1937 m. Paryžiaus parodoje už lietuviškos sodybos maketą apdovanotas pagrindiniu prizu. Juozas Zikaras tapo vienu iškiliausių XX amžiaus lietuvių skulptorių, dailininkų ir profesorių. Jo gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su Kaunu, kur jis gyveno ir dirbo nuo 1928 iki 1944 metų.
J. Zikaro namai-muziejus, esantis J. Zikaro g. 3, yra svarbi vieta, menanti skulptoriaus palikimą. 1966 m. ant skulptoriaus paties statyto namo Žaliakalnyje buvo pakabinta atminimo lenta. Vėliau, 1988 m. lapkričio 18 d., atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu, kurio autorius - J. Zikaro sūnus, skulptorius Teisutis Zikaras. Ši lenta skirta paminėti, kad „Šiame name 1933-1944 m. gyveno skulptorius Juozas Zikaras“. Po namo rekonstrukcijos, 2021 m. pakabinta nauja informacinė lenta.
1991 m. lapkričio 18 d. namo kieme pastatytas J. Zikaro paminklinis biustas, kurio autorė - skulptorė Danutė Danytė-Varnauskienė. 2001 m., minint 120-ąsias gimimo metines, skulptoriaus namuose atidarytas memorialinis muziejus. Šis muziejus, dukros Alytės rūpesčiu, namo pusrūsyje esančioje tėvo dirbtuvėje neoficialiai veikė nuo 1959 m. 2024 m. liepos mėnesį šalia namų-muziejaus pastatyta bronzinė skulptoriaus Artūro Žilinsko sukurta skulptūra - realaus ūgio J. Zikaro figūra, įkurdinta ant pilko granito postamento, papuošto žalvarine lentele su skulptoriaus parašu.
1928 m. pabaigoje Juozas Zikaras su šeima iš Panevėžio persikėlė į Kauną. Meno mokykloje jis vadovavo skulptūros studijai. Iš studentų reikalavo akademiškumo ir gilaus gamtos pažinimo, tačiau nestokojo ir individualumo. 1932-1938 m. jis buvo Lietuvos dailininkų draugijos pirmininkas. 1940 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstė piešimą, o nuo 1941 m. vadovavo skulptūros ir keramikos fakultetui. 1944 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
Per savo ilgametę pedagoginę veiklą J. Zikaras išugdė daugybę talentingų menininkų, tarp jų P. Aleksandravičių, J. Kėdainį, V. Palį, L. ir V. Žuklius.
Juozas Zikaras yra sukūręs daugybę žymių skulptūrų, kurios puošia Kauną ir kitus Lietuvos miestus. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje stovi jo sukurtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ (1921 m.). Taip pat jo kūrybai priklauso garsiosios dekoratyvinės skulptūros „Laisvė“ (1921 m.) ir „Knygnešys“ (1928 m.). Jis sukūrė ir paminklininius biustus tokiems tautos didžiūiams kaip J. Basanavičius, S. Daukantas, V. Kudirka (1923-1927 m.). Jo skulptūrinėmis kompozicijomis papuošti pastatai miesto centre (V. Putvinskio g. 70, A. Mickevičiaus g. 7).
Be monumentalių skulptūrų, J. Zikaras kūrė bareljefus, Lietuvos Respublikos monetų modelius, 1928 m. Nepriklausomybės medalį ir kitus meninius dirbinius. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55) saugoma dalis jo darbų, padariusių didelę įtaką tolesnei lietuvių skulptūros raidai.
Skulptoriaus Juozo Zikaro 110-osios gimimo metinės buvo paminėtos išleidžiant pašto ženklą ir meninį voką (dailininkė Milda Kairaitienė) 2001 m. Jo atminimas įamžintas ir knygose bei filmuose. Panevėžyje išleisti katalogai, skirti jo kūrybai. 2018 m. pristatytas dokumentinis filmas „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ (scenarijaus autorius ir režisierius Linas Mikuta). 2021-ieji metai buvo paskelbti Juozo Zikaro metais, siekiant dar labiau pabrėžti jo svarbą Lietuvos kultūrai.
Nors tiesiogiai Juozo Zikaro misija Vytauto Didžiojo bažnyčioje nėra minima, jo kūryba ir indėlis į Lietuvos meną yra neatsiejamas nuo kultūrinio paveldo, kurį saugo ir puoselėja tokios istorinės vietos kaip Vytauto Didžiojo bažnyčia. Jo darbai, kaip paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, simbolizuoja tautos dvasią ir laisvės siekį, kuris glūdi ir Vytauto Didžiojo palikime.
1928-1944 m. Juozas Zikaras gyveno Kaune, kur aktyviai dalyvavo meno gyvenime. Jis vadovavo skulptūros studijai Meno mokykloje, vėliau dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Jo pedagoginė veikla buvo itin svarbi, nes jis išugdė daug talentingų menininkų.
1932-1938 m. J. Zikaras ėjo Lietuvos dailininkų draugijos pirmininko pareigas, prisidėdamas prie šalies kultūrinio gyvenimo organizavimo. Jo kūryba, apimanti monumentalias skulptūras, biustus, bareljefus ir net monetų modelius, yra neatskiriama XX amžiaus Lietuvos dailės dalis.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi jo darbai, liudijantys jo meninį braižą ir įtaką lietuvių skulptūros raidai.
