Socialinis darbas su vaikais ir vaiko teisių apsauga yra itin svarbi sritis, kurios tikslas - užtikrinti kiekvieno vaiko gerovę ir saugumą.
Lietuvoje ši profesija yra palyginti jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti vaiko gerovės politiką ir vaiko teisių apsaugą Lietuvoje, atskleidžiant socialinių darbuotojų vaidmenį ir problemas, su kuriomis jie susiduria dirbant su vaikais.
Socialinio darbo esmė ir svarba
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija apibrėžia socialinį darbą kaip veiklą, prisidedančią prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, diskriminacijos ir išnaudojimo priežastis bei pasekmes.
Ši veikla reikalauja plataus žinių spektro, apimančio humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas disciplinas.
Socialinis darbas su įvairiomis žmonių grupėmis, įskaitant vaikus, reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių. Pavyzdžiui, dirbant su vaikais, būtina gerai išmanyti vaiko teises, tarptautinius standartus ir nacionalinius teisės aktus.
Socialinis darbas yra profesija, kurioje susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, žmogaus teisių ir socialinio teisingumo.
Dėl to socialinį darbą neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai, pavyzdžiui, kad tai tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų arba kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas.
Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, ir žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes.
Vaiko gerovės politika Lietuvoje
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuva orientuojasi į gerovės valstybių modelį, kuriame vaiko gerovės politika yra socialinės politikos ir apsaugos dalis.
1994 metais Lietuvoje pradėta kurti vaikų teisių apsaugos teisinė bazė ir institucinė sistema. 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimui ratifikavus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Lietuva prisiėmė įsipareigojimus įgyvendinti tris pagrindinius principus: vaiko teisę į apsaugą, aprūpinimą ir vaiko dalyvavimą ginant jo teises.
Taigi, buvo restruktūrizuotos tam tikslui skirtos institucijos, priimti vaiko gerovę reglamentuojanty įstatymai, teisės aktai, dokumentai, sukurtos įvairaus lygio strategijos ir jų įgyvendinimo planai, į veiklą aktyviau įsitraukė NVO, mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose įsteigti socialinio darbuotojo ir pedagogo etatai.
Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau - Įstatymas).
Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Kai šis procesas rimtai sutrinka Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus.
Jog Įstatymas būtų įgyvendintas buvo sukurtos naujos funkcijos, tokios kaip mobilios komandos, atvejo vadybininkai. Įvardinta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau - TBK) funkcijos pagalbos procese vaikui ir šeimai.
Vaikų globos galimybės buvo praplėstos. Įteisintas ir suaktyvintas tarpusavio bendradarbiavimas ir konsultacijos.
Iš tikrųjų į pagalbos procesą gali būti įtrauktos visos organizacijos, kurios yra susijusios su vaikų ir jaunimo priežiūra, tai ir mokykla, sveikatos priežiūros įstaigos, dienos centai, bendruomeniniai vaikų globos namai, savarankiškumo/ lydimieji būstai, policija.
Įtraukimas į pagalbos procesą priklauso nuo esamų problemų, kurias norima išspręsti. Trumpai tariant: visi specialistai, kurie yra atsakingi, ieško būdų, kad Įstatymas taptų įgyvendinimas.
Įstatymas suteikia struktūrą ir asmenys, kurie įsitraukia į jo įgyvendinimą, taip pat turi turėti omenyje konkrečius vaikų poreikius, stiprybes ir vaiko bei jų supančių asmenų sugebėjimus, galimybes.
Visiems specialistams reikia laiko, kad sukurtoje struktūroje rastų/ atrastų savo konkrečias užduotis, atsakomybes, kompetencijas. Būtina susipažinti su kolegomis iš kitų organizacijų, sužinoti jų užduotis ir rasti konstruktyvų informacijos pasidalinimo būdą, išlaikant konfidencialumą ir pan.
Kovojant su minėtais aspektais, nepaisant gero linkinčių/ norinčių padėti asmenų įtraukimo, vaikas/ jaunuolis, jos/ jo tėvai ar kiti globėjai gali lengvai pasimesti ar net pradingti.
Rizikos šeimų padėtis ir prevencinio socialinio darbo svarba
Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas rizikos šeimų padėčiai ir prevencinio socialinio darbo svarbai. Socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį identifikuojant rizikos veiksnius, teikiant pagalbą šeimoms ir užtikrinant vaikų saugumą.
Prevencinis socialinis darbas padeda išvengti krizinių situacijų ir užtikrinti vaikų augimą saugioje ir palankioje aplinkoje.
Socialinių darbuotojų vaidmuo ir problemos dirbant su vaikais
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su vaikais, atlieka daugybę funkcijų, įskaitant:
- Vaiko ir jo šeimos socialinės pagalbos poreikio įvertinimą.
