Rugsėjo 16-oji negrįžtamai pakeitė vestuvių ir renginių organizatorės, įmonės „Balti lapai“ įkūrėjos Sandros Žemaitytės gyvenimą. Tą dieną pasaulį išvydo jos pirmagimis sūnus Petras, kurį moteris pavadino sau brangaus žmogaus garbei. Tiesa, dar trečią nėštumo mėnesį Sandrai teko priimti svarbų sprendimą - sūnų auginti vienai. Kalbėdama su Žmonės.lt moteris papasakojo, kas paskatino žengti šį žingsnį, su kokiais stereotipais teko susidurti ir kokią pranašystę ji išgirdo gimdykloje.
Pirmagimio 39-erių susilaukusi renginių organizatorė Sandra Žemaitytė atrodo pilna energijos - juk paskutinius darbo reikalus tvarkė jau prasidėjus sąrėmiams! Tačiau dar visai neseniai jai teko atsidurti pasirinkimų kryžkelėje - auginti vaiką vienai, ar likti su partneriu, kovojančiu su ydomis. Sunkų periodą išgyvenusi Sandra dalijasi savo gimdymo patirtimi, motinystės džiaugsmais ir stereotipais, su kuriais teko susidurti.
Gyvenimo Pasikeitimai ir Motinystės Džiaugsmai
Sandra, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas į pasaulį atkeliavus Petrui?
Tuomet, kai aš jį paėmiau į rankas, visas pasaulis pasikeitė. Niekada netikėjau, kad taip gali būti, bet to jausmo net neįmanoma nusakyti žodžiais - tą pačią minutę pasikeitė viskas. Viskas įgavo kitokią prasmę. Kartais net sakau, kad pasaulyje nėra tokių svaigalų, kurie sukeltų tokią euforiją, kokią suteikia tavo vaiko gimimas.
Ar viską taip ir įsivaizdavote? Galbūt prieš vaiko atėjimą galvojote, jog tam tikri auginimo aspektai bus sunkesni, o gal kaip tik - lengvesni?
Nelabai net kėliau kažkokius klausimus ir iki pat paskutinės minutės dar dirbau. Net gimdykloje tvarkiau reikalus. Prisimenu, kad jau buvo prasidėję sąrėmiai, kai parašė vienas pažįstamas su prašymu, susijusiu su mano darbu, tai dar sutvarkiau keletą tokių reikalų. Ir, apskritai, aš į viską žiūriu labai ramiai. Tačiau, žinoma, kad yra visokiausių iššūkių. Man iki tol atrodė, kad vaiko gimimas yra kaip koks NASA projektas. Draugės klausdavo, ar man reikia kokių patarimų, o aš sakydavau, kad kokie gali būti patarimai, aš juk nieko nežinau! Bet gimus Petrui viskas atėjo natūraliai - žinojau ir ką aprengti, ir ką daryti.
Svarbiausias man duotas patarimas buvo išlikti ramiai. Net ir vaikui kankinantis su visokiais pilvo diegliais motinai svarbu būti ramiai, nes prisiglaudęs kūdikis tą ramybę jaučia. Taip, vaikai verkia, bet jie maži ir taip jau yra. Juk jie negali pasakyti, kad jiems skauda pilvą ar nori valgyti, todėl rodo emocijas. Apskritai man atrodo didelė nesąmonė tie visi gąsdinimai, juk ir man sakydavo, kad kol gali, išsimiegok ir mėgaukis laiku, tačiau tokio pilnatvės jausmo, kokį jaučiu gimus Petrui, dar neturėjau. Praėjusią savaitę beveik nemiegojau, kuomet vaikas verkdavo pasiguldydavau šalia savęs, bet net ir tuo mėgaudavausi. Juk laikas, kuomet vaikas gali ant tavęs miegoti, yra labai trumpas - vaikai nepaprastai greitai auga.
Darbas ir Motinystės Balansas
Sakėte, kad dirbote net gimdykloje, o po to atsigavimui sau pasilikote tik vieną laisvą mėnesį. Ar nesigailite savo pasirinkimu?
Realiai net nebuvau atsiribojusi, nes ir dabar važiuoju į darbinį susitikimą. Net ir tą „laisvą“ mėnesį šiek tiek dirbau, nes kūdikis juk labai daug miega, todėl tas pirmasis mėnuo toks lengvesnis. Kuomet jis miegodavo, aš tvarkydavau reikalus, o kai atsikeldavo, aš jau visus šimtą procentų savo laiko skirdavau tik jam. Tokiu ritmu gyvenu ir dabar, aš žinau, kad jis ryte vėl užmigs, ir tada turėsiu tris valandas, per kurias galėsiu tvarkyti savo reikalus. Žinoma, dabar aš jau nedirbu tokiu tempu, kaip seniau. Tačiau ta veikla man patinka ir noriu nesijausti atsiribojusi. Žinoma, man lengviau ir todėl, kad turiu pagalbą - tai turėti moterims yra tiesiog būtina. Iki lapkričio pradžios būsiu pas tėvus, todėl čia man padeda mama, o vėliau visuomet turėsime auklę. Nenoriu vieno vaiko palikti kai, tarkime, einu į dušą. Turėdama pagalbą aš galiu ramiai nusiprausti, susitvarkyti ir visuomet gražiai atrodyti, o tai labai svarbu. Tikriausiai todėl po gimdymo taip greitai ir atsigavau, ir turiu energijos.
