Globali visuomenė sparčiai senėja, tai neišvengiamybė, kurią sukuria mažėjantis gimstamumas, nepaliekantis kitų perspektyvų - tokia mūsų planetos ateitis.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos bei pasaulio valstybių, visuomenė linksta į kosmopolitines pažiūras, vėlesnis šeimos kūrimas tampa vis dažnesnis pasirinkimas, o šalies piliečiai sparčiai senėja. Remiantis Eurostat duomenimis, Lietuvoje 45,9% senų asmenų gyvena vieni.
Senjorai susiduria su finansinėmis ir socialinėmis dilemomis.
Senelių globos namai suteikia nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką, tačiau senoliai, nuolat gyvenantys atskirti nuo įprastų visuomenės veiklų ir šiltų, artimųjų ryšių, susiduria su sunkumais.
Senjorai, gyvendami globos namuose susiduria ne tik su senėjimu, ligomis, bet ir su liūdinančiu, apatiją keliančiu vienišumo jausmu. Nors visą laiką yra prižiūrimi slaugos darbuotojų ir kitų specialistų, artimo ir nuoširdaus kontakto stoka gali sukelti emocinių problemų: depresiją, apatiją aplinkai, net nenorą gyventi.
Šiai problemai spręsti vis dažniau pasitelkiami savanoriai.
Tai ypač paranku ir patogu pačioms įstaigoms, kuriose susiduriama su darbuotojų trūkumu ar finansavimo stoka.
Vis dėlto, svetimi, nepažįstami žmonės vargiai gali atstoti artimųjų ryšį ir bendrystės jausmą.
Kai kuriais atvejais, ypač pandemijos laikotarpiu, savanorystė tampa apskritai neįmanoma, todėl socialinis kontaktas lieka tik su darbuotojais ir kitais gyventojais.
Vyresnės kartos integracija ir įtrauktis į visuomenės veiklą ir informatyvumo palaikymas yra aktualus, ypač siekiant senolius kuo ilgiau išlaikyti aktyvius. Senų asmenų atmintis sparčiai prastėja, o asmenybė kinta, buvę pomėgiai dažnai pamirštami ir apleidžiami.
Senelių namuose vykdomos veiklos dažniausiai apsiriboja rankdarbiais ar meniniais užsiėmimais. Platesnis pasirinkimo galimybių spektras suteiktų šansą senjorams užsiimti labiau išsiskiriančia, galbūt su buvusia profesija ar pomėgiais susijusia veikla.
Lietuvoje veikia tiek valstybiniai, tiek ir privatūs senelių globos namai. Į beveik visus jų patekti yra itin sunku - sąrašuose didžiulės eilės, o laukti tenka net po keletą metų, dalis senolių savo vietos apskritai nebesulaukia.
Pelno siekiančių, privačių slaugos namų problema yra aiški, jie skatina dydį - kuo didesnę gyventojų bendruomenę.
Kita vertus, valstybiniai senelių globos namai dažnai yra valdomi vietinių politinių intrigų ir savivaldos aktualijų, į viešumą iškylą skaidrumo trūkumas ir įvairūs skandalai. Šalies ir savivaldų parama bei dėmesys taip pat siejamas su gyventojų skaičiumi - jų pensijų dalis tampa įstaigų nuosavybe.
Asmeniniuose gyvenimuose ar žiniasklaidoje galime rasti daugybę pavyzdžių, kai senyvi žmonės puikiai gyvena vieni. Vis daugėja diskusijų, siūlančių praktinę, realią paramą namuose, taip derinant slaugos, socialinių darbuotojų, jei reikia psichologo ar kitų buitinių paslaugų tiekėjų ir meistrų paslaugos.
Kita vertus, tokia alternatyva turi keletą minusų. Visų pirma, tik fiziškai ir psichologiškai geros sveikatos senolis gali tinkamai pasirūpinti savimi vienas. Turint rimtą negalią ar silpną sveikatą, saugiau ir ramiau gyventi bendruomenėje, kurioje skubiai galima gauti pagalbą ir paramą.
