Žinomas modelis, „Goddess Island retreat“ sąmoningumo stovyklų moterims įkūrėja, savo vardo vilos Maltoje šeimininkė Violeta Repčenkaitė dabar dažniausiai siejama su vidinio grožio ir sąmoningumo puoselėjimu.
„Per labai nelengvą savo gyvenime etapą suvokiau, kad nėra kito kelio pakilti iš pelenų, kaip tik imt išminties iš kasdienių sąmoningumo praktikų“, - sako žinomas modelis, „Goddess Island retreat“ sąmoningumo stovyklų moterims įkūrėja, savo vardo vilos Maltoje šeimininkė Violeta Repčenkaitė.
Violeta Repčenkaitė - modelis, anksčiau dirbusi televizijos laidų vedėja, dabar organizuoja stovyklas, atsiskyrimus moterims Maltos ir Gozo salose. Kas šią žavią moterį paskatino dalintis suvokimais, atėjusiais per sunkias patirtis?
„Esu iš tų laimingųjų, kuriems pasisekė labai daug keliauti. Keliavau su tėvais, dirbdama ir visuomet svajojau pagyventi svetur. Nors gimtinėje gyvenimas visuomet buvo nuostabus, bet pasaulis toksai didelis ir įdomus, kad labai norėjosi jį pažinti. Tad atėjo laikas leistis į keliones. Tiesiog pailsėti, sustoti, įsiklausyti į save. Po smagaus televizinio kelio labai norėjosi atsitraukti ir susivokti, kur aš iš tiesų noriu būti, ką noriu toliau daryti. Kelionė prasidėjo Italijoje. Visada maniau, kad tai ir bus toji mano stotelė kažkuriam gyvenimo etapui, bet atsitiko Malta (juokiasi). Visai neplanuotai, nes čia planavau stabtelti tik savaitei. O štai toji savaitė skaičiuoja jau ne vienerius metus.“
Kelias link sąmoningumo
„Iš tiesų Jūs visiškai teisi. Ne taisyklė, kad prieš žengiant žingsnį į sąmoningumo kelią prieš tai turi patirti sukrėtimą, bet labai dažnam taip nutinka. Aš - ne išimtis. Mano pirmos skyrybos jau buvo didelis sukrėtimas. Neleidau sau ilgai išbūti po jų - gan greitai mano gyvenime atsirado naujas žmogus. Su amžiumi mes į viską žiūrime ramiau, o atsisukus atgal aiškiai suvokiame ir matome, kur gyvenime nėrėm, skubėjom... Bet juk žmonės skirtingi - vieni neria žemyn galva nežinodami, koks dugnas, kiti būna atsargūs. Aš buvau iš tų maksimalistų ir esu dėkinga už viską, kas įvyko mano gyvenime, nes visa tai nuvedė prie to, kokia ir kur esu šiandien. O man labai svarbu būti geresnei nei vakar.“
„Maltoje iširo mano antroji santuoka. Buvo labai nelengvas metas. Nauja šalis, mažiukai vaikai ir, tuomet taip atrodė, griūnantis gyvenimas. Kadangi mano saugiausias uostas - mylimi tėvai ir sesuo - buvo toli, gerbiami dvasiniai mokytojai - taip pat, reikėjo nuspręsti, ką daryti. Minčių grįžti į Lietuvą nebuvo, nors tėvai labai įkalbinėjo. Aiškiai jaučiau nepaaiškinamą trauką likti saloje ir taip įvyko jaudinanti pažintis su tikrąja savimi.
Atsiskyrusi nuo visų fiziškai aš susijungiau su savimi, gamta, Visata. Atradau iš naujo Dievą, ryšį su kūrėju. Suvokiau savo moterišką galią, stiprybę. Tapau savo pačios ramybės uostu ir su visa šia jėga žengiau į naują gyvenimą. Žinoma, su mylimais tėvais ir mokytojais ryšį puoselėjau visada, taigi labai aiškiai pajutau, kad esu pasirengusi įgyvendinti savo svajonę rengti stovyklas Maltos ir Gozo salose.