Sudėtingas Gimdymas ir Dėkingumas
Kiekvienos moters gimdymo patirtis skirtinga. Kaip savąją apibūdintumėte jūs? Kaip atrodė ta diena?
Mano gimdymas buvo labai sudėtingas ir komplikuotas, tačiau kad ir kokia sunki situacija buvo, aš iš jo turiu pačius gražiausius ir nuostabiausius atsiminimus. Dar kartą įsitikau, kokie svarbūs mus supantys žmonės. Aš nepaprastai dėkinga visai Kauno Prano Mažylio gimdymo namų komandai, nes aš pati pagimdžiau tiktai jų dėka. Apskritai nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Buvo taip, kad vaikas užstrigo, o man jau viskas - panika. O ten, rodos, kad net ir švaros fėja Aldutė, man padėjo gimdyti. Kai jau buvau beveik praradusi sąmonę, pakėlusi akis į tuos žmones mačiau, kaip jiems visiems kartu su manimi skauda. Mano palatoje su manimi kartu gimdė kokie 8 žmonės! Iki šiol aš kiekvieną dieną apie juos pagalvoju. Didžiausias ačiū mano gydytojui Tomui Biržiečiui. Žmogus stebuklas, ne kitaip. Man keista, kuomet žmonės neigiamai atsiliepia apie mūsų medikus ir visuomet randą jiems kažkokių priekaištų, jog kažką ne taip padarė ar kad ligoninė negraži. Bet mes juk į tą ligoninę ateiname tik trumpam laikui, o tie žmonės ten dirba visada. Be kondicionierių ar kažkokių į ofisą atvežamų bandelių, tačiau daro viską, kad tik mums būtų geriau.
Emocinė Atsistatymas ir Vardas
Po tokios patirties tikriausiai buvo sunku ir emociškai. Kas padėjo atsitiesti?
Pirmoji savaitė buvo labai sudėtinga, tačiau aš palyginus greitai save susirinkau. Padeda pats kūdikis, kuris prie manęs glaudžiasi, o aš į jį žiūriu ir galvoju - „o Dieve, tai mano tikras vaikas“. Tas jo prisiglaudimas, tų mažų rankyčių, nosytės, nagiukų apžiūrėjimas ramina. Žiūriu ir galvoju, kad juk tai aš savyje užauginau šitą žmogutį! Tai tikrai nesuvokiama meilė.
Kaip kilo idėja vaikelį pavadinti Petru? Ar tai vardas, kurį ilgai nešiojotės su savimi, o gal mintis kilo spontaniškai jau pamačius naujagimį?
Petras Žemaitis yra pavadintas mano senelio garbei. Su juo turiu labai daug gražių atsiminimų ir pats vardas man toks labai tvirtas. Kitų variantų aš net nesvarsčiau. O kokia pirma mintis aplankė pamačius sūnų? „O Dieve, čia mano tikras vaikas!“ - tokia buvo pati pirma mintis (juokiasi). Aš ir iki dabar taip sakau. Visada turėjau stiprų ryšį su vaikais, su jais lengvai rasdavau bendrą kalbą, todėl gal dėl to mano reakcija ir buvo tokia, kad štai pagaliau turiu savo pačios vaiką.
Amžius ir Stereotipai
Pirmagimio susilaukėte būdama 39-erių. Ar teko dėl to susidurti su kokiais stereotipais, o gal ir pati turėjote baimių?
Tos baimės labiau buvo įvarytos visuomenės, kad esi jau senyvo amžiaus pirmakartė gimdyvė. Tai yra visiškai nesąmonė. Aš esu jau didelėje brandoje ir tikriausiai dėl to taip džiaugiuosi ta motinyste. Nepanikuoju dėl jokių iššūkių ir viską tvarkausi labai ramiai, o kūdikis yra labai išlauktas. Aš net nenoriu nieko kito veikti, o tik būti su juo. Juk gyvenime jau ir prikeliauta, būta daug vakarėlių, vakarienių ir visko. Jaučiausi pilnai save išgyvenusi ir tos pilnatvės jausmo labai trūko, o dabar tas gyvenimas atrodo užsipildęs. Vėl jaučiausi lyg kokia paauglė - noriu daug ką nuveikti ir parodyti sūnui. Todėl manau, kad su tuo amžiumi yra viskas gerai ir moterys neturėtų bijoti.
Gimdymo namuose viena sesutė man sakė: „Pamatysi, Sandra, jūs greitai rasite gerą vyrą ir atvažiuosite gimdyti dukrytės.“ Man šie žodžiai labai įstrigo. Man labai patinka būti mama ir man taip patiko būti nėščiai, kad aš tikrai galėčiau vėl važiuoti į gimdyklą. Tai buvo labai geras jausmas, nenusakoma laimė (šypsosi).
Sprendimas Auginti Vaiką Vienai
Atvirai dalijotės, kad vaiką auginti pasirinkote be partnerio. Ar jau gimus vaikui neteko sudvejoti dėl tokio sprendimo?
Aš neturėjau kito pasirinkimo, taip nusprendžiau ne šiaip sau. Tam buvo labai rimta priežastis, aš norėjau apsaugoti savo vaiką, kad jis nematytų tam tikrų dalykų. Visada dėl to man spaudė širdį, nes aš pati užaugau labai gražioje šeimoje su mama ir tėčiu. Norėčiau, kad viskas būtų buvę kitaip, bet taip nėra. Tačiau aš vis tiek tikiu, kad vaikas gali turėti mamą ir tėtį net jei jie nėra kartu. Tik tam, kad taip nutiktų, reikia įdėti labai daug pastangų. O šiandien esu tik aš ir Petras.
