Nemuno dešiniojo kranto Druskininkų apylinkių bei gretimi Varėnos rajono kaimai yra XX a. Lietuvos katalikų bažnyčios istorijoje bent kelių gerai žinomų kunigų gimtosios vietos.
Vienas iš tokių dvasininkų - tai 1886 m. Randamonyse gimęs aktyvus lietuvybės skleidėjas lenkų okupuotoje Rytų Lietuvoje ir lenkų Armijos Krajovos partizanų auka (nužudytas 1943 m.) Ambraziejus Jakavonis.
Tais pačiais metais Marcinkonių parapijoje gimė Vladas Jezukevičius - lietuviškųjų organizacijų Vilniuje veikėjas, vėliau Stakliškių klebonas ir dekanas, kanauninkas.
Iš Kabelių parapijos Šklėrių kaimo kilęs kunigas salezietis, misionierius Indijoje Jonas Svirnelis (1913 - 1973).
Švendubrės kaimas yra kunigų brolių Vlado (g. 1873 m.) ir Vytauto (g. 1890 m.) Šikšnelių gimtinė; tiesa, visuomenine veikla broliai nė trupučio nepasireiškę.
K. Maliukevičius gimė 1876 m. birželio 21 d. (vad. senuoju stiliumi, pagal Julijaus kalendorių) anuometinės Gardino apskrities Sabalionių valsčiaus Latežerio kaime (valsčiaus įstaiga buvo Druskininkuose; Sabalionys dabar priklauso Baltarusijai). Tėvai - Regina Jazukevičiūtė ir Juozas Maliukevičiai. Kūdikis pakrikštytas Ratnyčios bažnyčioje birželio 27 d. Krikštijo kun. F. Daubaras, krikštatėviai - Kazimieras Kurilavičius ir našlė Ona Savickienė.
Kai kuriuose dokumentuose (pvz., 1920 m. Lietuvos Respublikos užsienio pase, Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžikovskio 1930 m. balandžio 30 d. Trakų parapijos vizitacijos akte) net paties kunigo ranka rašoma, kad jis gimęs 1876 m. liepos 1 d. Galbūt norėta gimimo datą pataisyti pagal Grigaliaus kalendorių?
Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra informacijos apie Vytauto Kucevičiaus gimimo metus.
Tačiau, remiantis pateikta medžiaga, galime plačiau nagrinėti kitą svarbią XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos dvasininką, Klemensą Maliukevičių.
Katalikiškojo kelio pradžia
Neturime žinių apie būsimojo kunigo K. Maliukevičiaus mokymąsi kokioje nors bendrojo lavinimo mokykloje. Pasak kun. Prano Bieliausko, K. Maliukevičius buvo pasiruošęs mokytis privačiai (P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555-1957. Trakai, 2004, p. 122).
Kalbėjo ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, rusiškai bei baltarusiškai.
Žinios iš dalykų, dėstomų pirmosiose keturiose ano meto gimnazijų klasėse, jo prašymu įvertintos Maskvos mokyklų apygardos Oriolo gimnazijoje 1896 m. vasario mėnesį.
Gimnazijos pedagogų taryba, patikrinusi ir įvertinusi jaunuolio žinias norint gauti vaistinės mokinio vardą, 1896 m. vasario 5 d. nutarė duoti atitinkamą pažymėjimą. Dokumentas išrašytas vasario 8 d.
Prie pažymėjimo pridėtos nuotraukos kitoje pusėje yra gimnazijos direktoriaus įrašas: „Maliukevičius išlaikė egzaminus Oriolo gimnazijoje vaistinės mokinio vardui gauti, apie ką jam išduotas pažymėjimas Nr. 176“ (Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 318, byla 14661; toliau: MAB, o skaičiai reikš fondo ir bylos numerius).
Neaišku, kodėl egzaminų laikyti jaunuolis važiavo net į Oriolą.
Į kunigų seminariją Klemensas Maliukevičius įstojęs ne po pirmojo bandymo. Yra išlikęs stojamųjų egzaminų į Vilniaus kunigų seminariją rusų kalbos diktantas „Paukščių traukimas“ („Тяга“), rašytas 1896 m. gegužės 18 d. (MAB 318-14546).
1897 m. vasario 1 d. K. Maliukevičius vėl rašė prašymą Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui, prašydamas leisti laikyti kontrolinius egzaminus: „Желая поступить в число воспитанников вверенной Вам семинарии, честь имею всепокорнейше просить Ваше Высокопреподобие допустить меня к поверочным экзаменам при сей же семинарии“ („Norėdamas įstoti į Jums patikėtos seminarijos auklėtinių tarpą, turiu garbės nuolankiausiai prašyti Jūsų, Aukštasis Dvasiškasis Tėve, leisti man laikyti kontrolinius egzaminus šioje seminarijoje“).
