Ar tikrai visiems vaikams skaitymas teikia malonumą? Kodėl kai kurie vaikai vis kartoja: „Nekenčiu skaityti!“. Atsakymus į šiuos ir dar daugiau klausimų galima rasti Joy Court parengtoje knygoje „Teisė skaityti“ („Reading by Right“). Knygoje „Teisė skaityti“ skaitytojui pateikiama daug puikių pavyzdžių, kaip lavinti vaikų ir jaunimo skaitymo įgūdžius.
Pagrindinis aspektas - tai leisti vaikams turėti savo skaitomąją medžiagą. Nėra netinkamos medžiagos. Leiskite jiems skaityti paveikslėlių knygas, komiksus, mokomąsias noveles su piešiniais, negrožinę literatūrą, garsines knygas ir t.t. Jei jie nori, leiskite jiems žaisti, o ne skaityti knygas. Kurkite žaidimus, susijusius su knygomis, kurias jūs norite, kad jie perskaitytų. Padėkite jiems ugdyti skaitymo įpročius. Skatinkite skaityti savo malonumui.
Vaikų dėmesį šiandien užkariavus socialiniams tinklams, mobiliesiems žaidimams ir skaitmeniniam turiniui, sudominti juos knyga neretai tampa vis didesniu iššūkiu. Knygos vaikams didina gebėjimą susikaupti, lavina vaizduotę, atmintį, kūrybiškumą, leidžia užmiršti rūpesčius, plečia žodyną, gerina rašymo įgūdžius ir ugdo visapusiškai brandžias asmenybes. Technologijos šiuo metu visapusiškai palengvina gyvenimą, tačiau džiaugsmas jomis naudotis turi ir savo kainą. Todėl, pasak jo, prie tokio informacijos pobūdžio pripratę vaikai ar paaugliai šiandien neretai vis sunkiau išlaiko dėmesį, dažnai negeba užbaigti pradėtų veiklų, o tai ypač pastebima skaitant. Tačiau skaitydami knygas vaikai ne tik pasižymi didesniu dėmesio sutelkimu, labiau išlavinta vaizduote ir atmintimi, geresniais rašymo įgūdžiais bei turtingesniu žodynu. Grožinė literatūra leidžia lengviau suprasti kitus, ugdo empatiją - galimybę paprasčiau suvokti aplinkinių jausmus, požiūrį. Be to, skaitydami mintyse vaikai mato istorijas, o vaizduotė suaktyvina smegenų dalis, atsakingas už geresnį šalia esančio žmogaus supratimą, gebėjimą pažvelgti į pasaulį iš jo perspektyvos.
Tėvai dažnai susiduria su galvosūkiu - kaip priversti savo atžalas skaityti. Tačiau taip daroma didžiulė klaida. Priversti skaityti nesudominus vaiko knyga yra neįmanoma. Todėl geriausia šį įprotį ugdyti nuosekliai. Norėdami, kad vaikas skaitytų, turime tai daryti ir patys. Toks rodomas pavyzdys ir užkrečia geriausiai: sudomina, ugdo mažųjų meilę literatūrai. Minėta klaida, kurią daro tėvai, pratindami vaikus prie knygų, yra ne vienintelė, stabdanti literatūros pasaulio pažinimą mažiesiems. Štai 2015-aisiais paaiškėjo, kad 73 proc. tėvų, auginančių 0-2 metų vaikus, knygoms laiko neskirdavo. Tiesa, šiųmetinis tyrimas atrodo pozityviau. Visgi tai daryti suaugusieji turėtų kuo dažniau ir anksčiau. Klausyti skaitomos knygos vaikams patinka, taip atsiranda jų pirmoji pažintis ir susidomėjimas knyga. Vėliau toks įprotis atneša dar daugiau naudos. Jis perauga į norą išmokti skaityti pačiam. Todėl skaityti vaikui reiktų nuo mažų dienų - per anksti tikrai nebus. Tačiau vėliau tėvai to nebedaro, kai atžalos knygų imasi patys. Visgi verta apjungti minėtą pavyzdžio rodymą ir skaitymą vaikams. Tuomet šeimoje užsimezga unikalus ryšys bei bendravimo būdas, kuriuos ir vienija knygos.
