Meilės istorijos dažnai virsta legendomis, bet reta kuri įgyja tokį istorinį ir kultūrinį svorį, kaip Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės. Jų jausmai peržengė politines intrigas, sukėlė audras rūmuose ir iki šiol žavi istorijos mylėtojus. Ši meilė dar labiau įtraukia vaikštant po vietas, susijusias su jų ryšiu.
Kilmė ir jaunystė
Žygimantas II Augustas, arba Zigmantas II Augustas (lenk. Zygmunt II August, 1520 m. rugpjūčio 1 d. - 1572 m. liepos 7 d.) - Lenkijos karalius (1548-1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544-1572), kurio valdymo metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė, sudarydamos konfederaciją - Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas buvo Žygimanto Senojo ir jo antrosios žmonos Bonos Sforcos sūnus. Žygimantas Senasis rūpinosi, kad po jo mirties jo palikuonis paveldėtų sostą. Dėl to, 1522 m. Žygimantas Augustas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo buvo paskelbtas sosto įpėdiniu. 1529 m. motinai intrigomis palenkus į savo pusę diduomenę, Žygimantui Senajam sutikus patvirtinti Pirmajį Lietuvos statutą, dar labiau praplėtusį bajorijos teises, vos 8 metų Žygimantas Augustas buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1529 m. Piotrkove vykusiame seime jis buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, kad nenutrūktų dinastinis ryšys tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės. Lenkijos karaliumi jis išrinktas su sąlyga, kad sieksiąs Lietuvos ir Prūsijos prisijungimo prie Lenkijos karūnos. Faktiniu Lenkijos valdovu Žygimantas Augustas tapo tik po tėvo mirties, t. y. 1548 m. Savarankiškai valdyti Lietuvą Žygimantas Augustas pradėjo nuo 1544 m. Tuo metu Lietuvoje susikūrė Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi didesnio atsiribojimo nuo Lenkijos karalystės. Šios opozicijos nariai skundėsi, kad Lietuvos didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Apie tai buvo pareikšta Žygimantui Senajam per specialią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Dėl to Žygimantui Senajam 1543 m. kilo mintis jau 23 metus turinčiam jo įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. Lietuvos didikams tokia idėja tiko. Jie norėjo Vilniuje turėti valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų šlėktų kišimosi į Lietuvos reikalus. 1544 m. Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, jam atiteko visa valdžia Lietuvoje. Žygimantas Senasis pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus.
Žygimantas Augustas buvo vedęs tris kartus ir nė vienoje santuokoje neturėjo vaikų. 1543 m. jis vedė imperatoriaus Ferdinando I dukterį Elžbietą Habsburgaitę (1526-1545). Netrukus mirė (1545 m. birželį). Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Žygimantas Augustas karštai ją įsimylėjo.
Pirmą kartą jiedu galėjo vienas kitą išvysti dar 1528-1529 ar 1533-1536 metais, kai karalaitis su tėvais viešėjo Vilniuje. Tačiau pirmas tikslingas susitikimas, anot šaltinių, įvyko tik 1543 metais, kuomet Žygimantas Augustas nuvyko pas Barborą į Goštautų rezidenciją Geranainyse. 1542 m. gruodžio mėnesį mirė Barboros vyras vaivada Stanislovas Goštautas. Savo palikime jis Barborai paskyrė gausybę turto. Pirmojo susitikimo smulkmenų nežinoma, bet istorikai mano, kad romanas prasidėjo tada. Po keletą savaičių trukusios viešnagės Žygimantas Augustas išvyko iš Geranainių su mirusio vaivados S. Goštauto pinigais. Nuo tada Žygimantas Augustas dažnai lankėsi pas Barborą.
XIX a. istorikai tikino, kad Žygimanto Augusto vizitai pas Barborą buvo idiliški ir romantiški. Pasakojama, kad karalaitis ją lankė gėlių pilname sode, kad šnibždėjo meilės žodžius, nuolankiai kurstė nekaltą draugystę. Anot L. Čekavičiaus, tai greičiau romantizuotas vaizdas: „Karalaitis, būdamas itin išsilavinęs žmogus ir turėdamas pietietiško kraujo (jo motina buvo italė Bona Sforca) pasižymėjo didžiule aistra. Tad šioje vietoje turiu pabrėžti, kad šiek tiek griausiu romantinį Žygimanto Augusto ir Barboros meilės mitą. Nerūpestingą šios poros gyvenimą kiek aptemdė priminimas karalaičiui, jog jis yra vedęs ir privalo atsivežti į Vilnių savo žmoną Elžbietą Habsburgaitę, - ką galiausiai ir padarė. Jų santykiai buvo paviršutiniški. 1545 m. Žygimantas Augustas apsirengė gedulo rūbais, bet didelio liūdesio nerodė. Įdomu ir tai, jog ši meilė buvo pelninga Radviloms - 1544 m. karalaitis padengė Barboros brolio Mikalojaus Rudojo išlaidas jo rūmų statyboms Vilniuje, 1545 m.