Prie prašymo pridėjo pažymėjimą apie išsilavinimą, išrašą iš gimimo ir krikšto metrikų, o kitus dokumentus įsipareigojo pateikti „po išbandymo“ (MAB 318-8376).
Panašų prašymą priimti į seminariją, leidus laikyti kontrolinius egzaminus, Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui K. Maliukevičius parašė 1901 m. balandžio 5 d. Pridėjo tuos pačius dokumentus, kaip ir 1896 m.
Rusų kalbos egzamino diktantas rašytas 1901 m. balandžio 10 d. Diktantas įvertintas 2 (matyt, pagal „vokišką“ sistemą, t. y. = 4). Visų egzaminų laikymo lapas išrašytas balandžio 11 d.
Liepos 1 d. Maliukevičius prašė seminarijos rektorės potvarkio (о сделании распоряжения) laikyti jį seminarijos auklėtiniu.
Prie prašymo pridėti dokumentai: 1) Vilniaus Romos katalikų dvasinės konsistorijos 1895 m. kovo 13 d. patvirtintas gimimo ir krikšto metrikų išrašas, 2) Sabalionių valsčiaus staršinos (seniūno) 1901 m. gegužės 19 d. atleidžiamasis liudijimas, 3) Gardino apskrities karinės prievolės komisijos 1897 m. spalio 25 d. pažymėjimas, 4) Gardino gubernatoriaus 1901 m. gegužės 30 d. pažyma apie elgesį, 5) Gardino apygardos teismo 1901 m. balandžio 25 d. pažyma apie tai, kad nebuvo teistas, 6) Oriolo gimnazijos pažymėjimas apie egzaminus vaistininko mokinio vardui gauti, 7) kunigų seminarijos 1901 m. balandžio 11 d. egzaminų laikymo lapas.
Gimimo ir krikšto metrikų išrašas padarytas iš konsistorijos archyve saugotos Ratnyčios bažnyčios metrikų knygos.
Sabalionių valsčiaus seniūno O. Obuchovskio atleidžiamajame liudijime rašoma, kad nėra kliūčių K. Maliukevičiui stoti į kunigų seminariją, nuo karinės tarnybos jis esąs atleistas visam laikui.
Pasak Gardino karinės prievolės komisijos pažymėjimo, šaukiamasis 1897 m. atvyko atlikti karinės prievolės ir pagal jo ištrauktą burtą turėjo tarnauti kariuomenėje, tačiau po patikrinimo pripažintas karinei tarnybai visiškai netinkamu ir todėl nuo jos visiems laikams atleistas (konkretesnė netinkamumo priežastis nenurodyta).
Gardino gubernatoriaus pažymoje rašoma, kad į Vilniaus RK dvasinę seminariją stoti norinčio asmens „elgesys, gyvenimo būdas, dorovinės savybės yra geri ir nieko smerktino jo elgsenoje nepastebėta“, reikalingas žyminis mokestis užmokėtas; pasirašęs gubernatoriaus pareigas ėjęs pareigūnas.
Gardino apygardos teismo pažymoje sakoma, kad jos prašytojas teistas nebuvo, žyminės rinkliavos mokestis užmokėtas; pasirašęs teismo pirmininko pareigas ėjęs asmuo.
Anot Oriolo gimnazijos pažymėjimo, egzaminuoto asmens žinios įvertintos taip: tikyba - 4, rusų, lotynų, vokiečių, prancūzų kalbos ir matematika - 3, istorija ir geografija - 4.
Vilniaus kunigų seminariją K. Maliukevičius baigė 1905 metais.
Kunigystė ir visuomeninė veikla
Paskutiniaisiais mėnesiais šioje mokslo įstaigoje jam teko pergyventi šeimos nelaimes. Vilniaus vyskupas Eduardas Ropas 1905 m. kovo 5 d. pranešė seminarijos valdybai, jog atsižvelgdamas į kovo 3 d. prašymą, leido seminarijos auklėtiniui K. Maliukevičiui išvykti vienai dienai pasimatyti su mirštančia motina. Kovo 22 d. vyskupas leido klierikui išvykti į motinos laidotuves trims dienoms. Išvykti trims dienoms į Latežerį pas mirštantį brolį E. Ropas leido birželio 8 d.
Į kunigus Klemensas Maliukevičius įšventintas 1905 m. birželio 6 d. Visą seminarijos kursą jis baigė birželio 15-ąją ir tą pačią dieną prisiekė „Jo Imperatoriškajai Didenybei, Maloningiausiajam Imperatoriui Nikolajui Aleksandrovičiui, Visos Rusijos Monarchui“. Mat prisiekti carui kunigams pagal to meto Rusijos įstatymus buvo privaloma.
Rusiškas priesaikos tekstas atspausdintas spaustuvėje.
