William Shakespeare (Viljamas Šekspyras; pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. - 1616 m. balandžio 23 d.) - anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Dažnai vadinamas Anglijos nacionaliniu poetu, „Eivono dainiumi“ (Bard of Avon) arba tiesiog „Dainiumi“. Biografinių žinių išliko nedaug.
Rašytojas gimė Stratforde prie Eivono, Warwickshire, Anglijoje. Jo motina buvo vietos ūkininko dukra, o tėvas - galanterininkas, kuris vėliau tapo Stratfordo miesto meru. Šeima priklausė vienai turtingiausių miestiečių šeimų. Manoma, kad Williamas Shakespeare'as baigė vadinamąją gramatinę mokyklą Stratforde, kur mokėsi skaityti, rašyti lotynų, graikų ir anglų kalbomis. Mokymosi procese mokiniai atlikdavo lotyniškas pjeses, taip pat susipažindavo su keliaujančių trupių vaidinamais spektakliais. Tėvas, kaip pareigas einantis miesto valdininkas, išdavinėjo leidimus pasirodyti mieste.
Būdamas 18 metų, Shakespeare'as vedė vietinę merginą Anne Hathaway. Jiedu susilaukė trijų vaikų: dukters Susanna ir dvynių - Hamnet ir Judith. Sūnaus Hamnet mirtis 1596 m. galėjo įkvėpti rašytoją pavadinti savo garsiausią personažą Hamletu. Apie Shakespeare'o veiklą iki persikėlimo į Londoną žinių beveik nėra; kai kurie spėja, kad jis galėjo būti mokytojas.

Apie 1592 m. Shakespeare'as apsigyveno Londone, kur tapo aktyviu teatro pasaulio dalyviu. Jis ne tik vaidino, bet ir pradėjo rašyti pjeses. 1594 m. kartu su kolegomis jis subūrė naują trupę - „Lordo šambeliono žmonės“ (The Lord Chamberlain’s Men), kuri nuo 1603 m. buvo žinoma kaip „Karaliaus žmonės“ (The King’s Men). Trupės populiarumą didžiąja dalimi lėmė būtent Shakespeare'o parašytos dramos. Karalienė Elžbieta I vertino šią trupę ir kartais kviesdavo juos vaidinti savo rūmuose. 1599 m. trupė pasistatė savo teatrą - „Gaublio teatrą“ (Globe Theatre).
Nuo 1609 m. arba 1612 m. Shakespeare'as grįžo į savo gimtąjį Stratfordą-upon-Avoną. Manoma, kad jis neberašė pjesių, tačiau palaikė ryšius su Londono teatro pasauliu. Jo testamente minimi ne tik artimieji, bet ir trys aktoriai: Ričardas Berbedžas, Džonas Hemingas ir Henris Kondelas.
Nuo 1785 m. paskelbta nemažai studijų apie W. Shakespeare'o tapatybę. Egzistuoja spėjimų, kad W. Shakespeare'o vardu galėjo pasirašinėti kiti autoriai, tokie kaip F. Baconas, Chr. Marlowe, 17 Oksfordo grafas E. de Vere’as, karalienė Elžbieta I ir kiti. Tačiau iki šiol nėra išlikę autentiškų rankraščių ar portretų, kurie neabejotinai patvirtintų jo autorystę. Kūrinių tekstai (kanoną sudaro 37 pjesės) buvo rekonstruoti iš neautorizuotų leidimų ir aktorių prisiminimų. Vienas svarbiausių šaltinių - rinkinys „First Folio“, išleistas 1623 m., po rašytojo mirties.
Shakespeare'o kūryba skirstoma į tris laikotarpius: 1589-1601 m., 1601-1609 m. ir 1609-1613 m. Pirmajam laikotarpiui būdinga dauguma komedijų, istorinių kronikų ir sonetų. Ankstyvosioms komedijoms, tokioms kaip „Klaidų komedija“ (1592-1594 m.), „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1593-1594 m.) ir „Du veroniečiai“ (1590-1595 m.), būdingas šmaikštus dialogas, farso ir retorikos elementai. Vėlesnėms komedijoms, pavyzdžiui, „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1594-1595 m.), „Venecijos pirklys“ (1596-1597 m.), „Daug triukšmo dėl nieko“ (1598-1599 m.) ir „Dvyliktoji naktis“ (1600 m.), būdingas daugiaplanis siužetas, psichologiškai pagrįsti personažai ir sustiprėjęs lyrinis pradas. Šiose komedijose dažnai nagrinėjamos meilės ir draugystės temos, teigiamas žmogaus polinkis į vidinio pasaulio dermę.
Istorinėse kronikose, tokiose kaip „Henrikas VI“ (3 dalys, 1591-1595 m.), „Karalius Jonas“ (1594-1597 m.) ir „Henrikas IV“ (2 dalys, 1596-1600 m.), vyrauja istorinio konteksto lemiamas veiksmas, panoraminis kovų vaizdas, atspindintis XIV-XV a. Anglijos pilietinio karo atgarsius. Kuriamos individualizuotos valdovų figūros, perteikiamos kovos dėl valdžios psichologinės prieštaros, kaip matyti pjesėse „Ričardas III“ (1592-1593 m.) ir „Ričardas II“ (1595-1597 m.). Aukštinamas teigiamas monarchas, keliami atsakomybės už šalį ir jos žmones, stiprios istorinės asmenybės svarbos bei tautos vienybės klausimai.
Laikotarpiu tarp 1601 ir 1609 m. vyrauja vadinamosios probleminės pjesės, arba tamsiosios komedijos, ir didžiosios tragedijos. Komedijose „Troilas ir Kresida“ (1602-1609 m.), „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“ (1603 m.) ir „Akis už akį“ (1604 m.) keliamos socialinės problemos, ryškus istorijos parodijavimas, nyksta aiški gėrio ir blogio skirtis. Brandžiausiais kūriniais laikomos tragedijos „Hamletas“ (1601-1603 m.), „Otelas“ (1604 m.), „Karalius Lyras“ (1605-1606 m.) ir „Makbetas“ (1606 m.). Jose nagrinėjamos veikėjų vidiniai prieštaravimai, lemiami istorinių sąlygų, valdžios ir moralinių vertybių susidūrimas.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu (1609-1613 m.) Shakespeare'as daugiausia kūrė tragikomedijas, tokias kaip „Cimbelinas“ (1609-1610 m.), „Audra“ (1611 m.) ir „Žiemos pasaka“ (1611 m.). Tęsdamas antikos, viduramžių ir Renesanso literatūros bei teatro tradicijas, jis ištobulino ir įtvirtino renesansinės komedijos, istorinės dramos, tragikomedijos ir tragedijos žanrus, sukūrė jų modelius. Taip pat įtvirtino angliškojo soneto modelį.
| Laikotarpis | Žanrai | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| 1589-1601 | Komedijos, Istorinės kronikos, Sonetai | "Klaidų komedija", "Užsispyrėlės sutramdymas", "Henrikas VI", "Ričardas III" |
| 1601-1609 | Probleminės pjesės (tamsiosios komedijos), Tragedijos | "Troilas ir Kresida", "Viskas gerai, kas gerai baigiasi", "Hamletas", "Otelas", "Karalius Lyras", "Makbetas" |
| 1609-13 | Tragikomedijos | "Cimbelinas", "Audra", "Žiemos pasaka" |
Pagal jo kūrinius sukurta daugybė operų, baletų ir filmų, kuriuos režisavo tokie žymūs režisieriai kaip F. Zefirelli, G. Kozincevas, A. Wajda ir K. Branagh.

tags: #williamas #shakespearas #gime