Perėjusi labai sunkų etapą vėliau jį suvokiau kaip didžiausią dovaną, nes tai mane pažadino naujam gyvenimui. O aš taip ilgai miegojau (šypsosi). Šviesoje ir meilėje gyvenimas iš tiesų nepaprastai džiaugsmingas, taigi aš panorau budinti kuo daugiau moterų ir kviesti į šį laimingą bei džiaugsmingą gyvenimą. O jei jau moteris yra tame kely, tuomet nepaprastai malonu būti visoms kartu ir dalintis viskuo bendraminčių rate.
Stovyklų metu mes keliamės prieš patekant saulei, atliekame įvairius ritualus, medituojame, darome jogą, keliaujame, sveikai ir skaniai maitinamės, o svarbiausia - grįžtame į save, nes per metų metus dažnai žmogus nutolsta nuo savęs ir save pameta, o taip praranda ir laimės jausmą.
Šių atsiskyrimų metu mano mokytojai veda savęs pažinimo paskaitas. Jas vainikuoja daugybė praktikų. Ne veltui anglišku žodžiu retreat vadinamas atgimimas. Žmogus atgimsta naujam gyvenimui meilėje, šviesoje, ramybėje, džiaugsme.“
Pozityvumas ir sąmoningumas
„Per labai nelengvą savo gyvenime etapą suvokiau, kad nėra kito kelio pakilti iš pelenų, kaip tik imt išminties iš kasdienių sąmoningumo praktikų. Nors pirmąjį dvasinį mokytojų sutikau labai seniai, praktikų imdavausi pripuolamai. Taigi tik pradėjus praktikuoti kasdien mano vidinis gyvenimas ėmė kurtis iš naujo. Atėjo nepajudinama stiprybė ir nuolatinės laimės būsena, kuriai įtakos neturi gyvenimiškos situacijos, o jų patiriame visi ir nuolatos. Žinau, kad laimė nepriklauso nuo vyro, kitų žmonių, pinigų kiekio ir statuso. Buvau palaiminta, nes pozityvumo bomba - mano mama. Didžioji mano mokytoja mane augino ir tą sėklą manyje pasodino. Sulaukus tam tikro amžiaus teko tuo rūpintis ir puoselėti jau pačiai. Tuomet mano gyvenimo kelionėje atsirado dvasiniai vedliai. Todėl visa tik augo ir skleidėsi. Dabar tas pozityvumo medis manyje tiek išsikerojęs, kad užtenka ne tik man, bet ir aplinkiniams įkvėpti.“
„Aš nesiūlau nieko, ko pati nepraktikuoju. Gyvenimas gamtos ritmu duoda daug pliusų visiems. Mūsų protėviai nebuvo kvailesni, kai kėlėsi ir gulėsi su gamta. Nepažįstu nė vieno gyvenimą gamtos ritmu praktikuojančio žmogaus, kuris skųstųsi depresija ar prasta nuotaika. Įvedus tinkamą režimą jau atkrenta daug problemų ir aš visada siūlau tiesiog pabandyti. Subalansuota mityba taip pat turi būti sveiko gyvenimo dalis. Sąmoningo žmogaus gyvenime visur - režime, mityboje, mąstyme, elgesyje - vyrauja harmonija. Ir tai nėra skaidoma ar dalijama. Tačiau vėlgi - būkime sau švelnūs ir pakantūs. Nesame šventi ir tokiais nereikia dėtis.“
Kaip praktikuoti sąmoningumą
Motinystė ir savirealizacija
„Todėl, kad viskas prasideda ne nuo vaikučių šeimoje, bet nuo mūsų pačių. Jei būsime sukumpusios ir pamėlusios, nei vaikams, nei kam kitam geriau nebus ir duoti galime tik tai, ko pilni esame. Apie savęs pamiršimą neturėtų būti nė kalbos! Jei gyvename suvokimu „Dievas-Aš-Aplinka“, būna labai aišku, ko imtis, jei jaučiate nuovargį. Taip pat galima sau palengvinti gyvenimą ir kasdieniuose buities etapuose. Tarkime, jei jaučiatės pavargusi, bet galvoje sukasi planas „reikia susitvarkyti“, nespauskite savęs ir sustokite, pailsėkite. Juk kupina jėgų daug daugiau nuveiksite.“
„Būna dienų, kai būna paprasta, būna ir kitokių dienų (šypsosi). Stovyklų metu visą laiką būnu atsiskyrusi su moterimis. Su jomis keliuosi ir einu gulti. Kasdienybėje pasiruošimas stovykloms ir kitiems moterų renginiams vyksta iš namų. Tad man nesvetimi iššūkiai, su kuriais susiduria mamos, dirbančios iš namų. Aš viską mokausi kasdien priimti taip, kaip yra. Kai šitai praktikuoji, nekyla noras nervintis.