Vyskupija naujakunigį numatė skirti vikaru į Vilniaus katedrą. Tokiam vyskupijos žingsniui tam tikros įtakos galbūt turėjo Maliukevičiaus balsas - sodrus bosinis baritonas (neveltui kunigas kilęs iš dainingos Dainavos šalies!). Todėl 1905 m. birželio 20 d. vyskupija oficialiai kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, prašydama jo pritarimo tokiam paskyrimui.
Birželio 21 d. Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija paprašė kunigų seminarijos valdybos atsiųsti naujai įšventintų kunigų, tarp jų ir K. Maliukevičiaus, formuliarinius nuorašus (šiuose dokumentuose buvo anketinės žinios apie asmenis bei jų veiklą, MAB 318-17211).
Vilniaus gubernatorius liepos 15 d. pranešė vyskupui, kad Vyriausiasis krašto viršininkas (t. y. generalgubernatorius) „iš savo pusės nemato kliūčių įvykdyti Jūsų numatomą ketinimą dėl paskyrimo“.
Tokiu būdu rugpjūčio 25 d. K. Maliukevičius paskirtas Vilniaus katedros vikaru (LVIA 694-3-1103).
Tą pačią dieną jam, jau kaip katedros vikarui, sveikinimą su apaštališkuoju palaiminimu - lotyniškai atspausdintą blanką - atsiuntė Vilniaus vyskupas E. Ropas.
Rugsėjo 1 d. vyskupijos valdyba pasiuntė seminarijos valdybai neseniai įšventintiems kunigams išrašytus dokumentus, prašydama juos įteikti.
K. Maliukevičiaus pastangomis Vilniaus katedroje šventadienių rytais įvestos lietuviškos pamaldos ir lietuviški pamokslai. Per Gavėnią jis pats arba jo paprašytas kunigas Šv. Kazimiero koplyčioje vesdavo vyrų lietuvių rekolekcijas.
Jau vikaraudamas pradėjo uoliai dalyvauti lietuvių visuomeniniame gyvenime, globojo Lietuvių tarnaičių šv. Zitos draugiją (Lietuvių enciklopedija, Bostonas, t. XVII; „Vilniaus rytojus“, 1934, Nr. Nuo 1905 m. rugpjūčio 5 d. K. Maliukevičius buvo Jono Basanavičiaus suorganizuotos ir vadovaujamos Lietuvių mokslo draugijos narys. Šiai draugijai vėliau testamentu paliko savo archyve turėtą senų dokumentų rinkinį.
1907 m. sausio mėn. katedros vikarui paskirtas tikybos dėstytoju miesto mokykloje prie Vilniaus mokytojų instituto (paskyrė vysk. E. Ropas).
1907 metais viršūnę pasiekė rusų valdžios ir Vilniaus vyskupo Eduardo fon der Ropo konfliktas. Vaizduodama lietuvių gynėją, rusų administracija kaip vieną iš kaltinimų vyskupui prikišo lietuvių lenkinimą. Kai kurie lietuviai pritarė šiam rusų valdžios priekaištui, nors daugelis lietuvių inteligentų, tarp jų ir nemažai kunigų, nebuvo dideli Ropo priešininkai. Iš tikrųjų lietuvių tautiniai reikalai rusų valdžiai nerūpėjo, savo praktikoje ji tik vadovavosi principu „skaldyk ir valdyk“. Tikroji nepasitenkinimo Ropu priežastis - ne Bažnyčios lenkinimas, o vyskupo politinės pažiūros, ypač jo pastangos suorganizuoti Lietuvoje ir Baltarusijoje konstitucinę katalikų partiją (V. Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. Vilnius, 2006, p. 281-282).
Vilniaus lenkų laikraštis „Kurjer Litewski“ 1907 m. rugsėjo 5(18) d. Nr. 106 išspausdino protestą prieš rusų valdžios veiksmus prieš vyskupą E. Ropą. Išspausdinus šį protestą, lenkų laikraščiuose pasirodė pastabų, kad jį reikėjo paskelbti rusų spaudoje, nes pirmiausia ji paskleidė melagingą gandą, mesdama šešėlį kunigams lietuviams. Tuomet grupė kunigų lietuvių savo protestą paskelbė Vilniaus rusų laikraštyje „Северно-западный голос“ ir Peterburgo laikraštyje „Русь“. „Kurjer Litewski“ protestą persispausdino 1907 m. spalio 4(17) d. Nr. 114.
„Vidaus reikalų ministerijoje Jo Ekscelencijai tarp kitko prikišta, jog jis kaip vyskupas apskritai neteisingai elgiasi lietuvių atžvilgiu, o ypač lietuvių kilmės kunigų atžvilgiu. Protestą pasirašė 42 kunigai lietuviai, nors tarp jų K. Maliukevičiaus pavardės nėra. Tarp pasirašiusiųjų - Švenčionių dekanas K. Abaravičius, anuomet vyskupijoje gerai žinoti kunigai lietuviai S. Labukas, J. Kukta, T. Brazys, J. Kunigėlis, V. Taškūnas, M. Rudzis, P. Čelkis, K. Čechas ir kiti.
