Vilniuje gimusi ir augusi profesorė Žaneta Petrulionienė, viena ryškiausių Lietuvos kardiologių, pasirinko medicinos kelią, kuris jai buvo nulemtas laikmečio ir šeimos tradicijų. Aukso medaliu baigusi sostinės 23-iąją vidurinę mokyklą, ji kartu su dviem bendraklasėmis, taip pat aukso medalininkėmis, sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1985 metais.

„Dabar iš mūsų trijulės Lietuvoje esu likusi tik aš“, - liūdnai patvirtina Ž. Petrulionienė. Jos bičiulės pasirinko skirtingus kelius: viena gyvena ir dirba už Atlanto, kita - Norvegijoje. Neseniai profesorė aplankė savo geriausią draugę Osle. Nors draugei ten gerai sekasi darbas ir gyvenime viskuo apsirūpinusi, ji kone kas mėnesį atvažiuoja į Lietuvą. Ne tik dėl to, kad čia likę tėvai, giminės, draugai ir geri pažįstami, bet ir todėl, kad jaučia gimtinei didžiulę trauką, kurios niekas negali nuslopinti.

Ji pati sako apie emigraciją niekada nė negalvojusi. Pirmiausia dėl to, kad yra vienturtė dukra ir negalėjo palikti tėvų, su kuriais sieja itin glaudūs dvasiniai ryšiai. „Tėvai man davė viską - ir laimingą vaikystę, ir laimingą jaunystę, o kai sukūriau šeimą ir pasipylė vaikai, jie labai daug padėjo“, - atvirauja profesorė.

Šeima ir artimi ryšiai tarp kartų yra viena svarbiausių vertybių Žanetai Petrulionienei. „Labai artimai bendraujame kelios kartos ir dėl to labai džiaugiuosi“, - sako ji. Jos tikslas - kad visi vaikai surastų savo kelią Lietuvoje. „Gali pavažinėti po pasaulį, pasistažuoti, pasisemti patirties, bet vis tiek mūsų šaknys Lietuvoje. Viską darysiu, kad ir mano vaikai, ir anūkai būtų šalia. Man reikia, kad jie būtų šalia“, - pabrėžia profesorė.

Ji apskritai yra prieš emigraciją, mano, kad ir Lietuvoje galima labai daug pasiekti. „Bet jeigu žmogui nesiklosto... Jeigu žmonės galėtų čia siekti to, apie ką svajoja, dirbti, užsidirbti ir jaustis oriai, manau, jie tikrai nevažiuotų iš Lietuvos“, - teigia Ž. Petrulionienė.

Ištikima kardiologijai: nuo vaikų iki suaugusiųjų širdžių

Kardiologijos sritį jauna gydytoja pasirinko lemtingai susiklosčius aplinkybėms iš karto po studijų, kai, baigusi Vilniaus universitetą su pagyrimu, buvo pakviesta ten ir dirbti. „Gal taip sutapo, bet aš labai daug puikių žmonių sutikau“, - prisimena Ž. Petrulionienė.

Jos pirmasis mokytojas, šviesios atminties profesorius Algimantas Raugalė, pasiūlė imtis tyrinėti vaikų širdis, taigi ji pradėjo nuo vaikų kardiologijos. Vėliau, profesoriaus Vytauto Jono Sirvydžio paskatinta, susidomėjo įgimtomis širdies ydomis. Taip pamažu nuo vaikučių širdelių perėjo prie suaugusiųjų širdžių. „Tačiau niekas nepasidarė iš karto ir savaime - nuo tų 1985-ųjų tarpai tarp kardinalių gyvenimo įvykių yra gana dideli, žingsnis po žingsnio“, - apibendrina profesorė.

Medicinos mokslų daktaro disertaciją „Sveikų ir sergančių aortos koarktacija ir aortos vožtuvo stenoze vaikų kairiojo skilvelio funkcijos ir kraujotakos aortoje įvertinimas echokardiografiniais metodais“ Vilniaus universitete ji apgynė 1992 m. Šiandien Ž. Petrulionienė yra habilituota daktarė, Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorė. Universitetinėse Santaros klinikose ji vadovauja I kardiologijos skyriui, specializuojasi prevencinėje kardiologijoje, širdies ir kraujagyslių ligų epidemiologijoje, rizikos profilio tyrimuose, tyrinėja metabolinio sindromo, cukrinio diabeto, nutukimo ir koronarinės širdies ligos ryšius.