Nors Juozo Zikaro tiesioginis ryšys su Vytauto Didžiojo bažnyčios misija nėra aprašytas, jo, kaip tautos menininko, darbai yra neatsiejami nuo Lietuvos istorijos ir kultūros, kurią atspindi ir tokios svarbios vietovės kaip Zapyškis ir jo bažnyčia.
Buvusi Kauno deputatų klubo išvyka apėmė kelionę „Vinco Kudirkos keliais“, kurios metu aplankyta ir Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ši senoji gotikinė bažnyčia, nors kai kurie mano, kad statyta Vytauto Didžiojo laikais, istorinių šaltinių duomenimis, pastatyta vėliau, 16 amžiaus antroje pusėje Povilo Sapiegos pastangomis. Bažnyčia kentėjo nuo potvynių ir karų, tačiau išlaikė savo gotikinį stilių.
Zapyškio apylinkėse aktyviai veikė 1863 m. sukilėliai ir partizanai. Taip pat čia veikė pogrindinė antisovietinė jaunimo organizacija, kuriai vadovavo Kazimieras Kalibatas. 1993 m. išleistas pašto ženklas su senosios Zapyškio bažnytėlės atvaizdu, o nuo 1996 m. čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai.
Zapyškis yra susijęs ir su dr. Vinco Kudirkos gyvenimu. Klebonas Jurgis Kolyta padėjo jaunam V. Kudirkai, pašalintam iš Seinų kunigų seminarijos, tęsti mokslus. V. Kudirka, vėliau tapęs gydytoju, dažnai lankydavosi Zapyškyje, grodavo smuiku per šv. Mišias ir skaitydavo „Aušrą“.
Kelionės metu aplankyti ir Šakiai, vadinami zanavykų sostine. Šakiai taip pat susiję su V. Kudirkos vardu. Gavęs gydytojo diplomą ir suredagavęs pirmąjį „Ūkininko“ numerį, jis čia planavo pradėti savo praktinę veiklą. Miesto bažnyčios klebonas Kalėda padėjo jam rasti būstą. Šakiuose V. Kudirka praleido ketverius metus (1890-1894 m.), aktyviai kūrybiškai ir visuomeninei veiklai. Miestas mini V. Kudirkos atminimą 1998 m. pastatytu paminklu.
Šiuolaikiniai Šakiai didžiuojasi 1940 m. pastatyta mūrine Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir 2015 m. įrengtu 24 varpų karilionu su fontanu. Miesto muziejuje saugoma per 5 tūkstančius eksponatų, atspindinčių krašto dvasininkų gyvenimą ir veiklą.
Sintautų bažnyčia, atstatyta 1995 m. prelato Antano Maskeliūno iniciatyva, išsiskiria aukštais bokštais. Joje saugomi istoriniai 1695 ir 1712 m. varpai. Altorių, sukurtą skulptoriaus V. Grybo, restauravo Rytas Belevičius ir Rūta Čigriejūtė.
Ankstesnėje Sintautų bažnyčioje klebonavo rašytojas kunigas Antanas Tatarė, rėmęs sukilėlius ir ištremtas į Penzos guberniją. Jo pastatytame name nuo 1945 iki 1995 m. veikė Sintautų bažnyčia, dabar čia įrengta A. Tatarės ekspozicija.
Kudirkos Naumiestis, buvęs Vladislavovas ir Naumiestis, buvo pagrindinė kelionės vieta. Šis miestas, beveik sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą, mena ne tik V. Kudirkos, bet ir kitų kovotojų už laisvę atminimą.
Nors straipsnyje daug dėmesio skiriama Vinco Kudirkos kelionėms ir atminimo vietoms, Juozo Zikaro 110-osios gimimo metinės ir jo ryšys su Vytauto Didžiojo bažnyčia lieka labiau simboliniu. Zikaro kūryba, ypač paminklai laisvei ir tautos didvyriams, atspindi tas pačias vertybes, kurias puoselėja ir Vytauto Didžiojo bažnyčia - tautos istoriją, kultūrą ir dvasingumą.
Juozas Zikaras, XX a. 4-ojo dešimtmečio skulptorius, dailininkas ir profesorius, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jo darbai, tokie kaip paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, simbolizuoja neblėstantį patriotizmą ir kovą už nepriklausomybę, vertybes, kurias mena ir Vytauto Didžiojo laikotarpis bei jo garbei statytos bažnyčios.
Nors tiesioginis ryšys tarp Juozo Zikaro ir Vytauto Didžiojo bažnyčios misijos Zapyškyje nėra aptariamas, jo meninė veikla ir paminklai, skirti svarbiausiems Lietuvos istorijos momentams ir asmenybėms, yra neatsiejama tautos kultūrinės atminties dalis. Tai primena, kokia svarbi yra dvasinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimas, kurį simbolizuoja ir senosios bažnyčios.
Vytauto Didžiojo laikais statytos bažnyčios, tokios kaip Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, yra ne tik sakralinės, bet ir istorinės vietos, menančios ilgus Lietuvos istorijos puslapius. Šiose vietose susipina praeities ir dabarties vertybės, kurias savo kūryba stengėsi perteikti ir tokie menininkai kaip Juozas Zikaras.