Valstybė siūlo paramos funkcijas senjorams, tačiau išgalėti mokėti slaugei ir kitiems samdomiems specialistams, kurie galėtų atvykti į namus ir tinkamai pasirūpinti senoliu yra finansinė prabanga.
Kai kuriais atvejais bendruomeniška globa tampa prieinamiausiu pasirinkimu. Gyvenimas senelių globos namuose visuomenėje dar kartais stigmatizuojamas. Iš tiesų tai negali būti vienpusiškai vertinamas dalykas.
Socialinės paslaugos Lietuvoje
Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmenims ar šeimoms, kai dėl asmens amžiaus, neįgalumo ar socialinių problemų nepakanka galimybių ar gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu arba šeimos gyvenimu bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Šių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį.
Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys, turintys negalią, ir jų šeimos, be tėvų globos likę vaikai, socialinę riziką patiriantys vaikai ir jų šeimos, vaikus globojančios ir (arba) prižiūrinčios šeimos, kiti asmenys ir šeimos.
Kiekvienas demenciją turintis asmuo turi teisę kreiptis dėl socialinių paslaugų gavimo.
Socialinių paslaugų poreikio nustatymas
Socialinių paslaugų poreikio vertinimą atlieka savivaldybės institucijos nustatyta tvarka paskirti socialiniai darbuotojai. Socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą ir jo galimybes savarankiškumą ugdyti arba jį kompensuoti socialinėmis paslaugomis. Sprendimas dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui priimamas savivaldybės nustatyta tvarka. Vertinimo procesą apima: kompleksinis asmens poreikių vertinimas, atsižvelgiant į tokius aspektus kaip asmens amžius, organizmo funkciniai sutrikimai, negalia, socialinė padėtis, gebėjimai kasdieninėje veikloje, rizikos ir kitos aplinkybės; taip pat atsižvelgiama į kitų institucijų (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialisto) išvadas apie asmens būklę ir problemas; atsižvelgiama į asmens ir šeimos interesus bei poreikius.
Socialinių paslaugų rūšys
Asmeniui, turinčiam demenciją, gali būti nustatytas kelių rūšių socialinių paslaugų poreikis. Jam gali būti skiriamos tiek bendrosios socialinės paslaugos, kurios teikiamos be nuolatinės specialistų priežiūros, tiek specialiosios socialinės paslaugos, kurios gali būti teikiamos asmens namuose arba socialinių paslaugų įstaigose.
Bendrosios socialinės paslaugos
- Asmens konsultavimas, tarpininkavimas, informavimas, atstovavimas
- Psichosocialinė pagalba
- Maitinimo organizavimas, jeigu dėl nepakankamo savarankiškumo ir pajamų asmuo nepajėgia maitintis savo namuose
- Skurstančiųjų aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne
- Transporto organizavimas, jei dėl judėjimo problemų ir nepakankamų pajamų asmuo negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu
Specialiosios socialinės paslaugos
- Socialinės priežiūros paslaugas: pagalba į namus: maisto produktų nupirkimas, pagalba buityje, namų ruošoje, konsultavimas, lydėjimas į įvairias įstaigas ir kt. (iki 10 val./sav.); socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas asmens namuose ar socialinių paslaugų įstaigose, atliekant įvairias kasdienes gyvenimo veiklas (paslaugos teikimo trukmė pagal poreikį).
- Laikino atokvėpio paslauga senyvo amžiaus asmenį prižiūrintiems artimiesiems asmens namuose ir institucijoje (iki 720 val. per metus, išimtiniais atvejais, esant krizinei situacijai - iki 90 parų).
- Dienos socialinė globa: integrali pagalba asmens namuose (iki 10 val. per parą, iki 7 d./sav.); dienos socialinė globa dienos socialinės globos centre (iki 3 val. per dieną, 1-5 d./sav.).