Tačiau persispausdinęs protestą, „Kurjer Litewski“ savo prieraše stebėjosi, kodėl protestas išspausdintas tik rusiškuose laikraščiuose; vertėjo jį paskelbti ir lenkiškuose bei lietuviškuose laikraščiuose. Į šį laikraščio priekaištą atsikirto kun. Jonas Kunigėlis iš Volkovysko („Kurjer Litewski“, 1907 m. spalio 10(23) d. Nr. 226). Mat kai kun. K. Maliukevičius lietuvių kunigų vardu viešai pareiškė, kad jie jokių skundų dėl vyskupo E. Ropo rusų valdžiai nerašė, ir kai lenkų spauda ėmė priekaištauti, kad protestą reikėjo paskelbti rusų laikraščiuose, tuomet su kraštutiniais šovinistais nieko bendra neturintys lietuviai kunigai parašė protestą į rusų spaudą.
Vyskupo ir rusų valdžios konflikto atomazga tokia: E. Ropas telegrama iškviestas į Peterburgą (ten išvyko traukiniu 1907 m. spalio 5-osios vakarą) ir vyskupui buvo uždrausta grįžti į Vilniaus vyskupiją bei gyventi Rusijos sostinėse (Peterburge ir Maskvoje) ar Šiaurės vakarų krašte (Šiaurės vakarų kraštas nuo 1863 m. apėmė Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas, kitaip tariant, prie Rusijos 1795 m. prijungtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją).
Tačiau 1908-1914 m. E. Ropas, nors ir negalėdamas grįžti į Vilnių, liko vyskupu.
Nors lietuvių kalbos K. Maliukevičius specialiai nebuvo studijavęs, tačiau jis ėmėsi ją dėstyti Vilniaus kunigų seminarijoje. Vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius 1909 m. rugsėjo 28 d. seminarijos rektoriui pranešė, kad katedros vikarui K. Maliukevičiui leidžiama dėstytoju dirbti laikinai. O jau spalio 17 d. rektoriui pranešta, kad laikinasis lietuvių kalbos dėstytojas nuo tos dienos, t. y. nuo 10 17, pareigoms patvirtintas (MAB 318-18483).
Paskyrimo klausimą teko suderinti su Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamentu (pastarojo sutikimas datuotas 1909 m. spalio 1 d.). K. Maliukevičius pakeitė lietuvių kalbos dėstytoją Juozapą Kuktą, būsimąjį Kaišiadorių vyskupą, o Maliukevičių 1911 08 23 pakeitė Vilniaus Šv. Trijų Karalių parapijos vikaras, lietuvių kalbos dėstytojas kun. Jonas Macys.
Klemenco Maliukevičiaus sveikata, atrodo, nebuvo itin stipri: neveltui kadaise jis ir karinei tarnybai netiko. Jau 1907 m. gegužės 15 d. jis paprašė vysk. E. Ropo leisti atostogų 6 savaitėms pasigydyti išvykstant į Kemerius, Latvijoje. Vyskupas patenkino prašymą nuo gegužės 16 d. (LVIA 694-3-1103).
Vėliau matysime, kad gydytis į kurortus K. Maliukevičius važiavo dar ne kartą.
Po dvejų metų, 1909 m. vasaros pradžioje, jis prašė vyskupijos valdytojo K. Michalkevičiaus leisti jam 6 savaitėms išvykti į Birštoną. Vyskupijos valdytojas Vilniaus katedros klebonui A. Savickiui birželio 8 d. suteikė leidimą.
1911 metų pavasarį mirė Trakų klebonas ir Trakų dekanas Juzefas Karvovskis. Į jo vietą vyskupijos valdytojas numatė skirti K. Maliukevičių. Žinoma, dėl to pirmiausia reikėjo atsiklausti Vilniaus gubernatoriaus (1911 m. gegužės 13 d. raštas). Gubernatorius sutiko (gegužės 28 d. raštas).
Vyskupijos valdytojas Naujųjų Trakų (šitaip anuomet oficialiai dažnai vadinti Trakai) naują kleboną ir Trakų dekaną paskyrė gegužės 31-ąją ir tą pačią dieną informavo gubernatorių.
Trakų bažnyčią ir dekano pareigas K. Maliukevičius perėmė dalyvaujant Vilniaus dekanui kun. Černiavskiui ir kun. Jonui Kaminskui (1911 m. birželio 1 d. raštas).
Trakų dekanu ilgai, 1879-1911 metais, buvęs J. Karvovskis, kilęs iš Belsko apskrities (dabar Lenkija, Balstogės kraštas), parapijiečių nesutarimus dėl kalbos vartojimo bažnyčiose visad spręsdavo lenkų naudai.