„Kiekvienas vaikas turi teisę skaityti ir mes: tėvai, mokytojai, bibliotekininkai, leidėjai, knygų pardavėjai, vadovai ir politikai, esame socialiai atsakingi, kad jie ta teise pasinaudotų“, - knygos įžangoje rašo J. Kildako apygardos (Airija) bibliotekos ir meno paslaugų centro bibliotekininkė Ana Leabharlann. Atliepdama į Anos Leabharlann komentarą noriu paskatinti ne tik bibliotekininkus, mokytojus, pedagogus, bet ir visus besidominčius, kaip padėti vaikui „prisijaukinti“ knygą bei skaitymo įgūdžius, perskaityti, paanalizuoti ir atrasti sau priimtinus pavyzdžius pateiktus „Teisė skaityti“. Knygoje didelis dėmesys skiriamas skaitymo, kaip malonumo, svarbai ir skirtumui, o tai gali turėti nemenką įtaką žmogaus gyvenimo galimybėms ir pasirinkimams.
Knygoje „Teisė skaityti“ pateikiama, kaip įveikti vaikų ir jaunimo nenorą skaityti nuo gimimo iki paauglystės. Taip pat pateikiami ir nagrinėjami tyrimai, kurie buvo atlikti siekiant atskleisti probleminio skaitymo įgūdžių atsiradimo problemas. Jo esmė - 30-ties minučių vaikų, patiriančių skaitymo sutrikimus, ir savanorių, norinčių jiems padėti, skaitymai. Debatai ir diskusijos apie knygas, skirtas vaikams. Svajonės pildosi. Tad svajokime pasitelkdami knygą „Teisė skaityti“, kurkime programas, kurios padėtų vaikams, patiriantiems skaitymo sunkumus, atrasti skaitymo malonumą ir gal kada ir mes, kaip „Pupelės stiebo“ („Beanstalk“) kūrėjai, gausime padėkos laišką iš vaiko, kuriam skaitymas buvęs neįveikiamu sunkumu tapo vienu iš malonumų: „Kartą buvo trys vaikai, kuriems nesisekė skaityti. Vieną dieną nuostabi fėja pakvietė Patę jiems padėti. Dabar jie labai laimingi, nes jie gali gerai skaityti.
„Knygų startas“ - tai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamas tarptautine patirtimi paremtas ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas. Pagrindinis projekto tikslas - užauginti pirmąją Lietuvoje vaikų kartą, kurios skaitymo patirtis būtų prasidėjusi nuo pat pirmų dienų. Skaityti vaikams ir su vaikais yra vertinga, tad nekyla abejonių, jog tėvai gali ir turi skaityti vaikui, kuris pats to dar nemoka. Vis dėlto tėvams rūpi, nuo kokio amžiaus vaikas iš šios veiklos jau gauna naudos. Ar pakaks, jei pradėsime skaityti vaikui tada, kai jis nebeplėš knygelės mums iš rankų, kad „paragautų“ jos kampo? Esama patikimų mokslinių įrodymų, kad pirmąją knygą savo mažyliui pradėti skaityti verta jau septintą mėnesį nuo nėštumo pradžios.
Dar 1986 m. Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkai Anthony’is J. DeCasperas ir Melanie J. Spence paprašė besilaukiančių moterų paskutiniais nėštumo mėnesiais kasdien garsiai skaityti savo negimusiems mažyliams tą pačią vaikišką knygelę. Praėjus vos porai dienų po gimimo, mokslininkai davė naujagimiams žįsti čiulptuką, prijungtą prie specialios aparatūros, leidžiančios fiksuoti kūdikių žindimo judesių intensyvumą bei dažnį. Tuomet už jiems neįprastus žindimo judesius kūdikius apdovanodavo per ausines leidžiamu istorijos įrašu. Naujagimiai greitai perprato ryšį tarp žindimo ir garsų ir stengdavosi žinduką žįsti taip, kad ausinėse skambėtų pažįstama istorija, o ne kita, panašių sąskambių, taip pat skaitoma mamos. O kontrolinės grupės naujagimiai, kuriems mamos prieš gimimą neskaitė, vienodai mielai klausėsi abiejų istorijų. Mamos skaitymo patirtį turėję naujagimiai ne tik atpažino mamos įsčiose girdėtą istoriją, bet ir aiškiai pademonstravo, kad ją mėgsta labiau nei kitas ir yra pasiryžę padirbėti, kad galėtų klausytis jos vėl ir vėl! Nėra teigiama, kad mažyliai suprato istorijos prasmę, tačiau akivaizdu, kad mamos skaitomo teksto patyrimas paliko ženklą jų itin sparčiai besivystančiose smegenyse. Jei skaitomą knygelę įsidėmėjo ir pamėgo net negimę kūdikiai, juo labiau tą geba gimę mažyliai, net jei skaitantiems tėvams tuo metu atrodo, kad jie labiau domisi savo kumštukais ar knygos „skoninėmis savybėmis“.