- Trumpalaikė socialinė globa: asmens namuose (daugiau kaip 10 val. per parą iki 6 mėn. per metus); institucijoje (iki 6 mėn. per metus arba iki 5 parų per savaitę).
- Ilgalaikė socialinė globa slaugos ir socialinės globos namuose (daugiau nuo 6 mėn. per metus, neterminuotai).
Tai, kokias paslaugas asmuo gali gauti, priklauso nuo paslaugų tinklo konkrečioje savivaldybėje. Mažesnėse savivaldybėse kai kurių paslaugų gali trūkti.
Socialinių paslaugų organizavimas ir finansavimas
Socialinių paslaugų, finansuojamų savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis, teikimą organizuoja savivaldybės. Jos vertina ir analizuoja savo teritorijos gyventojų poreikius, nustato socialinių paslaugų teikimo mastą ir rūšis, atsako už paslaugų kokybę. Svarbu paminėti, kad socialinių paslaugų pasirinkimo mastai tarp savivaldybių skiriasi, kai kuriose savivaldybėse pageidaujamos socialinės paslaugos gali tekti laukti. Tokiu atveju gali būti pasiūlomos alternatyvios asmens poreikius atitinkančios socialinės paslaugos ar galimybė gauti socialinę paslaugą (pavyzdžiui, paslaugą globos institucijoje) kitoje savivaldybėje.
Savivaldybių filialuose - seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai organizuoja socialinių paslaugų teikimą, rengia dokumentus ir konsultuoja asmenis, norinčius gauti socialines paslaugas.
Kaip gauti socialines paslaugas?
Pirmas žingsnis siekiant gauti socialines paslaugas yra kreiptis į seniūniją pagal asmens deklaruotą gyvenamąją vietą arba tiesiogiai į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių. Seniūnijos darbuotojai (socialinio darbo organizatoriai) pateiks informaciją, kokius dokumentus reikia pateikti norint gauti tam tikrą socialinę paslaugą. Atsižvelgiant į socialinės paslaugos rūšį, reikia pateikti šiuos dokumentus: prašymą, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija, pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, pensininko, neįgaliojo pažymėjimų kopijas, specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymos (SPS-1 forma) ar specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymos (SPP-2 forma) kopiją, medicinos dokumentų išrašą (forma 027/a), pažymą apie asmens pastarųjų 3 mėn. pajamas.
Socialinių paslaugų įstaigos pasirinkimas
Asmenys, kuriems reikalingos socialinės paslaugos, gali pageidauti paslaugų iš konkrečios įstaigos, tačiau ar jie galės gauti socialines paslaugas toje įstaigoje, priklausys, ar joje yra laisvų vietų ir kitų aspektų. Įstaigas, kurios teiks socialines paslaugas, paskiria savivaldybė.
Nuo 2021 m. balandžio žmogaus ar šeimos socialinių paslaugų poreikis yra nustatomas per 10 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos, o ilgalaikės socialinės globos poreikis - per 20 kalendorinių dienų. Sprendimas dėl socialinės priežiūros priimamas per 10 kalendorinių dienų nuo socialinių paslaugų poreikio išvadų pateikimo, sprendimas dėl socialinės globos - per 20 kalendorinių dienų.
Jeigu asmeniui, turinčiam demenciją, ir jo globėjui dėl saugumo skubiai reikalingos socialinės paslaugos, į šias paslaugas teikiančią įstaigą galima kreiptis tiesiogiai, tuomet paslaugos būtų apmokamos asmens lėšomis. Pareiškus pageidavimą, socialines paslaugas teikianti įstaiga tarpininkaus pateikiant prašymą savivaldybei įvertinti socialinių paslaugų poreikį ir spręsti dėl jų finansavimo.
