3 Metų Vaiko Atsikalbinėjimas: Sužinokite, Kaip Tai Suprasti Ir Efektyviai Padėti!

Apie prepaauglystę kalbama dar labai mažai, nors daugelis tėvų praktikoje pastebi vaikų fizinius ir elgesio pokyčius jau nuo maždaug 9 metų - trečioje klasėje. Vaikai ūgteli, pradeda ryškėti pirmieji lytinės brandos požymiai. Keičiasi ne tik išvaizda - keičiasi ir vaiko elgesys. Jis vis dažniau priešgyniauja, atsikalbinėja, ima skeptiškai žiūrėti į tėvus. Atrodo, lyg ir dar per anksti elgtis kaip paaugliui? Tėvai dažnai nežino, kaip į tai reaguoti. Pabandykime pažvelgti, kas vyksta su vaiku ir kaip tėvams susiorientuoti šiuo laikotarpiu. Terminą jau turime - tai prepaauglystė.

Kada prasideda ir baigiasi prepaauglystė?

Prepaauglystė paprastai prasideda apie 9-uosius gyvenimo metus. Ji baigiasi tada, kai prasideda tikroji paauglystė - mergaitėms su pirmosiomis mėnesinėmis, berniukams - su pirmosiomis poliucijomis. Keičiantis kūnui, vaikas pradeda nuolat savęs klausinėti: ar tai normalu? Ar gražu? Atsiranda pirmieji kompleksai. Tyrimai rodo, kad vaikai, turintys pasitikėjimu grįstą ryšį su tėvais, apie lytiškumą mieliau kalbasi būtent su jais. Todėl trečioji klasė - tinkamas laikas pradėti kalbėti apie lytiškumą. Kad vaikas išmoktų priimti savo kūno pokyčius natūraliai ir sveikai.

Kaip ir daugeliui svarbių raidos šuolių, prepaauglystei būdinga 9 metų krizė. Ji būtina - tai laikotarpis, kai vaikas pradeda formuoti asmeninį identitetą ir atsiskirti nuo tėvų. Jis stengiasi išlaikyti saugumo jausmą, kurį suteikia priklausymas šeimai. Taip vaikas tarsi stovi viena koja ant vaikystės, kita - ant paauglystės platformos. Formuodamas savo identitetą, vaikas ima kvestionuoti viską, kas iki tol atrodė nekvestionuotina: tėvų taisykles, vertybes, tradicijas, požiūrį. Kam to reikia? Kad galėtų atskirti save nuo tėvų ir kurti savąjį „aš“. Vaiko akyse tėvai praranda autoritetą, jis ima juos lyginti su kitų tėvais, šeimos gyvenimo būdą - su kitų šeimų modeliais. Tai gali būti skaudu, bet būtina.

Tyrimai rodo, kad „tėvų nukarūnavimą“ paaugliai išgyvena kaip netektį. Remiantis Tarptautinio ligų klasifikatoriaus duomenimis, apie 40 proc. paauglių dėl to patiria lengvesnės ar sunkesnės formos depresiją. Ir tik nuo tėvų reakcijų priklausys, kaip vaikas žengs į paauglystės pasaulį: ar tai bus karas, ar taika?

Ką reiškia vaiko atsikalbinėjimas?

Kokią žinutę vaikas ir paauglys siunčia tėvams, kai šaukia, mušasi, nesikalba, užsidaro savo kambaryje, keikiasi, įžeidinėja ar kitaip netinkamai elgiasi? „Vaikas ir paauglys dažniausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi. Gali būti mažo, vidutinio intensyvumo jausmas arba labai stiprus ir tada sunkiau suvaldomas. Stiprūs jausmai kyla dėl įvairiausių priežasčių, tačiau - dažniausiai dėl nepatenkintų arba nepakankamai patenkintų vaiko poreikių, kurie skirtingais amžiaus tarpsniais yra skirtingi. Todėl svarbu nereaguoti tik į vaiko ar paauglio elgesį, o žiūrėti giliau ir reaguoti į jo jausmus ir poreikius.