Daugiausia mokslinių duomenų sukaupta apie skaitymo kūdikiams ir mažiems vaikams poveikį jų kalbinių gebėjimų raidai. Kalbos raida tiesiogiai susijusi su kalbine patirtimi: kuo daugiau kalbame su kūdikiais ir kūdikiams, tuo sparčiau gerėja jų kalbos garsų suvokimas, kalbos supratimas, plečiasi žodynas. Nors pirmojo žodžio tėvams iš savo atžalos tenka laukti beveik metus, kūdikio gimtosios kalbos „studijos“, prasidėjusios dar įsčiose, intensyviai tęsiamos tuoj po gimimo. Kuo anksčiau pradedama skaityti ir kuo dažniau skaitoma, tuo didesnė nauda kalbos raidai. Svarbu pažymėti, kad ryšys tarp skaitymo ir kalbos raidos nėra paaiškinamas tėvų išsilavinimu ar kitais šeiminiais ar socioekonominiais veiksniais. Daugelyje šalių vykdomos ankstyvosios intervencijos programos, kurių metu tėvai skatinami skaityti savo kūdikiams ir mažiems vaikams.
Patiems mažiausiesiems svarbu tiesiog girdėti skaitančius ar pasakojančius suaugusiuosius, o ūgtelėjusiems mažyliams, gebantiems sutelkti dėmesį į paveikslėlius, knygelės suteikia galimybę tiesiogiai plėsti žodyną, visą platų pasaulį „sutraukdamos“ į saugų tėčio ar mamos glėbį. Realybėje nesutiktume tigro ar krokodilo ir neturėtume progos jų mažyliui parodyti ir pavadinti, o knygelėje jie ranka pasiekiami. Jau šešių mėnesių kūdikiai geba efektyviai sukaupti dėmesį į jiems rodomo personažo paveikslėlį, be to, jų dėmesio sutelkimas efektyvesnis, o smegenų žievės atsakas stipresnis, jei kartu girdi personažo pavadinimą. Taigi jie tiesiog „užprogramuoti“ mokytis naujų žodžių iš knygų. Vaikučiui augant tėvai ima vis labiau išnaudoti knygų siūlomas ugdymo(si) galimybes: įvardija ne tik objektus, bet ir jų savybes (spalvas, dydį, skaičių), aptaria įvykių priežastis ir pasekmes, sieja knygoje pavaizduotus įvykius su vaiko patyrimu. Taip plečiamos vaiko žinios apie pasaulį ir lavinamas loginis mąstymas.
Esama įrodymų, kad skaitymas mažiems vaikams siejasi su įvairiais pažintinės raidos rodikliais. Pavyzdžiui, nustatyta, kad devynių mėnesių kūdikių, kurių tėvai jiems skaitydavo, problemų sprendimo įgūdžiai yra geresni. Vaikiškose knygelėse dažnai vaizduojamos įvairios socialinės ir emocinės patirtys suteikia galimybę vystyti ir mažųjų socialines bei emocines kompetencijas. Bet svarbiausia, kad skaitymas vaikams ir su vaikais - nesvarbu, visai mažais ar jau ūgtelėjusiais, - yra maloni, suartinanti patirtis. Skaitymo ritualai, kuriuos susikuriame, tokie kaip skaitymas prieš miegą susirangius šalia vaiko jo lovelėje, stiprina mažylio saugumo jausmą. Knygos suteikia galimybę kartu išgyvenant pačias įvairiausias situacijas, tiek jaudinančias ir džiugias, tiek graudžias ar gąsdinančias, geriau pažinti savo vaiką, o jam geriau pažinti mus. Dažnai girdime sakant, kad skaitydami savo vaikui stipriname ryšį su juo, tačiau yra ne visai taip - jis taip pat stiprina ryšį su mumis, nes vaiko ir suaugusiojo sąveika yra abipusė ir skaitymas kartu yra tarsi dviejų partnerių šokis. Skaitymo su vaikais naudą tėvams taip pat patvirtina tyrimai.
Iki gimstant kūdikiui. Besirūpindami kūdikio kraitelio ruošimu, skirkite laiko ir išrinkti pirmąją knygą, kurią jam skaitysite. Tai jau savaime labai maloni užduotis, skatinanti įsivaizduoti gimsiantį kūdikį, spėti, kokie bus jo pomėgiai, stiprinanti emocinį ryšį su juo. Išsirinkite mažiems vaikams skirtą knygelę, kuri jums patiems patraukli, o tekstas malonus ausiai, galbūt tokią, kurią patys mėgote, kai buvote maži. Mama ir tėtis gali išrinkti skirtingas knygas ir kiekvienas savąją skaityti, kad kūdikis vieno ir kito teksto skambesį susietų su mamos ir tėčio balsais.