Mokėjimas už socialines paslaugas
Tai priklauso nuo paslaugų tipo ir paslaugų teikėjo. Bendrosios socialinės paslaugos, tokios kaip informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas, atstovavimas, teikiamos nemokamai. Kitų socialinių paslaugų kaina priklauso nuo teikiamų socialinių paslaugų rūšies, periodiškumo ir asmens arba šeimos finansinių galimybių už jas mokėti. Mokėjimo dydį nustato savivaldybė.
Socialinės priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, pagalba į namus, yra nemokamos tiems, kurie gauna socialinę pašalpą, arba kurių vidutinės šeimos pajamos, tenkančios vienam asmeniui, yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dvigubą dydį, tai yra 294 eurus.
Mokėjimo dydis už trumpalaikę socialinę globą neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų. Kai asmuo gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa ši kompensacija skiriama mokėjimui už trumpalaikę socialinę globą padengti.
Mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir turtą. Suaugusiam asmeniui jis neturi viršyti 80 procentų pajamų, jeigu asmens turto vertė yra mažesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą. Tais atvejais, kai asmuo gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa kompensacija skiriama mokėjimui už ilgalaikę socialinę globą padengti.
Finansavimas apgyvendinimui senelių globos namuose
Jei norite apgyvendinti savo tėvą, motiną ar senelį, turite nuspręsti, ar tai bus savivaldybės paskyrimu, ar tiesioginiu susitarimu su įstaiga. Jei norite, kad savivaldybė paskirtų, asmuo arba jo globėjas turi kreiptis į seniūnijos socialinių paslaugų centrą, užpildyti dokumentus ir laukti savivaldybės sprendimo, kuris paprastai priimamas per 30 dienų. Gavus teigiamą sprendimą, asmuo gali būti apgyvendintas globos namuose. Jei norite apgyvendinti asmenį tiesioginiu susitarimu, reikia pasirašyti dvišalę komercinių paslaugų sutartį, pateikti reikiamus dokumentus, sumokėti už pirmą mėnesį ir asmuo bus apgyvendintas.
Ilgalaikės socialinės globos finansavimas
Kai savivaldybė priima sprendimą skirti finansavimą dėl asmens apgyvendinimo globos namuose, ilgalaikės socialinės globos apmokėjimas susidaro iš 80 proc. asmens gaunamų pajamų (pensijos), 100 proc. priežiūros/slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos, taip pat, jei asmuo turi nekilnojamojo turto, nuo jo vidutinės rinkos vertės bus skaičiuojamas 1 proc. mokestis, kuris turės būti mokamas kiekvieną mėnesį globos įstaigai (įmokos dydį apskaičiuoja savivaldybė). Skirtumas, kurio trūksta iki nustatytos globos namų socialinės globos paslaugų kainos, apmokamas/finansuojamas tos savivaldybės, iš kurios atvyko konkretus asmuo.
Demencija yra sindromas, o ne viena konkreti liga.
Nors skaičiai gali gąsdinti, didžiąją dalį išlaidų gali kompensuoti valstybė. Todėl senjorams senelių namai yra prieinami daug labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Svarbiausia žinoti, kad senjorui mokėti visos sumos nereikia. Pagal nustatytą tvarką už globą gali būti atskaičiuojama iki 80 proc. pensijos, o likusią dalį padengia valstybė.
Pavyzdžiui, jei pensija siekia 670 eurų, žmogus sumoka apie 536 eurus (80 proc.), o likusią sumą apmoka valstybė. Senjorui lieka dalis pajamų asmeninėms išlaidoms, ir tuo pačiu jis gauna visas reikalingas paslaugas globos namuose.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme nustatyta, kad po visų atskaitymų žmogui turi likti bent dalis jo pajamų - dažniausiai apie 20 proc. pensijos. Tai yra skirta asmeninėms išlaidoms: smulkiems pirkiniams, higienos priemonėms, laisvalaikiui. Taigi net ir apsigyvenus globos namuose žmogus išlaiko tam tikrą finansinį savarankiškumą.