Pavyzdžiui, suplanuoju apžiūrėti kelias vietas, kur vešiuosi moteris. Išvykstu į jas su visais vaikais, nes manau, kad ir jiems tai bus įdomu, smagu. Būna, čia ir suklystu (šypsosi). Iš tikrųjų įdomu būna man, o kiek vaikų, tiek skirtingų ir norų pasipila. Matydama, kad mano planas nepavyks, turiu ne vieną išeitį. Pirma: vis tiek vykdyti užsibrėžtą tikslą (rezultatas - visi nelaimingi). Antra: laiku susivokusi pakeičiu planą (ir visi laimingi). Kai supranti, kad mūsų planai tokie mažyčiai, palyginti su Visatos planu mums, viskas pasidaro daug paprasčiau ir lengviau.“
„O kas yra mūsų mintys? Ar tik ne jos mus klaidina? (Juokiasi). Taigi ne, nekyla tokių minčių... Jei kiltų, vadinasi, visa tai, apie ką kalbėjau prieš tai, būtų tik paistalai.“
„Mano vaikai - mano Mokytojai. Vyras taip pat. Ir gyvenimo vyrai, sutikti žmonės. Visi jie veda į save pačią. Gyvename veidrodžių karalystėje. Nepatinka kažkas? Keiskis pats! Dirbk su savimi ir pasaulis pasikeis (šypsosi).“
„Aš mokausi nuolat. Tai yra mūsų gyvenimo kelionės labai svarbi dalis. Atsiskyrimų metu atgimstu ir pati su kiekviena grupe. Kasdieninių praktikų dėka (meditacijų, maldų...) nuolat judu. Turiu svajonių ir pati gilintis į tam tikras terapijas artimoje ateityje, žinau, kad tai bus ir nesijaudinu, kad dar ne dabar. Viskas savo laiku.“
Grožio ir harmonijos puoselėjimas
„Jei kalbame apie išorės puoselėjimą, kasdien rytą ir vakarą skiriu švaros procedūroms. Tebūnie jos trumpos, bet pasitepti mano mylimais Simone Mahler kremais po dušo - labai efektinga ir veiksminga. Vakarais akis tepu paakių kremu. Nepamirštu ir rankų, juk ypač auginant mažylį jos plaunamos itin dažnai. Daug vaikštau. Būna, stumiu parke vežimėlį ir darau įtūpstus. Vasarą labai daug plaukioju. Pilingas ir kaukės taip pat neužima daug laiko, bet tai darau jau namiškiams sumigus. Taip pat stengiuosi nepamiršti ir plaukų: prieš plovimą tepu jiems skirtu aliejumi. Vasarą iš ryto labai mielai tepuosi ledukais veidą - tai mano mamytės receptas, norint palaikyti puikią odos būklę, bet žiemą, pripažinsiu, tai daryti ne visada yra noro (šypsosi).“
„Mano moteriškumas nepriklauso nuo to, ką vilkiu - kelnes ar sijoną, bet nėra net kalbos, kad energetiškai sijonas ar suknelė moteriai daug labiau tinka. Manau, mūsų išvaizda ir yra mūsų vidaus atspindys - kaip jaučiamės, taip ir atrodome.
