kokiu požiūriu vadovaujatės, ugdydami sūnų. Kalbos raidos pagrindą sudaro klausymasis. Nepakankami jo pagrindai pablogina visus kitas žodinės raiškos formas.
Kad vaikas galėtų tobulinti savo klausymosi ir kalbėjimo įgūdžius, svarbu su juo kuo daugiau bendrauti apie jam suprantamus ir jį dominančius dalykus. Norint skatinti vaiko kalbinius gebėjimus, vertėtų skirti kuo daugiau laiko kokybiškam bendravimui su mažyliu, kurio metu reikėtų: būti dėmesingais ir aktyviais klausytojais; kalbėti aiškiai ir išraiškingai; kalbant daryti pertraukas, kurių metu vaikas galėtų sureaguoti; kalbėti apie šiuo metu vykstančius įvykius; stengtis kuo mažiau kalbėti patiems, o inicijuoti vaiko minčių reiškimą.
Tokio amžiaus vaikams neuždavinėti daug klausimų, kurie prasideda žodžiais „kodėl”, „kas”, „kur”, „kada”, svarbiau pateikti atvirus klausimus „Gal galėtum papasakoti apie tai?”, „Kaip tai įvyko?” Būdai, kurie padeda vaikui tobulinti jo kalbą, yra jo atliekamų veiksmų apibūdinimas; jo pasakytų teiginių pakartojimas teisingai arba praplečiant juos, norint parodyti savo supratimą; vaidmeninių žaidimų skatinimas; atvirų klausimų pateikimas.
Kaip jau minėjau, vaikui svarbu mokėti ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Dėl to pravartu klausti mažylio apie tai, ką jis išgirdo, tarkime, jūsų pasakojime, skaityti knygas, prašyti perpasakoti tam tikrą dienos patirtį, įvykį ir panašiai. Tai duoda žinią mažajam, jog svarbu ne tik tai, kokią informaciją jis pateikia, bet ir kokią gauna.
Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Jau geba būti atskirai nuo tėvų. Šio amžiaus vaikai daug klausinėja ir taip plečia savo žodyną, tad nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, labai priklauso jo žodyno turtingumas. Ketverių metų vaikai geba komentuoti savo piešinius, mėgsta klausytis sekamų ir skaitomų pasakų, domisi knygelių iliustracijomis.
Penkerių metų vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti. Jie patys apsirengia ir nusirengia, geba laikytis taisyklių. O būdami šešerių vaikai jau moka planuoti, kai žaidžia, geba sugalvoti siužetus, įvertinti, komentuoti veiklos žingsnius. Šiuo gyvenimo laikotarpiu būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius vaidmeninius žaidimus, pamokyti, kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba, todėl svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Stebimas ir vaikų susidomėjimas knygomis, noras deklamuoti eilėraščius, minti mįsles, sekti pasakas. Dažnai jie turi savo įsivaizduojamus draugus/drauges, mėgsta suaugusiems parodyti savo sugebėjimus, įsitraukia su jais į diskusijas.
Norint, kad vaikas būtų stiprus fiziškai, tokios veiklos kaip laikas ant pilvuko ankstyvoje kūdikystėje, šiek tiek vėliau šliaužiojimas, galiausiai žaidimai lauke yra ypač naudingos ir nesunkiai suorganizuojamos. Norėdami paskatinti vaiko pažinimo funkcijų vystymąsi, suteikite vaikui veiklos, kuri kelia iššūkių jo problemų sprendimo įgūdžiams, pavyzdžiui, įvairių dėlionių rinkimas ar konstravimas. Socialinį vystymąsi skatinkite bendraudami ir suteikti vaikui galimybę užmegzti ryšį su bendraamžiais. Kalbos vystymuisi taip pat labai svarbus bendravimas nuo pat mažumės, knygų skaitymas ir pan.
Pažinimo gebėjimų raida
Ikimokyklinio amžiaus vaikams yra labai svarbus domėjimasis pasauliu ir jo tyrinėjimas. Jie patys kuria savo žinių sistemą. Pojūčių ir psichinių procesų pagalba mažyliai aplinkoje ieško prasmės, ryšių. Dėl to turi būti stimuliuojami visi vaiko pojūčiai: rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis, judėjimo ir pusiausvyros jutimas.