Dažnai kyla klausimas, ar apsigyvenus globos namuose teks „atiduoti butą“. Atsakymas - ne. Turtą nereikia užstatyti ar perrašyti. Tačiau jei turto vertė yra didesnė už savivaldybėje nustatytą normatyvą, gali atsirasti papildomas mokestis - apie 1 proc. nuo viršijančios sumos. Daugeliui šis mokestis netaikomas, todėl turto klausimas dažniau yra mitas, nei reali kliūtis.
Vis dar gajus įsitikinimas, kad valstybės parama galioja tik valstybės ar savivaldybių globos namuose. Tačiau iš tiesų kompensacija taikoma ir privačiuose globos namuose, jeigu jie turi socialinės globos licenciją.
Tai reiškia, kad senjoras ar jo artimieji gali rinktis jam labiausiai patinkančią vietą, o ne tik tą, kurią pasiūlo savivaldybė.
Kadangi apgyvendinimo senelių namuose kainos skiriasi pagal vietovę, įstaigą ir žmogaus poreikius, patogiausia jas pasitikrinti vienoje vietoje.
Vidutinė ilgalaikės socialinės globos kaina senjorui su nesunkia negalia yra 1300 eurų per mėnesį, jeigu negalia sunki, reikalaujanti daugiau priežiūros - 1600 eurų. Į šias sumas įskaičiuota viskas, ko gali prireikti globos namuose - maitinimas, medicininė priežiūra, drabužių skalbimas, masažisto, kineziterapeuto, psichologo, sielovados paslaugos, pasirūpinimas asmens higiena, užimtumo organizavimas ir kt.
Senelių namų kainos skirtinguose regionuose labai svyruoja - vienur gyvenimas kainuoja apie 900 eurų per mėnesį, kituose gali siekti ir 2700 eurų. Natūralu, kad kuo daugiau priežiūros reikia, tuo kaina didesnė. Senjorui, kuriam reikia tik pagalbos buityje, kaina bus mažesnė, nei tam, kuris nebegali judėti savarankiškai ir kuriam reikalinga nuolatinė slauga.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informuoja, kad mokėjimo už ilgalaikę ar trumpalaikę socialinę globą dydis nustatomas pagal senjoro pajamas (pensiją), gaunamas socialines išmokas ir atsižvelgiant į asmens turtą.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad mokėjimo už suaugusiam asmeniui teikiamą ilgalaikę socialinę globą dydis neturi viršyti 80 procentų jo pajamų. Taigi, nesvarbu kokio dydžio pensiją gauna senjoras, nuo jos bus nuskaityta 80 proc. Pavyzdžiui, jeigu senjoras gauna 460 eurų pensiją, nuo jos bus nuskaičiuota 368 eurai, o likę 92 eurai liks jam. Asmeniui paliekama ir vienišo asmens (našlių) išmoka, jeigu jis tokią gauna.
Jeigu asmuo pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą gauna individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensaciją, 100 procentų šios kompensacijos skiriama ilgalaikės socialinės globos išlaidoms padengti (ši suma pervedama globos namams, kuriuose gyvena senjoras).
Likusi apgyvendinimo kaina, atsižvelgiant į senjoro negalios sunkumą, padengiama savivaldybės arba valstybės lėšomis.
Jeigu senjoras turi nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis per mėnesį padidėja 1 proc., skaičiuojant nuo jo turto vertės, viršijančios šį normatyvą. Pavyzdžiui, savivaldybėje nustatytas turto vertės normatyvas yra 10 000 eurų, o asmens turto vertė - 15 000 eurų, reiškia, asmuo kas mėnesį turės papildomai mokėti 1 proc. nuo 5000 eurų, tai yra, 50 eurų.
