Skauda spenelius - tai viena iš priežasčių, kodėl moterys nustoja žindyti. Nors su šia problema tenka susidurti daugeliui, taip neturi būti ir kentėti nereikia. Žindyme aktyviai dalyvauja du žmonės: mama ir kūdikis. Mama pieną pagamina, kūdikis jį pasiima. Kūdikiui žindant, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias „darbininkas“. Būtent liežuvis stumia ir traukia pieną iš motinos krūties į burną. Tarsi ją melžtų. Liežuvio darbas žindant nėra labai lengvas, todėl šis organas labai raumeningas. Paviršiuje liežuvį gaubia gleivinė. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, jungiantis liežuvį su burnos dugnu.
Pasaitėlis - liežuvį su burnos dugnu jungiantis į plėvę panašus darinys. Pasaitėlius turi ne tik liežuvis, bet ir abi lūpos. Įprastai pasaitėlis prasideda ties liežuvio viduriu - taip liežuvis gali laisvai judėti, jį paprasta iškišti.
Kartais pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Turėdami tokį, vaizdžiai tariant, „prisegtą“, liežuvį gimsta maždaug 3-4 proc. kūdikių. Trumpas liežuvio pasaitėlis (ankiloglosija) - patologija, kurią galima pastebėti jau kūdikystėje. Paprastai liežuvis atsiskiria nuo apatinių burnos raumenų prieš gimimą, tad gimęs kūdikis gali kokybiškai žįsti. Ankiloglosijos epidemiologiniai duomenys rodo, kad apie 10 proc. kūdikių turi trumpą liežuvio pasaitėlį. Trumpą liežuvio pasaitėlį vidutiniškai turi 1 iš 20 naujagimių. Taip pat nustatyta, kad berniukams ši patologija pasitaiko 2,5 karto dažniau nei mergaitėms. Šios patologijos susiformavimo priežastys nėra aiškios, tačiau bene dažniausiai medikai mini paveldimumą.
Kaip trumpas pasaitėlis veikia žindymą?
Liežuvis padeda ištraukti pieną iš krūties ir stumti per burną gerklės link. Dėl „prisegto“ liežuvio sutrikdomas normalus čiulpimas, rijimas: burnoje lieka nepakankamai vietos ir kūdikis gali apžioti tik dalį krūties, dažniausiai - spenelį. Negalėdamas žįsti, kūdikis siurbia, kanda dantenomis, todėl ilgainiui „nugraužia“ spenelius. Per trumpas pasaitėlis laiko liežuvio galą pritrauktą prie burnos dugno. Glaudžiamas prie krūties, naujagimis ir „prisegtą“ liežuvį siekia iškišti tolyn, tačiau jam nepavyksta. Pažabotas per trumpo pasaitėlio, liežuvis gali tik išsiriesti lanku aukštyn, pakildamas burnoje gomurio link. Abiem atvejais burnoje vietos lieka per mažai, kad kūdikis galėtų apžioti dalį krūties, paprastai telpa tik spenelis. To nepakanka, kad kūdikis galėtų gerai išžįsti pieną, taigi lieka neprivalgęs.
Tarp kūdikio dantenų patekęs spenelis yra ne tik spaudžiamas, trinamas ir maigomas, bet ir tempiamas burnoje susidariusio vakuumo, nes, negalėdamas išmelžti pieno liežuviu, kūdikis stengiasi jo gauti kitu būdu - siurbdamas. Dėl to spenelio oda paburksta ir lengvai įplyšta. Spenelis yra jautriausia krūties dalis, todėl ant jo atsiradusios žaizdelės būna labai skausmingos. O skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą latakėliais iš krūties gelmės spenelio link. Pienas krūtyje gali užsistovėti, gali atsirasti „guzų“, pabrinkimų ar net susidaryti uždegimas.
Jei kūdikis turi trumpą liežuvio pasaitėlį, tai reiškia, kad jis gali patirti sunkumų žindant. Tokiu atveju kūdikis gali netinkamai paimti krūtį, tai trukdys traukti pieną ar jį nuryti. Pats žindymo procesas gali užtrukti ilgiau nei įprastai. Kūdikis žįsdamas gali kosėti.
Kai kurie kūdikiai, turintys trumpą pasaitėlį, geba žįsti tinkamai - pasaitėlis būna prisitvirtinęs skirtingose burnos dugno vietose, skiriasi liežuvio ilgis, o taip pat ir krūties anatominės savybės. Dažnai trumpo pasaitėlio problemą padeda spręsti tinkamai paduota krūtis, o kartais be medikų pagalbos kūdikis apskritai negali žįsti ir pasisotinti.