- Socialinės pagalbos administravimą.
- Įvairių socialinio darbo metodų taikymą, vadovaujantis nacionaliniais, tarptautiniais teisės aktais bei profesine etika.
- Sistemingos ir kompleksinės pagalbos teikimą vaikui ir jo šeimai įvairiose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose ir organizacijose.
- Saugumu grįsto ryšio su vaiku bei jo aplinka užmezgimą ir vystymą.
- Socialinių ir kompleksinių paslaugų įgyvendinimo galimybių numatymą vaikui ir jo šeimai.
Nepaisant svarbaus vaidmens, socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiomis problemomis, įskaitant didelį darbo krūvį, nepakankamą finansavimą, kvalifikacijos kėlimo galimybių trūkumą ir visuomenės nepakankamą supratimą apie socialinio darbo svarbą.
Socialinio darbuotojo funkcijos Kupiškio socialinių paslaugų centre
Kupiškio socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas darbui su šeimomis, vadovaudamasis žmogiškosiomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais, planuoja ir teikia socialinę pagalbą šeimoms jų socialinėje aplinkoje.
Socialinis darbuotojas teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės įgūdžius, socialinius įgūdžius, skatinant glaudesnį šeimos santykį su socialine aplinka, organizuoja šeimų pagalbos sau grupes, kitą prevencinę pagalbą.
Jis tarpininkauja šeimai dėl pagalbos priemonių, parengia šeimos narius kreiptis į kitas institucijas, kuriose šeima gali gauti pagalbą, nusiunčia ir, esant poreikiui, palydi į jas.
Socialinis darbuotojas bendradarbiauja ir veikia kartu su atvejo vadybininku organizuojant, planuojant ir teikiant pagalbą šeimai, teikia siūlymus atvejo vadybininkui dėl pagalbos šeimai efektyvumo, keičiasi informacija apie situaciją šeimoje su atvejo vadybininku, informuoja jį apie pokyčius šeimoje.
Jis dalyvauja atvejo nagrinėjimo posėdžiuose, rengia informacinius ir kitus dokumentus, paklausimus ir atsakymus valstybės ir savivaldybių įstaigoms, nagrinėti skundus ir pasiūlymus.
Socialinis darbuotojas pagal Centro nustatytą tvarką veda šeimų apskaitą, formuoja ir tvarko jų asmens bylas, rengia ir atsako į su šeimomis susijusius raštus, pildo reikalingas ataskaitas ir laiku jas pateikia atsakingam darbuotojui, atitinkamoms įstaigoms.
Jis dalyvauja kuriant bei plėtojant pagalbos vaikams ir šeimoms paslaugų sistemą seniūnijoje bei (ar) savivaldybėje, teikia siūlymus Centro direktoriui dėl darbo organizavimo, vykdo su Centro funkcijomis susijusius nenuolatinio pobūdžio direktoriaus pavedimus, tam kad būtų pasiekti Centro tikslai ir įgyvendinti uždaviniai, vykdo kitas teisės aktuose ir pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.
Socialinių darbuotojų rengimas Lietuvoje
Per 3 nuolatinių ar 4 ištęstinių studijų metus parengiami vaiko gerovės ir socialinės apsaugos specialistai, gebantys įvertinti vaiko ir jo šeimos socialinės pagalbos poreikį, administruoti vaikui ir jo šeimai teikiamą socialinę pagalbą, taikyti įvairius socialinio darbo metodus, vadovaujantis nacionaliniais, tarptautiniais teisės aktais bei profesine etika.
Vaiko gerovės ir socialinės apsaugos studijų programos absolventai yra kvalifikuoti specialistai, pasiruošę teikti sistemingą ir kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai įvairiose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose ir organizacijose, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir saugumą.
Vaiko gerovės ir socialinės apsaugos studijų programos studentai rengiami dirbti socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos, teisėtvarkos ir kt. srityse.
Vaiko gerovės ir socialinės apsaugos studijų programa baigiama absolvento kompetencijos įvertinimu per baigiamojo darbo gynimą.
Programoje numatytos trys mokomosios ir baigiamoji praktika, kurių tikslas - praktinėje veikloje taikyti teorines žinias bei praktinius gebėjimus, remiantis etiniais socialinio darbo principais. Baigiamoji praktika trunka 3,5 mėnesio, tad studentai turi puikią galimybę išbandyti save vaiko gerovės srityje.
Studijų programa Socialinis darbas ir žmogaus teisės puikiai tinka tiems, kurie savo profesinę karjerą sieja su pokyčių visuomenėje inicijavimu bei profesionalios pagalbos vaikams, šeimoms, jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms, asmenims su negalia ir kitoms visuomenės grupėms teikimu.