K. Maliukevičiui pradėjus vadovauti dekanatui, didžiausi nesutarimai dėl pamaldų bažnyčioje buvo Rūdiškėse. Mat 1912 metais parapijos teises gavusioje Rūdiškių bendruomenėje gyveno 3204 katalikai; iš jų 2332 norėjo pamaldų lenkų kalba, 872 - lietuvių kalba (LVIA 604-1-10264, 10265, 10266).
Lietuviai, anksčiau priklausę Onuškio parapijai, 1911 m. vasario 13 d. skundėsi vyskupijos valdytojui, kad jie skriaudžiami: iš jų reikalauta duoti pinigų naujos bažnyčios statybai, vežti akmenis, o pasimelsti lietuviškai bažnyčioje neleista. Lietuviai norėjo, kad pamaldos būtų per pusę.
„O jeigu Rūdiškių bažnyčia bus vieniems gudams, tai mes neduosime nei pinigų ant jos statymo, nei akmenų vešime, o geriau norime pasilikti prie senosios savo parapijos…“ Nenorėta, kad bažnyčioje būtų peštynių.
Skundą pasirašė Panošiškių, Galaverknio, Klepočių, Gečioniškės, Vaikštenių, Pribonių, Jelščiznos, Adomėlių kaimų gyventojai. Panošiškių kaimiečiai dėl to vyskupijos valdytojui vėl rašė 1911 09 21.
Būdamas aktyvus medžiotojas ir draugijos pirmininkas supratau, kad turiu ne tik rodyti pavyzdį kitiems, bet ir toliau kelti savo, kaip medžiotojo, kvalifikaciją. Man, kaip draugijos pirmininkui, ne kartą teko dalyvauti medžioklės trofėjų apžiūrose, organizuoti medžioklės trofėjų parodas ir vertinti bei matuoti trofėjus. Natūraliai pajutau poreikį tobulinti savo žinias ir medžioklės trofėjų vertinimo srityje, todėl mokiausi, stažavausi ir tapau medžioklės trofėjų ekspertu.
Vytauto Kucevičiaus gimimo metai yra 1965 m. balandžio 4 d. Jis gimė Alytaus rajone, Nemunaičio apylinkėje, Einorų kaime.
Vytauto kelias į gamtos pažinimą ir medžioklę buvo išties ilgas. „Gimiau ir augau vaizdingame Lietuvos krašte - Dzūkijoje, kur visą mano vaikystę ir jaunystę lydėjo nuostabi šio krašto gamta, miškai ir Dzūkijos ežerai.
Vidurinę mokyklą baigiau 1983 m. Alytuje. Nors nuo mažens traukė gamta, bet baigęs vidurinę mokyklą vis dėlto pasirinkau teisininko specialybę ir 1984 m. įstojau mokytis į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Pradėjus studijas, jau pirmame kurse teko daryti pertrauką ir dvejus metus atitarnauti sovietinėje kariuomenėje, nes tuo metu į kariuomenę nebuvo šaukiami tik dviejų aukštųjų mokyklų studentai - Medicinos instituto ir Lietuvos žemės ūkio akademijos. Todėl universitetą baigiau ir teisininko diplomą gavau jau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1991 m.
Baigęs studijas pradėjau dirbti Prienų rajono prokuratūroje, iš pradžių prokuroro padėjėju, vėliau prokuroru, o po kelerių metų buvau paskirtas Alytaus rajono apylinkės teismo teisėju ir šio teismo pirmininko pavaduotoju. Nuo 2000 m. pradėjau verstis privačia advokato praktika ir jau daugiau kaip 20 metų dirbu šį darbą.
Nors Vytauto šeimoje medžiotojų nebuvo, bet dėdė iš mamos pusės ir dėdė iš tėčio pusės buvo medžiotojai. Labiausiai vaikystėje jį žavėjo ne jų pasakojimai apie medžioklę, o… „Tam, ko gero, buvau dar per mažas, bet prisimenu iššauto medžioklinio šautuvo sudegusio parako kvapą. Man, kaip vaikui, šios tūtelės buvo geriausias ir geidžiamiausias žaislas vaikystėje. Su jomis žaisdamas įsivaizdavau save esantį medžiotoju. Tačiau tikra medžiokle susidomėjau gana vėlai, jau baigęs mokslus Vilniaus universitete ir pradėjęs dirbti teisininko darbą. Čia sutikau ir susipažinau su keletu medžiotojų, kurie ir pasiūlė man prisijungti. Todėl dar 1992 m. dirbdamas Prienuose, LMŽD Prienų skyriuje išlaikiau medžiotojo egzaminą ir gavau medžiotojo bilietą.