Turto mokestį moka ne visi senjorai, nes ne visi turi savo būstus, o būna atvejų, kad šį mokestį sumoka jų artimieji, kurie vėliau paveldės nekilnojamąjį turtą. Įstatymo nuostata netaikoma ir tuomet, kai senjoro nekilnojamojo turto plotas nesiekia 50 kv. m.
Vis dar gajus įsitikinimas, kad valstybės parama galioja tik valstybės ar savivaldybių globos namuose. Tačiau iš tiesų kompensacija taikoma ir privačiuose socialinės globos namuose. Globos namai - tai juose gyvenančių asmenų namai, todėl juose gyvenimas organizuojamas taip, kad būtų kuo artimesnis jaukiai namų aplinkai, sudarant galimybę gyventojams tvarkytis pagal savo pomėgius ir norus.
Tai reiškia, kad senjoras ar jo artimieji gali rinktis jam labiausiai patinkančią vietą, o ne tik tą, kurią pasiūlo savivaldybė.
Kadangi apgyvendinimo senelių namuose kainos skiriasi pagal vietovę, įstaigą ir žmogaus poreikius, patogiausia jas pasitikrinti vienoje vietoje.
Senyvo žmogaus išlaikymas neretai kainuoja apie 1000 - 1400 eurų. Tam tikrais atvejais, kai vyresnio amžiaus žmogaus poreikiai yra didesni, išlaikymas gali būti dar brangesnis. Natūralu, jog pensijos neužtenka, kad žmogus galėtų save išlaikyti. Dėl to senjorams neretai tenka kreiptis į seniūniją, jog bent dalį išlaidų padengtų valstybė.
Norintys gyventi senelių slaugos namuose, tačiau negalintys už tai susimokėti, turi kreiptis į seniūniją arba savivaldybę, socialinės paramos skyrių, atsižvelgdami į registracijos adresą.
Prieš kreipiantis būtina turėti sutvarkytus šiuos dokumentus, tokius kaip: galiojančią asmens tapatybės kortelę arba pasą; neįgalumą įrodantį pažymėjimą ir (arba) specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros poreikio nustatymo pažymos kopiją; užpildytą medicinos dokumentų išrašą (forma 027/a). Išrašas turi būti pateiktas sveikatos priežiūros įstaigos, jame privalo būti nurodyti diagnozė bei asmens sveikatos būklė; gydymo įstaigos pažymą apie asmens sveikatos būklę, siuntimus gydymo procedūroms bei operacijoms atlikti ir kitus dokumentus, jeigu reikalinga trumpalaikė globa.
Atlikus šiuos darbus, senyvo amžiaus žmogus turi kreiptis į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių ir užpildyti prašymą apgyvendinti jį senelių globos namuose.
Per 30 kalendorinių dienų socialinis darbuotojas privalo įvertinti asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį. Gavę išvadas, komisija turi įvertinti paraišką ir galimybes skirti paramą. Tai turi padaryti per 30 kalendorinių dienų.
Jeigu senjoras atitinka kriterijus ir savivaldybė gali jam skirti paramą, tuomet jis gali išsirinkti senelių namus Lietuvoje.
Senjoras gali rinktis neatsižvelgdamas į tai, kurioje savivaldybėje gyvena šiuo metu, tačiau turi orientuotis į kainos limitą, kuris buvo paskirtas komisijos. Pateikiant SP-8 formą, reikės nurodyti tikslią įstaigą, kurioje norėtumėte apsigyventi. Svarbu žinoti, jog įstaiga privalo turėti licenciją.
Jeigu pasirinktuose senelių globos namuose yra vietos, tuomet iš karto sudaroma trišalė sutartis su senjoru, savivaldybe ir įstaiga.
Vyresnio amžiaus žmonės, gavę paramą, vis tiek turės prisidėti prie savo išlaikymo.