Ką patartumėte kryžkelėje ties šiuo klausimu atsidūrusioms moterims?
Nebijoti, nebijoti ir dar kartą nebijoti. Baimė yra mūsų didžiausias priešas. Jei kyla abejonių - tai jau ir yra jūsų atsakymas. Patikėkite, viskas bus gerai. Aš jaučiu, kad esu priėmusi labai gerą ir teisingą sprendimą, nes pagalvojus, jog man reiktų su ta situacija tvarkytis per nėštumą ar dabar… Ir dar matyti tai, ką jau mačiau kelis kartus ir, neduok Dieve, mano vaikas pamatytų… Tai būtų nesąmonių nesąmonė. O dabar aš galiu būti rami. Žinoma, tai sunku ir sudėtinga. Juk aš viena turiu tvarkytis ne tik emociškai, bet ir finansiškai. Visa vaiko auginimo našta yra ant mano pečių, o tai tikrai sudėtinga, bet su viskuo galima susitvarkyti. Kai tik ant rankų paėmiau Petrą, man iš karto užkilo motyvacija ir jėgų atradau net ir tada, kada atrodytų jų būti neturėtų. Jaučiuosi laiminga, šypsausi, pasidarau visus darbus ir skiriu laiką vaikui. Viskas yra gerai, svarbiausia nebijoti būti vienai. Nereikia būti priklausomai nuo kito žmogaus, o ypač, jei yra priklausomybės ar smurtas. Iš tokių situacijų reikia išeiti ir viskas susitvarkys, nėra buvę, kad nesusitvarkytų.
Laima Žemaitytė: Scenos Žvaigždės Kelias
Laima Žemaitytė - viena ryškiausių Lietuvos estrados žvaigždžių, kurios sodrus balsas ir charizma pavergė klausytojų širdis. Šiame straipsnyje apžvelgiama jos gyvenimo kelionė, karjera ir asmeninis gyvenimas.
Ankstyvieji Metai ir Muzikinės Pradžios
Laimutė nuo penkerių žinojo - nori būti dainininkė. Laima įstojo į Kauno Juozo Gruodžio vardo muzikos technikumą (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija). Merginai rūpėjo ne pažymiai, o dainuoti, ji dalyvavo saviveikliniuose ansambliuose.
Viename saviveikliniame ansamblyje dainininkę pastebėjo kompozitorius, technikumo Estrados skyriaus vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Netrukus jis pakvietė septyniolikmetę vietoj susirgusios dainininkės įrašyti latvių estrados atlikėjos ir kompozitorės Lolitos Vambutės dainą „Skrendančios dienos“.
„Vos po kelių repeticijų jau važiavau į Rygos plokštelių studiją. Įrašius dainą prasidėjo profesinės sėkmės etapas - netrukus mane susirado ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas Teisutis Saldauskas“, - pasakojo L. Žemaitytė.
Karjera Ansamblyje „Nerija“
1972 metais atlikėja buvo pakviesta į „Neriją“. Tapusi „Nerijos“ soliste, dainininkė labai greitai išpopuliarėjo. 1974-1975 m. Laima Žemaitytė lyg raketa šovė į populiarumo viršūnę ir tapo viena iš dešimties žinomiausių Lietuvos asmenybių.
L. Žemaitytės balsas buvo labai žemas, o ji žemino jį dar labiau, kopijuodama Janiną Miščiukaitę. „Nerijos“ vadovas R. Bieliauskas dėl to pykdavo, juk balsas buvo puikus ir nieko kopijuoti nereikėjo, ragino puoselėti savo dainavimo manierą, stilių.
Po kiekvieno koncerto gerbėjai apipildavo ją gėlėmis, prašydavo autografų, o laiškų atkeliaudavo didžiausi maišai. To meto žurnalas „Jaunimo gretos“ kasmet sudarydavo populiariausių Lietuvos žmonių dešimtukus. L. Žemaitytės pavardė juose puikavosi dvejus metus iš eilės.
Atlikėja prisiminė, kad galėjo išpopuliarėti ir Sovietų Sąjungoje, bet to atsisakė. „Mane kvietė dainuoti populiarus Maskvos ansamblis „Dobryje molodcy“ ir dėl balso, ir iš asmeninių paskatų - grupės gitaristas buvo mane įsimylėjęs. Tačiau aš nesvajojau nei dainuoti Maskvoje, nei kur nors kitur gyventi“, - teigė dainininkė.
Visgi 1977 m. Laimai teko „Neriją“ palikti - atsirado žmogus, pasistengęs, kad jos ansamblyje neliktų. Jos pavyzdys paneigia mitą, esą sovietmečiu konkurencija ir pavydas neegzistavo. Egzistavo. Jai dainuojant kažkas slapčia įsigudrindavo išjungti mikrofoną, šviesą.
Karjeros Tęsinys ir Asmeninis Gyvenimas
Išėjusi iš „Nerijos“ Valstybinės filharmonijos vadovo Rimvydo Žigaičio pakviesta L. Žemaitytė dainavo ansamblyje „Nemuno žiburiai“ kartu su Simonu Donskovu ir Valdemaru Antanavičiumi. Po „Nemuno žiburių“ ji grįžo į gimtąjį Kauną.