„Kaip galima suprasti, tokio pobūdžio gyvenimas ir vis didesnis Žygimanto Augusto postūmis į Radvilų įtakos zoną stipriai pykdė jo tėvus“, - pasakoja L. Pilininko namo edukatorius Laisvūnas Čekavičius.
Slaptosios vedybos ir politinis skandalas
Jų slaptos vedybos įvyko apie 1547 m. vasarą. „Žygimantas Augustas įvykdė tai, ko iš jo nesitikėjo niekas - nesitardamas su didikais jis priėmė individualų sprendimą vesti savo mylimą moterį“, - teigia L. Čekavičius. Šis sprendimas sukėlė politinį skandalą, kurio aidas nuvilnijo per Lenkiją: santuoka susikirto su galingiausių XVI a. Lietuvos ir Lenkijos politinių jėgų interesais, todėl įžiebė didžiulius prieštaravimus. Kaip pažymi L. Pilininko namo edukatorius Laisvūnas Čekavičius.
Didžiausia šios santuokos priešininkė buvo Žygimanto Augusto motina karalienė Bona Sforca. Ji siekė, kad sūnus vestų užsienio kunigaikštytę ir taip sustiprintų tarptautinius ryšius. „Bona negalėjo patikėti, kad jos sūnus gyveno it palaidūnas, nepakluso dinastiniams dėsniams, o pasirinko moterį, kurią mylėjo“, - pasakoja L. Čekavičius. Dėl to ji ėmėsi aktyvių veiksmų - stengėsi daryti spaudimą dvarui, skleisti gandus apie Barborą ir netgi įtikinti Lenkijos didikus nepatvirtinti jos kaip karalienės.
Ne mažiau skeptiški buvo ir Lenkijos didikai. Nemaža Lenkijos bajorų dalis siekė, kad karaliumi 1548 m. tapęs Žygimantas Augustas mestų Barborą Radvilaitę. Jie baiminosi, kad būsimieji įpėdiniai užims sostą Jogailaičių paveldėtoje Lietuvoje ir tuo būdu padarys Lietuvos ir Lenkijos uniją negalimą. Lenkų didikams būtų buvę naudingiau, jeigu Žygimanto Augusto žmona būtų kilusi iš svetimos karalystės. Lietuvos didikai laikėsi neutraliai, jie iš esmės sutiko su Žygimanto Augusto sprendimu.
Nepaisydamas pasipriešinimo Žygimantas Augustas nenusileido, todėl po ilgų derybų ir įtikinėjimų Barbora 1550 m. buvo karūnuota Lenkijos karaliene. „Tai buvo beprecedentis įvykis - ji tapo ne tik Žygimanto Augusto žmona, bet ir visos šalies simboliu, nepaisant visų intrigų ir pasipriešinimo“, - pažymi L. Daugiau intriguojančių detalių atskleidžia specialios Pilininko namo ekskursijos.
Vilnius - meilės ir valdymo centras
„Jų meilė virė Vilniuj. Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniai įsikūrę ten, kur Žygimantas Augustas ir Barbora praleido daug laiko, čia vyko jų slaptosios meilės istorijos epizodai. Ekskursijos metu tiesiogine žodžio prasme trypiame Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės takais, o mus supsiančių pastatų sienos byloja apie jų meilę, politines kovas ir neišvengiamą likimo dramą“, - teigia L. Čekavičius.
Būtent Žygimanto Augusto valdymo laikais atsirado pats Pilininko namas, o priešais esančio Naujojo arsenalo teritorijoje XVI a. buvo jo rūmai. Juose Žygimantas Augustas rengė puotas, maskaradus, turnyrus. „Augustas neskaičiavo nei aukso, nei valandų. Festivaliai, banketai ir medžioklės buvo tik jo romano su Barbora fonas. Įdomu tai, kad Pilininko namas turėjo du jungiančius uždarus koridorius su Žygimanto Augusto rūmais. Prie pat Pilininko namo buvo koridorius, kuriuo Žygimantas Augustas keliaudavo link Radvilų rūmų susitikti su Barbora“, - atskleidžia L. Čekavičius.
