Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai, klausiami, ar jie patiria su vaiko valgymu susijusių sunkumų, neretai atsako: vaikas nevalgo, neragauja naujų patiekalų, atsisako valgyti naujus, kiek neįprastesnius valgius, itin išrankus maistui, neišsėdi ilgai prie stalo, suvalgo labai mažai, nesidomi maistu, prašosi pamaitinamas (nors gali pavalgyti pats), yra maitinamas, „nes kitaip nepavalgo“ ir pan.
Tėvai išsako daugybę nusiskundimų, gamina vaikui maistą atskirai, įdeda daug laiko ir pastangų, „kad tik vaikas pavalgytų“. Tokio elgesio priežastys gali būti labai įvairios, taigi ir pagalba skirtinga, kiekvienu atveju individuali.
Vaikas „nevalgo“, o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais jį dominančiais dirgikliais visaip stengiasi atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo tam, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą maisto „normą“. Arba tėvai bėgioja, vaikšto po kambarius vaikui iš paskos su šaukštu ir siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, „kol vaikas pagaliau pavalgo“. Tokia patirtis tampa įprasta šeimos gyvenimo dalimi, ir jei apie tai nepaklausi, tėvai patys problemų ar sunkumų linkę ne(be)matyti ir neįvardinti.
O gal tai tikrai ne problema? Drįsčiau sakyti, kad problema ir net didelė, kurią kartais būtų galima apibūdinti kaip fizinę ir emocinę prievartą vaiko atžvilgiu.
Kodėl tėvai neleidžia vaikui valgyti pačiam?
Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi.
Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas.
Dar kiti tėvai jaučiasi bejėgiai suvaldyti, sureguliuoti pagrindinius vaiko poreikius užtikrinančias sritis - valgymą, miegą, žaidimų pobūdį bei trukmę ir pan. Kai kurie nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių, tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu, schemą ir jos laikosi.
Kartais tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo galimų įsipjovimų, susižalojimų ar nelaimingų atsitikimų virtuvėje, neįtraukia jo į maisto gaminimo procesą. Taip pat motinoms gali būti svarbi preciziška švara ir tvarka virtuvėje, todėl jos nenori leisti joje šeimininkauti kitiems.
Kaip padėti vaikui išmokti valgyti savarankiškai?
Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu.
Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia. Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją.
Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimu susiję savireguliacijos įgūdžiai.
Vaikui bet koks naujas produktas yra lygiai toks pat „įtartinas“ kaip ir jums neragauti egzotiški patiekalai. Daugumai vaikų naujovę reikia pasiūlyti bent 10 kartų, kol jie ryžtasi jos paragauti.
Kai kurie vaikai iš prigimties yra mažiau linkę eksperimentuoti. Tai tikrai nereiškia, kad vaikas niekada nebevalgys šio maisto (patiekalo). Nenustebkite, jei kitą kartą jis atmestą valgį ragaus su didžiausiu pasimėgavimu - šiuo amžiaus tarpsniu pomėgiai labai dažnai keičiasi. Taip pat gali būti, kad vaikui nepatinka maisto tekstūra - pavyzdžiui, jis gali noriai graužti obuolį, bet bjaurėtis obuolių tyrele.
Kai kurie vaikai mėgsta kontroliuoti situaciją ir, kai to daryti negali, ima ožiuotis. Pavyzdžiui, jei vaikas stumia nuo burnos šaukštelį, tai nebūtinai reiškia, kad jis nenori valgyti: taip jis parodo, kad nori valgyti pats! Duokite mažyliui šaukštą (kai kuriems pakanka jį tiesiog laikyti) arba pateikite tokį maistą, kurį jis galėtų imti pirščiukais.
Taip pat leiskite vaikui galvoti, kad valgyti yra jo sprendimas. Užuot klausę „Ar valgysi sriubytės?“, verčiau klauskite „Ko norėtum - sriubos ar košės?“. Antruoju atveju, vaikas gali pasakyti ne, o pirmuoju atveju tikimybė, kad išsirinks vieną iš pasiūlytų variantų, yra didesnė. Pats pasirinkęs, vaikas valgys su didesniu noru.
Žinoma, tai gali būti ir išrankumo požymis, bet gali būti ir taip, kad į lėkštę maisto pridėta per daug, ir toks kiekis vaiką išgąsdino. Dažniausiai taip nutinka labai aktyviems vaikams - sėdėti jiems yra tikra kančia. Todėl sodinkite vaiką prie stalo tik tuomet, kai viskas paruošta ir leiskite pakilti, kai tik jis pasisotins ir norės eiti sau.
Ką daryti, kai vaikas nenori pats valgyti?
Tėvams reikia turėti kantrybės, leisti savo vaikui mokytis, dirbti savo tempu, tyrinėti aplinką. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą.
Jeigu dauguma maisto produktų kasdien bus iš plastikinių maišelių bei indelių, vaikui bus sunku suvokti priežastinius daugialypius jo aplinkoje esamų dalykų tarpusavio ryšius.