Globos namuose gali apsigyventi bet kuris žmogus, jei jis ar jo artimieji dėl to susitaria privačia tvarka ir moka sutartą kainą. Vis tik į tuos globos namus, kur kainos dalį padengia savivaldybė ar valstybė, galima patekti tik tada, kai nustatoma, kad asmuo dėl sveikatos, fizinės būklės ir kitų veiksnių iš dalies arba visiškai negali savimi pasirūpinti ir jokios kitos paslaugos bendruomenėje bus neefektyvios ar nepakankamos. Taigi tokiais atvejais, anot pašnekovės, yra atsižvelgiama į asmens sveikatą, psichologines problemas, rizikos veiksnius ir pan., bet ne į pajamas.
Yra tam tikros ligos, kurios leidžia gauti socialinę globą. O, jei asmuo reikiamus kriterijus atitinka, jis su gydytojo pažyma turi kreiptis į savivaldybės Socialinės paramos skyrių ir teikti prašymą, kad nori gyventi globos namuose.
Lietuvoje daugiausia senelių globą siūlo privatus sektorius - savivaldybės savo žinioje turi tik po kelias globos namų įstaigas.
Globos namų kaina yra labai įvairi - nuo 1,3 tūkst. iki 2,7 tūkst. eurų per mėnesį ar net daugiau.
Paprasta vieta Klaipėdos miesto globos namuose kainuoja 1070 eurų, turint sunkią negalią - 1209 eurai mėnesiui.
Nuo Naujųjų metų kaina mėnesiui yra 1610 arba 1731 euras (su sunkia negalia).
Nuo 2025 m. kainos keičiasi ir yra perskaičiuojamos. Atitinkamai nuo Naujųjų metų yra padidinamos ir tos pajamos, nuo kurių dažniausiai yra apskaičiuojamas asmens mokestis už globos namus, t. y. pensija.
Bendras globos namų finansavimo mechanizmas visur Lietuvoje yra vienodas. Vietą ten gavęs asmuo globos namams atiduoda 80 proc. savo pensijos (20 proc. lieka jo asmeninėms reikmėms) ir 100 proc. tikslinių išmokų, jei tokių gauna.
Taigi, jeigu asmuo savo vardu dar turi nekilnojamojo turto (NT), iš jo yra išskaičiuojamas tam tikras NT mokestis. Yra žiūrima, kur tiksliai tas NT yra, Registrų centre patikrinama jo vertė. Jeigu tai - butas, atskaičiuojama, regis, 50 kv. m. ir mokestis skaičiuojamas tik nuo likusio ploto. Be to, jei NT mokestis išeina, pvz., 100 eurų, o žmogui iki visos globos namų kainos padengimo trūksta 20 eurų, tai jam užteks sumokėti tik tuos trūkstamus 20 eurų.
Jokiu būdu asmeniui priklausantis turtas nėra įkeičiamas ir neatitenka globos namams, kaip nemažai kas prisigalvoja. Skirtumas tik tas, kad turintys NT asmenys iš jiems likusių 20 proc. pensijos globos namams dar turi mokėti papildomą mokestį už turtą.
Ir galiausiai, jeigu vis tiek dar trūksta iki nustatytos globos namų kainos, tai turintiems sunkią negalią likusią dalį dengia valstybė, visiems kitiems - savivaldybė. Bet irgi ne bet kokio dydžio skirtumą dengia, nuo 2025 m. atsiranda, berods, 1,1 tūkst. eurų lubos. Jeigu viską sudėjus dar neužtenka, tada jau pats žmogus arba jo artimieji turi prisidėti. Bet čia nėra dažnas atvejis.
Jei asmuo nepasirenka konkrečios įstaigos, tai laukti tenka neilgai - iki 1 ar 2 mėn. O, jeigu asmuo nori patekti į konkrečią vienintelę įstaigą ir nesutinka gyventi kitose, tai vidutiniškai gali tekti laukti iki 6 mėn.
Vietos Senjorų socialinės globos namuose Vilniuje tenka laukti nuo 6 iki 12 mėn.
tags: #vilijampoles #socialines #globos #namai #finansavimas
