Neįtikėtinas Dzūkijos rašytojų indėlis: atraskite vietos literatūros šedevrus!

Dzūkija - tai regionas, turtingas ne tik savo gamtine aplinka, bet ir iškiliomis asmenybėmis, kurios savo darbais ir kūryba praturtino Lietuvos kultūrą. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą žymiausių Dzūkijos krašte gimusių ar su juo glaudžiai susijusių rašytojų, kurie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos literatūroje.

Dzūkijoje nuo senų laikų darbavosi daug žymių žmonių. Ne visų jų pavardės yra žinomos, kai kuriuos šiandien prisiminsime, ne tik tuos, kurie gimė Dzūkijoje, bet ir tuos, kurie savo darbais ją garsino. Žmonių žinomumą, gyvenimą ir darbus vertiname atsižvelgdami į du dalykus: vienas - kiek jis prisidėjo sprendžiant savo laikmečio problemas ir antras - kokios įtakos turėjo kitiems jo gyvenamuoju laikotarpiu ir ateityje.

Vincas Krėvė-Mickevičius

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) gimė Subartonyse, Varėnos rajone. Tai vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių rašytojų, prozininkas, dramaturgas, profesorius, kurio kūryba apima įvairius žanrus ir stilius. V. Krėvė 1909-1920 m. studijavo filosofiją ir lyginamąją kalbotyrą Kijevo universitete. Jo kūryboje vyrauja romantizmo ir realizmo derinys. Rašytojo kūrybai didelę įtaką darė gimtojo krašto gamta, papročiai, pasakos, sakmės, dainos. V. Krėvė rinko ir užrašė tautosaką, kurią vėliau panaudojo savo kūriniuose.

Vienas žymiausių jo kūrinių - „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), kuriuose autorius remiasi dzūkų tautosaka, perteikdamas jausminį tautos santykį su savo praeitimi. Vincas Krėvė, paklaustas, kaip kilo idėja parašyti taip išgarsėjusią knygą, atsakė, kad būdamas Kijevo universiteto studentas dvi vasaras kartu su profesorium Volteriu turėjo progos pakeliauti po Dainavos kraštą. Profesorius Volteris per Petrapilio mokslų akademijos komandiruotes rinko ir užrašinėjo mūsų pasakas ir dainas. Klausant mūsų senutėlių dainų ir pasakojimų, kuriuose tiek daug nuoširdumo ir tų maloninių žodžių, Krėvei kilo idėja kai kuriuos padavimus perkurti ir duoti jiems literatūrinę formą.

Literatūros klasikas Vincas Krėvė, kurio dar 1912-aisiais metais pirmą kartą spaudoje pasirodę žodžiai ir šiandien šildo ne tik dzūkų krūtines: „Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis - ir savo aukštais kalneliais, ir žemais kloneliais, savo tamsiomis giriomis, didžiais tankumynais, kuriais nei žmogus nepraeina, nei žvėris nepralenda, tik maži paukšteliai čiulbuonėliai pralekia. Bet ir už mažus paukštelius čiulbuonėlius, už lakštingalėles garsiau dainuoja ten jaunos sesulės, skaisčios Dainavos šalies mergelės… Ir ankstų rytą, ir vėlų vakarėlį skamba jų dainos - ir giriose tamsiose, ir lankose žaliose, kai šienelį grėbia, ir laukuose plačiuose, kur rugelius jaunos pjauna, ir žaliame vyšnių sodely, kur jauno bernelio liūdi…“

Ketvirtajam „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ leidimui pasirodžius, laikraštyje „Lietuvos žinios“ 1940-aisiais metais buvo išspausdintas Antano Venclovos reportažas, kaip buvo parašyta populiariausia mūsų knyga. Straipsnyje perteikiamas pokalbis su rašytoju. Vincas Krėvė, paklaustas, kaip kilo idėja parašyti taip išgarsėjusią knygą, atsakė, kad būdamas Kijevo universiteto studentas dvi vasaras kartu su profesorium Volteriu turėjo progos pakeliauti po Dainavos kraštą. Profesorius Volteris per Petrapilio mokslų akademijos komandiruotes rinko ir užrašinėjo mūsų pasakas ir dainas. Klausant mūsų senutėlių dainų ir pasakojimų, kuriuose tiek daug nuoširdumo ir tų maloninių žodžių. Krėvei kilo idėja kai kuriuos pardavimus perkurti ir duoti jiems literatūrinę formą, o į klausimą, iš kur kilęs žodis Dainava, įdėtas knygos antraštėje, atsakė, kad Dainava trečiasis istorinis Užnemunės vardas šalia plačiai pažįstamų Sūduvos ir Jotvingių. Kad istoriniuose šaltiniuose Dainava pirmą kartą paminėta 1253-iaisiais metais kaip Terra Dainove, kurios pusę Mindaugas dovanojo Livonijos ordinui.