Pradėjus aktyviai medžioti, Vytautą traukė ne tik pats medžioklės procesas, bet domino ir medžioklės istorija, jos raida, medžioklės tradicijos bei medžioklės kultūra. „Pirmiausia pradėjau rinkti ir prenumeruoti įvairią literatūrą medžioklės tema: knygas, žurnalus, kitus periodinius leidinius. Taip lyg ir nejučia per šį laikotarpį susikaupė nemenka šios literatūros kolekcija - apie 400 knygų, susijusių su medžiokle ir gamta (iš kurių lietuvių kalba yra virš 250 vienetų). Taip pat man pavyko surinkti praktiškai visus iki šiol leistus lietuviškus periodinius leidinius (žurnalus, biuletenius ir kt.) medžioklės tema. Pradedant nuo pirmo, dar 1927 m. Tado Ivanausko pradėto leisti lietuviško žurnalo Medžiotojas, iki dabar einančio vienintelio lietuviško, bet leidžiamo latvių redaktorių, žurnalo apie medžioklės aktualijas Medžioklė. Pasirodo, kad tokių leidinių nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. buvo iš tiesų nemažai - iš viso suskaičiavau, kad įvairiais laikotarpiais buvo išleista net 15 skirtingų periodinių leidinių.
Bėgant metams pašnekovo domėjimasis medžioklės kultūros ir istorijos tema bei kolekcionavimo objektų ratas taip pat plėtėsi. Todėl be knygų, žurnalų ir periodinių leidinių, jis pradėjo rinkti įvairių laikotarpių lietuviškus medžioklės dokumentus (medžiotojų draugijų nario bilietus, medžiotojų bilietus, leidimus medžioti, medžioklės liudijimus, leidimus laikyti medžioklinius ginklus, įvairius pažymėjimus ir t. t.) bei teisės aktus, reglamentuojančius medžioklę ir su ja susijusią veiklą (medžioklės įstatymus, jų vykdymo instrukcijas, medžioklės taisykles, medžiotojų draugijų įstatus ir pan.). Savo kolekcijoje Vytautas turi gana retai pasitaikančių tarpukario Lietuvos medžiotojų dokumentų bei pirmuosius nepriklausomos Lietuvos teisės aktus, reglamentuojančius medžioklę: 1920 m. laikinąsias Medžioklės taisykles, pirmąjį 1925 m. Medžioklės įstatymą ir jo vykdymo instrukciją, taip pat antrąjį 1934 m. priimtą Medžioklės įstatymą.
Praėjusiais 2023 m. Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija surengė tradicinę, jau septintąją Dzūkijos krašto medžioklės trofėjų parodą, kuri buvo eksponuojama Alytaus kraštotyros muziejuje. Šios parodos lankytojai turėjo galimybę pirmąkart viešai pamatyti Vytauto sukauptą Lietuvos medžiotojų dokumentų kolekciją, pradedant nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ir baigiant šių dienų medžiotojų dokumentais. Taip pat šioje parodoje buvo galima išvysti ir palyginti, kokie buvo ir kaip keitėsi medžiotojų dokumentai (medžiotojų bilietai, leidimai turėti ir nešioti ginklą, neetatinio gamtos apsaugos inspektoriaus pažymėjimai) tarpukario Lietuvoje, pokario metais ir sovietinėje Lietuvoje. Akivaizdu, kad šioje parodoje buvo ir po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. naudotų ir dabar dar naudojamų medžiotojų bilietų, kurie laikui bėgant taip pat keitėsi tiek savo išvaizda, tiek turiniu.
Medžioklės trofėjų parodos - viena gražiausių Vytautui per ilgus metus susiformavusių medžioklės tradicijų. Visų pirma, tai medžioklės kultūros, jos tradicijų puoselėjimas ir ugdymas, sako medžiotojas. Medžioklės parodose atsispindi taisyklingos ir tausojančios medžioklės supratimas, jos sąsajos su šalies istorija, kultūra, menu. „Todėl labai džiaugiuosi, kad ir man per daugelį medžioklės metų pavyko sumedžioti ne vieną įspūdingą trofėjų, kurie parodose buvo apdovanoti įvairių laipsnių diplomais ir medaliais. Paprastai kartu su apdovanojimais kiekvienas trofėjų parodos dalyvis visuomet gaudavo ne tik medalį, bet ir tos parodos katalogą. Atsiradus pas mane daugiau tokių parodų atributų (katalogų, medalių, plakečių), kilo idėja surinkti visų Lietuvoje vykusių medžioklės trofėjų parodų katalogus, šių parodų medalius ir kitus apdovanojimus.