Nuo gimimo iki šešių mėnesių. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad kūdikis kuo daugiau girdėtų jus kalbant. Vienas iš būdų užtikrinti, kad pokalbių temos neišsektų, - pasitelkti knygas. Nors tokiems mažiukams skaitoma retai, iš tiesų prarandama gera proga praturtinti kūdikio kalbinį patyrimą, kol jo motorinės galimybės dar labai ribotos, tad nereikia rūpintis, kad knyga bus išplėšta Jums iš rankų arba klausytojas viduryje puslapio pabėgs. Kūdikiui dar mažai svarbus knygos siužetas, todėl jis neprieštaraus, jei skaitysite balsu ir savo knygą ar žurnalą. Vis dėlto mažiems vaikams skirtų knygų kalba paprastai būna panašesnė į tokią, kuria mes patys kalbame su kūdikiais: jai būdingas melodingumas, trumpi sakiniai, paprasti žodžiai, aiškūs sąskambiai, ritmai, todėl kūdikiui lengviau sutelkti dėmesį į tokį tekstą. Taip pat verta pradėti pažintį su paveikslėliais, mažiausiesiems tinkamiausi kontrastingų spalvų, aiškių ir paprastų formų, tai stimuliuos kūdikio regimąjį suvokimą.
Nuo šešių mėnesių iki pusantrų metų. Tokio amžiaus kūdikiai jau yra aktyvūs knygų tyrinėtojai ir „ragautojai“. Nuolatiniai mažylio bandymai išplėšti knygą iš rankų tėvų dažnai klaidingai interpretuojama kaip nepasirengimas leisti laiką su knyga, nors iš tiesų terodo smalsumą ir norą būti aktyviu veiksmo dalyviu. Neverta užsibrėžti būtinai perskaityti knygelę nuo pradžios iki galo, nepatirsite frustracijos, jei nusiteiksite knygas tiesiog kartu vartyti, neprisirišdami prie išspausdintos istorijos. Taip pat visi bus labiau atsipalaidavę, jei neteks rūpintis dėl knygos saugumo, todėl geriau rinktis atsparesnes knygas (pavyzdžiui, storais kartoniniais puslapiais ar pagamintas iš tekstilės). Maždaug nuo šešių mėnesių kūdikiai demonstruoja vadinamąjį jungtinį dėmesį, kai supranta, kad savo dėmesio objektu galima dalytis su kitu žmogumi, todėl kuo nors susidomėję rodo piršteliu ir seka akimis, kur rodote jūs. Tai reiškia, kad nuo šiol jau skaitote kartu su vaiku, o ne tik jam (net jei skaitymas reiškia tik penktame puslapyje pavaizduoto traktoriuko aptarinėjimą). Kartu vartydami knygelę vardykite, ką matote, būtinai atkreipkite dėmesį į jo pažįstamus ir mėgstamus objektus, rodykite pirštu, įtraukite vaiką į dialogą - užduokite klausimų ir atliepkite vaiko reakcijas, taip pat patys į tuos klausimus atsakykite („Kas čia miega? Matai, katė miega!“), kurkite trumpus siužetus apie viename puslapyje vykstantį veiksmą. Kadangi šio amžiaus skaitytojas „skaito“ vaizdus, svarbu atkreipti dėmesį į knygos iliustracijas. Reikėtų vengti itin gausiai piešiniais, spalvomis, blizgučiais išmargintų puslapių, nes tokiame margumyne sunkiau sutelkti dėmesį į konkretų objektą, išskirti jį iš fono. Apskritai, kalbant apie mažų vaikų knygų estetiką verta vadovautis principu „mažiau yra daugiau“. Taip pat mažiau vertingos ir itin stilizuotos, abstrakčios iliustracijos, kurias kūdikiui būtų sunku susieti su realaus pasaulio objektais. Kita vertus, nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą ir ieškoti vien tik itin realistiškų paveikslėlių, mažiesiems vertinga patirti, kad yra įvairiausių būdų pavaizduoti, tarkim, šuniuką.