Dzūkai yra vėlesnių laikų pavadinimas, pradėtas vartoti, matyt, kitų vietovių žmonių, norint pajuokti ne jų tarme kalbančius žmones. Atsimenu, sako Krėvė, jei dainaviečius kas anksčiau pavadindavo dzūkais, jie įsižeisdavo. Įdomus faktas ir tas, kad Vincas Krėvė su Liudu Gira buvo sugalvoję leisti dzūkišką laikraštį dzūkų tarme ir apie tai paskelbė Seinų „Šaltinyje“. Tai išgirdęs daktaras Basanavičius pasipiktino ir ėmė juos atkalbinėti, neskaidyti Lietuvos, o rašyti bendrine kalba.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Kompozitorius, dailininkas ir kultūros veikėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ne tik gerai suprato savo laikmečio problemas, bet ir visa krūtinė alsavo savo laiko dvasia. Čiurlionis gyveno kritišku Lietuvai istorijos momentu, kai seni gyvenimo pagrindai pradėjo griūti, o nauji dar tik ryškėjo. Būdamas gabus ir išsilavinęs, jis per muziką ir tapybą atspindėjo laiko dvasią, giliai išgyveno sunkią tautos padėtį - visoje jo kūryboje nėra linksmos gaidos. Čiurlionio kūryba turėjo didelę įtaką tolesnei lietuvių profesionaliojo meno raidai, jo kūriniai, susiję su XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios Europos menu, ir šiandien reprezentuoja Lietuvą visame pasaulyje. Į pirmąsias gretas prašosi M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, Vincas Krėvė - savo srityje jie nepralenkiami.

Antanas Žmuidzinavičius

Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kilęs iš Dzūkijos. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, jis mokytojavo Zavaduose Lenkijoje, o 1905-1906 metais studijavo tapybą Paryžiuje, dalyvavo Paryžiaus lietuvių kultūrinės draugijos Lituania veikloje. 1906 metais atvykęs į Vilnių, Žmuidzinavičius su Čiurlioniu, Rimša ir kitais dailininkais organizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, atidarytą 1907 metais sausio mėnesį Petro Vileišio namuose. „Ir štai praėjus daug metų šią vasarą man teko dalyvauti seminare Vilniuje ir kaip malonu buvo išgirsti, kad mano kraštiečiai Čiurlionis ir Žmuidzinavičius, kabindami paveikslus, garsiai dainavo dzūkiškas dainas.“

Kiti žymūs Dzūkijos krašto atstovai

Be jau minėtų kūrėjų, Dzūkijos kraštas garsėja ir kitomis iškiliomis asmenybėmis, kurios savo darbais praturtino Lietuvos kultūrą ir istoriją.

Mykolas Jeronimas Krupavičius

Mykolas Jeronimas Krupavičius, gimęs Balbieriškyje, 1918 metais buvęs Žemės ūkio ministru ir įgyvendinęs žemės reformą.

Vladas Mironas

Kunigo Vlado Mirono, gyvenimas ir veikla yra susiję su Dzūkijos kraštu, nors jis pats gimė Rokiškio apskrityje, Kuodiškių kaime. 1914 metais Vladas Mironas buvo paskirtas Daugų parapijos klebonu, kandidatavo į III Lietuvos Seimą ir buvo išrinktas. Buvęs ilgametis Daugų klebonas Merkinės dekanas Vladas Mironas buvo ir 1918 metų nepriklausomybės akto signataras. Nuo 1929 metų vyriausias Lietuvos kariuomenės kapelionas. 1939-1940 m. Lietuvos Ministras pirmininkas. Kai atsistatydino jo vadovaujama vyriausybė, Vladas Mironas gyveno savo ūkyje Bukauciškėse. 1940 metais areštuotas, vėliau išsiųstas į Vladimiro kalėjimą ir mirė tremtyje 1953 metais.

Antanas Aleksandravičius

Skulptorius Antanas Aleksandravičius gimė 1885 metais gruodžio 3 dieną, Simno valsčiuje, Gluosninkų kaime. Skulptorius alytiškiams geriausiai žinomas kaip Laisvės angelo paminklo autorius. Paminklas pastatytas 1928 metais nepriklausomybės jubiliejui pažymėti.