1977-aisiais, belaukiant Naujųjų, Kaune buvo atidarytas naktinis restoranas „Žalias kalnas“. Dainuoti šiame restorane buvo daugelio dainininkų nepasiekiama svajonė, o Laimą pakvietė. 1993 metais einančią į restoraną ją užpuolė ir smarkiai sumušė, skilo nosies kaulas. Su „Žaliu kalnu“ susijęs ir žiaurus įvykis. Užsigydžiusi žaizdas atlikėja toliau linksmino žiūrovus.
Estrados primadonos Laimos Žemaitytės ir populiarių dainų autoriaus ir atlikėjo Aido Maniko keliai vis dažniau susipina. Atlikėjai vis dažniau koncertuoja kartu, o dabar savo gerbėjams organizuoja pasirodymą pajūryje. Birželio 26-ąją jie koncertuos Palangoje. Dainininkai taip susigyveno, kad jau planuoja ir koncertinį turą po visą Lietuvą. Neretai iš aplinkinių pasigirsta kalbų ar Laima su Aidu nėra pora. Šiuos gandus atlikėjai skuba paneigti. Esą šie santykiai tik kolegiški, draugiški. Greitu metu klausytojai galės išgirsti ir bendrą atlikėjų dainą.
Įvertinimas ir Atlygis
Lietuvos publikos itin mėgstama L. Žemaitytė visuomet atrodė nuostabiai. Net sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, ji rengdavosi skoningai - mat neblogai uždirbdavo ir iš gastrolių užsienyje parsiveždavo drabužių.
Vokalistų kvalifikacija buvo vertinama balais nuo 8 iki 16. L. Žemaitytė buvo įvertinta 13,5 balo ir per vakarą uždirbdavo 27 rublius. Tai buvo dideli pinigai. Pavyzdžiui, inžinieriaus atlyginimas buvo apie 130 rublių per mėnesį.
| Laimės vardas |
| Raudoni šermukšniai |
Laima Žemaitytė - ryški Lietuvos estrados žvaigždė, palikusi gilų pėdsaką muzikos istorijoje. Laima Žemaitytė Pilnas vardas Laima Žemaitytė Gimė 1953 m. kovo 3 d. Laima Žemaitytė (g. 1953 m. kovo 3 d. L. Žemaitytė dainininkės populiarumo sulaukė būdama ansamblių „Vilniaus aidai“, „Nerija“, „Nemuno žiburiai“ vokaliste. L. Žemaitytė gimė kovo 3 d. Kaune. L. Žemaitytė užaugo Kaune. Mokydamasi Kaune, dar būdama paauglė L. Žemaitytė pradėjo dalyvauti estradinių ansamblių veikloje. Juozas Dubickas pakvietė L. Vienos Kauno estradinių ansamblių perklausos metu L. Žemaitytė buvo pastebėta tuo metu komisijoje dirbusio Mindaugo Tamošiūno. Tuo metu M. Tamošiūnas užėmė estradinio orkestro „Oktava“ prie Kauno dirbtinio pluošto gamyklos meno vadovo ir dirigento pareigas. Jis pakvietė L Žemaitytę įrašyti latvių kompozitorės Lolitos Vambutės dainą „Skrendančios dienos“ (tuo metu tam numatyta atlikėja Svetlana Bagdonaitė buvo susirgusi). L. Žemaitytė sutiko atvykti į repeticiją, kurioje ji atliko porą sėkmingų kūrinio perdainavimų. Po pirmojo įrašo Teisutis Saldauskas pakvietė L. Žemaitytę į „Vilniaus aidų“ kolektyvą. 1973 m. Romualdo Bieliausko pakviesta prisijungti prie „Nerijos“ ansamblio. Čia L. Žemaitytė sulaukė didelio populiarumo. Kartu su kitu „Nerijos“ vokalistu Stasiu Povilaičiu atsidūrė populiariausių Lietuvos žmonių dešimtuke, tuo metu kasmet skelbtame žurnale „Jaunimo gretos“. 1977 m. paliko „Neriją“. Valstybinės filharmonijos vadovo Rimvydo Žigaičio pakviesta L. Žemaitytė dainavo ansamblyje „Nemuno žiburiai“. Po „Nemuno žiburių“ grįžo į Kauną ir pradėjo dirbti atlikėja naktiniame restorane „Žalias kalnas“. Dainavimą restorane derino su saviveikla. Tuo metu dainavo Juliaus Janonio popieriaus fabriko ansamblyje „Verpetas“, vadovaujamame Juliaus Siurbio. 10-jo dešimtmečio pradžioje kartu su Nijole Tallat-Kelpšaite ir Benediktu Gadeikiu rengė ir dalyvavo „Alyvom sužydėk” koncertinėse programose. 1995 m. pradėjo solinę veiklą.