Ugdant šiuos gebėjimus, vaikams yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys, galimybė manipuliuoti kuo įvairesniais objektais, psichologinis saugumas ir įveikiamos užduotys, kurios skatina dėmesio, suvokimo ir atminties funkcijų lavėjimą. Galima naudoti įvairius ugdomuosius žaidimus, kurių yra gausu prekyboje arba galima pasigaminti, remiantis tam tikromis pedagoginėmis sistemomis. Taip pat vaiko pažinimas gali vykti natūraliu būdu stebint ir tyrinėjant natūralią aplinką. Čia galima pasitelkti gamtos pažinimą, įvairių meninių gebėjimų ugdymą, tam tikrų procesų nagrinėjimą, įvairių patirčių išgyvenimą, skirtingų aplinkų patyrimą.
Kaip jau aptarėme, iki 2-2,5 metų vaikas pasižymi sensomotoriniu intelektu - pasaulį pažįsta per pojūčius ir judesius. Jo neurosensorinė sistema vystosi, dar tik formuojasi nerviniai ryšiai, lemiantys pažinimo procesus (atmintį, kalbą, ilgalaikę atmintį ir pan.). Štai kodėl vaikas beveik neatsimena savo gyvenimo iki 4 metų. 2-4 metų vaiko intelektas jau yra priešoperacinis. 4-6 metų vaikas jau gali suvokti loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka, suvokti tvermės dėsnius. Jis gali neblogai priskirti daiktus klasėms ar kategorijoms, tačiau jų dar neįsisąmonina. Taip yra todėl, kad vaiko loginis ir abstraktusis mąstymas dar nėra išsivystę, sprendimus jis atlieka daugiausia remdamasis intuicija.
Svarbu, kad šiame amžiuje vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime. Jei vaikas lanko darželį, čia tikrai užtenka veiklos visapusiškam vaiko ugdymuisi.
Pasaulio pažinimo kompetencija labai plati - į ją įeina bendras pasaulio pažinimas, susiorientavimas dienoje, metų laikų kaita, kaip jie įtakoja žmogaus ir gamtos gyvenimą, dirbamus darbus. Čia svarbu ir pirminiai skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai. Dengiate stalą - skaičiuokite, kiek padėjote lėkščių, šakučių, puodelių; piešiate - skaičiuokite, kiek naudosite pieštukų; skutate bulves - skaičiuokite, kiek jų nuskutote ir pan. Piešėte ar lipdėte - prie savo darbų užsirašykite savo vardą. Vaikai tokiu būdu skaičiaus ir žodžio sandarą suvokia taip pat „stebuklingai“ kaip ir išmoksta kalbėti.
Fizinė raida
Vaiko vystymuisi yra svarbu viso kūno judesių bei akies - rankos koordinacijos raida. Viso kūno judesius galima formuoti ir tobulinti, skatinant vaiką žaisti aktyvius žaidimus, skatinti daug judėti, vaikščioti, nešioti jam adekvataus svorio daiktus, šokinėti, ropoti, šokti, groti tam tikrais muzikos instrumentais (kad ir barškučiais) ir panašiai.
Akies - rankos koordinacija lavėja atliekant veiksmus su smulkiais daiktais, naudojant lėles - pirštines, dėliojant įvairias kaladėles, tam tikrais būdais (užmaunant, suneriant, dedant vieną ant kitos ir taip toliau). Gana trumpai paliečiau visus vystymosi aspektus.
Jei iki 2-2,5 metų ypač intensyviai formuojasi vaiko neurosensorinė sistema, tai nuo 2,5-3 metų gyvybinės jėgos tarsi „slenka žemyn“ formuodamos vaiko ritminę sistemą. Pradedant penktaisiais vaiko metais ypač intensyviai vystosi jo metabolinė sistema. Labai įdomu, kad vaiko piešiniai atspindi šiuos procesus. Piešiniuose atsiranda daug ritminių elementų su pasikartojimais - tai tarsi atspindi fiziologiniame lygmenyje vykstančią ritminės sistemos raidą. Vaiko nuo 5 metų piešiniuose žmogaus figūra jau tampa panaši į žmogų, įgauna ne tik liemenį, rankas ir kojas, bet ir pirštus, pėdas. Pastarosios, tiesa, labai didelės, tvirtai remiasi į žemę. Tarsi atspindėdamas visus jame vykstančius procesus, 5 metų vaikas piešiniuose nusileidžia ant žemės, viršuje palikdamas dangų.