Profesorė sako, kad siekti karjeros ir tobulėti medicinoje jai padėjo įgimtas užsispyrimas ir pasitikėjimas savo jėgomis: „Visada žinau, kad po kiekvienos problemos ateina palengvėjimas. Ir vaikams nuolat sakau: jeigu tau kažkas nepavyksta iš karto, nusiramink ir nenorėk greito rezultato, juk viską įmanoma pasiekti žingsnis po žingsnio, nuosekliu darbu. O po to didžiulio ir sunkaus darbo užplūsta jausmas, kad tu įveikei, tu padarei, nors ir buvo žiauriai sunku... Ta būsena yra labai maloni ir padeda žengti pirmyn.“

Paveldėjo šeštąjį pojūtį ir aistrą teatrui

Įvairiose gyvenimo situacijose gydytoja dažnai vadovaujasi nuojauta, kurią sako esant labai galingą - tai tarsi šeštasis pojūtis. „Kartais juk jauti be žodžių, kad kitam sunku. Ypač tie nematomi ryšiai stiprūs tarp artimų žmonių. Būna, tiesiog jaučiu, kad reikia paskambinti, kad mano artimam žmogui kažkas negerai, kad jam reikia palaikymo, pagalbos, ir tai labai svarbu“, - neslepia Ž. Petrulionienė, neseniai išgelbėjusi miokardo infarktą patyrusį savo vyrą.

Profesorė mano paslaptingąjį šeštąjį pojūtį paveldėjusi iš savo močiutės ir prosenelės, kurios buvo liaudies daktarės, žolininkės, o prosenelė - pribuvėja. „Tą empatiją reikia puoselėti, labai įsiklausyti į save, nes per beprotišką gyvenimo tempą, įvairias ambicijų kovas mes dažnai nebegirdime, ką sako mūsų vidinis balsas“, - sako Ž. Petrulionienė.

Paklausta, kaip atsipalaiduoja po sunkios darbo dienos, ar nuvagia šiek tiek laiko vien tik sau, Ž. Petrulionienė pripažįsta, kad iš tiesų likti vienai pačiai su savimi pavyksta labai retai. Bet šeštadieniais, sekmadieniais, pabėgusi nuo medicinos, ji realizuoja įvairius savo pomėgius. Iš jų svarbiausias - teatras. „Esu teatromanė - internetu prisiperku bilietų į spektaklius keliems mėnesiams, stengiuosi pasižiūrėti viską, kas tik Lietuvoje pastatoma.“

Aistra teatrui ji užsikrėtė dar mokykloje, lankydama dramos būrelį. Šiandien Ž. Petrulionienės artimieji ir geri bičiuliai žino, kad ji tikrai parašys knygą, kai tik sulauks tokios galimybės. „Negaliu nuvilti savo mylimos mokytojos. Kai išeisiu į pensiją, būtinai tą rašymo gyslelę realizuosiu“, - šypsosi profesorė, įžvelgianti aplinkoje labai daug įdomių dalykų, vertų rašytojo plunksnos.

Sukrėtimai užgrūdina

Kaip nuolatinės psichologinės įtampos kupinoje aplinkoje išlikti savimi? „Esmė yra vidinė harmonija. Turi būti kažkoks vientisumas ir darna, tuomet viduje esi rami“, - sako profesorė.

Ji pabrėžia, kad labai svarbus glaudus ryšys su artimaisiais. „Esu labai dėkinga savo tėvams, jie - nuostabūs žmonės, aukščiausio intelekto ir erudicijos, nors jiems jau po 85 metus, šiemet atšventėme jubiliejus. Jie ir knygas skaito, ir mane dar pamoko - duok, Dieve, jiems sveikatos. Ačiū už viską - už šilumą, rūpestį ir už tam tikrą stumtelėjimą gyvenime“, - dėkingumo neslepia Ž. Petrulionienė.

„O gyvenimas nėra vien tik rožėmis klotas ar saldus kaip medus. Jis turi žmogų „papurtyti“. Dramatiški sukrėtimai užgrūdina, bet iš jų tu „išlipi“ kitoks - pasimokęs, tvirtesnis, atsparesnis, su šiek tiek kitokiu požiūriu į gyvenimą.“

tags: #zaneta #petrulioniene #gime

• Darželio šventės albumas
• Pieno mišinukai ir tyrelės
• Tradicijos ir marginimo būdai
• Papildai odai ir sąnariams
• Vaikų dingimo atvejai Panevėžyje