Visgi gražiausia moteris - laiminga moteris, ir jos niekas taip nepuošia kaip šypsena. Nuo pačios gražiausios ledo karalienės dvelks šaltis ir nors bus labai gražu pažiūrėti, bet glaustis norėsis prie švytinčios, ramybę ir meilę skleidžiančios moters.
Stovyklų metu man norisi išvien dėvėti sukneles. Ta magiška moteriška energija tiesiog žydi ore. Išvykstančios moterys man dažnai sako: Kaip nesinori kelnių.
Moteriškumo iš tiesų galima mokytis. Ne visiems pasiseka nuo gimimo turėti didžias moteriškumo mokytojas šalia - moteriškas mamas. Mamos kartais būna pačios labai pasimetusios ir atitolusios nuo savo prigimties... Tokiai moteriai teks eiti į save daug vėliau, ir tai nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog taip yra. Kiekvieno mūsų kelias gali būti skirtingas, bet tikslas visų vienas: būti laimingiems. Visi to nori, visi to siekia, ir tai būsena, kuri nepriklauso nei nuo pinigų, nei nuo statuso. Ji yra arba ne. Su moteriškumu taip pat. Suvokianti save, savo prigimtį moteris spinduliuos moteriškumu.“
„Mes esame daugialypės. Save priimti labai reikalinga. Mylėti ir visų pirma atleisti sau - svarbiausia, bet būti žiežirbuojančia po priedanga aš moteris - ne man. Būti pikta ragana, nes tiesiog nėra nuotaikos, manau, yra nesąmoningumo momentas.
Kita vertus, kai esi meilė, negali būti pyktis. Taip pat, kaip ir būti truputį nėščia. Taip, gali būti nesmagu dėl kažko, gali nusiminti - visa tai natūralu ir nereikia to nei kratytis, nei bijoti. Tik verta neužsibūti tame bei tų emocijų nepuoselėti. Juk mes esame daugiau nei emocija.“
Gyvenimo filosofija
„Gyvenimas gamtos ritmu duoda daug pliusų visiems. Mūsų protėviai nebuvo kvailesni, kai kėlėsi ir gulėsi su gamta. Nepažįstu nė vieno gyvenimą gamtos ritmu praktikuojančio žmogaus, kuris skųstųsi depresija ar prasta nuotaika. Įvedus tinkamą režimą jau atkrenta daug problemų ir aš visada siūlau tiesiog pabandyti. Subalansuota mityba taip pat turi būti sveiko gyvenimo dalis. Sąmoningo žmogaus gyvenime visur - režime, mityboje, mąstyme, elgesyje - vyrauja harmonija. Ir tai nėra skaidoma ar dalijama. Tačiau vėlgi - būkime sau švelnūs ir pakantūs. Nesame šventi ir tokiais nereikia dėtis.“
„Manau, mes einame savęs link ir visi mūsų pasirinkimai veda per apylankas arba tiesesniais keliais į save. Pirmas skyrybas išgyventi nebuvo lengva, juk, atrodė, griuvo viskas, kuo taip tikėjau ir ką statėme, kūrėme, bet tuomet atrodė, kad kitos išeities nėra. O juk iš tiesų niekas negriūva pats - mes patys griauname. Kalbu apie praeitį tam, kad gal kuri pora atpažins save ir tai bus stimulas sukti i sąmoningumo kelią abiem, nes tik taip įmanoma išsaugoti šeimą. Jei tikrai nori ir suvoki tai kaip vertybę. Būdami nesąmoningi žmonės negali tinkamai tvarkytis su užklupusiais iššūkiais. Viskas įmanoma tik būnant sąmoningu, tik iš tikrųjų mylint.