Nors daug kas neišliko, archeologiniai radiniai ir rašytiniai šaltiniai leidžia atkurti jų laikų Vilnių. Žygimanto Augusto dvaro dėka, į Vilnių iš skirtingų Europos valstybių suvažiavo įvairių, tuo metu pažangių sričių amatininkai ir intelektualai, steigėsi pirmosios spaustuvės, stiklių dirbtuvės, buvo statomi renesanso architektūros šedevrai (ypatingai išsiplėtė amatininkų gyvenamas dabartinis Vilniaus miesto Stiklo kvartalas jungiantis Vokiečių, Stiklių, M. Antokolskio, Gaono, Žydų, Rotušės, Dominikonų, Švarco gatves).
Atskirai kiekvieno atvaizdus piešė ir vaizdavo skirtingų epochų menininkai, tačiau Vilnius iki šiol neturėjo garsiosios poros atvaizdo, nors didžioji jų romantiškos, dramatiškos ir tragiškos istorijos dalis vyko būtent Vilniuje. Tad nuo šiol ne tik turėsime unikalų poros portretą bet ir naują pažintinį maršrutą mėgstantiems Vilnių tyrinėti pėsčiomis.
Dizainerė Julija Janus kartu su žingsniamačio aplikacijos #Walk15 įkūrėja Vlada Musvydaite sukūrė Barboros Radvilaitės romantinį maršrutą Walk15 aplikacijoje. Trasos ilgis - 6 km. Maršrute išsamiai supažindinama su visomis išlikusiomis paveldo, istorinėmis ir pramoginėmis Vilniaus vietomis, kuriose randame šios garsios poros pėdsakų. Atsiradus papildomoms pramogoms šia tema, maršrutas bus nuolat pildomas.
Valdymas ir politiniai įvykiai
Žygimantas Augustas, kurio gyslomis tekėjo rusų, vokiečių, ispanų kilmingų šeimų kraujas, mums žinomas ne tik savo skandalingomis vedybomis iš meilės su mažiau kilminga Lietuvos didike Barbora Radvilaite, bet ir didžiule įtaka Vilniaus miesto raidai. Dar jo tėvui, Žygimantui senajam valdant Lenkiją, tapęs Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu, Vilniuje įkūrė ir išplėtė savo rezidenciją tuo pačiu sudarydamas sąlygas vystytis miesto gerovei, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Vykdyti sutarties į Livoniją buvo išsiųstas galingiausias iš to meto LDK didikų ir sumaniausias politikas, kancleris Mikalojus Radvila Juodasis. Jis įgijo livoniečių pasitikėjimą ir įkalbėjo juos sudaryti sąjungą su LDK. Nepaisant to, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Žygimantui Augustui ketinantys sudaryti sąjungą ne tik su LDK, bet ir su Lenkijos karalyste. Jie tikėjosi, kad tik abi valstybės galės apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų 1561 metais buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Livonijos konfederacija pasidavė Žygimantui Augustui.
Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu Lenkijoje ir Lietuvoje buvo toleruojamas protestantizmas. Dar 1530 m. Lenkijos didikai sutiko su Žygimanto Augusto karūnavimu su sąlyga, kad į Lenkiją bus inkorporuotos Lietuva ir Prūsija. Glaudesnei unijai prieštaravo Lietuvos didikai. Kai 1562 m. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti ir, tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. 1563 m. lapkričio 1 d. į Lenkijos seimą Varšuvoje Žygimantas Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Varšuvos seime derybos užtruko iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro seimo. O karas su Maskva tebevyko.
Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK Seimas, Lenkijos karalystės Seimas ir Senatas, o pasibaigė liepos 1 d. Unija buvo patvirtinta trimis unijos aktais - dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. Derybų dėl Liublino unijos metu, Žygimantas Augustas buvo visiškai pasidavęs lenkų spaudimui. 1568 m. lietuvių delegacijai Žygimantas Augustas buvo išdavęs privilegiją su pažadu apsaugoti Lietuvos valstybę, o nutarimus laikyti galiojančius tik su Lietuvos antspaudais. Bet 1569 m. vasario 28 d., lenkams atkakliai primetant Lietuvos inkorporaciją reiškiančias sąlygas, Žygimantas Augustas paskelbė išspręsiantis unijos reikalą pagal lenkų projektą. Laužydamas priesaiką Lietuvai nemažinti jos teritorijos, Žygimantas Augustas ir lenkai per kelis mėnesius atplėšė nuo Lietuvos iš pradžių Palenkę, po to Voluinę ir Kijevo bei Braslavo (Podolės) vaivadijas. Taip lietuviai buvo priversti atnaujinti derybas ir 1569 m. liepos 1 d. buvo sudaryta Liublino unija, Lenkiją praplečiant, o LDK lemtingai susilpninant. Lietuviai nuo šiol nebegalėjo blokuoti karaliaus rinkimų į juos neatvykdami. Sutarta, kad karalius būtų renkamas bendrai, buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių Senatas, bendri pinigai, tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo. Liko atskiri visi Lietuvos ministrai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t. t. Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpjūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau sėdėjo kartu. Nemaža ginčų dar sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklauso.