Tėvai pastebi, kad jau išbandyti ir buvę veiksmingi būdai, būna nebepadeda arba vieną kartą suveikia, o kitą kartą - ne. „Tėvų linijos“ ir programos „Big Brothers Big Sisters“ vadovė išskyrė pagrindines žinutes, ką problemiškai elgdamasis vaikas ir paauglys nori pasakyti. „Kai vaiką ar paauglį užplūsta labai stiprūs, intensyvūs jausmai, kurių jis dar nemoka saugiai suvaldyti, matome elgesį, kuris mus, suaugusius, gali neraminti, erzinti ar gąsdinti. Vaikas gali nesuvaldyti stipraus pykčio, nerimo, liūdesio, pavydo, kaltės, pasibjaurėjimo, net džiaugsmo ar kitų jausmų ir išreikšti juos nevaldomu elgesiu“, - sakė J. Baltuškienė.

Kita žinutė, kurią netinkamu elgesiu vaikas ir paauglys nesąmoningai praneša - „Aš augu“. „Vaikui augant, keičiasi jo poreikiai ir jeigu jie nėra patenkinami, niekur nedingsta - vaikas siekia jam svarbių poreikių patenkinimo bet kokiais būdais. Kūdikiai turi poreikį būti saugūs ir saugomi, bet dvimečiams-trimečiams šis poreikis pasitraukia į antrą planą - jie jau siekia savarankiškumo, nepriklausomybės, tyrinėjimo poreikių patenkinimo. Keturmečiui-šešiamečiui irgi svarbūs saugumo ir savarankiškumo poreikiai, bet taip pat jiems svarbūs ir iniciatyvumo, savo gebėjimų ir galių atradimo poreikiai. Toliau augant vaikui, matome, kad pradinėse klasėse jam ypač svarbu jaustis priimtu ir sugebančiu, patirtį sėkmę, sulaukti svarbių suaugusiųjų pripažinimo ir palaikymo. O paauglystėje, prasidėjus keliui link suaugusiojo gyvenimo, ypač stiprūs vidiniai poreikiai tampa: savo tapatybės atradimas, savarankiškumas, priklausymas grupei, vertybių išsigryninimas, atsiskyrimas nuo tėvų.

Pasak J.Baltuškienės, vaikams augant ir žengiant į kitą etapą, labai svarbu peržiūrėti savo elgesį su jais: praplėsti ribas, keisti taisykles, suteikti vis daugiau savarankiškumo. Svarbu suprasti, kad kiekvienam vaikui perėjimas į kitą amžiaus tarpsnį irgi yra iššūkis ir nepaprastas etapas - vyksta pokyčiai jo viduje, atsiranda naujų pojūčių, poreikių, jausmų ir minčių, kurios gali kelti daug sumaišties. „Nereikėtų tarsi užliūliuoti mažumu, nuo visko saugoti ir daryti tai, ką jau pats tikrai gali. Tuo lyg siunčiant vaikui žinutę: „Tu ir neauk, nereikia. Tik su mama ar tėčiu tau bus geriausia ir saugiausia“. Kita vertus, nereikėtų ir per aktyviai raginti eiti ir tik pačiam viską pasidaryti, nes jau yra didelis. Tai vaikui gali sukelti vienišumo jausmą, taip pat kad per anksti su savo problemomis liko vienas. Tinkamiausias reagavimas būtų kažkur per vidurį: „Suprantu, kaip jautiesi, bet tu gali pats, pabandyk“.

„Tėvų linijos“, kurioje nemokamai telefonu su profesionaliu psichologu galima pasitarti visais vaikų auklėjimo klausimais, vadovė taip pat pastebi, kad vaikai ir paaugliai gali problemiškai elgtis, kai jaučiasi nesaugūs santykyje su tėvais. Jaučiasi nepamatyti, nesulaukia nuoširdaus domėjimosi, kai bendraujama atidėjus visus rūpesčius bei darbus į šalį ir žiūrint vaikui į akis. Probleminį elgesį taip pat gali sukelti nepatenkinti baziniai poreikiai: alkis, troškulys, nuovargis, nuobodulys, prasta savijauta dėl ligos. Vis dėlto visuomet, nepriklausomai nuo to, kokia yra probleminio elgesio priežastis, J.Baltuškienė rekomenduoja pirmiausia vaikui ar paaugliui pasakyti, kad normalu taip jaustis ir padėti nusiraminti. Gali padėti vaiko dėmesio nukreipimas, gilus pakvėpavimas, apkabinimas, erdvės suteikimas pabūti vienam. O nusiraminus labai svarbu grįžti prie tos situacijos, pasikalbėti, susitaikyti, atstatyti saugumą santykyje ir jeigu reikia, aptarti, koks vaiko elgesys buvo nepriimtinas ir kokio elgesio tikėtumėmės kitą kartą. Pavyzdžiui, „Suprantu, kad supykai, kai nebeleidau tau žaisti kompiuteriu, bet net supykęs negali spirti kitam. Kitą kartą labai stipriai patrepsėk, kad visas pyktis per kojas išeitų“.