Nuo pusantrų iki dvejų metų. Daugelis tokio amžiaus vaikų, jau turėjusių patirties su knygomis, geba būti pakankamai atsargūs, kad galėtų su tėvais skaityti knygeles įprastais, popieriniais puslapiais. Tai labai išplečia knygų pasirinkimo galimybes, galite rinktis tarp daugybės autorinių Lietuvos ir užsienio kūrėjų knygų. Tokio amžiaus vaikui patiks knygos apie jam pažįstamus objektus ir reiškinius, kasdienius ritualus ar paprastus nuotykius, pavyzdžiui, gyvūnus, maudynes vonioje ar kelionę traukiniu. Tinka eiliuoti tekstai, tekstai su atsikartojimais. Jei teksto nedaug, vos po vieną ar porą eilučių puslapyje, galite pastebėti, kad mažylis jau geba jį atidžiai išklausyti. Kadangi parašytas tekstas perskaitomas kiekvieną kartą vienodai, vaikas skatinamas jį įsidėmėti, lavinama jo girdimoji atmintis. Jaunesnis nei dvejų vaikas dar, ko gero, nemokės versti knygos puslapių po vieną, tačiau tai nereiškia, kad turėtumėte tai daryti už jį. Galima paėmus už viršutinio kampo atskirti verčiamą puslapį nuo kitų, o mažylį paskatinti versti puslapį laikant už apatinio kampo. Jei dažnai tai darysite, tikėtina, kad dvejų metų jau gebės tvarkingai versti knygos puslapius savarankiškai, be to, tai puikios smulkiosios motorikos pratybos.
Dvejų-trejų metų. Šio amžiaus vaikai - jau visai rimti skaitytojai, kuriems įkandami kiek ilgesni, sudėtingesni siužetai. Kartu vartant knygelę verta aptarti ir tai, kas lieka tarp eilučių: kodėl ežiukas liūdi, kas supykdė varną, ko nori mergaitė. Tokios diskusijos apie veikėjų vidines psichines būsenas, įrodyta, skatina vaikų socioemocinę raidą. Jei jaučiate, kad vaikas neblogai sutelkia dėmesį klausydamasis, pabandykite paskaityti kiek ilgesnę istoriją be iliustracijų. Nors paveikslėlių knygos labai vertingos dėl to, kad leidžia mažyliui pačiam „skaityti“ ir įsitraukti į aktyvią sąveiką su suaugusiuoju, klausydamasis skaitomos istorijos be iš anksto paruoštų vaizdų jis turi galimybę susikurti savo paties vaizdinius. Jei to dar nepadarėte, būtinai pradėkite skaityti ar, dar geriau, sekti liaudies pasakas. Mažiausiesiems geriausiai tinka gyvulinės, ritminės pasakos su atsikartojimais - „Dangus griūva“, „Senelio pirštinė“, „Vištytė ir gaidelis“ ir kitos. Nenustebkite, jei iš visos knygų gausos vaikas rinksis ir prašys skaityti vis tą pačią - jam smagu ir vertinga vėl ir vėl girdėti, matyti ir patirti tą pačią knygelę.
Literatūrologė, vaikų literatūros tyrinėtoja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė pabrėžia, kad formuojant vaikų skaitymo įpročius, literatūra jiems turi būti parenkama pagal amžiaus tarpsnį. Tėvams kyla ir klausimas, ką vaikas turėtų skaityti bei kokio amžiaus vaikams kokia literatūra yra tinkamiausia. Į tai mokslininkė atsako pabrėždama, kad vienokios knygos skirtos ikimokyklinukui, kitokios - jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikui ar paaugliui. Žanrų yra įvairių, vieni labiau mažesniems (pavyzdžiui, didaktiniai eilėraštukai), kiti - vyresniems (pavyzdžiui, problemų proza, fakto literatūra). „Augdamas vaikas turėtų paskaityti kuo įvairesnės literatūros. Paaugęs jis pats pajus, kas jam arčiau širdies: fantastinė literatūra, realistinė proza ar pažintinės knygos. Blogiausia būtų, jeigu vaikas visai neskaitytų“, - pokalbį apie vaikų literatūrą pradeda Dž. Maskuliūnienė.
„Man labai patiko Kazio Bradūno dukters Elenos Bradūnaitės išsakytas kultūros apibrėžimas. Kai jos paklausė, kas yra kultūra, ji atsakė, kad kultūra yra tai, apie ką kalba šeima, susėdusi už stalo. Ne vienas pedagogas yra kalbėjęs, kad tėvai turi rasti laiko pasikalbėti su vaikais apie knygas. Nebūtina detaliai analizuoti, bet viena kita fraze, replika pasidalinti apie tai, kas ką skaito, kaip vertina - tai ir yra tas nematomas, bet neįkainojamas vaiko ugdymas, lavinimas.