Vytautas Brazdžius

Vytautas Brazdžius baigė Kauno meno mokyklą ir mokėsi Čekijoje Behynės keramikos mokykloje. Iš Čekijos grįžo kaip pirmasis profesionalus keramikas Lietuvoje. Nuo 1929 metų dirbo Alytaus gimnazijoje piešimo mokytoju. Vytautas Brazdžius pagarsėjo ir kaip Kurnėnų mokyklos Vyčio autorius. Vytautas Brazdžius nutarė pagaminti tuometinėje Čekoslovakijoje Lietuvos keraminį herbą, kurį parsivežė į Lietuvą ir Kurnėnų Vytis - pirmasis keramikos kūrinys Lietuvoje. Tai buvo mažų gražių gabaliukų, pagamintų iš čekoslovakiško šviesios spalvos molio mozaika, nuostabus kūrinys, auksinių rankų pagamintas ir karštos širdies įkvėptas.

Simonas Janavičius

Alytuje garsėjo ir Simonas Janavičius, lietuvių tautininkų sąjungos veikėjas, 1935-1938 metais šios organizacijos generalinis sekretorius. Daktaras Janavičius pasižymėjo kaip nepaprastai aktyvus visuomenininkas. Jis kartu su kitais žymiais to meto veikėjais Antanu Rukuiža ir Stasiu Taškūnu subūrė Alytaus kraštotyros draugiją, kuri rūpinosi etnografinio dzūkų muziejaus steigimu. Simas Janavičius organizavo dzūkų senovės dienas 1935 metais Alytuje ir vėliau pamečiui Merkinėje, Dauguose ir Seirijuose.

Stasys Kudirka

Žmogaus didybė išryškėja tik per laiko nuotolį, kuris visuomet parodo tikrąjį įvykių mastą žmonių verte. Tačiau yra atvejų, kada žmogus dar gyvas būdamas pelnytai tampa legenda. Tokia legendinė asmenybė Alytuje buvo chirurgas Stasys Kudirka. Kai Kudirka atvyko į Alytų 1934 metais, miestelis turėjo tik kelis gydytojus, bet nė vienas tikro chirurgo. Kudirka buvo ne tik chirurgas, bet ir geras vidaus ligų diagnostikas, dermatologas ir traumatologas. Stasys Kudirka pirmasis Alytuje 1939 metais perpylė kraują. Jis buvo pagarsėjęs chirurgas visoje Pietų Lietuvoje. Stasys Kudirka labai mėgo meno saviveiklą ir aktyviai joje dalyvavo, ne kartą iškviesdavo jį į operacinę iš koncertų. Alytuje Stasio Kudirkos asistentai ir mokiniai buvo gydytojai Koreva, Kymantas, prie Kudirkos įgijo praktinių įgūdžių daugelis vėliau išgarsėjusių visoje respublikoje chirurgų.

Kazys Klimavičius

Alytuje buvo ir garsių pedagogų, vienas tokių buvo Kazys Klimavičius, pedagogas, vadovėlių autorius, vienas Alytaus gimnazijos steigėjų. 1919-1923 metais jis direktoriavo, o nuo 1924-ųjų - mokytojas. Klimavičius dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos ir mokytojų draugijos „Naujoji mokykla“ veikloje, organizavo kultūros būrelius, redagavo žurnalą „Mokykla ir visuomenė“, leidžiamą Kaune, vienas lietuviškos bankininkystės pradininkų Alytuje kartu su Vytautu Vaciu Misiūnu jis įsteigė smulkaus kredito banką, taip pat dalyvavęs ir Alytaus žemės ūkio draugijos veikloje.

Apolinaras Likerauskas

1936 metais į antrąjį ulonų pulką atvyko veiklus muzikantas Apolinaras Likerauskas kapelmeisterio pareigoms užimti. Naujasis orkestro vadovas įnešė daug gyvumo į Alytaus muzikinį gyvenimą, greitai išgarsėjo kaip miesto visuomenės choro dirigentas, pulko kapelmeisteris, renginių organizatorius ir švietėjas. Muzikantų Apolinaro Likerausko ir Stasio Navicko iniciatyva 1939 metais Alytuje buvo surengtas Dzūkų dainų šventė, į kurią atvyko dainininkai iš aplinkinių miestelių ir Kauno. Senasis miesto stadionas tada sutalpino apie 2000 dalyvių.