Kaip padėti savo vaikui?

Jeigu tik perskaitę antraštę imate mostaguoti rankomis „nė už ką, niekada gyvenime”, stabtelėkite, giliai įkvėpkite oro ir perskaitykite straipsnį nuo pradžios iki pabaigos. Suprantama, kai vaikai atsikalbinėja, sunku išlikti ramiems, gali trūkti kantrybė. Regis, sunku suvokti, kad tokia maža būtybė turi įžūlumo nepaklusti. Ir visgi… Vaikų psichologas Kelly’is M. Flanaganas savo tinklaraštyje teigia, kad paslapčiomis džiūgauja, kai vaikai jam prieštarauja. Jis aiškina, kad gyvenime yra tam tikrų dalykų, su kuriais reikia nesutikti - net jei tai reikštų draudimą valgyti kažkokias daržoves ar atsisegti diržą. „Iš tiesų negali užtikrintai pasakyti „taip”, neišmokęs sakyti „ne”. Turime žinoti, kad gyvenime galime rinktis. Laisvė ištarti „ne” yra gebėjimo pasakyti „taip” pradžia. Sau. Gyvenimui. Ir meilei”, - rašo vaikų psichologas. Jis priduria, jog vaikai turėtų išmokti sakyti „ne” saugioje, palaikančioje aplinkoje - namuose.

Žinoma, tai nereiškia, kad vaikui visada reikia leisti prieštarauti. Augančiam vaikui reikalingos ribos. Jam reikia išmokti priimti kompromisą, susitaikyti, kad ne visada bus taip, kaip jis nori. Reikalingas balansas, tai procesas, augant vaikui reikalingos ir jo, ir tėvų pastangos.

Tyrimai remia šį požiūrį. 2011 m. žurnale „Child Development” išspausdintas tyrimas rodo, kad ginčai tarp vaikų ir tėvų neišvengiami, bet ilgalaikėje perspektyvoje vaikams tai išeina į naudą. Tiesa, turima omenyje ne balso kėlimas ar svaidymasis daiktais, o konstruktyvūs pokalbiai ir diskusijos. Tyrimui vadovavęs Josephas P. Allenas teigė: „Paaiškėjo, kad būtent tai, ką paaugliai išmoko per ginčus su tėvais, pritaikė savo ir bendraamžių pasaulyje.” Vaikai, kurie išmoko ramiai tartis, vėliau taip pat elgėsi su savo draugais. Juos ne taip lengva išvesti iš pusiausvyros. J. Allenas siūlo tėvams vertinti ginčus ne kaip nemalonumus, o kaip kritiško mąstymo lavinimą - tai, ką vaikai vėliau galės panaudoti gyvenime, kai teks pasakyti „ne” narkotikams, alkoholiui ar rizikingam elgesiui.

Kad vaikai užaugtų sveikais, nepriklausomais žmonėmis, jiems būtina išmokti nesutikti, sakyti „ne”, anksti atsikalbinėti. Jiems reikia išmokti išsakyti savo jausmus, mintis, idėjas, išmokti patiems priimti sprendimus. Kai tėtis ir mama atsižvelgia į savo ikimokyklinuką, kalbasi su juo ir stengiasi padėti jam ar jai išreikšti savo požiūrį, pvz., į nustatomas taisykles, taip vaikas jaučiasi įtraukiamas į sprendimų priėmimą.

Bet ką daryti, kai atsikalbinėjama labai nemandagiai? Pirmiausia reikia nusiraminti visiems, o tada paaiškinti, kad galima išsakyti savo nuomonę be šiurkštumo ir nepagarbos. Taigi kai vaikai ima prieštarauti ir derėtis, atminkite, kad tai nebūtinai pasikėsinimas į jūsų autoritetą. Taip jie vysto gebėjimus, kurių jiems prireiks tolimesniame gyvenime. Padėkite jiems.