Taigi, maždaug prieš 12 metų sutikau savo pirmuosius dvasinius mokytojus. Tačiau pasirinkimus vis tiek juk darome mes patys ir net būnant šalia mokytojams dar nenorėjau atsisakyti tam tikrų įpročių, nenešančių man, kaip sielai, jokios naudos.
Griūvant mano antrajai santuokai, būdama toli nuo visų žmonių, kurie, būdami arti, būtų galėję kad ir ašarą nušluostyti, nuraminti, pradėjau stiprinti ryšį su Dievu, Visata, savimi pačia. Manyje tarsi pražydo visos įgytos žinios, kurias tik kaupiau visus metus. Bet žinios nieko vertos, jei negyveni tuo. Malda, meditacijos, susijungimas su gamta ir buvo susiliejimas su savimi pačia. Nukritus visiems lukštams likau savo esatyje. Atradau ramybę. Pajutau labai aiškų vedimą į tai, kur esu. Savo galią ir prigimtį.
Negaliu teigti, kad visus tuos metus buvau tamsoje, nes mano tėvai - labai dvasingi žmonės. Bet, kaip taisyklė, savo pamokas turime išmokti patys. Taigi man susivokus, sunkiu metu viskas pradėjo rodytis kitaip. Niekada nebuvau iš tų, kuri kauptų pyktį, nes mama mokė nieko nelaikyti širdelėje, bet panikos atakas išgyventi teko ir tik iš tikrųjų pajutusi ir pradėjusi gyventi šia mantra: Kur yra meilė, ten nėra baimės, / kur yra baimė, ten nėra meilės. / Aš suvokiu, kad meilė yra jėga, gydanti mane ir visus esančius šalia. / Meilė yra mano gyvenimas ir mano stiprybė, visada ir iš naujo rinkausi tik meilę.“
„Visiems išėjus iš namų į mokyklas ir darbus, mes su Adomu liekame kartu ir darome viską, ką turiu padaryti tą dieną.“
„Suvokiu savo prigimtį ir didžiulę dovaną - moterystę. Jaučiu save kaip moterį, kūrėją. Galingą ir stiprią. Moteris - tokia daugialypė. Ji - motina, meilė, šviesa... Rami. Pasitikinti Dievu, Visata, savimi. Puoselėjanti ryšį su Visata ir savimi.
Esu nuostabiame kelyje, kuris ir yra gyvenimo kelias. Ir žinote, ką dar suvokiu? Kad ir jūs, ir kiekviena moteris, kuri skaito šias eilutes, yra tokia pati, bet jei taip nemano, jai būtinai reikia priminti, kad ji yra meilė.“
Asmeninis albumo nuotr.
„Manau, kad šie metai buvo įsimintini visiems be išimties (šypsosi). Tokie buvo ir man: teko nukelti stovyklas, lėtuoju režimu judėjo ir visi kiti projektai. Tačiau atsižvelgiant į padėtį pasaulyje, esu labai dėkinga ir palaiminta, kad nė su vienu savo projektu neteko atsisveikinti - viską pavyko išlaikyti ir išeiti į finišo tiesiąją. Iš tiesų, tokiu sustabdymu, priverstiniu atsitraukimu aš visada vadinau grįžimą į save, tik kad šiuo atveju aš nebuvau iš savęs išėjusi (juokiasi). Jau daug metų gyvenu savo „retretų“ širdies ritmu, tačiau jei jau priverstinis sustojimas darbuose įvyko, vadinasi, taip turėjo būti.