Valentinas Kirlys

Ryškiausia asmenybė Alytuje pokario metais kultūriniame gyvenime buvo Valentinas Kirlys, dirbęs Alytaus kultūros namuose nuo 1946 metų, o tuo pačiu ir Pirmoje vidurinėje mokykloje. Jis sugebėjo suderinti mokytojo darbą su kultūros darbo organizavimu. Pirmasis kolektyvas Alytaus kultūros namuose - dramos ratelis - buvo įkurtas 1946 metais, o jau 1959-aisiais gavo liaudies teatro vardą. Valentinas Kirlys ne tik vadovavo šiam kolektyvui, bet ir pats vaidino. Spektakliai buvo rodomi per respublikinę televiziją, transliuojami per radiją. Alytaus kultūros namuose Valentinui Kirliui vadovaujant 1954 metais, buvo pastatyta pirmoji operetė Lietuvoje saviveiklinėje scenoje Dunajevskio „Laisvasis vėjas“. Tais pačiais metais Alytaus kultūros namuose susikuria dar vienas kolektyvas - meninė agitbrigada, kuri jau 1963 metais pavadintas „Sprigtu“. Valentinas Kirlys ne tik šio kolektyvo įkūrėjas, bet ir dalyvis, meninė agitbrigada „Sprigtas“ eilę metų buvo laikoma geriausia agitbrigada respublikoje, laimėjo daug prizų. Tris metus „Sprigtas“ buvo „Tiesos“ laikraščio meninėje agitbrigada. Valentinas Kirlys taip pat vadovavo etnografiniam ansambliui, kurio spektakliai „Dzūkiška veseilia“ išgarsino Alytų visoje respublikoje.

Juozas Karpavičius

Su alytiškio kompozitoriaus Juozo Karpavičiaus vardu susijęs liaudies muzikos vystymasis Pietų Lietuvoje ir ypač Alytaus rajone XX amžiaus 5-10 dešimtmečiuose. Grįžęs iš tremties 1957 metais Juozas Karpavičius Alytaus kultūros namuose pradėjo vadovauti kaimo kapelai, kuri iš pradžių buvo dainų ir šokių ansamblio orkestrinė grupė, vėliau dirbo kaip atskiras kolektyvas. 1967 metais kapela iškovojo absoliučiai geriausios respublikos kaimo kapelos ir sąjunginio festivalio laureatės vardus. Tais pačiais metais kapelai buvo suteiktas LTSR pavyzdinio kolektyvo „Dzūkija“ vardas. Karpavičius ilgus metus dirbo Alytaus muzikos mokykloje mokytoju. 1972 metais suorganizavo pirmąją Alytaus, Varėnos ir Lazdijų rajonų liaudies dainų ir instrumentinės muzikos konkursą „Dzūkų godos“, renginys tapo tradiciniu. Karpavičius mums brangus ir kaip kompozitorius - 1999 metais išleistame rinkinyje „Tau Alytau“ išspausdinta Karpavičiaus kūriniai dzūkų krašto autorių Saulyno, Matučio, Kunčino, Balčiūnienės ir kitų poetų žodžiais.

Petras Dumbliauskas

Vienas nedaugelio žmonių, kurie palieka paminklus ne tik kapinėse, bet ir žmonių širdyse bei atmintyje, buvo Petras Dumbliauskas. Svarbus jo nuopelnas Dzūkijai - pirmo Alytaus miesto laikraščio „Dzūkų bizūno“ įkūrimas. Garsėjo jis ir kaip bibliofilas, tarpukario laikotarpiu prenumeravęs ir pirkęs daugiau kaip 200 pavadinimų laikraščių. P. Dumbliauskas gyveno labai neturtingai, tačiau meilė knygai rado būdų įveikti skurdą, ypač neišgerto alaus sąskaita.

Vytautas Gavelis

Vienas Petro Dumbliausko bendražygių - Vytautas Gavelis, kilęs iš Dzūkijos, tačiau karo metais emigravęs į užsienį. Vokietijoje Gavelis buvo mielų tautiečių pajuokos objektas, nes rašėsi į visus kursus, kokie tik buvo, tačiau JAV jis tapo vienas iškiliausių pedagogų. Savo laiškuose Dumbliauskui, geriausiu atveju pasiekiančiuose adresatą po keleto mėnesių, Gavelis rašė apie Amerikos politiką ir kultūrą. Nors šios mintys ir parašytos jau prieš 20 ir daugiau metų, bet aktualios ir dabar.

Tadas Ivanauskas

Petras Dumbliauskas taip pat bendravo ir su garsiu gamtininku profesoriumi Tadu Ivanausku. Akademikas profesorius Tadas Ivanauskas yra vienas žymiausių Lietuvos vyresniosios kartos gamtininkų, gamtos mokslų Lietuvoje pradininkas, daugelio mokslinių kultūrinių įstaigų steigėjas. Gamtos tyrimo stotis ir muziejus, Ventės rago ornitologinė stotis, zoologijos sodas Kaune - tai vis jo dėka įkurtos įstaigos. Lietuvos gamtininkas pirmasis gamtosauginių idėjų skleidėjas Tadas Ivanauskas 1937 metais įsteigė pirmąjį Lietuvoje vandens paukščių rezervatą Žuvinte, netoli Simno miestelio.