Andrius Kaniava - aktorius, režisierius, bardas, kurio veikla apima platų spektrą meninės išraiškos formų. Jis neseniai atšventė savo 50-metį, tačiau jubiliejus jam svarbus ne tik dėl solidaus skaičiaus. Pasak A. Kaniavos, jam patinka daryti tai, kas jam patinka.
Aktorius teigia, kad jam nepatinka senti, todėl jis stačia galva nėrė į visiškai naują erdvę - pagal savo vaikystės knygą Andrius kuria modernų miuziklą vaikams „Pabėgimas iš Trepsės namų“. Jam - 53-eji, o jis vis dar džiaugiasi ir giriuosi savo smalsumu. Miuziklas jam - tarsi visiškai naujas etapas. Neturėdamas vaizdinio mąstymo, jis stato spektaklį su vaizdo projekcijomis. Aktorius teigia, kad jam išties įdomu daryti tai, ko nesu daręs, išmėginti naujus dalykus.
Gyvenimo Etapai ir Nauji Iššūkiai
Andrius Kaniava - užkietėjęs „keistuolis“, daugiau nei 20 metų pradirbęs Keistuolių teatre. Ten jis ne tik vaidino, bet ir režisavo bei rašė pjeses. „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, „Vasarotojai“, „Pinokio kronikos“, „Jonas Kareivis“ - vos keli A. Kaniavos teatrinės kūrybos pavyzdžiai. Tiesa, jis platų gerbėjų ratą subūrė ne tik dėl gausybės įsimintinų vaidmenų, bet ir dėl išskirtinės muzikinės manieros. Ištikimi atlikėjo klausytojai tvirtina, kad nė vienas jo koncertas nėra panašus į prieš tai buvusį.
A. Kaniava stengėsi niekuomet neskaičiuoti metų ir negalvoti apie tai, kaip greit ar lėtai jie bėga. „Šiandien mano vidinė emocija labai gera. Nors prieš porą metų buvo apėmusi tokia keista baimė, net ir pats nežinau kodėl. Man vis aplink kas sakydavo: „Palauk palauk, sulauksi ir tu 50, sužinosi, ką tai reiškia.“ Na, ir ką? Sulaukiau. Veiklos jam niekuomet netrūko: koncertai, spektakliai - kiek daug jų būta! Ir dabar - tik spėk suktis. „Atsipūsti aš toli gražu nenoriu. Nors net ir neturiu laiko tam. Gal ir gerai apmąstyti, ką čia nuveikei, ko pasiekei, kur toliau nori eiti.
Didelių tikslų ateityje A. Kaniava sau nekelia. Tačiau ne todėl, kad jų neturėtų, tiesiog norus jis vadina „stichiškais“. „Labai nemėgstu planuoti. Ne kartą įsitikinau, kad jei gyvenime imi planuoti ką nors, tai būtinai subliūkšta. O net jei planas ir išsipildo - tai kažkaip nebeteikia džiaugsmo. Gal todėl ir tų gimtadienių 20 metų nebešvenčiau. Norėjau, kad viskas vyktų netikėtai, staiga. Vyresniame amžiuje supratau, kad gimtadieniui reikia ruoštis - ir šventė prarado žavesį“. Tokį jį pažįsta ir artimi bičiuliai - spontanišką, mėgstantį improvizuoti. Todėl per gimtadienį stengiasi pradžiuginti netikėtomis dovanomis.
A. Kaniava nori išsiaiškinti, ar šių dienų vaikai verktų dėl to, kad pabėgo žaislai, juk kompiuteris tai liko! Jam sunku įsivaizduoti, kad kompiuteriniai žaidimai skatina fantaziją, kaip kad sako vienas jo bičiulis. Mūsų vyresnysis augo be kompiuterio, Andriui buvo gal 12, kai jis atsirado mūsų namuose. Mažasis - kita karta, kita kategorija. Visko būna ir pas mus - ir pykčių, ir susitarimų, ir telefonų po pagalve.
Labiausiai erzina bėgimas. Baisiausias dalykas man - išeiti iš namų, man sunku atsikelti, negaliu praeiti pro pianiną juo nepagrojęs, noriu ilgai vaikštinėti su šunimi ir užrašyti visas mintis ir dainas, kurios ateina į galvą.