Mums susitikus prieš koncertą atlikėja plačiai nusišypso, o išgirdusi komplimentą, jog taip ir nesikeičia, nesutrinka: „Dabar jau gerokai pasikeitusi aš, nors šukuosenos ir niekada nekeičiu. Net kelios kirpėjos siūlė keisti, sukti plaukus, bet griežtai sakiau, kad to nedarysiu. Gerai jaučiuosi ir neeksperimentuodama“, - šypteli DELFI pašnekovė. Tam, kad išlaikytų puikią kūno formą bei savijautą ji atlieka specialias mankštas, niekada neužmiega nenusivaliusi makiažo ir koncerto dieną prieš pasirodymą nieko nevalgo. Vienas puodelis balintos kavos yra viskas, ką ji gali išgerti iki užlipdama ant scenos. Greitakalbe vardindama savo geros savijautos, sveikatos ir grožio taisykles Laima pažymi, kad taip pat turi ir stiprią valią, kuri leidžia atsisakyti žalingų maisto produktų ar nepiktnaudžiauti angliavandeniais. „Tik dietų niekada nesilaikau. Nesuprantu ir tų dainininkių, kurios sako, kad vis badauja. Kaip ant scenos pašoksi, jei jėgų neturėsi“, - klausia ne vieną dešimtmetį dainuojanti atlikėja. Šiandien L. Žemaitytės darbų grafikas yra užimtas iki pat sausio, nors Naujuosius metus ji planuoja sutikti su šeima, o kartu ir atšvęsti mylimos sesers jubiliejų. „Jau ir pavargau po visų koncertų su „Nerija“. Po kiekvieno suplanuoto dar laukė papildomi, nes visur salės lūžo, kiek norinčių paklausyti mūsų dainų. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad tokio dėmesio visiškai nesitikėjau“, - apie 48 veiklos metus skaičiuojančios grupės „Nerija“ atsisveikinimo turą pasakojo žinoma moteris. Paprastai sausį ji išvyksta pas Anglijoje gyvenančią dukrą Laurą ir jos šeimą. Moteris visada su meile prisimena aštuonerių anūką, kurio vienturtė dukra susilaukė su britu futbolininku. Šeimą ji vis dėlto labai norėtų matyti dažniau. Ir tik po koncerto kolegos ir seno bičiulio Edmundo Kučinsko klausiama, ar nenorėtų, kad namuose kas nors lauktų, ji susimąsto: „manęs vienatvė negąsdina. Per koncertus išsikraunu, atsigriebiu. Kol aš dar scenoje, man gerai. Ir Edmundui atsakiau, kad jau turbūt neprisitaikyčiau prie kito žmogaus“. Savo gyvenimą gimtuosiuose Kauno Šančiuose atlikėja kuria ir toliau, o jos išpuoselėtuose namuose visada laukiama dukros Lauros šeima. Tik vyriškio čia nėra, nors stipri moteris dėl to ir neišgyvena. Ir nors atlikėjos solinių koncertų grafiką dėlioja jos vadybininkas, ji sako, kad norėtų vis daugiau laiko skirti poilsiui. „Mano gyvenime dabar viskas yra taip gera ir patogu. Šiame namelyje aš gimiau ir augau. Tik suremontavau jį, viską susidėliojau taip, kaip norėjau, išgražinau ir dabar gyvenu viena. Dukra sako, kad gal kokį kačiuką man reikėtų auginti, bet ir juokiasi, kad jis tada mano provanso stiliaus baldus sudraskys. Tačiau viską dariau ne sau, o vaikams. Sakiau ir dukrai, kad tai yra jos. Nesu amžina ir jai reikia tai žinoti. Ji pati čia gimusi, augusi ir jaučia daug sentimentų šiems namams. Laura juk scenoje ir užaugo. Visi mano kolegos puikiai ją prisimena“, - atsidūsta žinoma moteris. Tiesa, Laimos gyvenime buvo ir ne viena filmo juostos verta meilės istorija. Klausiama apie pirmąjį savo vyrą ir dukros tėvą dainininkė sako, kad jo niekada nemylėjo. Su buvusiu sportininku, kuris ją įsimylėjo vos pavežėjęs taksi, ji susipažino aštuntajame dešimtmetyje. Po trejų metų gimė vienturtė atlikėjos dukra. Tačiau laimė nebuvo amžina, o dabar L. Žemaitytė ir tiksliai žino, kad jos šeimyninė laimė buvo tik apgaulė. „Buvome labai skirtingi žmonės. Jis mėgo kitas moteris ir iš pradžių daug ko tiesiog nepastebėdavau. Taip pat tikėjau ir jo melais. Vėliau sužinojau, kad dar iki armijos buvo mane apgavęs. Jis manęs ir į draugų kompanijas neleisdavo. Drausdavo dainuoti, šokti. Galiausiai aptikau jį su kita moterimi ir tai man tapo pretekstu išsiskirti. Kitu atveju būtų ramiai nepalikęs, bet tai tapo labai geru pretekstu. Dabar net nežinau, su kelinta žmona begyvena, bet nei su manimi, nei dukra nebendrauja“, - sako DELFI pašnekovė. Moteris puikiai prisimena, kad išsiskyrus su vyru bei likusi tik su mama ir dukra galėjo ramiau atsipūsti. Tuo metu ji koncertavo su Nelly Paltiniene ir išgyveno tikrą aukso amžių. Gerbėjų laiškus ji gaudavo maišais, o prieš koncertus ir prie scenos iki ausų įsimylėję vyrai laukė su glėbiais rožių. „Tik tuos visus laiškus, kuriuos gavau dar gyvendama su pirmuoju vyru, jis sudegino. Nieko neliko. O dabar būtų taip smagu, pavyzdžiui, dukrai paskaityti“. Tačiau ir vėliau jos gyvenimo neaplenkė nauji jausmai. Susižavėjusi gydytoju ji pradėjo santykius, tačiau vyras pateko į avariją. Dainininkė atvira: po avarijos ji nebepažino savo artimo žmogaus ir nebematė jame to, kuriuo taip žavėjosi. Vyras tapo neįgalus ir judviejų keliai išsiskyrė. „Manau, kad tai nebuvo meilė. Galbūt susižavėjimas, kuriam nelemta tęstis amžinai. Žinau, kad tai galbūt skambės egoistiškai, tačiau dingo jausmai. Mes turbūt ir patys keičiamės bėgant metams, bet mūsų santykiuose jau meilės neliko. Anksčiau turėjome daug bendra ir tai mus siejo, - sakė moteris, - tačiau nesu bejausmė. Tik tikrosios meilės nesutikau. Būna, kad mieste, ypatingai pavasarį, susitinka mano ir simpatiškų vyrų akys. Tačiau daug kas bijo prieiti. Yra tokių taktiškų žmonių, kurie bijo būti atstumti“. Laima juokauja, kad pastoviausia gyvenime buvo gerbėjų meilė ir dėmesys. Net užsukusi į prekybos centrą apsipirkti ji grįžta su rožėmis, saldumynais ir laiškais, o ją pamatę žmonės nesiskuklina prieiti ir pasakyti komplimentą, jog aksominio balso savininkės dainų klauso iki šiol. Dar neseniai jos koncerte pasirašyti ant albumo paprašęs ilgametis gerbėjas prisipažino, kad taip ir nevedė, nes visą gyvenimą mylėjo tik ją vieną. Atlikėja stebisi prisimindama, kaip drebančiomis rankomis simpatiškas vyras prašė pasirašyti ant jos dainų albumo. „Tik pati savęs nesureikšminu. Ryškiausias mano karjeros amžius buvo 1986 - 1988 metais. Tuomet ir rinkau stadionus. Mano soliniuose koncertuose pasirodydavo Edmundas Kučinskas, Vytautas Šiškauskas, Romas Dambrauskas, Stasys Povilaitis ir kiti. Dabar tai daro Inga Valinskienė. Štai su Edmundu mes dirbame daugybę metų kartu ir galiu sakyti, kad jis man tapo ir bičiuliu, savu žmogumi. Su juo tikrai daug nuveikėme. Atrodo, kad visi yra draugai, bet nedvejodama, jei turėčiau didelį koncertą, kviesčiau Edmundą“, - kalbėjo legendinė dainininkė. Kaunietė scenos atstovė susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgia į tolį tik prisiminusi 2010 metais turėtą solinį koncertą, kuriame koncertavo ir senas jos draugas bei šviesaus atminimo maestro Stasys Povilaitis. Šiam scenos grandui ji negaili šiltų žodžių. „Mano pakviestas jis dainavo už dyką. Tiesiog iš draugystės. Vėliau, 2015 m. birželį, Stasys sugalvojo daryti „Nerijos“ turą ir paskambino man su šia idėja. Sakiau, kad dar reikia pagyventi. Norėjo koncertus organizuoti lapkritį, bet sakiau, kad anksti. Jis buvo užsidegęs ta idėja. Liepė nesugalvoti kur nors išvykti ir pasižymėti datą, kada koncertuosime. Tik tas lapkritis taip ir neatėjo...Spalį jo netekome“. Draugystę scenoje ji laiko vienu svarbiausių dalykų ir apie kolegas atsiliepia tik geruoju. Tačiau nors scena bei muzika visada buvo didžiausiu gyvenimo varikliu, vieną dieną nulipti nuo jos ir palikti visiems laikams Laima nebijo. „Viskam yra pradžia ir pabaiga... Kaip ir dainoje išeiti nebijočiau. Viskas mano gyvenime yra gerai, kad tik viskuo džiaugtis ilgiau galėčiau. Ir dukra džiugina, kad supranta ir nori daugiau laiko praleisti kartu. Tai ir yra mano laimė“ Laima Žemaitytė - viena ryškiausių Lietuvos estrados žvaigždžių, kurios sodrus, stiprus balsas ir išraiškinga moteriška figūra nepalieka abejingų. Ji save vadina tikra Kauno patriote, nes, sako, visuomet sirgo, serga ir sirgs už šį miestą. Nors išgirsti ją dainuojant Kaune galima rečiau nei Palangoje ar kitose šalies vietose, dainininkė tvirtina, kad gimtajame mieste - jos širdis. Kaip ir namai, kuriuos ji be galo myli ir puoselėja. Jos žemas, stiprus balsas jau daug metų turi gerbėjų, kuriems ji labai dėkinga už meilę ir ištikimybę. Nebuvo atvejo, kad ji neturėtų laiko ar nuotaikos pasirašyti autografo.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Muzikinės Karjeros Pradžia
Laimutė nuo penkerių žinojo - nori būti dainininkė. Tris vaikus (Laima buvo vidurinė) mama augino viena, todėl vaikystėje, jaunystėje teko gyventi ypač kukliai, bet visos trys seserys kabinosi į gyvenimą. Laima įstojo į Kauno Juozo Gruodžio vardo muzikos technikumą (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija). Merginai rūpėjo ne pažymiai, o dainuoti, ji dalyvavo saviveikliniuose ansambliuose. Viename saviveikliniame ansamblyje dainininkę pastebėjo kompozitorius, technikumo Estrados skyriaus vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Netrukus jis pakvietė septyniolikmetę įrašyti latvių estrados atlikėjos ir kompozitorės Lolitos Vambutės dainą „Skrendančios dienos“. „Vos po kelių repeticijų jau važiavau į Rygos plokštelių studiją. Įrašius dainą prasidėjo profesinės sėkmės etapas - netrukus ją susirado ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas Teisutis Saldauskas“.