Patarimas paprastas: pradėkite patys valgyti kartu su vaiku. Patiekalus ar maisto produktus sudėkite ant stalo, leiskite vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam, skirkite daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui.
Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai. Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo.
Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.). Reikėtų vaikui suprantamai pasakyti ir parodyti, kad vėl valgysite, kai bus kito valgymo laikas ir vėl susėsite prie stalo. Gerti, jei norėtų ir prašytų, vaikas turėtų gauti visuomet, bet tik vandens (ne sulčių). Vanduo jam turėtų būti lengvai pasiekiamas atsigerti.
Visus užkandžius reikėtų paslėpti.
Vaikas pripras valgyti nustatytu laiku, o negaudamas užkandžių, saldžių sulčių ir pan., išmoks pažinti alkio jausmą, sėsdamas už stalo norės valgyti, išmoks pažinti, kada jau pasisotino.
Dažnai stebime ydingą dalyką: kai vaikas valgydamas prie stalo mažai suvalgo, tėvai dažnai duoda jam įvairių užkandžių, sočių sulčių, jogurto. Tokiu atveju vaikas nuolat užkandžiaudamas pasisotina ir iki kito valgymo laiko dar nebūna išalkęs.
Ar jūsų vaikas yra tas, kuris valgo tik tam tikrą maistą, atsisako ragauti naujų patiekalų, o gal apskritai „nevalgo“? Problema pasirodys žymiai mažesnė, jei suprasite tikruosius vaiko maisto poreikius ir įlįsite į vaiko kailį. Nepamirškite, kad nuo vienerių metų vaiko augimo tempas sulėtėja, tad maisto jam reikia mažiau, nei anksčiau. Be to, vaiko skrandis yra mažas, jis valgo dažniau, bet po truputį. Normalu yra ir tai, kad vaikas valgo mažai vieną dieną ir daugiau kitą - šio amžiaus mažyliai nėra visiškai nenuoseklūs.
Jei jis yra guvus, atrodo sveikai - neturite jokio pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti „dar nors vieną šaukštelį“.
Specialistų patarimai
Vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė pateikia patarimus, kaip išmokyti vaiką kramtyti ir valgyti savarankiškai:
- Savalaikis tirštas maistas: Apie šeštą gyvenimo mėnesį kūdikis jau turėtų gauti tiršto maisto ir mokytis jį valgyti.
- Mokyti gerti iš puodelio: Gerdamas iš puodelio kūdikis ruošia burną kramtyti maistą.
- Valgo pats: Dažnai tėvai per vėlai leidžia kūdikiui savarankiškai valgyti, nes šis susitepa. Tačiau kūdikiui neįkainojama patirtis suprasti, kaip košė atkeliauja iki burnos, o vėliau yra sukramtoma ir nuryjama.
- Tirštas maistas su gabaliukais: Kai kūdikiui išdygsta pirmieji krūminiai dantukai (dažniausiai 12-18 gyvenimo mėnesį), jau galima duoti paragauti maisto su gabaliukais.
Gydytoja dietologė B. Jarašūnė teigia, kad negalima vaikų valgymo paversti kančia. Su vaikais apie maistą būtina kalbėtis, bendrauti su jais valgant, nes tik tuomet kartu praleistas laikas bus turiningas ir smagus. Be to, versti valgyti vaiką nederėtų, mat tai jam asocijuotųsi su neigiamomis emocijomis.
Svarbu vizualinė patiekalo išvaizda. Vaikai, matydami lėkštėje kokį nors smagų piešinį, o ne nuobodoką, įprastą suaugusiems patiekalą, iš karto norės jo paragauti. Svarbu atminti, jog vaiko apetitą galima išsiugdyti, tačiau visą valgymo procesą reikėtų paversti savotišku žaidimu.
Gydytoja dietologė B. Jarašūnė siūlo tėvams parašyti kelių dienų dienoraštį, kuriame fiksuotų ką ir kiek vaikas valgo, ir tada įsivertinti, ar iš tikro vaikas tiek mažai suvalgo, kaip jiems atrodo. Dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas.
Gydytoja dietologė B. Jarašūnė pataria, kad nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Jos teigimu, vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti. Tėvų uždavinys - sudaryti valgymo režimą, kad vaikas išalktų. Geriausias vaistas nuo nevalgumo, jei tai yra psichologiniai dalykai, yra išalkimas.
Medikė Giedrė Veličkienė nurodo, kad pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas. Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas.
Jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių. Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką.
Jei vaikas nesidomi maistu, per prievartą jo nemaitinkite. „Vaikams augant būna fiziologinių apetito šuolių ir duobių, kada vaikai natūraliai mažiau suvalgo. Kitas dalykas yra pačių tėvų lūkesčiai, kiek vaikas turi suvalgyti - čia yra didžiausia bėda.
Jeigu vaiko nevalgumas trunka ilgesnį laiką, sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimų ir/ar tėvai pastebi pablogėjusią bendrą sveikatos būklę, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba dietologu.