Šeima ir Vaikai
Dainoje „Apie Vilnių“ A. Kaniava dainuoja taip: svetimi vaikai per tą laiką užauga… Užauga ir savi. Vyriausiam sūnui Andriui - 26-eri, jis jau vedęs, turime marčią, menininkę Mortą. Dukra Indrė porai mėnesių išvykusi dirbti į Niujorką, jai - 23. Jaunėlis, keturiolikmetis Motiejus, pučia dūdą M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Visi jo vaikai daug skaito, šią Jono Avyžiaus apysaką jie irgi žino nuo vaikystės. Labiausiai dėl miuziklo jaudinasi Motiejus, jis pilnas įtarimų, kad vaikai nesupras. Jei nuoširdžiai, pats to savo eksperimento irgi bijau.
Romantika Kasdienybėje
A. Kaniavai romantika - geri santykiai. Šeimoje, su draugais, kolegomis. Jis prisimena 2000-uosius, kai Aidas Giniotis režisavo „Karalių elnią“. Iki premjeros buvo likę gal dvi ar trys naktys ir suklupęs ant kelių visas teatras siuvo milžinišką kailinę dekoraciją.
Su žmona Živile drauge esate 28 metus. Labiau - tolerancija ir pagarba padėjo išlaikyti tvirtus santykius.
Muzikiniai Projektai ir Festivaliai
A. Kaniava dalyvavo muzikiniuose vakaruose „Sidabrinė styga“. Festivalis yra sukurtas tikrąja šio žodžio prasme, o ne padarytas. Aktorius teigia, kad jam patinka daryti tai, kas jam patinka. Aktorystė ir dainavimas vienas kitą papildo.
2025 m. gruodžio 10 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje suskambės teatralizuotas Andriaus Kaniavos ir gyvo garso grupės atliekamas koncertas „Naktis teatre“. Tai muzika ir dainos, su kuriomis susidūrė pats. Tai nemažas laiko tarpas - beveik ketvirtis amžiaus - nuo gyvenimo „Aukštyn kojom“ iki „Brėmeno muzikantų“. „Ir, manau, ta naktis atėjo“! „Jūs galite paklausti - kodėl ne vakaras? Ir būsite teisūs! Vakaras - tai tas laikas, kai nevalingai norisi užklysti į teatrą. Bet scena pilna muzikos, šviesų ir teatro magijos vakare, naktį - lieka tuščia! Ir tada ji tampa atvira praeičiai. Sako, naktį teatre galima išgirsti į anapusybę išėjusių Didžiųjų Artistų balsus, praėjusių laikų žiūrovų ovacijas ir muziką… Deja, spektakliai neturi išliekamosios vertės… Jie lieka tik juos mačiusiųjų atminty. Ir muzika yra tai, kas mums suteikia galimybę prisiminti spektaklius, kurie daugeliui iš mūsų pakeitė gyvenimą“.
Programoje skambės dainos iš miuziklų „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ugnies medžioklė su varovais“, iš spektaklių „Amžinas geismas“, „Išėjau aš stotin“, „Taisyklė nr. 1 arba sapnuoti Vilnių draudžiama“, „Liūdnasis vaizdo riteris“ ir daugybę kitų mylimų spektaklių. O kur dar Andriaus Kulikausko, Tom Waits ir „4Non blondes“ dainos bei legendiniai spektakliai „Aukštyn kojom“ ir „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Scenoje kartu su Andriumi Kaniava muzikuos: Živilė Mackevičiūtė - pritariamasis vokalas, Tadas Dešukas - smuikas, Sigitas Mickis - fortepijonas, akordeonas, Jonas Miniotas - bosinė gitara, Darius Miniotas - perkusija.