Karjera Ansamblyje „Nerija“
1972 metais atlikėja buvo pakviesta į „Neriją“. Tapusi „Nerijos“ soliste, dainininkė labai greitai išpopuliarėjo. Po poros metų L.Žemaitytė lyg raketa šovė į populiarumo viršūnę. Po kiekvieno koncerto gerbėjai apipildavo ją gėlėmis, prašydavo autografų, o laiškų atkeliaudavo didžiausi maišai. To meto žurnalas „Jaunimo gretos“ kasmet sudarydavo populiariausių Lietuvos žmonių dešimtukus. L.Žemaitytės pavardė juose puikavosi dvejus metus iš eilės.
Atlikėja prisiminė, kad galėjo išpopuliarėti ir Sovietų Sąjungoje, bet to atsisakė. „Mane kvietė dainuoti populiarus Maskvos ansamblis „Dobryje molodcy“ ir dėl balso, ir iš asmeninių paskatų - grupės gitaristas buvo mane įsimylėjęs. Tačiau aš nesvajojau nei dainuoti Maskvoje, nei kur nors kitur gyventi“, - teigė dainininkė.
Stilius ir Išvaizda
Lietuvos publikos itin mėgstama L.Žemaitytė visuomet atrodė nuostabiai. Net sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, ji rengdavosi skoningai - mat neblogai uždirbdavo ir iš gastrolių užsienyje parsiveždavo drabužių. Vokalistų kvalifikacija buvo vertinama balais nuo 8 iki 16. L.Žemaitytė buvo įvertinta 13,5 balo ir per vakarą uždirbdavo 27 rublius. Tai buvo dideli pinigai. Pavyzdžiui, inžinieriaus atlyginimas buvo apie 130 rublių per mėnesį.
Gyvenimo Pokyčiai ir Iššūkiai
Kaune 1977-aisiais buvo atidarytas naktinis restoranas „Žalias kalnas“. Dainuoti jame daugeliui dainininkų buvo nepasiekiama svajonė, o L.Žemaitytė buvo pakviesta. Su „Žaliu kalnu“ susijęs ir žiaurus įvykis. 1993 metais einančią į restoraną ją užpuolė ir smarkiai sumušė, skilo nosies kaulas. Užsigydžiusi žaizdas atlikėja toliau linksmino žiūrovus.
Bendradarbiavimas su Aidu Maniku
Estrados primadonos Laimos Žemaitytės ir populiarių dainų autoriaus ir atlikėjo Aido Maniko keliai vis dažniau susipina. Atlikėjai vis dažniau koncertuoja kartu, o dabar savo gerbėjams organizuoja pasirodymą pajūryje. Birželio 26-ąją jie koncertuos Palangoje. Dainininkai taip susigyveno, kad jau planuoja ir koncertinį turą po visą Lietuvą. Neretai iš aplinkinių pasigirsta kalbų ar Laima su Aidu nėra pora. Šiuos gandus atlikėjai skuba paneigti. Esą šie santykiai tik kolegiški, draugiški. Greitu metu klausytojai galės išgirsti ir bendrą atlikėjų dainą.
Asmeninis Gyvenimas
Ji save vadina tikra Kauno patriote, nes, sako, visuomet sirgo, serga ir sirgs už šį miestą. Nors išgirsti ją dainuojant Kaune galima rečiau nei Palangoje ar kitose šalies vietose, dainininkė tvirtina, kad gimtajame mieste - jos širdis, kaip ir namai, kuriuos ji be galo myli ir puoselėja.
Paklausta apie savo dabartinę vienatvę, Laima atvirauja: "manęs vienatvė negąsdina. Per koncertus išsikraunu, atsigriebiu. Kol aš dar scenoje, man gerai. Ir Edmundui atsakiau, kad jau turbūt neprisitaikyčiau prie kito žmogaus". Savo gyvenimą gimtuosiuose Kauno Šančiuose atlikėja kuria ir toliau, o jos išpuoselėtuose namuose visada laukiama dukros Lauros šeima. Tik vyriškio čia nėra, nors stipri moteris dėl to ir neišgyvena.
Tiesa, Laimos gyvenime buvo ir ne viena filmo juostos verta meilės istorija. Su buvusiu sportininku, kuris ją įsimylėjo vos pavežėjęs taksi, ji susipažino aštuntajame dešimtmetyje. Po trejų metų gimė vienturtė atlikėjos dukra. Tačiau laimė nebuvusi amžina, o dabar L. Žemaitytė ir tiksliai žino, kad jos šeimyninė laimė buvo tik apgaulė. Moteris puikiai prisimena, kad išsiskyrus su vyru bei likusi tik su mama ir dukra galėjo ramiau atsipūsti.
Tačiau ir vėliau jos gyvenimo neaplenkė nauji jausmai. Susižavėjusi gydytoju ji pradėjo santykius, tačiau vyras pateko į avariją. Dainininkė atvira: po avarijos ji nebepažino savo artimo žmogaus ir nebematė jame to, kuriuo taip žavėjosi. Vyras tapo neįgalus ir judviejų keliai išsiskyrė. Laima juokauja, kad pastoviausia gyvenime buvo gerbėjų meilė ir dėmesys.