„Ši kolekcionavimo tema Lietuvoje yra labai siaura, nes tarpukario Lietuvoje buvo išleisti tik keli ženklai medžiotojams - tai Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos ženklas, Medžioklės sargas ir dar keletas ženklų. Sovietmečiu Lietuvoje nuo 1970 m. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija buvo įsteigusi tik vieną medžiotojo apdovanojimą - Garbės medžiotojo medalį, o po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. ir Lietuvoje susikūrus keletui medžiotojus vienijančių organizacijų (LMŽD, medžiotojų sąjungai Gamta, Sūduvos medžiotojų sąjungai, Lietuvos medžiotojų draugijai) tokių apdovanojimo medalių ir ženklų padaugėjo. Taip pat kai kurios rajoninės medžiotojų draugijos ar atskiri medžiotojų klubai taip pat turi įsteigę savo Garbės medžiotojo medalius ar klubų ženklus.
Dar viena Vytauto kolekcionavimo sritis yra meno kūriniai medžioklės tema. Tai ir tapyba, grafika, skulptūros, taikomosios dailės kūriniai. Tai labai įdomi, bet sunki tema, sako pašnekovas, nes gerų eksponatų gauti be galo sunku ir jie brangūs. Vis dėlto vien šiomis temomis Vytauto kolekcionavimo aistra neapsiriboja: „Mielai priglaudžiu viską, kas susiję su medžiokle, jos istorija ir kultūra, todėl šia tema galima apie daug diskutuoti ir dalintis įspūdžiais.
„Esu surengęs kelias savo kolekcijos eksponatų parodas, kurios buvo eksponuojamos Alytaus miesto teatre, Alytaus kultūros centre, Alytaus kraštotyros muziejuje (kartu su medžioklės trofėjų parodomis) bei Raudondvario pilyje. Ko gero, įspūdingiausia buvo 2022 m. Kita paroda atidaryta jau šiemet Alytaus kultūros centre Kurtinio giesmė! O gal giesmė kurtiniui?. „Atsitiktinai peržvelgęs per ilgus metus kauptą savo kolekciją medžioklės tema pastebėjau, kad joje susikaupė ganėtinai daug meno kūrinių ir kitų dirbinių, susijusių su kurtiniu. Tuomet pagalvojau, kad iš jų gal ir galima surengti kokią nors kuklią parodėlę. Taip ir gimė idėja surengti šią neįprastą parodą apie tokį paslaptingą miško paukštį kurtinį. Šia idėja pasidalinau su Alytaus kultūros centro meno vadove, šio centro parodų kuratore Jurgita Guževičiene, kuri mielai pritarė tokiai avantiūriškai parodos idėjai ir leido man ją surengti. Šios parodos tikslas ir idėja - edukacija gamtos ir medžioklės tema, ir tokiai edukacijai buvo pasirinktas retas ir paslaptingas paukštis, kurį toli gražu ne dažnas savo akimis matęs ir jo tuoktuvių giesmę girdėjęs. Šioje parodoje iš viso eksponuojama apie 90 įvairių eksponatų, kurie vienaip ar kitaip susiję su kurtiniu ar jo atvaizdu“, - naujausią savo parodą pristato Vytautas.
Nors ši medžiotojo surinkta kolekcija yra be galo brangi ir svarbi, Vytautas turi dar vieną svajonę ir tiki, kad ji kada nors išsipildys: „Svajoju ir noriu, kad Alytuje, o galbūt kitame Lietuvos mieste ar miestelyje, atsirastų pirmasis Lietuvoje medžioklės istorijos ir kultūros muziejus.
Vytautas save laiko tikrai aistringu medžiotoju, net pamišusiu dėl šio pomėgio. „Kaip jau minėjau, medžioti pradėjau 1992 m., tačiau kaip ir kiekvienam jaunam medžiotojui, patirtis ir supratimas, kad medžioklėje svarbiausia ne šūvis, o medžioklės etika ir kultūra, atėjo tik su metais. Pagal tuo metu galiojusią tvarką pradėjau medžioti su lygiavamzdžiu šautuvu, nes graižtvinį galėjo įsigyti tik medžiotojas, turintis ne mažesnį kaip trejų metų medžiotojo stažą ir medžiotojo selekcininko kvalifikaciją. Taigi pirmuosius trejus metus teko medžioti ir medžiotojišką patirtį kaupti su lygiavamzdžiu šautuvu.
Pirmasis Vytauto trofėjus buvo stirninas, kuris anuomet jam pasirodė su labai įspūdingais ragais. „Šį trofėjų išsaugojau iki šių dienų. Dabartinėmis akimis palyginus su kitais mano turimais stirninų ragų trofėjais, jis tikrai nėra toks jau įspūdingas, kaip man atrodė prieš 30 metų, - juokiasi pašnekovas. - Šiaip jau stirninų medžioklė tykant ar sėlinant man yra vienas įdomiausių medžioklės būdų. Stirninų sumedžiojęs esu tikrai nemažai, tačiau įspūdingiausias trofėjus yra pernai vasarą sumedžiotas dešimtšakis stirninas (po penkias atšakas ant kiekvieno rago), įvertintas sidabro medaliu.