2026 m. kovo 20 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje pavasario žinią paskelbs dainų autorių ir atlikėjas Andrius Kaniava kartu su scenos bendražygiais - smuikininku Tadu Dešuku ir pritariančia vokaliste Gintare Baueryte. Kviečiant į autroinių dainų vakarą, Andrius sako: „Atšilusios Musės zyzimas - tai, mano brangieji, ženklas, kad atėjo pavasaris. Apie tai byloja ir pavasariniai polaidžiai, pasruvę upokšniai, subrinkusios ir užkvipusios tuopos, o ypatingai - pirmoji, atšilusi Musė! Tai - „Diena, kai baigiasi žiema“!“
Tai dainos, atsiradusios, dėka jaunatviško nepakantumo, o, bėgant metams - senatvinio nepasitenkinimo: „Fregatas", „Daina apie Gyvenimo Prasmę", „Internautas", „Draugas", „Pelėda", ir, be abejonės, mano gyvenimo himnas „Musė". Gal kai kam jos atrodys įžūlios, gal įroniškos. Gal netgi iššaukiančios! Bet, prie viso to, kiekviena iš jų turi - gal ne labai giliai, taip, sakykim, per vidurį, užslėpto ne banalaus ir labai šviesaus lyrizmo. Jos padeda pakilti virš šių dienų Širšių Lizdo, kuriame mes priversti gyventi. Jei, padeda man, tai nuoširdžiai tikiu - padės ir Jums!
Asmeninis gyvenimas ir pomėgiai
A. Kaniava stengėsi niekuomet neskaičiuoti metų ir negalvoti apie tai, kaip greit ar lėtai jie bėga. „Šiandien mano vidinė emocija labai gera. Nors prieš porą metų buvo apėmusi tokia keista baimė, net ir pats nežinau kodėl. Man vis aplink kas sakydavo: „Palauk palauk, sulauksi ir tu 50, sužinosi, ką tai reiškia.“ Na, ir ką? Sulaukiau.
Veiklos jam niekuomet netrūko: koncertai, spektakliai - kiek daug jų būta! Ir dabar - tik spėk suktis. „Atsipūsti aš toli gražu nenoriu. Nors net ir neturiu laiko tam. Gal ir gerai apmąstyti, ką čia nuveikei, ko pasiekei, kur toliau nori eiti.
Didelių tikslų ateityje A. Kaniava sau nekelia. Tačiau ne todėl, kad jų neturėtų, tiesiog norus jis vadina „stichiškais“. „Labai nemėgstu planuoti. Ne kartą įsitikinau, kad jei gyvenime imi planuoti ką nors, tai būtinai subliūkšta. O net jei planas ir išsipildo - tai kažkaip nebeteikia džiaugsmo. Gal todėl ir tų gimtadienių 20 metų nebešvenčiau. Norėjau, kad viskas vyktų netikėtai, staiga. Vyresniame amžiuje supratau, kad gimtadieniui reikia ruoštis - ir šventė prarado žavesį“. Tokį jį pažįsta ir artimi bičiuliai - spontanišką, mėgstantį improvizuoti. Todėl per gimtadienį stengiasi pradžiuginti netikėtomis dovanomis.
Aktorius nuolat važiuoja į Riešės žirgyną, kuriame laiko savo žirgą Horną. Šeimininkas jį bent valandai išveda pasimankštinti. „Hornas - mano kasdienis partneris, draugas. Mes su juo treniruojamės, dalyvaujame varžybose“, - apie pomėgį „Gyvenimo būdui“ kalbėjo Andrius. A. Kaniava yra pasirinkęs jojimo trikovę, kuri reikalauja daug ištvermės: tenka varžytis dailiojo jojimo, kliūtinio jojimo ir kroso rungtyse. Trikovės varžybos vyksta tik vasarą. Sezonas prasideda balandžio mėnesį. Į žirgų sportą A. Kaniava grįžo prieš 13 metų. Kartą važiavo pro žirgyną ir smalsumo vedamas užsuko į vidų. Tą akimirką grįžo praeities svajonės.
Aktorius teigia, kad jam patinka daryti tai, kas jam patinka. Aktorystė ir dainavimas vienas kitą papildo.
A. Kaniava nori išsiaiškinti, ar šių dienų vaikai verktų dėl to, kad pabėgo žaislai, juk kompiuteris tai liko! Jam sunku įsivaizduoti, kad kompiuteriniai žaidimai skatina fantaziją, kaip kad sako vienas jo bičiulis. Mūsų vyresnysis augo be kompiuterio, Andriui buvo gal 12, kai jis atsirado mūsų namuose. Mažasis - kita karta, kita kategorija. Visko būna ir pas mus - ir pykčių, ir susitarimų, ir telefonų po pagalve.
Labiausiai erzina bėgimas. Baisiausias dalykas man - išeiti iš namų, man sunku atsikelti, negaliu praeiti pro pianiną juo nepagrojęs, noriu ilgai vaikštinėti su šunimi ir užrašyti visas mintis ir dainas, kurios ateina į galvą.