Metabolinė, šalinimo bei virškinimo sistema glaudžiai siejasi su valios ir dėmesio sukaupimu. Šio etapo pabaigą žymi pieninių dantų keitimasis - procesas, kuris pareikalauja didžiausios gyvybinių jėgų sudarant pačią kiečiausią ir tankiausią žmogaus organizme medžiagą. Neveltui sakoma, kad apie 7-uosius vaiko metus jo „augimo jėgos“ transformuojasi į „atminties jėgas“.
5-7 metų tarpsniu labai svarbus geras vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, jo akies-rankos ryšys. Šešerių metų sulaukęs vaikas jau turėtų gebėti eiti, bėgti, šliaužti (pvz., pralendant pro įvairias kliūtis) ir šokinėti (pvz., siekiant pakabinto daikto, atsispiriant nuo žemės abejomis kojomis) keisdamas tempą, greitį ir kryptį. Turėtų mokėti varyti kamuolį pirmyn-atgal (abejomis rankomis ir kojomis), jį atmušti nuo žemės, spirti, mesti ir pagauti. Šešerių metų vaikas jau turėtų mokėti naudotis žirklėmis ir sekti liniją kirpdamas, tvarkingai tepti klijus, gerai laikyti ir valdyti piešimo, tapymo priemones, iš vieno indo perpilti vandenį į kitą. Jo rankytės koordinaciją žymi ir tai, ar jam lengvai sekasi suimti ir įstatyti daiktus į angas (pvz., savarankiškai užsegti užtrauktuką, sagas ir pan.). Tai daug smagiau ir naudingiau nei tiesiog piešti „pagaliukus“ ar spalvinti tuščias figūras.
Pastebėkite, kaip Jūsų šešiamečiui sekasi dirbti su smulkiomis detalėmis: verti karoliukus, surinkti smulkius daiktus. Akies-rankos ryšį puikiausia lavina (o tuo pačiu ir vaiko vaizduotę, kūrybiškumą, dėmesio koncentraciją) darbas su smulkiomis detalėmis (pvz., karoliukų vėrimas, augalų rinkimas, džiovinimas, paveikslėlių iš jų kūrimas), siuvimas (jau 4 metų vaikas gali susiūti kelias detales į vieną, susiūti vilnos prikimštą žaislą), nėrimas, pynimas. Toks „projektas“ puikiausiai vysto vaiko smulkiąją motoriką, rankytės koordinaciją (ruošia ją rašymui), taip pat moko vaiką sutelkti dėmesį, ugdo jo valią (tai didelis darbas, kurį vaikui reikia pabaigti iki galo), vysto vaizduotę (jis pats sprendžia, kokias medžiagas naudos, kokias spalvas rinksis ir kokias formas įgis vieni ar kiti daiktai).
| Amžius | Pagrindiniai įgūdžiai ir savybės |
|---|---|
| 5-7 metai | Geras stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, akies-rankos ryšys, gebėjimas eiti, bėgti, šliaužti, šokinėti, varyti kamuolį, naudotis žirklėmis, pieštukais, teisingai laikyti piešimo priemones. |
Apibendrinant visgi norėčiau pabrėžti, jog bet kokiam vaiko raidos aspektui svarbiausia yra vaiko patiriama emocinė būsena. Mažylis, kuris jaučiasi saugus, mylimas, reikšmingas, priimamas savo tėvų bus kur kas atviresnis mokymuisi. Kitas svarbus dalykas yra pačių tėvų pavyzdys. Jei jie yra pakankamai pasitikintys savimi, aktyvūs ir leidžiantys vaikui įsitraukti į jų atliekamą veiklą, mažylis taip pat turės erdvę tobulinti savo įgūdžius įvairiose srityse. Dar vienas svarbus aspektas - tai supratimas, kad lygiai taip pat, kaip vaikui reikalingas naujumas ir įvairūs išgyvenimai, jam yra svarbu patirti pastovumą, aiškumą, kad galėtų vykti mokymasis ir tobulėjimas, tai reiškia, jog vaiko nevertėtų apkrauti įvairia informacija ar specialiu ugdymu. Jūsų sūnui svarbu daug žaisti ir bendrauti su tėvais bei kitais žmonėmis, tai yra pagrindiniai jo poreikiai, per kurių patenkinimą vyksta mažylio raida.
