Nors temos apie trombus ir teismo mediciną ne visada lengva perteikti, kartais netikėtos temos gali atnešti daug įdomios informacijos. Šiandien pasinersime į vištų pasaulį ir sužinosime viską apie jų kiaušinius - nuo biologinių procesų iki skirtingų laikymo sąlygų.
Vištų biologija ir kiaušinių formavimasis
Vištos yra įdomūs gyvūnai, kurių gyvenimo ciklas ir reprodukcija turi savitų bruožų. Nors dažnai manoma, kad vištoms dėti kiaušinius reikalingas gaidys, tai nėra visiškai tiesa. Gaidžio nebuvimas gali sukelti stresą kai kurioms vištoms, todėl jos gali kiaušinių nedėti.
Po apvaisinimo vištos lytiniuose takuose sperma išlieka gyva apie 2-4 savaites, o per šį laiką didžioji dalis vištos padėtų kiaušinių būna apvaisinti. Iš skonio ar vaizdo tokie kiaušiniai niekuo nesiskiria nuo neapvaisintų. Laikant kiaušinius šaldytuve, viščiuko užuomazga žūsta, nesivysto, todėl kepant kiaušinienę jau nėra jokio skirtumo, ar kiaušinis buvo apvaisintas.
Dauguma vištų deda po vieną kiaušinį kas 25 valandas. Dėl šio ciklo kiaušinio padėjimo laikas kasdien vis pasivėlina. Galiausiai, kadangi naktį vištos miega, jos dažniausiai kiaušinio naktį nededa, ir kitą dieną naują kiaušinį deda ryte. Kol kiaušinis slenka vištos lytiniais takais, susiformuoja lukštas, kurio spalvą nulemia pigmentas.
Dažnai pirmieji vištos padėti kiaušiniai, ypač jei ji būna anksti lytiškai subrendusi, būna be lukšto - tik su plėve ar net be jos. Jaunos vištos taip pat daug dažniau deda kiaušinius su dviem tryniais, o senos - mažesnius ar visai mažučius kiaušinius.
Vištos mokosi viena iš kitos. Jei viena višta visus kiaušinius deda į tą pačią vietą, kitos gali pasekti jos pavyzdžiu, kas yra labai patogu ūkininkui. Tačiau visada yra vištų, kurios padeda kiaušinį vienur, kitur.
Vištidė yra "vištų namelis", kuriame vištos miega, slepiasi ir dažniausiai deda kiaušinius. Tvoros ir raktai nakčiai dažniausiai reikalingi ne kad vištos nepabėgtų, o kad naktį koks nors plėšrūnas neišneštų vištų. Vištos mėgsta tyrinėti aplinką, bet toli nuo "namų" neina ir nakčiai, esant blogam orui ar tiesiog prastai nuotaikai, grįžta į vištidę.
Jeigu vištos kažkurių kiaušinių įtartini, ji juos gali išmesti iš savo lizdo/dėžutės arba pradaužti ir sulesti, ypač jei patiria stresą ar yra žemai vištų hierarchijoje. Pasitaiko vištų, kurios lesa kiaušinius, savo ar svetimus. Kai kurios vištos, ypač jaunos, prakrapšto kiaušiniuose mažas skylutes, bet nepažeidžia plėvelės - manoma, kad jos taip elgiasi smalsumo genamos arba siekdamos sureguliuoti mikroklimatą, būtiną viščiuko vystymuisi.
Višta taip pat gali padėti silpnam viščiukui išsiperėti, snapu daužydama kiaušinį. Dažnai vištų racionas papildomas virtais kiaušiniais ir maltais lukštais, kad jų dieta būtų kuo artimesnė natūraliai, nes laisvėje jos dalį kiaušinių suėda. Vištos yra visaėdės, ir jų kiaušinio maistinė vertė, spalva ir skonis labai priklauso nuo to, ką jos lesa.
Viščiukai išsiperi per ~21 dieną. Vieną ar kelis kartus per dieną višta kiaušinius palieka paieškoti maisto, pabendrauti su kitomis vištomis, atsigerti ir pasituštinti. Jeigu višta dėl kažkokių priežasčių negali padėti apvaisinto kiaušinio ir jis lieka jos viduje, po 21 dienos viščiukas vis tiek pradeda perėtis ir dažniausiai višta žūsta nuo vidaus organų sužalojimų. Kartais tokie viščiukai išgyvena po motinos mirties, jei išlenda laukan.
Kiaušinis prieš vištą: amžinas klausimas
Iš esmės nėra abejonių, kad kiaušinis atsirado anksčiau už vištą. Kiaušinius dažniausiai įsivaizduojame kaip paukščių dedamus objektus su lukštais, iš kurių išsirita viščiukai. Tačiau visos lytiškai besidauginančios rūšys vienaip ar kitaip „deda“ kiaušinius (specializuotas moteriškas lytines ląsteles). Tai daro 99,99 proc. visų eukariotinės gyvybės formų - t. y. organizmų, turinčių ląsteles su branduoliu, taigi visi gyvūnai ir augalai, o taip pat ir visos kitos gyvybės formos, išskyrus pačias primityviausias.