Neseniai atšventėte 39-ąjį gimtadienį. Jaučiuosi palaiminta, nes kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet mano mamytė atvyko pas mane švęsti gimties minėjimo šventę kartu. Planavome, kad bus ir sūnus, ir sesuo, ir tėtis, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galėjo atvykti tik mama. Dabar jau planuojame, kaip švęsime mano 40-metį (juokiasi). O šis gimtadienis praėjo nuostabiai ir pakylėtai. Išties, gimtadienis man visada yra magiškas laikas. Meilę sau, gyvenimui, džiaugsmą laukiant gimtadienių ir švenčiant juos man padovanojo mama. Iš tėvų gavau dvi svarbiausias dovanas - gyvenimą ir sparnus.
Žvelgiant į jūsų socialinius tinklus, atrodo, kad Maltoje gyvenate tikrą svajonių gyvenimą. Kiekviename etape gyvenu savo svajonių gyvenimą, dabar - taip pat. Laiminga esu visada ir mano laimė nepriklauso nei nuo statuso, nei nuo vyro, esančio šalia, nei nuo pinigų kiekio. Ji yra arba ne. Šie metai man buvo iššūkių metai visomis prasmėmis, taip pat ir finansiškai, tačiau nė karto nesuabejojau savo širdies keliu. Juk iš visų finansiškai sudėtingų situacijų galima išlipti įdedant daug darbo ir kantrybės, nepanikuojant ir logiškai bei realistiškai susidėliojant biudžetą. Iš tiesų, aš labai daug dirbu, bet kažkas, socialiniuose tinkluose pamatęs mano nuotrauką baseine, mąsto, kad mirkstu ten per dienas (juokiasi). Taip, mirkstu po sunkios darbo dienos, bet, ačiū Dievui, darbo yra. Maltą dabar jau matau taip, kaip mylimąjį po daug metų - su viskuo, kas čia yra. Visa tai man tinka ir dar kažkiek laiko tiks, manau. Aš nežinau, kurioje šalyje būsiu po 15 metų, bet kol kas man čia labai gera. Labiausiai patinka klimatas, šiluma visus metus.
O kaip pasikeitė gyvenimas Maltoje pandemijos metu? Kaip ir visur, daug kas pasikeitė - atsirado kaukės, sumažėjo turistų. Žmonės pavargę nuo nuolat besikeičiančių suvaržymų. Nieko naujo nepasakysiu, bet, ačiū Dievui, gyvenimas stoja į vėžes ir po truputį panika slūgsta, o veiduose vėl atsiranda pietietiška ramybė. Liūdniausias dalykas, kasvyksta Maltoje, o jį matau ir Lietuvoje - tai žmonių priešinimas ir susipriešinimas, skaidymas ir skirstymas. Nors daugeliui sunkumų atnešė pandemija, visgi nepaisant jų, Lietuvoje vis vien matomi protestai prieš vakcinaciją. Viskas taip pat ir Maltoje. Žmonės pasidaliję į dvi stovyklas - pasiskiepiję ir ne. Kai situacija pasaulyje nėra spalvota ir pūkuota, šios agresijos strėles iš vienos stovyklos į kitą niekam neneša nieko gero. Negalime pakeisti pasaulio, bet jei kiekvienas sąmoningai dirbs su savimi, keisis pats, pasaulis aplink irgi keisis. Teko stebėti praeity tarsi ir labai tolerantiško, šviesą nešančio žmogaus pasisakymą apie vieną iš minėtų „stovyklų“, pasisakančių prieš ar už skiepus.
Esate minėjusi, kad kitaip į gyvenimą jums padėjo pažvelgti sąmoningumo praktikos, kurioms dabar ir kviečiate moteris. Į save galima žvelgti tik su meile. Prieš 15, 10 metų ar vakar... Vertinti save taip pat nėra kaip - juk tuomet buvau viename etape, dabar - kitame, o kelias tarp abiejų etapų - didelė dovana. Visos patirtys ir pamokos - tokia pati dovana. Juk šios kelionės dėka atsiskleidė mano esatis, o prigimtis išlaisvėjo.