Žygimanto Augusto valdymo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje. Buvo įvykdyta Valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, buvo sudaryta unija su Lenkija.
Muzika, menas ir paveldas
Vienos talentingiausių nūdienos Lietuvos režisierių Anželikos Cholinos sukurtas spektaklis gali būti drąsiai vadinamas pačiu gražiausiu, įspūdingiausiu ir patriotiškiausiu pastarojo dešimtmečio mūsų didžiosios scenos kūrinių. Šešiolikto amžiaus karalių meilės istorija papasakota ir jautriai, ir džiaugsmingai, ir dramatiškai. Meniškai ir tikroviškai. “Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos” muzikos autorius Kipras Mašanauskas meistriškai sujungė klasikinę Renesanso ir šiuolaikinę muziką, operos arijas ir popmuziką, roko gitarų ir Viduramžių instrumentų skambesį. Miuziklo libretą kūręs Romas Lileikis įnešė svarų indėlį į bendrą kūrinio nuotaiką. K.Smorigino atliekamos vienos pagrindinių miuziklo arijų “Dangus tau dovanojo aukštį” žodžiai jaudina iki širdies gelmių. Juozas Statkevičius miuziklui sukūrė kostiumus, kuriuos drąsiai galima vadinti “ir senas, ir naujas”. Renesanso epochos siluetus išmoningai papildo šiuolaikinės formos ir medžiagos. Spektaklyje - 210 kostiumų.
Jaunasis karalius Žygimantas Augustas, kurį meistriškai įkūnija dainininkas Mantas Jankavičius, į sostą sėda dar būdamas vaikas. Vienintelis žmogus, kuris gali jam patarti - dvasinis mokytojas senasis ponas Tvardovskis (aktorius Kostas Smoriginas). Žygimantas visiškai neatitinka jo motinos, Krokuvoje reziduojančios karalienės Bonos Sforcos (operos solistė Sigutė Stonytė) lūkesčių. Italės karalienės sprendimams įtakos negali daryti niekas, net jos vyras - karalius Žygimantas Senasis (operos solistas Tadas Girininkas). Žygimanto meilė Barborai sukelia sumaištį valstybėje. Barboros pusbrolis Radvila Juodasis (Jeronimas Milius) ir brolis Radvila Rudasis (Tadas Juodsnukis) nebežino, ar džiaugtis artėjančia karūna, ar baimintis dėl giminaitės likimo. Spektaklyje - 32 šokėjai, kurių kruopštus darbas kuria viso miuziklo dinamiką. Beveik nematomas, tačiau puikiai girdimas - choras “Brevis”. Minimalistinės Krokuvos ir Vilniaus sąjungą simbolizuojančios dekoracijos - Marijaus Jacovskio kūrinys.
„Originalus ir rafinuotas kūrinys. „Ištaigingas kūrinys, iš nedidelės šalies. Šiuolaikinėje muzikoje įsimintinos ir melodingos temos yra ypač trokštamos, tačiau - labai retos. „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ būtent ir yra retenybė. Viduramžių nuotaika nuostabiai atspindėta šiuolaikinėmis priemonėmis. Tai sukuria netikėtą, unikalų, teatrališką įspūdį. Istorinis lietuvių kūrinys sužavėjo ir legendinės specialiųjų efektų kūrėjų dinastijos atstovą Gene Warren III. „Įstabus senovės ir modernumo sąlytis. Operiniais perlais puoštas lietuvių miuziklas gali drąsiai konkuruoti su Italijos pastatymais“, - sakė filmų „Immortals“ („Nemirtingieji“), „Moonrise Kingdom“ („Mėnesienos karalystė“), „Scream 3“ („Klyksmas 3“) specialiųjų efektų meistras iš Los Andželo.