Tiksliai nežinome, kada išsivystė skirtingos lytys, tačiau tai galėjo nutikti prieš du milijardus metų. Net paukščių dedami kiaušiniai su tvirta išorine membrana išsivystė daugiau nei prieš 300 mln. metų. Vištos atsirado daug vėliau. Tai yra naminiai gyvūnai, todėl išsivystė žmonėms tikslingai atrinkus mažiausiai agresyvius laukinius paukščius ir leidžiant jiems veistis. Atrodo, kad tai nutiko keliose skirtingose vietose nepriklausomai, maždaug prieš 10 000 metų. Manoma, kad laukinis vištų protėvis yra Pietryčių Azijos miškuose iki šiol tebegyvenantis atogrąžų paukštis, vadinamas bankivine višta (angl. red junglefowl) - ir galbūt kitos džiunglių paukščių rūšys.
Taigi, laiko prasme kiaušiniai gerokai lenkia vištas. Tačiau norint būti sąžiningiems, reikėtų apsvarstyti, ar vištos kiaušinis yra ankstesnis už vištą. Žmonėms nuosekliai renkantis klusniausias laukines vištas ir jas toliau veisiant, gautų paukščių genetinė sudėtis keitėsi. Tam tikru šio prijaukinimo proceso metu bankivinės vištos (Gallus gallus) išsivystė į naują porūšį - Gallus gallus domesticus, dabar vadinamą tiesiog višta. Praktišikai neįmanoma tiksliai nustatyti, kada tai nutiko. Tačiau teoriškai kažkuriuo metu susiporavo du džiunglių paukščiai - bet jų palikuonis genetiškai pakankamai skyrėsi nuo savo tėvų rūšies, kad būtų galima jį priskirti jau prie naminių vištų.
Kiaušinių ženklinimas ir laikymo sąlygos
Informacija apie tai, kokiomis sąlygomis augo višta, yra pateikiama ant kiaušinių pakuočių. Pirmasis skaičius ant kiaušinio reiškia jį padėjusios vištos laikymo būdą.
- 3: Reiškia, kad kiaušinį padėjusi višta savo gyvenimą praleido narve, į lauką neišeidavo ir laisvai vaikščioti negalėjo. Pagal ES reikalavimus, narve laikomai vištai turi tekti bent 750 kv. cm erdvės. Nuo 2012 m. pagal ES reikalavimus draudžiama laikyti vištas nepagerintuose narvuose. Bent 600 kv. cm vienai vištai tenkančios erdvės pagerintame narve turi sudaryti naudingas plotas.
- 2: Reiškia, kad višta buvo laikoma po stogu ant kraiko paukštyne, tvarte ar fermoje ir į lauką neišeidavo, tačiau po stogu galėjo vaikščioti laisvai. Tokio tipo ūkyje vienai vištai turi tekti ne mažiau 1100 kv. cm erdvės.
- 1: Reiškia, kad višta buvo laikoma po stogu, tačiau turėjo galimybę ir vaikščioti laisvai, ir dieną išeiti į lauką. Lauko aptvare tokio tipo ūkyje vienai vištai turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m vietos, o vištų skaičius ūkyje neviršyti 2500. Viduje tokio tipo ūkyje turi tekti bent 1100 kv. cm.
- 0: Reiškia, kad višta buvo auginta ekologiškame ūkyje, kuriam taikomi specialūs reikalavimai. Tai reiškia, kad dienomis višta turėjo galimybę išeiti į lauką ir jai ten tekdavo bent 4 kv. m vietos, naktį buvo laikoma aptvare, kur jai tekdavo ne mažiau negu 1667 kv. cm erdvės (6 vištos vienam kv. m).
Ekologiškus maisto produktus parduodančiose parduotuvėse galima rasti „0“ pažymėtų kiaušinių, esama jų ir didžiuosiuose prekybos centruose. Tiesa, už ekologiją reikia mokėti - dėžutė skaičiumi „0“ pažymėtų kiaušinių kainuos dvigubai daugiau negu skaičiumi „3“ pažymėti kiaušiniai. Skaičiais „2“ ir „1“ pažymėtų kiaušinių taip pat galima rasti didžiuosiuose Lietuvos prekybos centruose. Tiesa, daugelyje mažesnių prekybos centrų kitaip negu skaičiumi „3“ pažymėtų kiaušinių galite ir nerasti. Beje, dar vienas galimas pasirinkimas - kelionė į turgų. Smulkiems vištų augintojams, savo ūkiuose auginantiems ne daugiau kaip 50 vištų, kiaušinių ženklinimas prekiaujant turgavietėse apskritai neprivalomas.
Organizacijos „Tušti narvai“ teigimu, 97 proc. Lietuvoje suvartojamų kiaušinių atkeliauja iš narvuose auginamų dedeklių paukštynų. Ši organizacija siekia skatinti ir vartotojų sąmoningumą, atkreipdama dėmesį į vištų gerovės pažeidimus.
Vištų dresiravimas ir auginimas iš miestiečio perspektyvos
Taip pat svarbu paminėti, kad broileriai gyvena 4-6 savaites, o kiaušdėtės - kol deda pakankamos kokybės kiaušinius.