Kaip laiške rašo tėtis Rimvydas (vardas pakeistas), jo „dešimtmetis nuolat atsikalbinėja, maištauja, pastaruoju metu dažniausi jo žodžiai - „nedarysiu“, „nenoriu“, „neisiu“. Kad ir ką sakytume, viskas negerai, netinka. Vaikas tarsi specialiai elgiasi priešingai nei sakoma, lyg bandytų mūsų kantrybę. Kartais galvojame, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę jį subarame pakeltu tonu, pagrasiname. Kodėl jis taip elgiasi? Patarkite, ką daryti ir kaip susivaldyti nepliaukštelėjus vaikui.“ Po tokių situacijų dažniausiai kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo, rašoma pranešime spaudai.

Vaiko teisių apsaugos specialistai supranta, jog tėvams skaudu, kai vaikas atsikalbinėja ir nedaro tai, ko jie prašo, kai į prašymą reaguoja atšiauriai, tačiau, visų pirma, pataria išsiaiškinti maišto priežastis.

Situaciją plačiau komentuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos psichologė Laura Kmitė: Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi. Dažniausiai vaikų netinkamo elgesio tikslai yra susiję su emociniais bei fiziniais poreikiais.

1. Išlaikykite pusiausvyrą tarp savarankiškumo ir saugumo.

Gerbkite vaiko ribas: jo teisę turėti privatumo - užsidaryti kambaryje ar vonioje (nepamirškite pasibelsti prieš įeidami). Normalu, kad vaikas norės vis daugiau laiko praleisti su draugais, įsilieti į bendraminčių grupes.

2. Keiskite tėvystės stilių į demokratišką.

Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimą, ypač susijusį su jo gyvenimu.

3. Išlaikykite artimą ryšį.

Ieškokite bendrų ritualų, skirkite kokybiško laiko tik jums dviem. Gal tai bus 30 minučių kasdien - svarbiausia, kad tas laikas būtų malonus, be moralų. Leiskite vaikui siūlyti veiklas.

4. Domėkitės vaiko gyvenimu.

Atspindėkite jo jausmus, dalinkitės savo patirtimi, bet nesmerkite ir nemoralizuokite. Jūsų vaikas auga - augti turi ir jūsų santykis. Jis pamažu tampa dviejų skirtingų, autentiškų asmenybiu bendravimu.

Kaip elgtis, kai vaikas atsikalbinėja?

Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui.

Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį. Vaikams reikia aiškaus laiko. Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką. Toks bendradarbiavimas ir lygiavertiškumas vaikui leidžia pasijausti išgirstam ir mylimam.

Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tokiu atveju rekomenduojama jam padėti įvardyti būseną, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu šiuo metu esi pavargęs ir dėl nuovargio greitai supyksti, susierzini, nesilaikai mūsų susitarimų, kaip aš galėčiau tau šiuo metu padėti?“ Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti.

Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Šiuo atveju arba vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką (iš geriausių paskatų) ir vaikas tuo naudojasi bei reiškia pretenzijas tėvams, kai yra paprašytas atlikti kažkokią veiklą, arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių. Vienas iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Labai svarbu skatinant vaiko savarankiškumą per namų tvarkymąsi neištaisyti vaiko padarytos „tvarkos“ prie jo paties bei paskatinti jį už padarytą rezultatą, net jeigu tas rezultatas jūsų netenkina. Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Toks paprastas įgūdis kaip namų tvarkymasis ugdo ne tik gebėjimą pasirūpinti savo aplinka ir savimi, bet ir ugdo valią daryti nuobodžius ar ne tokius malonius dalykus.

Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą. Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai, turėdami neužimto laiko, reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų. Apsišarvojus kantrybe ir nukreipiant vaikus, kad šis laikas yra skirtas tik jiems ir tik jų atsakomybė yra nuspręsti, kaip tą laiką praleisti, ilgainiui išsivysto vaikų kūrybiškumas, lavinasi bendravimo įgūdžiai bei savarankiškumas. Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko. Nuosekliai naudojant susitarimus su vaikais, atsižvelgiant į jų nuomonę, įtraukiant į šeimos buitinį gyvenimą, vaikai turi unikalią progą pasijusti reikalingi, svarbūs ir mylimi. Taip pat ir tėvai, naudodamiesi aiškia bendravimo su vaikais struktūra, jaučiasi ramesni, užtikrinti.

Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams, jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą. Dažnai tėvai žino atsakymus, tik juos reikia aiškiai įvardinti ir padrąsinti imtis pokyčių, patiems keisti savo elgesį. Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai, nes vėliau, vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, taip pat gali smurtauti prieš kitus vaikus. Net ir minimaliai smurtaujantiems tėvams ar nujaučiantiems, kad nesusivaldę taip galėtų pasielgti, yra rekomenduojama lankyti tėvystės įgūdžių kursus.

Prieš gamindami, duokite vaikui pasirinkti iš kelių sveikų alternatyvų. Nes kai vaikas turėjo galimybę rinktis, jam lengviau prisiimti ir atsakomybę. Įveskite taisyklę, kad jei maistas jau pagamintas ir vaikas pasirenka nevalgyti (dėl pačių įvairiausių priežasčių), tai viskas, ką jis gali gauti tarp valgymų, yra juodos pilno grūdo duonos riekė be nieko ar natūralus jogurtas be cukraus. Ir tada jums beliks atlaikyti ribas. Gali būti sunku. Vaikas kovos bandys jus palaužti per maistą 3, na 4 dienas. Iki kol tikrai patikės, kad jūs nesiruošiate nuolaidžiauti ir kad tikrai vaikas negaus nieko kito tik kas pagaminta. Arba jogurto be priedų. Sveikas alkis paims viršų. Tokie keli kartai ir vaikas staiga vaikas taps mažiau išrankus, valgys, kas patiekta (nes alternatyva yra kur kas mažiau patraukli) ir jūsų rūpestis dėl vaiko „nevalgumo“ galbūt prapuls amžiams.

Mamai svarbu pakelti vaiką ant rankų (ir vėl labai svarbu ne piktai) ir sakyti: „Kaip gaila, kad tau nepavyko šiandien elgtis pagarbiai ir tu nusprendei (labai svarbi formuluotės dalis) man spirti, nes aš atsisakiau nupirkti (…). Šiandien apsipirkti negalėsime. Svarbu, kad vaikas šioje situacijoje ne pasiektų savo, ne būtų nubaustas, bet patirtų nemalonią sau pasekmę.

Mama (supykus): „Kadangi man spyrei, nepirksiu tau ledų“ (bausmė); „Jei dar kartą spirsi, nepirksiu tau ledų“ (grąasinimas); „Jei spardysies, atiduosiu tave tetai“ (gąsdinimas).

Pirmiausia - nusiraminti patiems. Nešaukti ant vaiko, nes tikrai nepadės. „Neauklėti“ bausmėmis, nes tai irgi nepadeda. Čia svarbu nustatyti leistinas ribas, jų laikytis, bet kartu būti lankstiems, kantriems, daugiau vaikui leisti, jei tai nėra už leistinų ribų, negu drausti.

Jeigu matote, kad užduotis vaikui neįveikiama, padrąsinkite už pastangas: „Matau, kad esi labai sumanus ir stengiesi sujungti užtrauktukus, gal leisi man padėti tavo rankytėms užtraukti striukės užtrauktuką?“

Svarbiausia tokioje situacijoje pripažinti jo norą ir pasiūlyti tinkamo maisto. Įsivaizduokime: grįžtate namo šaltą žiemos vakarą ir sakote savo sutuoktiniui, kad labiau už viską dabar norėtumėt nuvažiuoti į šiltus kraštus. Kaip jaustumėtės, jei vyras jums atšautų: Ką čia dabar pasakoji, mes gi neturim pinigų tokiai kelionei, be to labai pavojinga skristi lėktuvu, o ir besaikis buvimas saulėje gali sukelti odos vėžį”. Ar nepasijustumėte nesuprasta? Juk tik pasidalijote savo noru, nieko žūtbūt nereikalavote, o čia… Taigi, savo „trimetukams“, kai jie sako kažko norį, mes irgi galime pripažinti jų norą ir pasakyti „suprantu, kad nori šokolado, ir aš jį labai mėgstu. O koks šokoladas tau skanesnis su riešutais ar su uogomis?”

Šioje situacijoje tinkamiausias sprendimas būtų pastatyti smėlio laikrodį ir paaiškinti vaikui, kad kai laikroduko smėliukas išbyrės, jūs turėsite išeiti pro duris. Taip elgdamiesi parodysite vaikui pagarbą (juk nenešate savo draugės į mašiną, kai jūs kur nors skubate, o ji dar nori pas jus pasisvečiuoti, o paaiškinate, kad po kelių minučių turite išeiti). Taip elgdamiesi kursite šiltus santykius su vaiku ir tai padės jums nustatyti vaiko elgesio ribas.

Jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus sakydama: „Matau esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt.“ Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti“. Ir dar: leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis batus atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio“. Vaikui leisdami rinktis stipriname jo atsakomybę ir leidžiame pasijusti savarankiškam.

Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi. Dažniausiai vaikų netinkamo elgesio tikslai yra susiję su emociniais bei fiziniais poreikiais.

Tėvai labai jautriai reaguoja į vaiko valgymo/nevalgymo klausimus. Natūralu - juk vaikas auga, maistą naudoja kaip „statybinę medžiagą“. Todėl labai svarbu, kad vaikas valgytų kokybišką, įvairų maistą ir sočiai.

Vardan to tėvai gali padaryti viską: duoti vaikui žiūrėti filmuką valgymo metu, gaminti vaikui atskirai ar pagaminti iš naujo, jei vaikui patiekalas nepatinka. O jei vaikas dar yra silpnesnės sveikatos, viskas, tėvai pakabinti „ant meškerės“. Kas atsitinka? Vaikas išmoksta, kad per maistą jis gali gauti labai daug dėmesio ir kontroliuoti savo tėvus. Vaikui augant, valgymo „sutrikimai“ tik stiprėja, vaiko išrankumas maistui ir tėvų rūpestis - tik didėja. Susiduria ydingas ratas, kur viskas sukasi jau ne apie maistą, o apie išmoktą būdą gauti dėmesio netinkamu būdu.

Mes namie turime susitarimą, kad jei maistas jau pagamintas ir kažkas atsisako jį valgyti, tai jis turi du pasirinkimus: arba praleisti tą valgymą, arba iki kito valgymo užkąsti natūralaus jogurto be priedų ir cukraus. Kadangi kurį laiką to susitarimo nereikėjo (tikiu, kad galėjo pasimiršti), aš ramiai apie tai primenu savo dukrai. Ši jau paauglė, įvaldžiusi sarkazmą, atšauna: „ Tu tais savo metodais su tėvais pasidalink“. Na ką, aš iššūkius mėgstu, priimu. Pakalbėkime apie valgymą. Ir kodėl šiuo klausimu aš laikausi aiškių ribų.

Praktikoje dažnai susiduriu su „nevalgiais“ vaikais ir tėvais, kurie iš baimės dėl vaiko sveikatos reaguoja tokiu būdu, kas tik sustiprina vaiko valgymo sutrikimus. Kaip tai atsitinka?

2-3 metų vaikai, kurie dar tik mokosi savarankiškumo ir savikontrolės, tuo pačiu susiduria ir su padidintu poreikiu kontroliuoti savo tėvus. Pagrindinės sritys, kur jie atranda, kad gali labiausiai kontroliuoti tėvus (dėl šių padidintos reakcijos) - tai puodo reikalai ir maistas.

Kaimas, grynas oras, dienos pilnos žaidimų, dviračių, maudynių daro savo.

Vaikui labai sveika pajusti natūralų alkio jausmą. Šiuolaikiniai vaikai to beveik nepatiria. Ir ypač nepatiria to vaikai, kurių tėvai yra taip sunerimę, kad vaikas pavalgytų, jog nuolat gamina ir bando jį prikimšti maistu. Daugybei vaikų nuo tokio prievartinio maitinimo išsivysto atvirkštinė reakcija.

Prisiminkite - nė vienas mažas vaikas nėra savižudiškas. Jis gali tikrintis ribas, tačiau tikrai nesiekia mirti iš bado. 2-3 dienos ir jis tiesiog gerai išalks. Ir pradės valgyti. Tiesiog reikia atlaikyti ribas.

Ir pabaigai dar noriu padovanoti vieną auksinį klausimą, kurį aš nuolat sau užduodu. Jei kažkas vyksta ne taip kaip jūs norėtumėte, įpraskite savęs paklausti: „O kieno tai šiuo metu yra problema?“ Ir jei sąžiningai sau atsakysite, kad jūsų, užduokite sau klausimą: „O kaip padaryti, kad tai būtų vaiko problema?“. Ir taip visuose dalykuose - ar tai būtų nevalgymas, ar lovos pasiklojimas, ar pamokų ruošimas. Kantrybės jums ir nuoseklumo. Tikiu, kad viskas pavyks!