Katalikų Bažnyčios mokymas žmogaus gyvybę laiko nuo pat pradžių šventa ir neliečiama. Šis požiūris neatsiejamas nuo gilesnio supratimo apie žmogaus kilmę, jo santykį su Dievu ir jo vietą pasaulyje. Šiandien, kai mokslas sparčiai žengia į priekį, o technologijos leidžia manipuliuoti gyvybe, ypač svarbu išlaikyti aiškią poziciją dėl žmogaus prigimties ir vertės.
Žmogus - Dievo kūrinys pagal Jo paveikslą
Pagal Apreikštąjį Dievo žodį, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai reiškia, kad žmogus nėra atsitiktinis evoliucijos produktas, o tyčia ir su meile sukurtas Dievo. Šis teiginys grindžiamas keliais svarbiais aspektais:
- Žmogaus kilmė: Žmogus nėra kilęs iš nieko, jis yra Dievo kūrinys, sukurtas iš žemės dulkių ir apdovanotas gyvybės alsavimu.
- Žmogaus panašumas į Dievą: Žmogus yra panašus į Dievą per savo dvasiškumą, protą, laisvą valią, gebėjimą mylėti ir kurti.
- Žmogaus pašaukimas: Žmogus yra pašauktas pažinti ir mylėti Dievą, dalyvauti Jo gyvenime ir būti Jo bendradarbiu pasaulio kūrimo ir tobulinimo darbuose.
Šv. Raštas aiškiai liudija pagarbą negimusiam kūdikiui. Jėzus Kristus yra Išgelbėtojas, kurio dėka žmogus gali išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties. Išganymas yra objektyvus Viešpaties Jėzaus Kristaus atliktas darbas, tačiau jis turi būti pritaikytas kiekvienam žmogui per laisvą pasirinkimą.
Embrionas - jau žmogus
Vienas iš esminių Bažnyčios mokymo apie žmogaus gyvybę aspektų yra embriono statusas. Nuo pat pradėjimo momento embrionas yra laikomas žmogumi, turinčiu prigimtinę teisę į gyvybę. Šis principas grindžiamas:
- Žmogaus prigimties turėjimas: Žmogus yra tas, kas turi žmogaus prigimtį, nepriklausomai nuo jo vystymosi stadijos. Konstitucijos 18 straipsnis teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
- Gyvybės neliečiamumas: Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama. Tai pripažįsta sveikas protas, nepriklausomai nuo religijos. Žmogus neturi teisės naikinti tai, kas nėra jo sukurta.
- Dievo noras: Dievas, leisdamas žmogui ateiti į šį pasaulį, nori, kad jis gyventų ir turėtų ateitį. Abortas prieštarauja Dievo planui ir sunaikina žmogų kaip problemą.
Šventasis Raštas aiškiai liudija pagarbą negimusiam kūdikiui. Pavyzdžiui, Jeremijo knygoje sakoma: "Tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau" (Jer 1, 5). Taip pat psalmuose rašoma: "Tu mane suformavai: iš vidaus mane išrašei, iš vidaus mane sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose" (Ps 139, 13. 16).
Pelagianizmas ir jo pasekmės
Per Bažnyčios istoriją kilo įvairių erezijų, bandžiusių sumenkinti Dievo vaidmenį ir pervertinti žmogaus galimybes. Viena iš tokių yra pelagianizmas, neigiantis antgamtinės malonės reikalingumą išganymui ir pabrėžiantis žmogaus laisvos valios galią gyventi be nuodėmės. Pelagijus teigė, kad žmogaus prigimtis yra sveika, nėra gimtosios nuodėmės ir žmogus gali pats pasirinkti gėrį. Šis mokymas:
- Neigia gimtąją nuodėmę: Pelagijonai neigia, kad pirmieji žmonės rojuje buvo Dievo apdovanoti ypatingomis malonėmis ir kad savo puolimu jie užtraukė gimtąją nuodėmę visiems palikuonims.
- Pervertina laisvą valią: Pelagijus ypač iškėlė žmogaus laisvą valią, laikydamas ją didžiausiu žmogaus papuošalu ir aukščiausia vertybe.
- Sumažina malonės reikšmę: Pelagijus malonę supranta kaip išorinę Dievo pagalbą - apreiškimą, įsakymus, pavyzdžius, bet ne kaip vidinę, žmogų perkeičiančią jėgą.
Pelagianizmo pasekmės yra akivaizdžios ir šiandien. Šiandieninio pelagianizmo esminis požymis yra vidinės, žmogų sudievinančios bei pakeliančios malonės nesuvokimas. Skirtumas tarp krikščioniškos ir grynai natūralios dorovės dingsta, krikščioniškas gyvenimas suvokiamas kaip paprastas padorumas ir geraširdiškumas, o ne antgamtinė bendrystė su Dievu.
Skirtumas tarp pelagianizmo ir pusiau pelagianizmo
Pagalbinis apvaisinimas ir moraliniai iššūkiai
Šiuolaikinės technologijos, tokios kaip pagalbinis apvaisinimas, kelia naujus etinius ir moralinius klausimus. Bažnyčios mokymas šiuo klausimu yra aiškus:
- Žmogaus gyvybė nuo pradėjimo neliečiama: Nėra pagrindo teigti, kad Dievas, vien iš savo gerumo laisvai sukūręs žmogų, siektų bet kokia kaina pripildyti žemę. Vaikas yra Dievo dovana, jam reikia sąlygų, kurios būtų palankiausios jam atsirasti, augti ir vystytis.
- Prokreacijos srityje moraliai priimtinos priemonės: Moraliai priimtinos tos priemonės ir intervencijos, kuriomis siekiama padėti natūraliam santuokiniam aktui arba garantuoti, kad toks aktas pasiektų savo tikslą - pradėti naują žmogaus gyvybę.
- Embrionų šaldymas ir selekcija yra nepriimtini: Embrionų šaldymas negali būti morali išeitis, nes embrionas - tai žmogaus gyvybė, turinti teisę gimti. Embrionų selekcija taip pat yra nepriimtina, nes ji pažeidžia žmogaus orumą.
Seimas taip pat nepritarė trečiųjų asmenų lytinių ląstelių donorystei, nes tai atimtų iš vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Liberalaus reglamentavimo šalininkai sako, kad siekiant efektyvaus gydymo būtina išrinkti geriausią embrioną ir jį genetiškai ištirti. Tačiau, kaip teigia Bažnyčios mokymas, efektyvumas negali būti svarbesnis nei pagarba žmogaus gyvybei.
| Aspektas | Bažnyčios mokymas | Pagalbinis apvaisinimas |
|---|---|---|
| Gyvybės pradžia | Nuo pradėjimo momentas, embrionas yra žmogus. | Gali būti manipuliuojama embrionais, sukuriama ir šalinama daug embrionų. |
| Prokreacijos priemonės | Natūralus santuokinis aktas. | Dirbtinės technologijos (IVF, IUI), donorystė. |
| Embrionų likimas | Turi teisę gimti. | Gali būti šaldomi, tiriami, šalinami. |
| Tikslas | Dievo noras, meilė. | Siekimas turėti vaikų, gydymas. |
Katalikų Bažnyčia ragina ne tik apginti embrioną, bet ir suprasti gilų krikščioniškąjį požiūrį į gyvybę, kuris grindžiamas Evangelija ir meile.