Turite tris vaikus, o ir sėkmingai sukatės veiklų gausoje. Tikrai ne visada lengva viską derinti, bet viskas įmanoma. Moterys apskritai geba besilaukdamos ir namus pastatyti, ir aukštuosius apsiginti, ir sirgdamos visa šeima pasirūpinti, ir vaikus į būrelius ar mokyklas suruošti, ir dar daug darbų nudirbti. Bet juk svarbiausia - balansas. Nors dirbu daug, bet kai esu su vaikais, tai neriame į mūsų laiką visa galva ir džiaugiamės buvimu kartu. Kartais dirbu apsupta savo vaikų, tačiau taip juk daro dauguma moterų ir tai tik nuostabus pavyzdys vaikams, kad niekas niekam netrukdo. Taip, vyresnieji kartais turi prižiūrėti jaunesnius, taip, vieni kitiems padedame, bet visi kartu mes viską juk galime (šypsosi). Ta šeimos bendrystė - didelė jėga. Tą savo vaikams man pavyko įdiegti. Visgi yra moterų, kurios renkasi - arba karjera, arba vaikų auginimas. Jei taip jaučiasi, tai - jau „raudonas signalas“... Vaikai užauga greitai ir jiems svarbiausia - laiminga mama. Juk kartais tėvai pasirenka gyventi kartu dėl vaikų ir skiriasi tik jiems užaugus, o tuo tarpu vaikai tyliai meldžiasi kambariuose, kad tėvai geriau išsiskirtų, bet nesibartų kasdien, kad mama liautųsi verkusi arba kad namie netvyrotų daug pasakanti vakarinė tyla, išduodanti susvetimėjimą. Žinau tokių scenarijų. Suaugusios moterys dažnai tokias istorijas pasakoja prisimindamos vaikystę. Ir žinote, kas galiausiai nutinka? Užauga vaikai, kuriems dar ilgai tenka skaudulius „valytis“, lyg kokias praeities piktžoles išsiravėti, kad pagaliau galėtų žydėti, tad kam visa tai? Kam tas melas? Jei pasibaigė ir nutrūko tai, kas jungė, gal geriau laimingiems atskirai gyventi nei kančioje kartu? Žinoma, vienos taisyklės nėra. Kiekvienam savo, bet aš visuomet už atvirumą su savimi ir kitais, pagarbą ir meilę sau bei artimam. O jei visa tai yra - nieko niekam atsisakyti nereikia, viskas derinama, viskas įveikiama. Laiminga, išsipildžiusi moteris, gyvenanti savo svajonių gyvenimą, savo svajonių veikloje žydinti, žydės ir nesustabdoma meilės jėga visam pasauliui.
„Man didžiausias džiaugsmas, kai vyriausias sūnus sako: „Mama, aš tau toks dėkingas už tai, kaip tu mus auginai. Aš savo vaikus irgi taip auginsiu“. Tokia laimė tai girdėti, net graudu. Juk kiekviena darome viską, ką galime geriausiai. Visko buvo - ir kalta jaučiausi prieš vyriausia sūnų, juk jis tada, kai skyrėmės su jo tėčiu, visai mažutis buvo. Bet žinote ką? Kai prieš kokius 11 metų nustojau graužti save, pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų, daug svarbių suvokimų būtent tada ir atėjo, toje savęs pažinimo kelionėje. Juk širdies vedama, vaikus tiesiog mylėdama, juos per vaikystę vedžiau.
Turiu svajonių, vizijų. Lūkesčių nekuriu. Eisiu toliau atvira širdimi, nemeluodama sau. Tęsiu savo misiją - dalintis. Sykį nubudus kelio atgal nebėra, sąmoningumo kelionėje galima nerti tik giliau ir giliau. Dar daug patirčių laukia manęs ir mūsų visų - šviesos karių, nusprendusių rinktis meilę kasdien ir vis iš naujo.“
Kaip praktikuoti sąmoningumą
tags: #violeta #repcenkaite #gime