Anot Dž. Maskuliūnienės, skaitymas yra užkrečiamas dalykas, todėl nemažiau svarbu ir tai, ką skaito draugai, mokytojai. Pastarieji, nors ir turėtų būti skaitančio vaiko autoritetu, pasitaiko, kad, deja, nėra įkvepiantys skaitytojai. Mokslininkė pažėrė ir kritikos: „Būna, kad mokiniai paskaito naujausias knygas, o mokytojas dažnai lieka įkalintas beveik vien programinėje literatūroje. Sunku mokytojui, žinoma, viską suspėti, bet nepaisant šito, jis turi stengtis perskaityti bent jau geriausias, problemiškiausias paauglių, jaunimo knygas, kurios sukelia atgarsį, kurias visi skaito, dalijasi“. Reikėtų nepamiršti, kad šalia Gėtės, Šekspyro, Donelaičio ir kitų kanoninių autorių vaikas turi paskaityti pasaulinės ir lietuvių vaikų literatūros klasikos. Juk vaikų ir jaunimo literatūra taip pat turi savo kanoną, kanoninius tekstus, kurie turėtų būti pamatomi laiku. Jeigu neperskaitei jų būdamas šešerių, dešimties ar penkiolikos metų, kuomet ta knyga ir yra skirta perskaityti, tai vėliau ta pati knyga prabils jau nebe taip. Vadinasi, laiko gerų knygų skaitymui nėra tiek daug. Svarbu suorientuoti mokinį laiku perskaityti pagal atitinkamą amžiaus tarpsnį knygas.
Žiūrėdamas filmą pamatai, koks yra tas Pinokis ar Buratinas, tokį jį jau matai net ir skaitydamas knygą, nes sąmonė jau yra užblokuota. Užuot skaitę, vaikai dažnai pirmenybę teikia filmams ar - ankstyvesniame amžiuje - animacijai. Mokslininkė teigia esanti knygų šalininkė: „Visada esu už tai, kad pirmiausia vis dėlto būtų perskaityta knyga - todėl, kad ji išlaisvina vaizduotę. Žiūrėdamas filmą pamatai, koks yra tas Pinokis ar Buratinas, tokį jį jau matai net ir skaitydamas knygą, nes sąmonė jau yra užblokuota. O kai skaitai knygą, tada dirba vaizduotė ir pats mintyse susikuri personažą, peizažus, interjerus… Bet, žinoma, geriau jau tegu pirmiau pažiūri filmą, paskui paskaito, arba bent jau filmą pažiūri, negu visai būtų nieko neskaitęs ir nematęs“.
Mokslininkės nuomone, visokios agitavimo formos yra tinkamos, jei jos pasitelkiamos raginimui skaityti ir pateikia mūsų miesto pavyzdžius.
Kaip ir visur kitur, taip ir vaikų literatūroje yra visko: ir vadinamosios elitinės, ir populiariosios lektūros. Pasitaiko, kad išleidžiama ir grafomanijos. Populiarioji literatūra nėra bloga, jeigu vaikas joje randa sau kažką gero, smagaus ir įdomaus. Kita vertus, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek iš teksto galima paimti. Tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek jis iš teksto gali paimti. Kiek aš pats esu vertas, tiek iš teksto ir gaunu. Tiesa yra žiauri ir paradoksali - literatūra kalba ne kiekvienam, o tik tiems, kurie to nori, ir kurie gali, yra pasirengę suprasti. „Paprastai žiūrint, juk ir pasakos - kas, atrodo, jos yra? Mes jas galime perskaityti kaip kažkokį lengvą skaitinį, bet visai kitaip lietuvių liaudies stebuklines pasakas skaito mitologai, folkloristai, literatūrologai - mokslininkai, kurie ten įžvelgia giliąsias prasmių struktūras, tyrinėja, pavyzdžiui, semiotiškai ir atranda pamatinius kultūros dalykus. Vadinasi, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek jis iš teksto gali paimti. Kiek aš pats esu vertas, tiek iš teksto ir gaunu“, - įsitikinusi Dž. Maskuliūnienė.
Vaikų ir jaunimo literatūra gausi pažintinių knygų, pradedant enciklopedijomis ir žinynais, baigiant dokumentiniais pasakojimais, pažintinio pobūdžio pasakomis su iliustracijomis.