Dabartinis Gyvenimas ir Planai
Ir nors atlikėjos solinių koncertų grafiką dėlioja jos vadybininkas, ji sako, kad norėtų vis daugiau laiko skirti poilsiui. „Mano gyvenime dabar viskas yra taip gera ir patogu. Šiamenamelyje aš gimiau ir augau. Tik suremontavau jį, viską susidėliojau taip, kaip norėjau, išgražinau ir dabar gyvenu viena. Dukra sako, kad gal kokį kačiuką man reikėtų auginti, bet ir juokiasi, kad jis tada mano provanso stiliaus baldus sudraskys. Tačiau viską dariau ne sau, o vaikams. Sakiau ir dukrai, kad tai yra jos. Nesu amžina ir jai reikia tai žinoti. Ji pati čia gimusi, augusi ir jaučia daug sentimentų šiems namams. Laura juk scenoje ir užaugo. Visi mano kolegos puikiai ją prisimena“, - atsidūsta žinoma moteris.
Šiandien L. Žemaitytės darbų grafikas yra užimtas iki pat sausio, nors Naujuosius metus ji planuoja sutikti su šeima, o kartu ir atšvęsti mylimos sesers jubiliejų. Paprastai sausį ji išvyksta pas Anglijoje gyvenančią dukrą Laurą ir jos šeimą. Moteris visada su meile prisimena aštuonerių anūką, kurio vienturtė dukra susilaukė su britu futbolininku. Šeimą ji vis dėlto labai norėtų matyti dažniau.
Ir tik po koncerto kolegos ir seno bičiulio Edmundo Kučinsko klausiama, ar nenorėtų, kad namuose kas nors lauktų, ji susimąsto. Tačiau nors scena bei muzika visada buvo didžiausiu gyvenimo varikliu, vieną dieną nulipti nuo jos ir palikti visiems laikams Laima nebijo. „Viskam yra pradžia ir pabaiga... Kaip ir dainoje išeiti nebijočiau. Viskas mano gyvenime yra gerai, kad tik viskuo džiaugtis ilgiau galėčiau. Ir dukra džiugina, kad supranta ir nori daugiau laiko praleisti kartu.
Merginai rūpėjo ne pažymiai, o dainuoti. Viename saviveikliniame ansamblyje dainininkę pastebėjo kompozitorius, technikumo Estrados skyriaus vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Daugiau nuotraukų (4) L.Žemaitytę (kairėje) kūrybos keliai yra suvedę su renginių organizatoriumi Giedriumi Gustu ir dainininke Irena Ašakaite. Netrukus jis pakvietė septyniolikmetę įrašyti latvių estrados atlikėjos ir kompozitorės Lolitos Vambutės dainą „Skrendančios dienos“. „Vos po kelių repeticijų jau važiavau į Rygos plokštelių studiją. Įrašius dainą prasidėjo profesinės sėkmės etapas - netrukus mane susirado ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas Teisutis Saldauskas“, - pasakojo L.Žemaitytė. 1972 metais atlikėja buvo pakviesta į „Neriją“. Po poros metų L.Žemaitytė lyg raketa šovė į populiarumo viršūnę. Po kiekvieno koncerto gerbėjai apipildavo ją gėlėmis, prašydavo autografų, o laiškų atkeliaudavo didžiausi maišai. To meto žurnalas „Jaunimo gretos“ kasmet sudarydavo populiariausių Lietuvos žmonių dešimtukus. L.Žemaitytės pavardė juose puikavosi dvejus metus iš eilės. Atlikėja prisiminė, kad galėjo išpopuliarėti ir Sovietų Sąjungoje, bet to atsisakė. „Mane kvietė dainuoti populiarus Maskvos ansamblis „Dobryje molodcy“ ir dėl balso, ir iš asmeninių paskatų - grupės gitaristas buvo mane įsimylėjęs. Tačiau aš nesvajojau nei dainuoti Maskvoje, nei kur nors kitur gyventi“, - teigė dainininkė. Lietuvos publikos itin mėgstama L.Žemaitytė visuomet atrodė nuostabiai. Net sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, ji rengdavosi skoningai - mat neblogai uždirbdavo ir iš gastrolių užsienyje parsiveždavo drabužių. Daugiau nuotraukų (4) L.Žemaitytė (kairėje) prisiminė, kad galėjo išpopuliarėti ir Sovietų Sąjungoje, bet to atsisakė. Vokalistų kvalifikacija buvo vertinama balais nuo 8 iki 16. L.Žemaitytė buvo įvertinta 13,5 balo ir per vakarą uždirbdavo 27 rublius. Tai buvo dideli pinigai. Pavyzdžiui, inžinieriaus atlyginimas buvo apie 130 rublių per mėnesį. Kaune 1977-aisiais buvo atidarytas naktinis restoranas „Žalias kalnas“. Dainuoti jame daugeliui dainininkų buvo nepasiekiama svajonė, o L.Žemaitytė buvo pakviesta. Su „Žaliu kalnu“ susijęs ir žiaurus įvykis. 1993 metais einančią į restoraną ją užpuolė ir smarkiai sumušė, skilo nosies kaulas. Užsigydžiusi žaizdas atlikėja toliau linksmino žiūrovus. Laima Žemaitytė - viena žymiausių Lietuvos estrados dainininkių, kurios sodrus balsas ir įsimintinos dainos pavergė klausytojų širdis. Jos karjera, prasidėjusi dar sovietmečiu, paženklinta tiek šlovės, tiek asmeninių iššūkių, tačiau dainininkė visuomet išliko ištikima savo pašaukimui - muzikai.