Paveikslo atidengimo ceremonijoje, kuri vyko rugpjūčio 1 d. 00.20, tuo laiku, kai gimė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, dalyvavo Stiklo kvartalo verslo ir kultūros bendruomenės nariai, Lenkijos, Italijos, Prancūzijos institutų vadovai, Ukrainos ambasados pirmasis sekretorius Andrej Buriak, Izraelio ambasadorius Yosel Levy ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius su žmona. Renginyje apsilankė ir kino prodiuserė Teresa Rozanovska, šiuo metu vystanti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija paremto serialo projektą. Renginio metu Stiklo kvartalo kūrybingos bendruomenės bendraįkūrėja dizainerė Julija Janus pristatė įvairiausio laikmečio atvaizdų galeriją kurioje vaizduojama karališka pora ir jos romantiška istorija. Šio portreto atsiradimas Stiklo kvartalui ir Vilniui reikšmingas stiprinant Vilniaus romantinį maršrutą pasauliniame darnaus turizmo projekte „Pasaulio paveldo kelionės Europos Sąjungoje“.
Vakaro metu, prieš iškilmingą paveikslo atidengimą, skambėjo Petro Roizijaus, asmeninio Žygimanto Augusto sekretoriaus (Pedro Ruiz de Moros) eilės, skirtos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Eiles skaitė aktorius ir kino prodiuseris Stasys Baltakis. Barboros Radvilaitės meilės istorija suskambo jaunosios poetės Justinos Butkutės eilėmis.
Barboros Radvilaitės mirtis ir palikimas
Būdama 31 metų amžiaus, pakirsta sunkios, manoma, kad onkologinės (gimdos arba gimdos kaklelio vėžio)[4] ligos, Barbora mirė 1551 m. Ji buvo palaidota katedros rūsyje, greta pirmosios Žygimanto Augusto žmonos - Elžbietos. Žygimantui Augustui Barboros mirtis padarė didelę įtaką. Po antrosios žmonos mirties Žygimantas Augustas tikėjosi susilaukti įpėdinio ir ieškojo žmonos. Norint užkirsti kelią galimai Habsburgų Šventosios Romos imperijos ir Rusijos sąjungai buvo pasirinkta pirmosios žmonos sesuo, našlaujanti Mantujos kunigaikštienė Kotryna Habsburgaitė (1553 m.). Su ja Žygimantas Augustas vaikų neturėjo ir nuo 1562 m. Karaliaus įpėdinio klausimas buvo labai svarbus tiek šalies protestantams, tiek katalikams. Protestantai tikėjosi, kad karalius išsiskirs ir ves dar kartą, taip sukeldamas santykių su Roma krizę. Tokio žingsnio Žygimantas Augustas nežengė. Su savo favoritėmis Barbara Gižanka (Giżanka) ir Ana Zajončkovska (Zajączkowska) karalius vaikų taip pat neturėjo. Kotryna Habsburgaitė mirė 1572 m.
Netoli Pilininko namo galima išvysti ir Barboros bažnyčios pamatus. Šios bažnyčios statybą Žygimantas Augustas pradėjo po Barboros laidotuvių. Žygimantas Augustas norėjo tiek pats būti palaidotas šioje bažnyčioje, tiek čia perlaidoti Barborą.
Kaip slapta susitikinėjo Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė /„Istorijos detektyvai“
Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija - viena garsiausių Lietuvos praeities legendų, įrodanti, kad net valdovų širdys nepaklūsta politinėms schemoms. Kaip pabrėžia muziejaus edukatorius L. Čekavičius, Barboros Radvilaitės legenda nėra vien istorinis pasakojimas - ji gyvena per įvairias kultūrines iniciatyvas, tarp jų ir Pilininko namo edukacines veiklas: „Barboros atminimas peržengė laikmečius ir tapo neatsiejama mūsų kultūros dalimi - nuo literatūros iki teatro ir muziejinių ekskursijų. Šiandien jos istorija ne tik pasakojama knygose, bet ir gyvai perteikiama edukacinėse programose. Mūsų sukurta ekskursija yra patyrimas, kuris leidžia suprasti XVI a.
Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys, kurių viena - Ona, buvo netekėjusi), tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi Gedimino šeimos šaka pasibaigė.
Anot tarpukario istoriko Adolfo Šapokos, Žygimanto Augusto darbai LDK buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje. Buvo įvykdyta Valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, buvo sudaryta unija su Lenkija. Kiek kitaip mano dabartiniai istorikai. Valakų reforma sustiprino žemvaldžių padėtį, padidindama pajamas, bet susilpnino miestiečius, o valstiečius apskritai įbaudžiavino ir nustūmė nuo švietimo. Lietuviško švietimo poreikis ir knygų leidyba lemtingai atsiliko nuo lenkiško. Suintensyvėjo raštingų Lietuvos gyventojų kultūrinė polonizacija.