„Kad ir ta žinoma Ričardo Skerio (Richard Scarry) knygelė „Ką žmonės dirba visą dieną“. Ne vienas iš mūsų dabartinių trisdešimtmečių kartos užaugo su šia knyga. Tokios knygos labai populiarios ir pasaulyje, ir Lietuvoje jų labai daug randasi. Paprastai jas rašo savo sričių specialistai: gamtininkai, mokslininkai. Vis dėlto populiariausia, Dž. Maskuliūnienės teigimu, yra klasika. Štai visai neseniai Lietuvos šimtmečio proga sudarytas reikšmingiausių 100 knygų vaikams ir Lietuvai sąrašas. Šiame kontekste prisimintina ir tai, kad lietuvių vaikų literatūra šiemet švenčia solidų jubiliejų, mat 1868 m. Motiejus Valančius išleido pirmąją Lietuvoje vaikišką knygą „Vaikų knygelė“ su penkiolika nežinomo autoriaus spalvotų litografijų. Būtent šiame 100 knygų sąraše galima aptikti knygas, kurios per 150 metų padarė įtaką lietuvių vaikų literatūrai.
Vaikų literatūros specialistai tėvams ir mokytojams padeda susiorientuoti naujų knygų jūroje, padeda iš naujo atrasti ir klasikos knygas, nupučia užmaršties dulkes nuo nepelnytai primirštų autorių.
Skirtingai nei suaugusiųjų literatūra, vaikams skirtos knygos turi specifinių bruožų. Visų pirma, jų semantika ir poetika priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kelių mėnesių vaikas tik pradeda domėtis aplinka, jam skirtos knygos storais puslapiais, margintos ryškiaspalviais paveikslėliais, skirtos pirmiesiems bandymams versti knygos puslapius.
Visiems puikiai žinomas personažas - Kakė Makė - ryškiausias sukomercinimo pavyzdys Lietuvos padangėje. Kūrinių apie ją autorė yra labai talentinga, tiesiog man kartais kyla abejonių, kai pamatau Kakės Makės dantų pastą ar kokias dešreles. Kai kur tai taip naudoti vaikų literatūros herojų yra uždrausta. Tarkime, Prancūzijoje ant maisto produktų pakuočių negali būti populiarių herojų, nes jie skatina pirkimą, vartojimą. Juk galbūt tose dešrelėse pridėta daugybė sveikatai nenaudingų medžiagų… Vadinasi, rašytojas, duodamas savo vardą ir personažą kartais abejotiniems dalykams, turi gerai pagalvoti, kur ta riba, kur čia sustoti.
Vaikų literatūroje didaktinis pradas susipina su estetiškumu, verbalinė informacija papildoma vizualumu, iliustracija. Nors didaktika, anot Dž. Maskuliūnienės pacituotais Liongino Šepkos žodžiais, neretai „apmėtoma akmenimis“, tačiau vaikų literatūroje didaktinis, moralinis kriterijus yra būtinas. Kuo vaikas mažesnis, tuo didaktika knygoje gali būti atviresnė. „Bet pagrindinė vaikų literatūros funkcija yra estetinė. Be jokios abejonės. Meno kūrinys turi jaudinti. Skaitydami Astridos Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“ nubraukiame ašarą, nes apysaka sujaudina. Skaitydami Ericho Kestnerio knygą-autobiografinį pasakojimą „Kenigsbruko gatvė ir aš“ ieškome jau visai kitų dalykų. Lietuvių autorės Bronės Buivydaitės knygoje „Pro vaikystės langą“ net matai tarpukario Anykščių gatves, namus, platesnę aplinką - taip įtikinamai visa pavaizduota. Estetinis matmuo čia labai svarbus: jei knyga parašyta meniškai, ji suvirpina širdį.
„Labai svarbu, ar nėra vulgarizuojama, ar nėra kokių be tabu elementų, skirtų tik sąmonės dirginimui, perkamumo didinimui. Ar iš tikrųjų kalbama apie sunkias vaikystės patirtis meniškai, įtaigiai, neprarandant didaktinio jautrumo? Juk tik tai, kas moralu, tas auklėja skaitytoją“, - sakė Dž. Maskuliūnienė.
