Vladas Pampikas - tai asmenybė, kurios gyvenimas neatsiejamai susijęs su aukštosios medicinos studijomis ir mokslu Kaune, o vėliau ir su aktyvia visuomenine veikla. Jo kelias atspindi Lietuvos mokslo ir kultūros vystymosi laikotarpį, ypač svarbų atkūrus nepriklausomybę.
Aukštosios medicinos studijos ir mokslas Kaune
Lietuvos universiteto Kaune įkūrimas buvo simboliškas žingsnis, kurio data - vasario 16-oji - sutapo su Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Tai rodė siekį sieti valstybės gerovę ir ateitį su mokslu ir kultūra. Tai buvo pirmasis Lietuvos universitetas, kuriame skambėjo lietuvių kalba.
Istorija rodo, kad dar 1919 metais, Lietuvai netekus Vilniaus, tapo būtina laikinojoje sostinėje Kaune įsteigti aukštąją mokyklą, kurioje būtų rengiami ir medicinos specialistai. Tai buvo diktuojama blogos sveikatos apsaugos ir sanitarinės būklės karo nualintoje Lietuvoje, kur siautėjo infekcinės ligos. Be savo aukštosios medicinos mokyklos šalis negalėjo išbristi iš kritinės būklės.
Tuo metu Kauno medicinos draugija ėmėsi iniciatyvos. 1919 m. rugsėjo 4 d. Kauno medicinos draugijos visuotiniame susirinkime gydytojas J. Staugaitis iškėlė mintį sudaryti sąlygas baigti medicinos mokslą maždaug 30 studentų, kurie prieš Pirmąjį pasaulinį karą studijavo užsienio aukštosiose mokyklose. Kauno medicinos draugija parengė memorandumą vyriausybei gydytojų kursų steigimo klausimu, prašydama pripažinti kursų steigimą reikalingu, skirti lėšų ir pavesti kursų steigimą pačiai draugijai.
1919 m. spalio 15 d. Kauno ligoninėje chirurgas J. Žemgulys perskaitė pirmąją paskaitą studentams. 1920 m. sausio 27 d. Kaune buvo atidaryti Aukštieji kursai. Iškilmingas atidarymo posėdis įvyko dabartinės Kauno Maironio vidurinės mokyklos salėje. Aukštųjų kursų sudėtyje buvo gamtos, humanitarinių mokslų, technikos, teisės skyriai ir 1919 m. savo veiklą pradėjęs medicinos skyrius. Medicinos skyriui iki 1921 m. balandžio 27 d. vadovavo gydytojas Motiejus Nasvytis, o vėliau - medicinos daktaras Petras Avižonis.
Pradžia buvo sunki: trūko lėšų, mokymo priemonių ir patalpų. Pirmąjį pusmetį Aukštieji kursai neturėjo nei vieno kambario. Paskaitos vyko „Aušros“ gimnazijos patalpose popietinėmis valandomis. 1921 m. sausio mėnesį medicinos skyriui buvo perduotas apleistas mūrinis 9 kambarių namas Mickevičiaus gatvėje Nr.7, kuriame įsikūrė anatomikumas, raštinė ir nedidelė medicinos biblioteka. Tais pačiais metais Aukštiesiems kursams perduoti buvę Kauno komercijos mokyklos rūmai Mickevičiaus ir Donelaičio gatvių kampe, kuriuose įsikūrė Fiziologijos katedra ir Odontologijos skyriaus protezų technikos laboratorija. Aukštųjų kursų klinikinėmis bazėmis buvo Kauno miesto ligoninė, Karo ligoninė ir Raudonojo Kryžiaus ligoninė.
Vėliau, 1940 metais, vietoj Stepono Batoro universiteto kuriant Vilniaus universitetą, su dėstytojais ir studentais į Vilnių buvo perkelti net trys Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai (Matematikos-gamtos, Teisių ir Humanitarinių mokslų), kurie į senąjį Vilniaus universitetą pirmą kartą istorijoje atnešė lietuvių kalbą.
Vladas Pampikas ir jo ryšys su medicinos mokslu
Vienas iš ryškių pavyzdžių, iliustruojančių aukštosios medicinos studijų svarbą ir plėtrą Lietuvoje, yra gydytojas Vladas Pampikas. Nors tiesioginė informacija apie jo studijas šio fragmento nėra, tačiau jo vardas minimas tarp globotinių, kuriuos augino ir išleido į mokslus Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė.
Tai rodo, kad Vladas Pampikas, kaip ir kiti minimi asmenys, turėjo galimybę gauti išsilavinimą, kurį palaikė ir skatino visuomenės veikėjai, tokie kaip Venclauskių šeima. Tai liudija apie bendrą siekį ugdyti naują mokslininkų ir specialistų kartą, kuri galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės.
Visuomeninė veikla ir filantropija
Istorinis kontekstas, kuriame veikė Vladas Pampikas, buvo persmelktas stipraus patriotiškumo ir siekio atkurti bei stiprinti lietuvišką kultūrą ir mokslą. Ypač svarbią vietą šiame procese užėmė tokios asmenybės kaip Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė ir jos vyras Kazimieras Venclauskis.
Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja, buvo ne tik menininkė, bet ir filantropė, kurios namuose augo ir mokslus ėjo per šimtą našlaičių, pamestinukų ir beglobių vaikų. Jiems buvo suteikiama Jakševičiaus pavardė, o jų mokslas buvo finansuojamas iš šeimos lėšų. Kazimieras Venclauskis, garsus advokatas, aktyviai rėmė žmonos veiklą ir rūpinosi didelės šeimos išlaikymu.
Ši filantropinė veikla buvo svarbi ne tik vaikų likimams, bet ir visos Lietuvos ateičiai, nes ji leido daugybei jaunų žmonių įgyti išsilavinimą ir tapti pilnaverčiais visuomenės nariais. Tarp jų buvo ir būsimasis gydytojas Vladas Pampikas.
Tai, kad Venclauskių namuose buvo globojamos ir auklėjamos įvairios tautybės vaikai, tarp jų ir žydų vaikai per Antrąjį pasaulinį karą, liudija apie neeilinį Stanislavos ir Kazimiero žmogiškumą ir pasiaukojimą. Jiems buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas.
Vladas Pampikas, būdamas vienas iš tų, kuriems buvo suteikta galimybė įgyti medicininį išsilavinimą, vėliau galėjo prisidėti prie Lietuvos medicinos vystymo. Jo kelias, nors ir nevisiškai atskleistas šiame tekste, yra dalis bendro Lietuvos mokslo ir visuomenės pažangos istorijos.