Jei kūdikiui dėl trumpo liežuvio pasaitėlio sunku žįsti, pirmiausia pamėginkite padėti jam patogiau prisiglausti ir apžioti burna daugiau krūties. Atliekama labai nesudėtinga procedūra, vadinama „frenotomija“. Gydytojas paprasčiausiai įkerpa pasaitėlį, kad atpalaiduotų liežuvį ir leistų jam laisvai judėti. Žaizdos siūti nereikia. Prie krūties mažąjį galima glausti ir leisti jam žįsti iškart tuojau pat po liežuvio pasaitėlio pakirpimo „operacijos“. Taip kūdikis greičiau nusiramina po patirto nesmagumo. Daugumos kūdikių žindymo technika pagerėja ir tai mamos pastebi labai greitai. Nelieka spenelių skausmingumo žindant kūdikį, o ir pats kūdikis veiksmingiau žinda ir geriau pavalgo.
Trumpas pasaitėlis ir kalbos raida
Trumpą liežuvio pasaitėlį turintys vaikai kalba neaiškiai, jų nesupranta aplinkiniai, nors pačiai kalbos raidai (t. y. Paaugusiems vaikams, turintiems trumpą pasaitėlį, sudėtinga tarti garsus č, d, l, n, r, š, t ir ž (kartais kyla sunkumų tariant s ir z raides, dvigarsius dz, dž). Trumpas liežuvio pasaitėlis gali lemti netaisyklingą dantų vystymąsi. Be to, daugeliui vyresnių vaikų, ir ypač suaugusiųjų, pagerėjimas po vėlai atlikto liežuvio pasaitėlio pakirpimo būna tik dalinis ir pasiekiamas didelėmis papildomomis pastangomis. Ypač nelengvai ištaisomos kalbos artikuliacijos ydos.
Chirurginis pasaitėlio koregavimas
Frenotomija - pasaitėlio įkirpimas. Įprastai ji atlieama kūdikiams. Prieš gali būti nuskausminama specialiu geliu, tačiau daugeliu atvejų nuskausminimo neprireikia. Pasaitėlyje beveik nėra kraujagyslių, todėl kraujo pasirodo retai. Pasaitėlis įkerpamas žirklėmis suapvalintais galiukais ir paliekamas nesiuvant. Po procedūros kūdikis gali maitintis įprastai, nereikia laikytis specialaus režimo. Gijimas trunka iki 2 sav.
Frenektomija - pasaitėlio pašalinimas (visiškas iškirpimas). Tai sudėtingesnė operacija, kurios metu pasaitėlis visiškai pašalinamas. Ji tinka ir tais atvejais, kai pasaitėlis storas. Operuoti galima taikant ir vietinę, ir bendrąją nejautrą. Pasaitėlio ilgį galima koreguoti lazeriu. Įprastai procedūra atliekama 5 m.
Medikų nuomonės dėl tinkamiausio amžiaus atlikti liežuvio pasaitėlio plastiką - skirtingos. Pasaitėlis dar gali formuotis ir apytiksliai 2-3 m. po gimimo - būtent dėl to, jei trumpas pasaitėlis netrukdo kūdikiui žįsti, medikai rekomenduoja palaukti ir tik tada vertinti situaciją. Logopedai pataria plastiką atlikti 3-5 m. vaikams, nes tuo metu vaikas natūraliai baigia švepluoti - galima adekvačiai įvertinti, kiek įtakos tarčiai daro trumpas pasaitėlis.
Nors pasaitėlio pakirpimas dar naujagimystėje yra paprasta, saugi ir komplikacijų nesukelianti procedūra, kartais tenka paieškoti gydytojo, kuris sutiktų ir noriai imtųsi ją atlikti. Iki 19-ojo amžiaus, kūdikių pasaitėlių pakirpimas būdavo įprastas dalykas. Deja, ne visada, matyt, tai buvo atliekama labai higieniškai ir ne visada atidžiai apžiūrėjus, kartais visai be reikalo. Pasitaikydavo atvejų, kai aštriu nagu būdavo įbrėžiama per giliai ir iš sužeistos poliežuvinės venos stiprokai pakraujuodavo. Gąsdinančių gandų apie tai būta daugiau negu tikrų atsitikimų, tačiau daugelį gydytojų jie atbaidė nuo ryžto imtis tų procedūrų. Iš tiesų šią operaciją privalu atlikti kuo anksčiau, vos tik pastebėjus, kad „prisegtas“ liežuvis trukdo naujagimiui gerai žįsti.
tags: #zindymas #trumpas #pasaitelis