Pristatyti knygą niekada nėra lengva. Nežinia, nuo ko reikia pradėti, ką pabrėžti, o ko ne, kas būtų įdomu, ir ką derėtų būtinai paminėti. Net galva susisuka, ir tai, kas turėtų būti lengva ir teikti malonumą, pavirsta tikru Sizifo darbu. Kad taip nebūtų, nusprendžiau pamėginti surašyti pačius svarbiausius ir dažniausiai keliamus klausimus apie knygas. Viliuosi, kad ši paruoštukė jums pravers ir padės lengviau pasiruošti būsimiems knygos pristatymams mokykloje ar universitete (ir nebūtinai). Trumpai. Norėdami įdomiai, informatyviai ir įtraukiančiai pristatyti knygą, reikia ne tik ją perskaityti, tačiau ir pasidomėti pačiu autoriumi, kitų atsiliepimais apie šį kūrinį ir ekranizacijomis. Juk knygą sudaro ne tik tai, kas parašyta; taip pat vertėtų nepamiršti, kad kalbant apie knygą nereikia apsiriboti tik ja. Galite lyginti siužetą su kitomis istorijomis, pateikti statistikas ir pan. Suvokti, kad pasakojimą sudaro ne tik tai, ką randate atsivertę knygą, yra kritiška ir svarbu. Papildomas domėjimasis knygų rinka, autoriumi ir kitų atsiliepimais apie šį ar kitą kūrinį, leidžia jums geriau suprasti, ką perskaitėte, ką autorius norėjo pasakyti, ir ką jis paslėpė tekste.
Kilmė, parašytos knygos (išverstos ir neišverstos), ekranizacijos (gal perskaitytas kūrinys yra ekranizuotas? Kokia buvo knygos išleidimo istorija? Kada knyga pasirodė? Koks tai buvo periodas? Ar knyga yra verstinė? Iš kokios kalbos išversta? Kaip su siužetu susijęs viršelis? Kaip jis buvo sukurtas? Gal autorius viename iš savo interviu užsiminė apie jį ir ką mano apie viršelį? Jeigu yra ekranizacija, ar ją matei? Kokio formato ta ekranizacija: filmas ar serialas? Vaidybinis ar animuotas? Kuo skiriasi knyga ir filmas? Kas labiau patiko ir kodėl? Ką rekomenduotum: ekranizaciją ar knygą?
Kokiai amžiaus kategorijai yra skirtas kūrinys? Ar jame yra magiškų, paranormalių ar/ir keistų techninių prietaisų? Jeigu taip, tai gali būti fantastinis, paranormalus, steampunk, mokslinės fantastikos, distopijos, utopijos ar maginės fantastikos kūrinys. P.S. Ar jame yra istorinių detalių, veiksmo vieta mūsų pasaulis? Ar jame veikėjai skuba kažką atlikti, veiksmas vyksta mūsų pasaulyje? Ar jame didelis dėmesys skiriamas romantiškiems jausmams? Ar jame yra įvykdyta žmogžudystė, mėginama išsiaiškinti kažkokia paslaptis, yra detektyvas? Ar jame yra vaiduoklių, šiurpių senų vietų, prakeiktų daiktų? Atkreipkite dėmesį, kad šių dienų knygų autoriai dažnai sujungia kelis elementus.
Kas yra pagrindinis personažas? Kiek jam metų? Kaip jis atrodo? Kokia yra jo išvaizda ir charakterio bruožai? Kas jam patinka ir nepatinka? Kokios yra jo svajonės? Kokios yra jo stiprybės ir silpnosios vietos? Kas buvo pagrindinis istorijos piktadarys? Ką jis darė? Koks vardas, amžius, išvaizda, istorija, motyvai veikti ir moralinis kompasas? Ar šis personažas tau patiko ar nepatiko? Kiti personažai? Kuris veikėjas patiko? Koks veikėjas nepatiko? Ar buvo naudojami gyvūnai? Kokie?
Jeigu pasaulis yra fantastinis, kas jam būdinga? Kokį mums žinomą istorinį periodą primena? Kuo šis pasaulis skiriasi nuo mūsiškio ir kuo jis panašus? Jeigu tai mūsų pasaulis, kur vyksta veiksmas? Ar norėtum gyventi šiame pasaulyje?
Ar patiko istorija? Kodėl taip arba ne? Kokia vieta knygoje labiausiai patiko ir nepatiko? Ar buvo nužudytų personažų? Gal istorijoje buvo laiškų, elektroninių laiškų, susirašinėjimų, iliustracijų ir kita? Ar buvo prologai ir epilogai? Ar istorija buvo suskirstyta į dalis, skyrius? Ar skyriai buvo ilgi ar trumpi? Ar žodynas buvo paprastas ar platus? Daug veiksmažodžių ar būdvardžių? Pirmasis asmuo, antrasis asmuo, trečiasis asmuo (1. Pasakojama nepristatant personažo minčių, 2. Pasakojama pristatant personažo mintis ir jausmus, 3. Kokia yra sakinių struktūra?
Ar rekomenduotum šią knygą kitiems? Ar skaitytum kitus šio autoriaus darbus? O gal esi skaitęs?
tags: #kaip #pristatyti #knyga #vaikams