Vienas iš retesnių ir įdomesnių Vytauto medžioklės trofėjų yra dėmėtojo elnio ragai, įvertinti sidabro medaliu. Šį trofėjų jam teko sumedžioti Ukrainoje dar prieš pandemiją ir karą su Rusija.
„Dar vienas įspūdingiausių man trofėjų yra šį medžioklės sezoną sumedžiota vilko patelė. Šio momento laukiau daugiau kaip 30 metų. Tai mano pirmas sumedžiotas vilkas gyvenime, nors matyti jį medžioklėse progų pasitaikė. Šiaip jau per savo praktiką esu sumedžiojęs praktiškai visus medžiojamuosius gyvūnus, kuriuos medžioti leidžia Medžioklės taisyklės. Kartais norisi pajuokauti, kad ir aš jau turiu sumedžiojęs didįjį Lietuvos penketą, tik gaila, kad ne visi trofėjai iš šio penketo verti kokio nors medalio. Vis dėlto ne mažiau nei brandūs, medaliniai trofėjai mane domina ir atrankiniai - anomalūs kanopinių žvėrių trofėjai.
„Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijai ilgus metus vadovavo visiems žinomas ir pažįstamas, bet jau anapilin išėjęs šviesios atminties Evaldas Dainauskas. Jo paskatintas pradėjau aktyviai dalyvauti visuomeninėje medžiotojiškoje veikloje. E. Dainausko siūlymu 2005 m. buvau išrinktas į LMŽD Respublikinę tarybą ir šios tarybos nariu esu renkamas iki šiol. Kai 2019 m. po sunkios ir ilgos ligos mirė E. Dainauskas, Alytaus medžiotojų bendruomenė išreiškė man pasitikėjimą ir išrinko mane Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku. Draugijos pirmininko pareigas einu visuomeniniais pagrindais, bet darbo ir rūpesčių tikrai netrūksta. Pagrindinis mano ir draugijos tikslas - vienyti Dzūkijos krašto medžiotojus, atstovauti jų interesams, propaguoti taisyklingos ir tausojančios medžioklės tradicijas, kelti medžioklės kultūrą bei medžiotojo vardo prestižą.
Jau tradicija mūsų draugijoje tapo kasmetinės medžioklinio šaudymo varžybos, kurios vyksta du kartus per metus, Šv. Huberto dienos minėjimai, įvairių parodų organizavimas ir daugybė kitų darbų. Rūpesčių ir problemų organizuojant šiuos renginius tikrai netrūksta, nes mūsų visuomenėje medžiotojai nėra labai gerbiami. Todėl šioje srityje, šviečiant visuomenę apie medžioklės gamtosauginę svarbą, jos kultūrą ir tradicijų puoselėjimą, tiek medžiotojams, tiek juos vienijančioms organizacijoms reikia ir dar ilgai reikės įdėti daug pastangų, - teigia pašnekovas. - Nors šia linkme teigiami poslinkiai matomi, bet didžiausia bėda yra daugumos, ir ypač vyresnio amžiaus medžiotojų, abejingumas tokiems renginiams, kuriais stengiamasi parodyti ir įrodyti, kad medžioklė yra gamtosaugos sistemos dalis, turinti savo paskirtį, savo kultūrą, etiką ir tradicijas. Todėl tiek anksčiau, tiek būdamas Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku, šias kultūringos, taisyklingos ir tausojančios medžioklės idėjas medžiotojas stengiasi įgyvendinti, savaip prisidėdamas prie šių idėjų skleidimo ir populiarinimo.
Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija 2022 m. šventė savo 100 metų jubiliejų. Todėl neatsitiktinai draugijos šimtmečio proga Vytautui kilo mintis visą šią 100 metų istoriją surinkti ir sudėti į vieną istorinę apybraižą. „Pastebėjau, kad laikui bėgant tiek istorinių draugijos faktų, tiek amžininkų mažėja. Šiuo metu jau baigiama rašyti ir spaustuvės laukia kita mano knyga, kurioje smulkiau pasakojama apie kiekvieną Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos medžiotojų klubą ar būrelį, kurių mūsų draugijoje yra šešiolika. Šios knygos pristatymas planuojamas dar šiais metais, tikriausiai Šv. Huberto dienos minėjimo proga. Turbūt dėl to mano pastangos puoselėti medžioklės kultūrą ir tradicijas, domėtis medžioklės istorija ir jos raida neliko nepastebėtos. Esu labai pamalonintas, kad šioje srityje esu kažką pasiekęs ir nuveikęs, už tai 2015 m. buvau apdovanotas Medeinės medaliu, o 2022 m. „
Vytauto medžioklinė veikla susijusi su medžiokliniais šunimis. „Pradėjęs medžioti su laika supratau, kad kiekvienas save gerbiantis medžiotojas (ir turintis...
tags: #vytas #kucevicius #gimimo #metai
